Turbūt, nerastume vaikų, kurie nemėgsta pasakų. Vaikams smagu pasakas vaidinti, inscenizuoti. Todėl „Sraigiukų“ grupėje viena savaitė buvo skirta pasakoms. Už surastą laiką pabūti kartu ir pasektas pasakas nuoširdžiai dėkojame Elijos, Justo ir Liepos Beniušytės mamytėms.
,,Pasakos - tai vaistai.<…>Jos turi gydomųjų galių, neversdamos mūsų daryti, būti, veikti - užtenka jų tik klausyti. Pasakose yra priemonių, padedančių pataisyti arba atkurti bet kokią prarastą sielos spyruoklę. Pasakos sukelia liūdesį, jaudulį, užuojautą, iškelia klausimų ir verčia ko nors siekti. Pasakose yra pamokymų, padedančių mums brautis per gyvenimo sunkumus“.
O vieną šaltą, ankstų rytą mažieji „Sraigiukai“ ėjo ieškoti baltai išpurentos žiemos pasakos į darželio kiemą. Kad greičiau surastume sniege pasislėpusią pasaką, kelią mums apšvietė žibintai. Senį Besmegenį skaitantį pasakas atradome viename namelyje. Taip pat vaikai stebėjo „Teatriuko Smagumėlis“ spektaklį „Zuikis keliauninkas“.
Sniego senio nuotykiai
Štai viena istorija apie seną sniego senį. Tai bent šaltelis!- džiaugėsi sniego senis.- Vienas malonumas toks oras! Ir tas pasiutęs žiemys kaip mane meiliai glosto, kaukdamas pagal ausis! Tik man nepatinka aure anas raudonas ratas, spoksantis į mane!- Raudonu ratu sniego senis vadino saulę, buvusią tuo metu arti laidos. Bet aš jo nebijau, aš stiprus: tegu čia kažkas būtų, nei nemirktelėsiu!
Bet mirktelėti jis nei negalėjo: vietoj akių įstatyti buvo du juodi angliai, o į burną įspraustas senas grėblys, todėl jis visą laiką juokėsi atkišęs dantis. Sniego senis nebuvo didelio amžiaus - dar tos pačios dienos rytą nulipdytas. Tik nulipdytą, sveikino jį džiaugsmingi vaikų balsai ir švilpiančių pro šalį rogių tarškūs žvangučiai. Taip sveikinamas sniego senis galvojo, kad jis labai ne bet kas.
Jis dar daugiau kėlėsi, pamatęs, kad vietoj nusileidusios saulės netrukus patekėjo mėnuo. - Aure tas ratas išlindo jau iš kitos pusės!-tarė sniego senis.- Aš jam įvariau gerokai baimės, net pablyško! Aš jį pamokiau, daugiau nebespoksos man į akis! Jo blanki šviesa dabar mane net gražina. Tik man pikta, kad tas kvailas ratas gali kilotis iš vienos vietos į kitą, o aš ne. Kaip aš norėčiau lakstyti ir čiaužyti po ledą!
- Au, au!- sulojo senas šuva užkimusiu balsu.- Au, au! O kai saulė ims tave mokyti, tai nežinosi, kaip nuo jos bėgti! Per daugelį metų mačiau, kaip nuo jos trūkčiagalviais bėgo tavo broliai. Ji labai galinga! - Kaip tas didelis ratas aukštai gali mane mokyti lakstyti?- tarė sniego senis, turėdamas galvoj mėnesį.- Kai aš, įspyręs akis, į jį pažiūrėjau, tai jis išsigandęs pasislėpė, o dabar slenka iš kitos pusės!
- Tu nieko nesupranti, seni besmegeni!-atsiliepė šuva.- Tiesą sakant, tave tik nulipdė iš paskutinio sniego, todėl nieko nežinai. Ką tu dabar aukštai matai - tai mėnuo, o kur neseniai pasislėpė - tai saulė. Ji niekam nesileidžia žiūrėti tiesiai sau į veidą! Rytoj ji vėl pasirodys ir pamokys tave taip, kad tu stačia galva lėksi į griovį! Oras greit atsimainys, aš tai jaučiu iš savo paskutinės dešinės kojos. Prieš oro atmainą ją vis man gelia.
,,Man neaišku, ką jis kalba!- svarstė sau sniego senis.- Bet jaučiu, kad čia turi būti kas negeras. Oras tikrai atsimainė. Iš pradžių pakilo tirštas drėgnas rūkas, paskui papūtė šaltas vėjas, ir šaltis dar pasmarkėjo. Saulei tekant buvo nuostabus reginys. Visi medžiai stovėjo apšerkšniję, mirgėdami kaip sidabras saulės spinduliuose. Sniegu apdribusios šakos pamaži lingavo, visa žemė, rodos, buvo nubarstyta deimantais. Iš visų pusių akinanti šviesybė darė labai gražų vaizdą.
- Kaip gražu!-tarė jauna geltonplaukė mergaitė, atėjusi į daržą kartu su vienu jaunikaičiu.- Žiemą šimtą kartų gražiau kaip vasarą! - Ir tokio puikaus vyro vasarą neregėsi!-pasakė jaunikaitis, rodydamas į sniego senį. Mergaitė linksmai nusijuokė ir žemai linktelėjo, sveikindama sniego senį. Paskui jie abudu nukeliavo tolyn, mindami po savo kojų treškantį sniegą.
- Kas jie tokie?-paklausė šunies sniego senis.- Jie labai malonūs. Tu juos žinai? - Gerai žinau,- atsakė šuva.- Ypač ją gerai žinau daug metų, ji mane visados glosto, eidama pro šalį, ir dažnai atneša riebų kaulą. Jie man labai patinka. Ji yra tų namų duktė. Daržas, kur mes dabar esam, yra jos tėvo. O tas jaunikaitis yra jos sužadėtinis. Jie eina dabar pasižiūrėti ten toliau jiems statomų namų, paskui jie ten kartu gyvens.
- Ten toliau... aš nematau,- tarė sniego senis. - Jei jie užpakaly manęs, aš negaliu pasukti galvos. - Au, au!-atsiduso šuva.- Aš ją pažinau, kai ji buvo dar maža mergaitė. Tada ir aš buvau visai mažas ir nevargau kaip dabar, pririštas ir to bjauraus šalčio kankinamas. - Neniekink šalčio!- pasakė sniego senis.- Kas gali būti malonesnis už šaltį? Bet geriau papasakok, kaip tu gyvenai anksčiau.
- Au, au!-vėl atsiduso šuva.- Aš gyvenau aure anuose dideliuose namuose. Tada aš buvau dar mažas, ir mane labai lepino. Laksčiau po visus gražius kambarius, vaikai mane ant rankų nešiojo. Mane maudė, šukavo, gardžiausiais daiktais penėjo. Bet vieną kartą šeimininkė pasakė, kad aš pasidaręs didelis ir nebegražus. Tada mane atidavė namų prižiūrėtojai, gyvenusiai apačioj. Ten aš buvau dar labai laimingas. Tiesa, butas buvo ne toks puikus, meilių žodžių labai negirdėjau, bet vaikai manęs nebetampė, norėdami pažaisti, ir aš galėjau ramiai gulėti. Guolis buvo minkštas, ėsti gaudavau sočiau kaip viršuj pas ponus. Be to viso, aš turėjau krosnį. O, tu negali suprasti, kas tas yra! Tau ji gal ir mažiau patiktų. Bet aš nuolat galvoju ir sapnuoju krosnį.
- Kas yra ta krosnis, kad ją taip giri?-paklausė sniego senis.-Ar ji graži? - Visai nepanaši!-atsakė šuva juokdamasis.- Tu baltas, o ji juoda, turi ilgą kaklą ir visados karšta. Ji ryja medį ir kartais iš burnos spjauna ugnį. Tu iš savo vietos gali ją matyti, pažvelk į pogrindį. Sniego senis pažvelgė į tą vietą, kur jam nusakė šuva, ir tikrai pamatė tokį daiktą: visas juodas, žiba, gerklė pilna ugnies. Tai regėdamas, jis norėjo, iš vienos pusės, prieiti prie krosnies arčiau, o iš kitos pusės, bėgti kaip galima toliau.
- O kodėl tu nepasilikai ten?-paklausė jis šunies. - Kam tu pametei tokią gerą vietą? - Aš ją pamečiau ne savo noru!- atsakė šuva.- Kartą vienas šeimininkų vaikas, didžiausias padauža, atėjo į pogrindį man pusryčiaujant. Griaužiau labai riebų kaulą. Tas berniūkštis, mane erzindamas, norėjo jį man atimti. Aš nesupratau juoko, ėmiau urgzti, norėdamas priminti, kad kaulas yra mano, o ne jo. Bet jis nesiliovė erzinęs. Papykęs aš jam griebiau už rankos ir įkandau. Pamatęs kraują, vaikas baisiai išsigando ir ėmė rėkti. Subėgo žmonės ir gerai išdulkino man kailį. Paskui užnėrė man ant kaklo grandinę ir išvedę pririšo prie šio gurbo. Netrukus mirė namų prižiūrėtoja, prie kurios gyvenau, ir dabar šioj vietoj visą laiką riogsau pririštas. Čia bebūdamas užkimau, mano balsas pasidarė nebeskardus. Gaila, kad manęs nepažinai tuo metu, kada aš turėjau gražų balsą. Bet vis dėlto man geriau kaip tau, nenorėčiau mainytis vietos su tavim.
Sniego senis į galą buvo nustojęs klausytis šunies istorijos. Jis žiūrėjo į krosnį. Krosnis stovėjo ant keturių kojų, buvo didumo sulig juo. Jam atėjo keista mintis. - Norėčiau,- tarė jis - nueiti į pogrindį ir susipažinti su krosnim. Baisus ima mane noras prisiglausti prie jos. - Tu visai kvailas, - atsiliepė šuva. - Pirmiausia, tu negali pasijudinti iš tos vietos, kur stovi, tai tau tuo geriau. Bet jei tu prisiartintum prie krosnies, tai tuojau tavęs nebebūtų. Greičiau žūtum kaip nuo saulės!
Sniego senis nelabai tikėjo. Jam rodėsi, kad šuva taip kalba iš pavydo. Jam turėjo būti gaila tos krosnies, ir bijojo, kad kas kitas prie jos neprisiartintų. Sniego senis tylėdamas žiūrėjo į krosnį, skleidžiančią malonią šviesą. Jis gėrėjosi liepsna, šokančia iš vidaus, atidarius duris, ir galvojo, kokia jam būtų laimė, jei galėtų prisiglausti prie tos krosnies. Taip praėjo naktis.
Kitą dieną buvo dar šalčiau, šerkšnas aptraukė namų langus, ir sniego senis negalėjo matyti, kas darėsi viduj. Jis stovėjo labai nesmagus. - Nesirūpink be reikalo,-mokė jį šuva, - ir džiaukis, turėdamas tokį gerą orą. Galimas daiktas, kad rytoj jis tau tiks mažiau, negu šiandien. Sniego senis manė, kad šuva juokauja, ir jo patarimų nenorėjo nei girdėti.
Kitą dieną buvo atadrėgis. Sniegas pasidarė drėgnas ir pradėjo po truputį nykti. Sniego seniui užėjo striukė. Per vieną dieną vargšas baisiai sumenkėjo. Jis nedejavo, nieko daugiau nekalbėjo, stypsojo nosį nuleidęs. Vieną rytą jis visai sugriuvo, toj vietoj bestovėjo juodas pagaikštis, vaikų atsineštas sniego seniui lipdyti.
- Au, au!- lojo šuva,- štai dėl ko jį traukė krosnis! Čia kaltas buvo pagaikštis, troškęs grįžti į savo vietą prie ugnies! Dabar viskas jau baigta. Po šlapių dienų netrukus prasidėjo šviesus ir šiltas pavasaris. Vaikai, kur tiek džiaugėsi, lipdydami sniego senį, dabar šūkavo ir dainavo: Šalta pasibaigė žiema, Diena išaušo vėl linksma. Ir niekas daugiau, net anas paišinas pagaikštis, nebegalvojo apie sniego senį.
Kito sniego senio istorija
Kažkas jį nulipdė. Vėlai vakare. Jis nepažinojo tų jį lipdžiusių didelių vaikų, todėl ir vadino juos „kažkas“. Senis, beje, labai pyko už tokį savo vardą - pirmiausia, tai jis tikrai ne senis. Koks gali būti senis vos vienos nakties amžiaus? Jaunuolis. Na, blogiausiu atveju -vyras. Ir kodėl - besmegenis? Žinoma, tokių tikrų tikrų smegenų kaip ir nebuvo toje sniego galvoje, bet minčių - negali ir atsiginti. Kiekviena jo snaigė turėjo savo istoriją, savo atmintį, siekiančią ir šiltą vasarą tvenkinio vandeny, ir darganotą rudenį pilkame lietuje... O toms snaigėms dar reikėjo ir susitarti tarpusavyje, nesusiginčyti, nesusipykti! Bet joms tai puikiai sekėsi, ir sniego senis visai nesijautė esantis besmegeniu. Todėl sutarkime - tai buvo Sniego Vyras. Tikras. Su kibirėliu nuo silkių ant galvos ir dideliu kankorėžiu nosies vietoje. Nosies vietoje, žinoma, labiau įprasta matyti morką, bet kankorėžis atrodė net vyriškiau. Į trumpą ataugą šone, kuri turbūt reiškė ranką, buvo įspraustas grėblys. Dar buvo du žemės grumstai akių vietoje ir eglės šakelė vietoj burnos, bet šie nebuvo labai išraiškingi, akį labiausiai traukė kankorėžinė nosis.
Rytą Sniego Vyras pasitiko savimi labai patenkintas ir kupinas laukimo. Laukė jis pirmiausia dėmesio, pripažinimo, net galbūt kokio romantiško nuotykio. Bet saulei tekant daugiabučio kiemas buvo tuščias. Tiksliau, iš visų laiptinių vis pasirodydavo skubantys žmonės, jie kažkaip karštligiškai puldavo prie savo apsnigtų automobilių ir pradėdavo juos šluoti, brūžinti, valyti... Po to tie automobiliai garsiai užsidūmindavo ir iš lėto, girgždindami sniegą, palikdavo kiemą. Sniego Vyro niekas net nepastebėjo. Jam kiemas buvo tuščias.
Jau kiek vėliau, kai likę namuose žmonės pavalgė pusryčius, į kiemą išėjo jauna mama su mažu vaiku. Vaikas buvo su pasipūtusiu kombinezonu ir dideliu bumbulu ant kepurės. Sniego vyras neliko nepastebėtas. Prie jo pribėgo mažasis bumbulo savininkas ir pabandė apsikabinti. „Na štai, - pagalvojo Sniego Vyras, - koks aš šaunus ir simpatiškas!“ - Nelįsk prie Besmegenio, rankytes nušalsi, drabužėliai sušlaps! - šūktelėjo perdėm rūpestinga mamytė. Didelis bumbulas klusniai atsitraukė ir tik bato galu dar bandė paspardyti Sniego Vyro šoną. Vis šioks toks dėmesys. Bet ir tas neilgam. Mama, kalbėdama telefonu, greitai vaiką išsivedė į kitą kiemą. Ir vėl vienatvė.
Tačiau netrukus jo kankorėžine nosimi susidomėjo kažkoks paukštelis. Sniego Vyras tikrai nepretendavo būti gamtininku, tad visus paukščius skirstė į dvi rūšis - kurie daugiau vaikšto ir kurie daugiau skraido. Čia buvo tas skraidantis ir jis nieko gero nežadėjo - įkyriai ir atkakliai bandė nutūpti ant nosies ir, greičiausiai, pasistiprinti kankorėžyje likusiomis sėklytėmis. Laimei, jam tai nepavyko, tik Sniego Vyro nosis pakrypo į šoną. Bet atsilaikė, ir veidas nebuvo galutinai sugadintas.
Dar po pusvalandžio, Sniego Vyrui veltui tikintis skubančių, galvas įtraukusių praeivių dėmesio, jį pastebėjo kažkoks brisius. Geriau jau tas šunėkas būtų prabėgęs pro šalį, bet ne - apuostęs būtinai padėjo savo geltoną parašą Sniego Vyrui ant šono. Gerai dar, kad nugaroje, pro daugiabučio langus nelabai ir pastebėsi. Tai mažai guodė, nes Vyras iš daugiametės snaigių sukauptos patirties puikiai žinojo - jei pasirašė vienas brisius, tuoj žinutėmis apsikeisti atbėgs visas tuntas reksų, džimių ir nordų. Visas grožis sugadintas... Jei nesiseka, tai jau visą dieną. Net nesulaukus pietų, kažkokiam diedukui su kareiviškom kelnėm iš pirmo aukšto prireikė Sniego Vyro grėblio. Diedukas jau gerą pusvalandį žiūrėjo pro langą ir laukė, kada kiemas ištuštės. Sniego Vyras pradžioje manė, kad tas dėmesys buvo skirtas jo grožiui ir šaunumui, bet kai išbėgęs iš laiptinės žmogus greitai stvėrė jo grėblį ir nusinešė namo, nelaimėlis suprato skaudžiai klydęs. Be grėblio jis jautėsi tarsi išrengtas. Ir dar su kreiva nosimi. Ir su vis labiau geltonuojančiu šonu...
Vis liūdniau ir liūdniau jis dairėsi į tuščius daugiabučio langus. Kažkas sušmėžavo prie virtuvės lango su keptuve, kažkas krapštė nosį prie miegamojo lango, kažkas užuolaidas užtraukė, kažkas atitraukė... Bet niekam nebuvo įdomus dar rytą buvęs šaunus Sniego Vyras.
Tačiau Sniego Vyrą jau nuo ryto visgi stebėjo vienos akys. Didelės ir liūdnos. Tai buvo vaikas, kurio neišleido į mokyklą. Neišleido ir į lauką. Jis sirgo. Tiesa, nesmarkiai - truputį karščiavo, truputį pakosėjo, truputį gerklę skaudėjo. Bet į lauką išeiti negalėjo. Vaikas gerai matė visas Sniego Vyro netektis ir labai jo gailėjo. O labiausiai jis gailėjo paties Vyro - vaikas klausė oro prognozes ir gerai žinojo, kad jau ryt atšils, kad ta žiema dabar tokia nepastovi, kad sniegas taip retai nudžiugina, kad iš džiaugsmo net dideli vaikai iš vakaro nulipdo Senį Besmegenį.
„ Man tavęs taip gaila... - galvojo vaikas, - juk taip ir nespėsiu su tavimi pasikalbėti, pataisyti tau nosies, pasitarti, kokią šluotą vietoj atimto grėblio įduoti... Jau rytoj tu pradėsi tirpti, nors pats to dar nežinai.“ Vis labiau prarasdamas viltį būti pastebėtas, liūdnai vedžiodamas grumstinėmis akimis namo siena, paskutinio aukšto šoniniame lange Sniego Vyras pamatė vaiką. Vaiką, kuris žiūrėjo tik į jį. Į Sniego Vyrą.
„Aš niekada nelipdysiu Senių Besmegenių. Nieko nelipdysiu - viskas kada nors ištirpsta. Ir pasibaigia“ - galvojo vaikas. „Matai, koks aš šaunus? Dar beveik ir nesugadintas... Tu manim džiaugiesi? - galvojo Sniego Vyras. - Tu, vaike, ryt ateisi, ir mes pasigalynėsim! Oho, koks aš dar!“ „Gal ryt aš būsiu sveikesnis ir mane išleis į kiemą? - galvojo vaikas, - gal nors truputį su tavim pasigalynėsiu? Kol neištirpai...“ „Nemanyk, aš neištirpsiu. Jeigu ir atšiltų rytoj - aš tvirtas, mes, vyrai, taip greit netirpstam! - galvojo Sniego Vyras. - Pagaliau, ir ištirpęs niekur nedingsiu. Juk esu amžinas - kaip žemė, oras, vanduo. Aš ne Besmegenis, aš turiu atmintį!“
Kitą rytą tikrai atšilo - sinoptikai atspėjo. Sniego liko tik pilki purvini lopinėliai, pasirodė apmirusi pievos žolė, ir Sniego Vyras toje žolėje atrodė labai nekaip. Na, bet jis vis dar buvo su kankorėžine nosimi, grumstais akių vietoje ir kibirėliu nuo silkės ant apkežusios galvos. „Matai, Besmegeni, aš vis dar sergu, o tu tirpsti, - galvojo vaikas, - nereikia lipdyti Senių Besmegenių, nes būna labai liūdna, kai jie ištirpsta.“ „Matai, vaike, aš dar laikausi, - galvojo Sniego Vyras, - pasveiksi, ir mes susitiksim. Neliūdėk - vis vien kaip nors susitiksim“.
Dar kitą rytą vaizdas buvo visai liūdnas. Net Sniego Vyras tai suprato. Jis buvo visai sukritęs, sukiužęs, nosis iškritusi, akys išvarvėjusios, kibirėlis nuo silkių gėdingai pūpsojo šone. Ir nė vienas kiemo brisius jo nebuvo aplenkęs. Dabar jau tikras Senis, nebe Vyras... „Aš niekada nelipdysiu Senių Besmegenių, - galvojo vaikas, - jais niekas nespėja pasidžiaugti, jie taip trumpai gyvena“.
„Nieko, vaike, tavęs dar neišleido, bet mes susitiksim, - galvojo Sniego Vyras, - susitiksim pavasarį, susitiksim vasarą. Ir kitą žiemą aš galėsiu būti Sniego Vyru. Truputį kitokiu. Gal net ir grėblio niekas neatims! Nieko nėra amžinesnio už Sniego Senį“.
Dar kitą rytą kieme buvo labai šlapia...
Panašus:
- Dainos apie žiemą vaikams: linksmos ir nuotaikingos melodijos šventėms
- Adventinės Dainos Vaikams: Sukurkime Šventinę Atmosferą!
- Lietuviškos vaikiškos dainos: geriausi rinkiniai ir karaoke
- Kalėdinės Dainos Vaikams su Žodžiais: Sukurkite Šventinę Nuotaiką Kartu!
- Paterų kaimas Lazdijų apskrityje – atraskite paslėptas regiono grožio ir istorijos perlas!
- Šokiruojantis vadovas: Kaip susitaikyti su jausmais, jei nemylite savo vaiko?