Vaiko auklėjimą XVI a. vid.-XVII a. vid. LDK lėmė šeimos socialinė padėtis. Kaime, atliekant žemės ūkio darbus, buvo svarbi kiekviena rankų pora.
Vos ūgtelėję ir namų ruošoje galėję padėti vaikai iš karto būdavo įtraukiami į suaugusiųjų pasaulį. Jų vaikystė truko tol, kol vaikas buvo priklausomas nuo kitų pagalbos ir priežiūros.
Skirtingai nei Danijoje, kur nuo XVII a. 2-ojo deš. pradėta įgyvendinti privalomo pradinio mokymo idėja, LDK valstiečių (ir daugumos miestiečių) vaikai buvo beraščiai. Tėvai nenorėjo jų leisti mokytis, nebuvo pakankamai pradinių mokyklų, trūko lėšų jas išlaikyti.
Pagal III Lietuvos Statutą mergina suaugusia laikyta nuo 14 metų, o vaikinas - nuo 18. LDK nebuvo vieningo švietimo modelio, ugdymo procesas vyko individualiai. Vaikų auklėjimo ir lavinimo laikas šeimose įvairavo. Diduomenė sekė europiečių elito vaikų auklėjimu.
Berniuko ir mergaitės gimimu diduomenės šeimos džiaugėsi. Paveldėtojo, giminės tęsėjo atėjimas į pasaulį buvo įvykis. 1520 metais sūnaus sulaukęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis rašė žmonai: „Dviguba ir neišmatuojama laimė pasiekė mus su Jūsų Malonybės laišku, perduodanti žinią apie laimingai pasibaigusį gimdymą ir tai, jog su Dievo pagalba turime mieliausią sūnų, amžiną mūsų abipusės meilės laidą.
Už tokią laimingą ir džiugią naujieną dėkojame Jūsų Karališkai Malonybei ir primygtinai prašome kuo labiau pasirūpinti savo sveikata.
Bet dukros gimimas taip pat buvo šventė. 1667 metais gimus paskutinei Biržų šakos Radvilaitei - Liudvikai Karolinai, jos tėvas LDK arklidininkas Boguslovas Radvila Karaliaučiuje įvykį pažymėjo patrankų salvėmis.
Auklėjimo klausimus sprendę teologai, teisininkai ir pedagogai sutarė, jog didžiausia pareiga, rengiant vaikus gyvenimui, tenka šeimai, ypač motinoms, tik po to - mokyklai. XVI amžiaus vid. Mikalojus Rėjus pageidavo, kad „motinos […] pačios savo vaikus maitintų ir auklėtų“.
Anot 1640 m. Nuostata vaiką iki 7 m. amžiaus palikti motinos globoje įteisinta 1588 m. III Lietuvos Statute. Tokios praktikos laikytasi gyvenime.
1581 metais išdaviko Grigaliaus Astiko sūnus Jonas, nenorėdamas prarasti valdų, teisme aiškino, jog „ankstyvoje vaikystėje jį ir jo motiną tėvas nuo savęs atskyrė, jis lavinosi atskirai”.
Didikės dvare mažamečius prižiūrėjo mama, auklės ir dvariškės. XVI aamžiaus vid. Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus auklėjo Ana Chomecka, kuriai 1548 m. didikas padovanojo Astravo dvarą.
Nuo XVII a. pr. LDK susiklostė tradicija formuoti atskirus didikų vaikų dvarus. Su mažamečiais kai kurie tėvai bendravo daug. XVII a. pr. Vilniaus kašteliono Jonušo Radvilos mažos dukros kartu su tėvais pusryčiaudavo, prižiūrimos, kad „neišsiteptų, kaip paršiukai”.
Išlikusi diduomenės korespondencija rodo tėvų meilę vaikams. Jie vadinti mažybiniais vardais (Anuška, Kristupėlis, Zoska, Jonušėlis ar Halčuchna). Rūpintasi jų sveikata, apranga, valgiu. Minėtas J.
Moralistai, pvz., Augustinas Lavskis (1614) smerkė beatodairišką tėvų, ypač motinų, meilę vaikams. Vaikai mokyti tikybos, dievobaimingumo ir paklusnumo. Jiems rodyti tinkamų asmenų pavyzdžiai, nes, anot 1558 m. 1651 m.
Ūgtelėjusių vaikų auklėjimo turinys skyrėsi. Radviloms dirbęs profesionalus pedagogas Adomas Rasijus 1619 m. išsakė nuomonę, jog „vėliau švietimas turi būti vienoks sūnums, kitoks dukterims: juos reikia mokyti ir mokslo, ir kariškų dalykų, jas - pamaldumo ir ekonomikos dalykų“ A. A.
Olizarovijus manė, jog mergaitėms reikalingos elementarios skaitymo, rašymo, muzikos žinios. Pasak jo, geriausia joms užsiimti rankdarbiais. Didikų (kai kada ir bajorų) mergaitės auklėtos namuose. Ugdymo lygis nebuvo prastas.
Apie 80-90 proc. LDK didikių buvo raštingos, kartais mokėjo lotyniškai ar vokiškai. Apie 80-90 proc. Visos buvo puikiai susipažinusios su Šventuoju Raštu, turėjo ekonominių žinių, suvokė teisinius dalykus, žinojo Statuto straipsnius, ypač apie savo teises. Jos klausėsi muzikos, mokėsi šokti, jodinėjo.
Mažuosius į suaugusiųjų pasaulį įvesdavo žaislai ir žaidimai. Mergaitės žaidė su molinėmis ar medinėmis lėlėmis. Kai kurių lėlių rankos ir kojos judėjo. Lėlės puoštos brangiomis sukniomis.
Sūnų lavinimui diduomenė buvo reiklesnė. Iš pradžių jie lavinti namuose. Daug dėmesio skirta kalbų mokymui, tarnais samdyti užsieniečiai. Nuo 4-ių metų vaikai mokyti rašyti, kiek vėliau - oratorystės, kalbėjimo meno. Nemažai laiko jie skirdavo fiziniams pratimams, jodinėjimui.
1617 metais Kristupo II Radvilos sūnus Jonušas žirgą gavo būdamas 5-ių metų. Berniukų žaidimuose galima įžvelgti riteriškos kultūros poveikį: arkliukai, kario ginkluotė, riterių dvikovos.
14-16 metų sulaukę jaunuoliai buvo siunčiami studijų tęsti Vakarų Europoje (dažniausiai Italijoje ir Vokietijoje). Rimta atsvara bajorijai vietoje užsienio universitetų tapo 1579 m. įsteigta Vilniaus akademija. Trečdalį čia XVI a. pab.-XVII a. vid. studijavusių studentų sudarė lietuviai ir žemaičiai, likę buvo rusėnai, atvykėliai iš Livonijos, Prūsijos ir Lenkijos.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Efektyviausi Kūdikių Seborėjinio Dermatito Gydymo Būdai – Išbandyti Patarimai ir Sprendimai
- Top 10 Gražiausių Lietuviškų Dainų Vaikams, Kurios Patiks Kiekvienam Mažyliui!