Pasakos Vaikams Apie Agurką

Pasirodo, nepaklusnūs ir smalsūs gali būti ne tik vaikai ir žvėreliai, bet ir daržovės.

Agurko Nuotykiai Pasakose

Pirmoji istorija prasidėjo kaip netolima pasivaikščiojimas, o baigėsi kelione į didelį pasaulį. O herojai - Agurkas ir Pomidoras - palaipsniui kaupė išmintį ir galiausiai tvirtai nusprendė, kad niekada neves gyvenimo daržovių.

Miško Gyventojų Istorijos

Ežiukas, nutrija, žveris, barsukas ir bebras - pasakų herojai apie miško kompaniją. Jie buvo labai rimti, darbštūs, taupūs ir net šiek tiek šykštūs vaikinai, bet kai įvyko didelis potvynis, juos išgelbėjo ne tai, o draugystė ir tarpusavio pagalba.

Senis ir Agurkai

Gyveno toks senis ir senė. Jie turėjo tik menką trobelę ir buvo labai neturtingi. Vieną sykį, anksti pavasarį, užsimanė toji senė agurkų pasisodinti ir iš to pelną gauti. Bet lauke buvo dar šalta, tai ji prinešė durpių, pripylė ant krosnies ir pasodino agurkų. Agurkai jau sudygo, pradėjo lapoti, tik vieną rytą atėjo šalna ir juos nušaldė.

Įpykus ant šalnos, senė kad ėmė duoti į kailį savo seniui ir išvarė jį iš namų. - Eik,- sako,- pagauk tu man šalną ir parnešk, aš jai už tai parodysiu! Eina senis verkdamas - kur jis gali šalną pagauti? Nuėjo į krūmus, gi žiūri - po krūmu, žiemių pusėj, guli šalna susirietusi. Senis ėmė duoti jai su lazda: - Užmokėk man, kam nušaldei agurkus, arba aš tave užmušiu! - Tu manęs nemušk,- sako šalna,- aš tau duosiu tokią staltiesę. Tą staltiesę pasitiesi ir sakysi: „Iš staltiesės!" - tai visko bus gerti ir valgyti. Tik grįždamas niekur neužsuk ir nenakvok.

Gavęs tokią staltiesę, eina senis namo. Buvo jau vakaras, tai pakeliui jis užėjo į pirkelę pas savo kūmą ir ėmė prašytis nakvynės. Kūma nenori jo priimti, sako: - Nei valgyti nėra kas, nei nieko. - Dėl valgymo nesirūpink,- sako senis,- dar aš ir tave pavaišinsiu. - Jeigu taip, tai gali nakvoti. Senis tuoj pasitiesė ant stalelio tą staltiesę ir sako: - Iš staltiesės! Ir bematant atsirado ant staltiesės visokių valgymų ir gėrimų. Kai visi pavalgė, senis atsigulė ir užmigo. Tada kūma suieškojo kitą tokią pat staltiesę, padėjo tam seniui, o aną paėmė. Rytą senis atsikėlė, pasiėmė staltiesę ir išėjo namo.

Pamatė senė jį pareinant, išbėgo pasitikti; žiūri - tasai staltiesę po pažastim pasikišęs parsineša. - Argi staltiesė verta tų agurkų? - ėmė bartis senė.- Reikėjo man šalną parnešti! - Tylėk, bobule, bus gerai! Žiūrėk, kas čia rasis iš tos staltiesės. Tuoj patiesė ją ant stalo ir sako: - Iš staltiesės! Bet staltiesė stovi tuščia kaip stovėjusi. Senis ir vieną sykį prašė, ir kitą sykį - nieko nėra. Tada senė kad ėmė vanoti jam šonus, kad ėmė vanoti: - Dar tu čia kokius juokus kreti!

Eina senis vėl į krūmus. Toje pusėje, kur saulės nenušildyta, rado šalną dar tebegulint. Ėmė ją vėl su lazda mušti už agurkus. Šalna prašosi: - Nemušk tu manęs, aš tau duosiu tokį aviniuką. Kai pasakysi: „Avinėli, pasipurtyk!"- tas avinėlis ims purtytis, o iš jo vilnų byrės raudonieji. Jau tas senis mąsto, kad dabar bus turtingas. Eina namo ir tą aviniuką vedasi. Pakeliui vėl užėjo pas savo kūmą ir apsinakvojo. Kūma jį vaišina, duoda gerti ir valgyti - visko turi iš tos staltiesės. Senis pavalgęs nuėjo gulti ir sako: - Kai aš užmigsiu, tik nesakykit: „Avinėli, pasipurtyk!" Bet kai tik senis užmigo, kūma neiškentusi ėmė ir pasakė: - Avinėli, pasipurtyk! Avinėlis pasipurtė - byra raudonieji. Tai pamačiusi, kūma tuoj suieškojo kitą tokį aviniuką, pririšo į kampą, o aną paslėpė.

Rytą senis atsikėlė, paėmė aviniuką ir išėjo sau. Senė, pamačiusi jį pareinant ir parsivedant aviniuką, išlėkė pasitikti. - Argi tas avinas vertas agurkų? O kodėl šalnos neparnešei? - Tylėk, bobule, bus gerai! Parsivedė senis aviniuką į trobelę ir sako: - Avinėli, pasipurtyk! Bet nei tas avinas purtosi, nei raudonieji byra. Senis jau nebežino, kas čia yra, o senė vėl ėmė karšti jam kailį. - Tai tu vis juokus krėsi! Eik, nevidone, parnešk man šalną!

Eina senis vėl ieškoti. Ieškojo ieškojo - jau šilčiau, nutirpus šalna, niekaip jos neranda. Apėjo visus krūmus, žiūri - pačioje tankumoje, kur saulė neužeina, guli šalna vos begyva. Kad ims duoti jai su lazda! Šalna sako: - Kam tu mane muši? Aš tau sakiau, kad niekur neužeitum ir nenakvotum,- būtum buvęs jau turtingas. Senis nieko neklauso, vis muša. Vėl ėmė šalna prašytis: - Nemušk tu manęs, aš tau duosiu tokią statinaitę. Kai pasakysi: „Iš statinaitės!"- tuoj išeis daug ginkluotų kareivių.

Paėmęs statinaitę, eina senis namo. Pakeliui vėl užėjo į pirkelę pas savo kūmą. Toji gražiai jį priėmė, už stalo pasodino ir girdo, valgydina, nes jau turi iš ko. Bet kur tau kūma iškęs! Kai tik senis užmigo, ji tuoj sako: - Iš statinaitės! Sulig tuo žodžiu kad pradėjo eiti kareiviai, tik kardai skamba! Jau priėjo pilna pirkelė, kūma jau persigando, žadina senį: - Kelkis, kas čia pasidarė! Senis pabudo, greit viską suprato ir ėmė bartis ant kūmos: - A, tai tu man vis taip darai! O kur mano staltiesė, kur mano avinėlis? Kūmai gaila, nenorėtų atiduoti, bet kai senis užleido tais kareiviais, tai bematant viską atnešė ir jam atidavė.

Tada senis suvarė kareivius atgal į statinaitę, pasiėmė savo staltiesę ir avinėlį ir eina namo. Senė, pamačiusi jį pareinant, išėjo pasitikti. - Ar tu šalnos vėl neparnešei? - ėmė ji bartis.- Na, palauk, duosiu tau į kailį... O senis supykęs kad sušuks: - Iš statinaitės! Tuoj išėjo daugybė kareivių ir, seniui paliepus, sudavė senei gerai per šonus. Tada senis suvarė kareivius atgal į statinaitę, patiesė ant stalo staltiesę ir sako: - Iš staltiesės! Bematant atsirado visko gerti ir valgyti. Kai abu pavalgė, senis atsivedė aviniuką ir sako: - Avinėli, pasipurtyk! Avinėlis ėmė purtytis, ir iš jo vilnų pabiro raudonieji. Dabar jau abu senukai turtingai gyveno iki savo amžiaus galo, ir tai senei nebereikėjo ant krosnies agurkų sodinti.

Kalifo ir Agurkų Pardavėjo Nuotykiai

Vieną rytą kalifas Ben Zaidas išjojo medžioti su būriu savo linksmų draugų. Jojant per girią, kalifas pamatė elnią ir ėmė vytis. Elnias labai greitai bėgo, kalifas vis vijo ir toli paliko savo draugus. Netrukus elnias dingo kalifui iš akių, tada jis sustabdė arklį ir nulipo žemėn. Buvo graži saulėta diena, ir jis atsisėdo po medžiu. Jis buvo visas dulkinas, drabužį susidraskęs į medžių šakas, bet nieko to nepaisė: niūniavo sau smagią dainelę ir gėrėjosi gražia gamta - ne kasdien jis galėjo būti taip vienas. Kiek pabuvęs, išgirdo lapsint asilo kanopas keliuku, einančiu per mišką į jo palocių. Netrukus jis išvydo laukininką ir jo asilą, apkrautą pintinėmis su agurkais. Kalifas prasijuokė.

- Sveikas gyvas, bičiuli,- tarė jis,- kurgi taip keliauji su tais agurkais? - Parduoti juos kalifui,- atsakė didžiuodamasis laukininkas. - O kur tu gavai tuos agurkus dabar? - klausė kalifas: - Agurkai šiuo metu labai retas daiktas! - Tikrai retas,- tarė laukininkas.- Matai, aš keliauju iš Kuzo krašto, kur, kaip gali pats žinoti, sausra didelė vargino žmones dvejus metus. Bet šiais metais pradėjo lyti, ir aš tuojau pasėjau agurkus. Per kelias savaites jie užaugo! Prisiraškiau, kiek gali panešti mano asilas, ir dabar keliauju juos parduoti kalifui. - Ir kodėl gi kalifui? - Dėl dviejų priežasčių,-sakė laukininkas.-Viena, tik kalifas Ben Zaidas geriausiai pažįsta naujų daržovių skonį, antra, kaip žmonės kalba, jis nelabai spaudžiasi su pinigais!

Kalifas išdidžiai pakalė galvą ir tarė: - Ir kiek manai iš jo prašyti už tuos agurkus? - Tūkstantį dinarų,- atsakė laukininkas. Kalifas jam tarė: - Ir negalvok apie tūkstantį dinarų! Tai baisūs pinigai! Valdovas tikrai nesutiks tau tiek mokėti! - Tada prašysiu penkių šimtų,- atsiliepė laukininkas. - Neduos tau nei penkių šimtų! - Gal tris šimtus. - Nesitikėk nei trijų šimtų. - Du šimtus. - Bet ir tai dar daug,- sakė kalifas, purtydamas galvą. - O šimtas jau tikrai nedaug! - aiškino laukininkas. Vargšas nusiminė ir, sunkiai atsidusęs, tarė: - Ar sveikas iš tiesų galvoji, kad šimtas daug? Tada aš nusileisčiau gal už penkiasdešimt. - Galimas daiktas, jis atsisakys mokėti ir penkiasdešimt. - O jei kalifas nenorės mokėti nei trisdešimt dinarų?

Laukininkas nuo tų žodžių įtūžo: - Tuo kartu... aš... aš... nuvesiu savo asilą prie jo sosto. Štai kas bus! Kalifas, kurs negali užmokėti trisdešimt dinarų už agurkus šiuo metu, yra niekam tikęs! Tai girdėdamas, kalifas vos neplyšo juokais. - Nesikarščiuok taip, bičiuli,- šoko valdovas jį raminti,- gal kalifas brangiai tau užmokės, ir viskas pasibaigs gerai. Pamažu laukininkui pyktis praėjo, ir jis vėl pasidarė smagesnis. - Tie agurkai gražūs,- tarė jis,- ir šiuo laiku retas daiktas! Antra vertus, visi žino, koks mūsų kalifas yra dosnus! - Laimingos kelionės,- atsiliepė kalifas,- ir gero pasisekimo!

Sulig tais žodžiais sėdo jis ant savo arklio ir nulėkė kaip vėjas, vos spėjęs ženklu atsisveikinti su laukininku. Atvykęs į palocių, tuojau pradėjo rengtis. Nusiprausė ir apsivilko karališkus drabužius. Paskui atsisėdo ant savo sosto. Jis pasišaukė vizirį ir tarė jam: - Jei čia pasirodys laukininkas su dviem pintinėm agurkų, tuojau man jį atvesk. Netrukus laukininkas buvo didžiojoj priėmimo salėj. Jis nepažino, kad kalifas buvo tas jo sutiktas miške medžioklis, ir tarė: - Žinodamas, kaip maloningas valdovas mėgsti agurkus, ypač šiuo laiku, aš padariau ilgą kelionę nuo Kuzo lig čia ir atgabenau geriausių savo žemės daržovių. Kalifas liepė viziriui paimti paragauti vieną jo agurką. Laukininkas padavė agurką viziriui, o tas nunešė jį kalifui. Valdovas atkando, paragavo ir klausia: - Kiek už tuos agurkus tu nori, geras žmogeli? - Tūkstantį dinarų, viešpatie maloningas,- atsakė laukininkas.

- Tūkstantį dinarų? Negirdėtas daiktas! Neškis juos sau atgal! - Ar nesiteiktų tavo didybė duoti penkis šimtus? - tarė laukininkas. - Žinoma, ne! Aš negaliu išmesti tiek pinigų už agurkus, nors jie būtų tokie ankstyvi! - O jei aš prašyčiau taip tris šimtus? - Ne, dar per daug! - sakė kalifas. - Prašom leisti, šviesiausias valdove,- tarė laukininkas,- priminti, kad mes turėjom dvejus sausros metus Kuzo krašte, kad čia yra pirmos daržovės, gautos per dvejus metus. Ar negalėtum išmesti bent du šimtelius dinarų? - Ar čia agurkų pardavimas, ar labdarybė? - klausė kalifas.- Aš nesu linkęs duoti du šimtus dinarų už paprastus agurkus. - Ar aš turiu apmokėti tavo kelionę ar tavo agurkus? - kalbėjo kalifas.- Ne, ir šimtas dar per daug. - Tegu būna jau penkiasdešimt. - Ne, nei penkiasdešimt, net nei trisdešimt,- sušuko kalifas.

- Net nei trisdešimt? - Staiga laukininkas suprato, kas buvo kalifas.- Tokiu būdu,- tarė jis paraudonavęs,- mano asilas kieme, tvirtai pririštas... Kalifas prapliupo juokais ir baisiai juokėsi, kartu su juo juokėsi visa salė, galop ėmė juoktis pats laukininkas, ir jų juokas buvo toks didelis, net asilas, pririštas prie žiedo kieme, pradėjo garsiai žvengti. Kada galop nustojo juoktis, kalifas tarė: - Aš pirksiu iš tavęs agurkus, bičiuli, ir duosiu lygiai tiek, kiek tu prašei. Paskui tarė viziriui: - Išmokėk tam žmogui tūkstantį ir penkis šimtus, tris šimtus ir du šimtus, šimtą ir penkiasdešimt, ir dar trisdešimt dinarų! Viziris bematant atskaitė tuos pinigus. Vadinas, jis išmokėjo laukininkui du tūkstančius šimtą aštuoniasdešimt aukso dinarų. Laukininkas grįžo namo turtingas žmogus, o kalifas valgė iš jo nupirktus agurkus dešimtį dienų.

Kitos Pasakos

• Pasaka apie verksnį agurką
• Kodėl agurkėlį sutraiškė

Iliustracijos

Iliustracijos G. Sokolovo, O.

Jonаs Avyžius. Pasakos

Tai penktoji Jono Avyžiaus kūrinių serijos knyga. Čia surinktos autoriaus literatūrinės pasakos ir apysakos vaikams, parašytos 1958-1978 metais (66 pasakos).

Turinys:

• Kodėl agurkėlį sutraiškė
• Žirnis išpuikėlis
• Kieno viršus
• Paukščių ginčas
• Bėkim, žvėrys, pažiūrėti
• Kaip Rainiukas apraišo
• Kuris iš kurio išmoko
• Daina ir varnalėša
• Geležinis nykštukas
• Degtukas ir segtukas
• Kaip Onytei dvi raidės pabėgo
• Peliukai daržininkai
• Vilko dalia
• Šeškas vagišius
• Tai bent nuotykis
• Žiema bėga
• Pramuštgalvis meškiukas
• Tinginio pantis
• Kaip kurmis amatą keitė
• Gudrus paršelis
• Melagėlio pasakėlės
• Kaip meška norėjo atkeršyt
• Lopšinė pasaka
• Pasaka apie verksnį agurką
• Genio dovana ir t.t.

Pasakos Kategorija	Pavyzdžiai
Gyvūnai	Ežiukas, Nutrija, Bebras
Daržovės	Agurkas, Pomidoras
Magiški Elementai	Staltiesė, Avinėlis, Statinaitė

žymės: #Vaikams #Vaika

Panašus:

• Lietuviškos vaikiškos dainelės YouTube: geriausias pasirinkimas jūsų vaikui!
• Du gaideliai dainelė vaikams: žodžiai ir melodija
• Kalėdų dainelės vaikams: žodžiai, melodijos, karaokė
• Vaikiškos dainelės apie žiemą: linksmos melodijos mažiesiems
• Lovos-mašinos vaikams: originalus ir funkcionalus sprendimas
• Vaikiškos karuselės virš lovytės – geriausi tipai ir nepakeičiami pasirinkimo patarimai