Šiame straipsnyje rasite įvairių dainelių ir eilėraščių apie žuvytes, skirtų vaikams. Šie tekstai ne tik praturtins vaikų žodyną, bet ir lavins jų vaizduotę bei muzikinį skonį. Pasinerkite į žuvyčių pasaulį kartu su savo vaikais!
Coliukė ir Žuvytės
Gyveno kartą viena moteriškė, ji labai norėjo turėti mažą vaiką, bet nežinojo, kur gauti. - Menka čia bėda,- atsakė žynė.- Še tau miežio grūdą: čia ne paprastas grūdas, ne toks, kur auga lauke ar lesa vištos.
- Koks gražus žiedas!- tarė moteriškė ir pabučiavo jo raudonai geltonus lapelius. Pabučiavus žiedas visas tuojau išsiskleidė, ir tada paaiškėjo, kad čia yra tikra tulpė. Žiedo vidury ant žalio krėsliuko sėdėjo mažučiukė graži mergytė.
Jos lopšys buvo valakiško riešuto kevalas, čiužinys - mėlynos žibutės žiedelis, apklotas - rožės lapelis. Tam lopšy miegojo naktį, o dieną žaidė ant stalo. Moteriškė pastatė ant stalo lėkštę su vandeniu ir sudėjo į ją gėles taip, kad jų kotai buvo pasinėrę vandeny, o žiedai pagal kraštus aplink ėjo vainiku.
Lėkštės vidury plūduriavo didelis tulpės lapelis, Coliukė galėjo ant jo sėdėti ir plaukyti nuo vieno krašto iki kito, irklai buvo du balto arklio plaukai. Tai buvo labai gražu.
Vieną naktį, jai begulint savo gražiam lopšely, pro išmuštą langą įšoko bjauri rupūžė, tokia didelė ir šlapia. Per daržą bėgo platus upelis, jo krantas buvo šlapias, tikras liūnas, ir ten gyveno rupūžė su savo sūnum. Ui, koks jis buvo bjaurus - visai kaip motina!
- Ššš! Nerėk taip garsiai,- sudraudė senė rupūžė: - dar gali atbusti ir pabėgti, ji lengvesnė už gulbės pūkus! Vidury upės užkelsim ją ant vandenės lelijos lapo, tas lapas jai pasirodys kaip sala. Upėj augo daug vandenių lelijų, jų platūs žali lapai plaukė po vandenį. Vienas didelis lapas buvo toliausia nuo kranto. Senė rupūžė priplaukė prie to lapo ir užkėlė ant jo riešuto kevalą su Coliuke.
Senė rupūžė, nulindusi į liūno apačią, šveitė su asiūkliais pirkios vidų, kad jaunai marčiai būtų gražu gyventi. Paskui priplaukė kartu su savo bjauriu sūnum prie lapo, kur buvo Coliukė. Norėjo paimti jos lovelę ir pastatyti jaunavedžių kambaryje.
Paskui paėmė mažą gražią lovelę ir nuplaukė su ja, o Coliukė pati sėdėjo ant žalio lapo ir verkė. Ji nenorėjo nei gyventi pas rupūžę, nei tekėti už jos bjauraus sūnaus. Mažos žuvytės, plaukančios netoliese, matė rupūžę, girdėjo jos kalbą ir iškišo galvas iš vandens, norėdamos pamatyti mažąją mergytę.
Žuvytėms labai pagailo gražios mergaitės, kad jai reiks gyventi pas bjaurią rupūžę. „Ne, to nebus!”-nutarė jos, susibūrė vandenyje aplink žalią stiebą, ant kurio laikėsi žiedas, ir nugraužė su dantimis kotą. Coliukė plaukė vis tolyn ir tolyn.
Paukšteliai, tupėdami krūmuose, žiūrėjo į ją ir giedojo: „Kokia graži maža mergytė!” O lapą vanduo vis nešė ir galop nunešė į svetimą kraštą. Gražus mažas drugelis seniai skraidė aplink ją ir galop nusileido ant lapo - baisiai jam patiko Coliukė. Ji labai džiaugėsi, kad rupūžė nebegalėjo jos pavyti, kad tos vietos, pro kurias plaukė, buvo neapsakytai gražios. Saulė švietė į vandenį, ir jis atrodė kaip žibantis auksas.
Eilėraščiai apie žuvytes
Didieji plėšikai (Geda, Sigitas)
Katinėlis per naktelę
Graužė pelę kaip kumelę,
Prisirišęs prie tvorelės,
Be duonelės, be druskelės!
O kas per žvėris!
O gaidelis per dienelę
Rijo slieką palei kelią,
Prisirišęs prie kulbelės,
Be duonelės, be druskelės!
Kažin ar praris?
O zuikelis visą žiemą
Graužė medelius, į kiemą
Nešėm duonos ir druskelės,
Nieko neėmė zuikelis...
Kiek plėšikų? Trys.
Katinėlis su gaidžiu
Katinėlis su gaidžiu
Statė namą po medžiu.
Pasistatė ir gyvena,
Dun dun dun -kažkas dundena.
iš lovelės atsikėlęs
Klausia rainas katinėlis:
-Kas čia beldžias į duris?
Gyvulėlis ar žvėris?
-Aš, laputė, dun dun dun,
Įsileiskite vidun.
Aš ant ežero pakrančių
Visą dieną laukiau ančių.
Šniukštinėjau, lekavau,
Nei vienos nepagavau.
Ir atsako katinėlis
Rainą uodegą iškėlęs:
-Eik, lapute, eik, begėde,
Ko prie mūsų durų sėdi?
Tu rainiuko neapgausi
Ir gaidžiuko nepagausi,
Spruk į šalį, spruk į šalį,
Neįleisiu į namelį!
Lapė snapė nesuglumo,
Tik atsigulė už krūmo
Ir primerkus akį laukia,
o rainys gaidžiukui kniaukia:
-Bėgsiu lėksiu į palaukę
Sau mėsytės pasigauti,
Giedorėli, tu palauk,
niekam durų neatšauk!
Ir išėjo katinėlis
Rainą uodegą iškėlęs...
O laputė apsilaižė,
Pasipustė, pasikaišė
Ir lekuodama prislinko
prie gaidelio giesmininko:
-Ei, gaideli pentinuotas,
Tu karoliais karoliuotas,
už balselį šimtamyli,
net ir žmonės tave myli.
Ei, gaideli, dun dun dun
Įsileisk mane vidun.
Katinėlis o lia lia
Katinėlis o lia lia
šoko trypė su pele.
Su maža, su gražia
prie urvelio garaže.
Būtų gal graži pora, bet pelytės jau nėra.
Tai mįslė, tai mįslė - Kurgi dingo ta pelė?
Šokis baigėsi liūdnai, nieks nežino, kur jinai.
Gal urve, gal urve, o gal katino pilve...
Baltas sijonėlis
Baltas sijonėlis
Sidabru ataustas.
Ant galvelė karūnėlė
Žvaigždele pražydo.
Niekas man nerūpi, Darbo nebedirbu,
Ant kalnelio, ant kalnelio Visą dieną šoku.
Žvejys ir auksinė žuvelė
Seniai seniai ant juros kranto gyveno žvejys su žmona. turėjo juodu apgriuvusią lūšnelę, tinklą ir suskilusią geldą, štai ir visas turtas. Senelis gaudė žuvis, senelė jas kepė ir taip abu gyveno. Nei nepajuto, kaip senatvės sulaukė.
Vieną kartą užmetė senelis tinklus ir pagavo nepaprastą- auksinę žuvelę, kuri staiga prabilo žmogaus balsu: - Paleisk mane, senuk. Aš tau atsilyginsiu.
- Gerai, - sutiko senukas, labai nustebęs, kad žuvelė moka kalbėti, - galiu paleisti. Ir įmetė žuvelę jūron. Parėjo namo ir pasakoja senutei, kas atsitiko. Supyko senutė ir pradėjo barti vyrą.
- Oi, tu neišmanėli. Kodėl nepaprašei, kad žuvelė ką nors duotų? Štai gelda suskilus, reikėjo naujos paprašyti. Nesinorėjo senukui eiti pas žuvelę prašinėti geldos, bet ką gi darysi.
Nuėjo ir pašaukė žuvelę, o kai ši pasirodė, persakė žmonos norą. - Gerai, - atsakė žuvelė. - Eik namo, viską parėjęs rasi. Parėjo senukas namo, žiūri - nauja gelda. Bet senutei jos jau neužtenka. Varo senuką, kad paprašytų naujos trobos.
Nuėjo senukas prie jūros, pašaukė žuvelę, o kai ši pasirodė, persakė žmonos norą. - Tegul bus, kaip ji nori, - sutiko žuvelė. - Keliauk namo, rasi naują trobą. Parėjo senukas, žiūri - ir savo akimis netiki. Vietoj lūšnelės - nauja troba. Aplink ją vaikšto vištos, žąsys girksi, šuniukas loja, o apie kojas katytė glaustosi.
- Na, dabar tu tikrai patenkinta, žmonele? - paklausė senukas, bet ši jam nieko neatsakė. Pagyveno kurį laiką abudu ir senutė vėl bara žvejį. - Kokia čia troba? Eik pas žuvelę ir paprašyk rūmų. Noriu ponia būti.
- Liaukis! - prieštarauja senukas. - Kokia iš tavęs ponia. Bet senutė tol burbėjo, kol senukas neiškentęs vėl nuėjo prie jūros ir pasišaukė žuvelę. - Gerai, - pasakė žuvelė šiek tiek patylėjusi. - Jeigu jau nori rūmų - gausi.
Parėjo senukas namo ir iš nuostabos akis išvertė. Stovi poniški rūmai, tarnai tik laksto, tik bėgioja, o senutė puikiai apsirėdžiusi sėdi puošnioje salėje už stalo ir sausainius su pyragaičiais valgo.
S Dabar tai jau visko pakaks, - nudžiugęs pasakė senukas, bet žmona pažiūrėjo į jį susiraukusi ir nieko neatsakė. Praslinko mėnuo, du ir senutė vėl uja vyrą. - Kokie čia rūmai? Eik pas auksinę žuvelę ir paprašyk karališkos pilies. Noriu būti karaliene.
- Ką tu, - nusigando senukas. - Supyks žuvelė ir nieko neduos. Negalima tik prašyti ir prašyti. - Eik greičiau! - supyko jo žmona. Eina senukas prie jūros ir verkia. Atsisėdo ant kranto ir šaukia žuvelę.
- Na, senuk, ko dabar nori tavo žmona? - paklausė žuvelė, iškišusi iš vandens galvą. - Oi, žuvele, ji dabar nori būti karaliene ir gyventi karališkoje pilyje. Ilgai tylėjo žuvelė kažką mąstydama, o po to sako: -Na, gerai, tegu bus ji karaliene.
Parėjo senukas ir vos neparkrito nusigandęs. Žiūri - vietoj rūmų stovi didinga pilis su aukštais bokštais, o visur kareiviai, ginkluota sargyba. Jo senutė sėdi soste su auksine karūna ant galvos.
Senukas nedrįso ją net užkalbinti, todėl nuėjo į arklidę ir ten apsigyveno. Šeria arklius, valo juos ir labai laimingas jaučiasi. Po mėnesio atėjo sargyba ir nuvedė senuką pas karalienę.
- Klausyk, seni, - sako rūsčiai karalienė. - Eik pas auksinę žuvelę ir tegul mane padaro dievu. Noriu valdyti ir žemę, ir jūrą, ir dangų. - Neisiu! - sušuko senukas. - Žuvelė to negalės padaryti. Juk ji tiek daug tau davė.
- Jei neisi - liepsiu sargybai tau galvą nukirsti, - pagrasino karalienė. Ką darys senukas - eina. Eina ir verkia. Priėjo ir mato, kad jūra juoda juoda, o bangos kalnais virsta į krantą. Pašaukė žuvelę ir viską jai išklojo.
Nieko neatsakė žuvelė, tik tyliai pasinėrė į gelmę. Parėjo senukas namo ir mato - vėl stovi apgriuvusi lūšnelė, o šalia suskilusios geldos sėdi senutė. Neliko nei rūmų, nei pilies, tik vėjas šiaušia apspurusį lūšnelės stogą.
Panašus:
- Vaikiškos Dainelės Autobuso Kelionėms ir Kitoms Smagioms Akimirkoms!
- Šeima Lietuvių Liaudies Dainose: Atraskite Giliausias Vertybes ir Tradicijas!
- Kaip įveikti ankstyvojo amžiaus vaikų užsispyrimą rengiantis – efektyvūs patarimai tėvams
- Neįtikėtina vaikiška dainelė apie Besmegenius – žiemos džiaugsmas muzikoje, kurio negalite praleisti!
- Kaip Išrinkti Geriausią Vaikišką Lovelę Naujagimiui: Saugumo Ir Komforto Patarimai
- Prienų Socialinės Globos ir Rūpybos Skyrius: Visas Reikalingas Informacijos Vadovas