Jau nuo sausio 8 d., LRT RADIJAS penktadieniais transliuos radijo jubiliejui skirtų istorinių-dokumentinių laidų ciklą „Devyni radijo dešimtmečiai“. Klausytojai turės išskirtinę galimybę pasiklausyti archyvinių įrašų ir pokalbių su žinomais radijo diktoriais, režisieriais bei laidų rengėjais. Kadangi Lietuvos televizijomis esu gerokai nusivylęs (palankiausiai vertinu tik kultūros kanalą), radijas man, perkopusiam aštuonis dešimtmečius, yra itin artimas draugas. Klausau žinias, seku spaudos apžvalgas, laidas „Lietuvos diena“, „Kultūros savaitė“, „Gamta - visų manai“, „Kaip žmonės gyvena“ ir daugelį kitų.
Pradžia Kaune: Svarbus Įvykis Nepriklausomoje Lietuvoje
Stebino ikikarinio radiofono muzikinė programaPrieš 90 metų Kaune prasidėjo Lietuvos radijo istorija. 1926 metų birželio 12 dieną prabilęs iš Kauno, tapo vienu reikšmingiausių įvykių Nepriklausomos Lietuvos gyvenime. 1926 metų birželio 12 d. ne tik radijo pradžia, bet ir visos LRT gimtadienis. Prie lietuviškos radiofonijos muzikos garsyno ištakų stovėjo Juozas Naujalis, Mikas Petrauskas, Kipras Petrauskas, Juozas Gruodis, Jeronimas Kačinskas, Stasys Šimkus, kurio dainos „Lietuviais esame mes gimę“ motyvas skambėjo kaip pagrindinis Lietuvos radijo iš Kauno kasvalandinis šaukinys.
XX a. pradžioje, atsiradus radijui, ne visi vienodai reagavo į šį „stebuklą“ - kai kurie radijo ir prisibijojo, nes nesuprato, kaip jis veikia, LRT RADIJUI sako radijo istorijos tyrinėtojas Sigitas Žilionis. „Būdavo ir taip, kad kaime žmonės susirenka pasiklausyti radijo, sugrįžta namo ir bijo garsiai kalbėti, nes pas tą, kuris turi radiją, girdėti viskas, ką žmonės kitur kalba“, - teigia S. Žilionis. O, pavyzdžiui, 1927 m. „Lietuvos žinios“ rašė, kad „Visam kaltas radio. Nausodės kaime lijo smarkus cikloninio pobūdžio lietus. Daugelio ūkininkų rugius suplojo ir sumaišė su purvu. Tas pats lietus Panevėžyje pridarė nuostolių, perkūnas trenkė į elektros vielas. Žmonės apie Panevėžį kalba, jog tai, girdi, radijo priimtuvai kalti. Pirmiau, girdi, jokių ciklopų nebuvo.
Muzika ir Kultūra Radijo Eteryje
Stebino ir ikikarinio Lietuvos radiofono muzikinė programa: operų transliacijos, simfoninės programos, solistų rečitaliai. Prie turiningo Kauno eterio jungėsi ir Klaipėdos radiofonas su originalia programa. Deja, šis darbas mūsų laikus pasiekė tik skaičių, skrupulingų ataskaitų ir programų išrašų pavidalu.
Lietuviškos radiofonijos aušroje ir vėlesniais laikais, formuojant eterio muzikinę programą, buvo laikomasi kolektyvinio sprendimo principų. Nuolatiniuose radijo vadovybės ir muzikos autoritetų debatuose buvo pasitelkiama ir klausytojų nuomonė. Eteryje buvo siekiama ne tik pažintinio, šviečiamojo, bet ir demokratinio skambėjimo, įsimenančių melodijų, pagavios harmonijos ir ritmo. Ištisus dešimtmečius visa tai nebuvo fiksuojama, nes magnetofono juosta iki pat gilaus antrojo pokario buvo prabangos dalykas daugeliui Europos radijo stočių, ne išimtis ir Lietuvai.
Kaip tik nacių okupacijos metais buvo parengtos dvi lietuviškos premjeros Operos teatre. „Mes žinome, kad tokių veikalų ir tarpukariu Lietuvoje nebuvo daug. Taigi vokietmečiu sceną išvydo Algio Šimkaus „Pagirėnai“ - opera, kurią 1940-941 m. buvo užkankinę sovietų cenzoriai. Juozo Pakalnio baletas „Sužadėtinė“ taip pat pasirodė 1943 m. gruodžio mėnesį“, - pabrėžė muzikologė. Jos teigimu, vertėtų prisiminti, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje nacių okupacijos laikotarpiu veikalai muzikiniame teatre buvo atliekami lietuvių kalba, o Rygoje - vokiškai. „Draudžiami buvo žydų, tarkim, Felixo Mendelssohno, kūriniai. Bet George`ą Bizet grojo“, - užsiminė ji.
Taip pat svarbu prisiminti, ką „vokietmečio“ kontekste reiškia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardas ir kūryba. „Per kelis sezonus nemaža M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“ nuskambėjo net dešimt kartų. Jai dirigavo Jeronimas Kačinskas, Stasys Šimkus ir Vytautas Marijošius - visas mūsų dirigentų elitas“, - kalbėjo ji. Anot muzikologės, būtent V.Marijošius kartu su Berlyno simfoniniu orkestru 1942 m. įrašė M.K.Čiurlionio „Miške“. „Taip pat plokštelėje buvo įgroti ir Juozo Pakalnio bei Jurgio Karnavičiaus kūriniai. Deja, per karo bombardavimus Hanoverio sandėliuose įrašas žuvo. Sveikos teliko kelios pirmos dalies plokštelės - 7 min. M.K.Čiurlionio muzikos. Toji skeveldra saugoma Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriuje“, - pasakojo ji.
M.K.Čiurlionio menas visada buvo lydimas džiaugsmo, buvo stengiamasi apie jį ką nors parašyti. Muzikologė Vytautė Markeliūnienė sakė, kad radiofonas buvo toji sklaidos priemonė, kuri atliepė kultūros gyvenimo tvinksnius. „Daugybė mūsų muzikų, dainininkų, instrumentininkų, orkestrų dalyvių, choristų tuo metu gyveno paskutinius metus Lietuvoje. 1944 m. vasarą vyko lūžis, padalijęs mūsų piliečius, valstybę ir kultūros gyvenimą į dvi dalis. Vieni kūrė laisvame pasaulyje, bet, deja, toli nuo tėvynės. Kiti liko čia ir kūrė diktatūros, nelaisvės sąlygomis“, - priminė ji.
Radijo Teatras: Nuo Gyvų Vaidinimų Iki Šių Dienų
Lietuvoje radijo teatras pasirodė tuo metu, kai šis žanras tapo populiaria pramoga Vakarų Europoje. 1926 m. gruodžio pradžioje Radiofonas iš Valstybės teatro transliavo Charles`io Gounod „Romeo ir Džuljetą“. Kai kurie klausytojai piktinosi, kam eteris užimamas tokias „niekais“. 1927 m. kovo mėnesį (pirmąkart radijo studijoje) suvaidintas spektaklis „Beauštanti aušrelė“. Dabar kontroversiškai vertinamo rašytojo Liudo Giros simbolinę pjesę režisavo Vladas Braziulevičius, o vaidino Karių teatro trupė. Deja, išgirsti šio spektaklio, kaip ir vėlesnių, neturime galimybių, nes ne vieną dešimtmetį radijo teatro spektakliai būdavo vaidinami tik gyvai.
„Reikia turėti galvoje, kad per vaidybinio pobūdžio, meniškai vertingą programą gali būti ir yra ugdoma estetinė nuovoka, tautinis ir visuomeninis susivokimas. Kaip rašė radijo istorikas Stasys Štikelis, po pavykusios premjeros Radiofono žmonės bandė sukurti specialią radijuje vaidinsiančių aktorių trupę. Prie šios minties tarpukariu sugrįžtama ne kartą, tačiau nesėkmingai. Radijo teatras patiko ne visiems. Tarkime, 1928 m. „Ūkininkai neišgirsta juos dominančių žinių, patarimų, o operos ir baletai įkyrėję. Miestelėnai taip pat nepatenkinti programa, nors jų nedomina žemės ūkio reikalai. Įdomiausia, kaip kūrybiškai į šį tekstą sureaguoja Radiofonas - vaidinimu, kurio veiksmas vyksta radijo nemėgstančio žmogaus bute.
Pjeses radijo teatrui kūrė pirmasis Radiofono balsas Petras Babickas, taip pat Vytautas Bičiūnas, Kazys Inčiūra, Antanas Gustaitis, buvo statomi Balio Sruogos, Vydūno, Oskaro Milašiaus kūriniai. Rašė ir pats savo pjeses režisavo Borisas Dauguvietis. Jo pavardė labai svarbi radijo teatro istorijoje, nes būtent B. Dauguviečio duslus balsas - seniausias išlikęs radijo teatro įrašas. Jis nukelia į 1949 m., kai Aleksandro Puškino jubiliejaus proga B.
Ne tik tarpukariu, bet ir vėliau, sovietmečiu, radijo teatro spektakliai dar būdavo vaidinami gyvai. Šeštojo dešimtmečio pradžioje į radijo teatrą atėjęs kaip aktorius, vėliau ilgus metus radijo teatro režisieriumi dirbęs Vytautas Grakauskas prisimena, kad nemažai tekdavo repetuoti masines scenas. Tuomet Lietuvos radijas buvo įsikūręs dabartiniame Gedimino prospekte, kur dabar veikia Mažasis teatras. Antrame aukšte V. Grakauskas su kolegomis repetuodavo masines scenas.
„Sovietmečiu visą radijo eterį, įskaitant radijo teatrą, smarkiai palietė cenzūra. Vietoj pačių geriausių pasaulio klasikos kūrinių radijo teatro kūrėjai nemažai dėmesio turėjo skirti ideologiniams, bet menine prasme menkaverčiams tekstams“, - pasakoja V. Tiesa, negalima apibendrinti viso sovietmečio, nes, kaip pastebi radijo teatro redaktorius P.
Pasak G.Kuprevičiaus, tuo metu daug buvo statoma pagal Vilhelmo Hauffo pasakas, įvairius Vinco Kudirkos veikalus. Anot jo, labai svarbūs buvo ir radijo vaidinimai vaikams, kurie Kauno radiofone gyvai buvo atliekami nuo 1930 iki 1946 m.: „Radijo vaidinimus klausė galbūt net daugiau žmonių, negu ėjo į teatrą. Bet vis vien nerašome apie radijo vaidinimus. Šitaip iškreipiame to laikotarpio kultūros vaizdą.“
Anot ilgametės radijo teatro redaktorės Jonės Babiliūtės, radijo vaidinimai daugiausia būdavo statomi pagal rusų literatūrą, o pagal užsienio literatūrą kasmet būdavo pastatomi vos keli spektakliai. Panašiai nutikdavo ir su lietuvių rašytojų kūriniais. „Su tekstais būdavo įvairių istorijų. Norėjome statyti spektaklį pagal garsaus rašytojo, Komjaunimo premijos laureato Boriso Vasiljevo kūrinį. Nueiname į perklausą. Ten mūsų klausia, kodėl rusės kareivės ėjo į tuos Vakarus, bet nesitraukė į Rytus. Ir dėl to atšaukė spektaklį“, - sako J. Babiliūtė prisimena atvejį, kai turėjo statyti kūrinį pagal Jono Mikelinsko apsakymą. Kūrinio veikėja, motina, apsilankė bažnyčioje, o tokių dalykų vaizduoti kūryboje tais laikais nebuvo galima. „Sakau jam, kad nepraeis, reikia išimti. J. Mikelinskas sako, kad tai bus katastrofa.
Ne tik tarpukario, bet ir daugelis sovietinių radijo teatro įrašų nėra išlikę iki šių dienų. Keičiantis politinėms aplinkybėms, būdavo „pravalomi“ ir radijo fondai, todėl dabar turime tik dalį įvairių laikotarpių radijo įrašų. „Įdomu, kad, vykstant destalinizacijai, sunaikinta, išimta viskas, kas nors kiek susiję su stalinistinio periodo propaganda. Man ligi šiol gaila vieno dingusio radijo vaidinimo. Jis vadinosi „Misterio Hikso stebuklingas žmogus“, - pasakoja P. Morkus. - Neatsimenu autoriaus, bet kūrinys buvo apie Misterį Hiksą, kuris sugalvojo robotą [...]. Pasigirdus šiurpiems bugivugio garsams, robotas šoko, šoko, subyrėjo, ir tuo viskas baigėsi. Tokie vaidinimai iškeliavo, nes nebūdavo juostų.
Nors ir ideologizuotas, radijo teatras tais laikais buvo labai populiarus. „Radijo teatras užėmė svarbią vietą paprasto žmogaus gyvenime. Visi žinodavo, kad sekmadienį prasidės radijo vaidinimai. Radijo teatras buvo ypač populiarus kaime“, - sako V.
Anot radijo teatre dirbusių žmonių, šis darbas nėra paprastas. Radijo spektakliuose nelieka gestų, vaizdų, judesių - tik aktoriaus balsas. Garso režisierė Nijolė Baranauskaitė sako, kad nėra paprasta išgauti kai kuriuos garsus, reikalingus vaidinimo idėjai atskleisti. Garso režisierė Sonata Jadevičienė teigia, kad radijo spektakliuose naudojami įvairūs garso efektai. „Mums reikėjo, kad nukristų puodukas. Tas nukritimas buvo labai svarbus, nes šiuo efektu išryškinamas veikėjo charakteris. Jis žioplas ir visur užkliūva. Nukrenta puodukas, ir aš galiu sakyti, kad tu žioplas, - pasakoja garso režisierė. „Radijo teatrui reikalingi takeliai su specialia danga. Kalba žmogus, ir tuo pat metu jis eina per smėlį. Dabar padarome atskirai tokius garsus, bet juk žmogus eidamas stabteli, sustoja, tad jeigu turėtume specialius takelius, galėtume tai daryti natūraliai, - teigia S. Jadevičienė. - Taip pat reikalingos lentynos su kuo įvairesne atributika, tarkim, plastikiniais, metaliniais, stikliniais indais.
„Man patinka tai, kas įtraukia, kas tikra. Mėgstu ne teatrališką radiją, o tokį, kuris panašus į kiną. Kur yra istorija, svarstomos mintys, - sako režisierė. - Kalbant apie vaikų radijo teatrą, nemėgstu, kai vaikams perdėtai vaikiškai pasaldintais balsais dainuoja dainelę po dainelės. Anot jos, radijas gyvuoja, ir visi radijo teatro žanrai turi galimybę vystytis. G.
„Jei biudžetas būtų didesnis, visi tam skirtų daugiau laiko. Mes, girdintys žmonės, nesuprantame, kiek daug informacijos (plačiąja prasme) gauname per garsą. Eidamas per miestą, tu girdi gaudžiančią signalizaciją, žmones, troleibuse už nugaros šnekančius, kad (ne)įvyko tas ir tas, - teigia G. Beinoriūtė. - Garsas yra ne mažiau svarbi mūsų gyvenimo dalis negu vaizdas. Tik mes tiesiog į jį nekreipiame dėmesio. Tad galimybė radijo teatrui vystytis yra, tikrai atsiras ir serialai.
Radijo Programos Vaikams: Švietimas ir Pramogos
Kaip savo knygoje „Eterio šviesa“ rašo radijo žurnalistas Stasys Štikelis, klausimo, kas turi dominuoti Lietuvos radijo programoje - kultūra ar politika, pirmiesiems programų kūrėjams net nekilo. Visi žinojo, kad šis technikos stebuklas turi tapti priemone visapusiškai šviesti ir ugdyti visuomenę.
Transliuotos ir P. Babicko teatralizuotos „Vaikų valandėlės“ laidos, jų metu buvo sekamos ar vaidinamos senovinės lietuvių liaudies pasakos, legendos ir padavimai, skaitomos, deklamuojamos rašytojų kūrinių ištraukos. Literatūrinė dalis, J. Dar viena itin daug klausytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio sulaukusi laida - nuo 1927 m. reguliariai transliuota keliautojo Antano Paškevičiaus (vėliau pasivadinusio Poškos pavarde) rengiama laida „Esperanto kalba“, kurioje viso pasaulio klausytojams buvo pristatoma Lietuvos istorija, kultūra, tradicijos, asmenybės - trumpiau, tai buvo tarsi Lietuvos populiarinimo laida. 1928 m. vasarį pradėta transliuoti „Jaunimo valanda“, kurią globojo tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, 1928 m. pradžioje atsirado „Pusvalandis šeimininkėms“, transliuotos ir kitos laidos, pavyzdžiui, „Ūkis ir gyvenimas“.
Tarpukario Lietuvoje kiekvienas atpažindavo laidos „Vaikų valandėlė“ rengėjo, diktoriaus P. Babicko, dar vadinto Radijo Dėde, balsą. Rodos, ši asmenybė neatsiejama nuo radijo.
Archyvų Lobiai: Išsaugoti Garsai Iš Praeities
Lietuviško radiofono garsyno išsaugota tik labai nedidelė dalis. Turime daugiau nei 80 į plokšteles įrašytų Lietuvos kultūros ir meno žmonių pasisakymų įvairiomis kūrybos ar Lietuvos aktualijų temomis, šie pasisakymai mums prabyla po ilgo dramatiško laiko.
1944 m. vasarą, kai vokiečių okupantai ruošėsi atsitraukti, tvyrojo nuojauta, kad į iškankintą kraštą tuoj tuoj įžengs sovietai. Lietuvai jie jau buvo pažįstami iš 1940-1941 m., tad dalis visuomenės ėmė trauktis į Vakarus su viltimi grįžti. Tarp besitraukiančių buvo ir Balys Gražulis, iki paskutinės dienos nepalikęs Kauno radiofono. Nujausdamas, kad artėjantys laikai bus tamsūs, prieš pasitraukdamas į Vakarus, kartu su rankraščiais jis ryžosi užkasti ir 80 Kauno radiofono plokštelių, kurios žemėje išgulėjo beveik 50 metų.
„Plokšteles B.Gražulis užkasė būdamas 30-ies, jis rizikavo savo gyvybe. Plokštelių paieškos vyko ilgai, galimybių jas rasti beveik nebuvo, bet dėl žmonių pastangų lobis vis dėlto buvo atrastas“, - pasakojo knygos apie B.Gražulį sudarytoja Vilija Gražulytė.
Beje, pats B.Gražulis, išgirdęs, kad jo paslėptos plokštelės buvo atkastos, negalėjo sulaikyti susijaudinimo. „Man net širdis apmirė. Dievuli, pagalvojau, po 48 metų. Nesinorėjo tikėti, gal kokia klaida, gal sakė, kad dar tik ieško? Juk man Bronė Masaitienė sakė, kad rudenį su ekskavatoriumi kasė ir nieko nerado“, - kalbėjo jis.
Šaltiniai ir Literatūra
Lietuvos radijas, 1926-2016 : faktai, kūrėjai, laidos. - Vilnius : [Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras], 2016. - 536 p.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Jaukūs vaikų kambariai Vilniuje – geriausios vietos šeimos pramogoms ir interjerui
- Geriausi Auklės Darbo Skelbimai Lietuvoje – Atraskite Pelningas Galimybes ir Reikalavimus