Šioje studijoje gvildenamas sudėtingas „Naujojo amžiaus“ (New Age) reiškinys, darantis įtaką daugeliui šiuolaikinės kultūros aspektų.
Studija nėra galutinis dokumentas. Tai - darbo grupės naujųjų religinių sąjūdžių klausimais bendrų apmąstymų vaisius; darbo grupę sudaro kelių Šventojo Sosto dikasterijų - Popiežiškųjų kultūros ir tarpreliginio dialogo tarybų (kurios yra pagrindinės šio projekto redaktorės), Tautų evangelizacijos kongregacijos ir Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos - etatiniai nariai.
Šie apmąstymai pirmiausia skirti pastoracijos darbuotojams, idant jie gebėtų paaiškinti, kuo „Naujojo amžiaus“ sąjūdis skiriasi nuo krikščionių tikėjimo.
Studija kreipia skaitytojų dėmesį į būdus, kuriais „Naujojo amžiaus“ religingumas malšina mūsų dienų vyrų ir moterų dvasinį alkį.
Būtina pripažinti, kad „Naujojo amžiaus“ patrauklumą kai kuriems krikščionims iš dalies lemia jų pačių bendruomenėse tvyranti rimto dėmesio stoka temoms, tikrai sudarančioms katalikiškos sintezės dalį; tai žmogaus dvasinio matmens svarba ir jo integravimas į gyvenimo visumą, gyvenimo prasmės ieškojimas, ryšys tarp žmonių ir likusios kūrinijos, asmeninio bei socialinio keitimosi troškimas, racionalistinio ir materialistinio požiūrio į žmoniją atmetimas.
Šioje publikacijoje atkreipiamas dėmesys į poreikį pažinti bei suprasti „Naująjį amžių“ kaip kultūrinę srovę, o turint galvoje katalikus, dar ir į būtinybę išmanyti autentišką katalikiškąjį mokymą bei dvasingumą, norint tinkami įvertinti šios srovės temas.
Pirmuose dviejuose skyriuose „Naujasis amžius“ apibūdinamas kaip daugiabriaunė kultūros tendencija, analizuojami šioje aplinkoje reiškiamų minčių pagrindiniai pamatai.
Nuo trečiojo skyriaus pateikiamos kelios gairės „Naujojo amžiaus“ reiškiniui tyrinėti lyginant jį su krikščioniškąja žinia.
Taip siūlomos kelios pastoracinio pobūdžio rekomendacijos.
Norintieji giliau panirti į „Naujojo amžiaus“ tyrinėjimus prieduose ras naudingų nuorodų.
Tikimasi, kad šis darbas iš tiesų paakins tolesnėms studijoms, pritaikytoms įvairioms kultūrinėms aplinkoms. Taigi norime pagaląsti žvilgsnį tų, kurie ieško patikimų pilnatviškesnio gyvenimo gairių.
Esame tikrai įsitikinę, jog daugelyje beieškančių mūsų amžininkų galima įžiūrėti autentišką Dievo troškulį.
Popiežius Jonas Paulius II Jungtinių Amerikos vyskupų grupei yra pasakęs: „Ganytojai turi sąžiningai savęs paklausti, ar pakankamai skyrė dėmesio žmogaus širdies jaučiamam `gyvojo vandens’, kurio tegali duoti Kristus, mūsų Išganytojas (plg. Jn 4, 7-13), troškuliui“.
Kaip ir popiežius, mes irgi norime remtis „amžinu Evangelijos žinios šviežumu ir jos gebėjimu perkeisti bei atnaujinti tuos, kurie ją priima“ (AAS 86/4, 330).
Gairės Katalikams Evangelijos Skelbimui ir Tikėjimo Mokymui
1. Šiais apmąstymais norima nubrėžti gaires katalikams, Bažnyčioje visais lygmenimis įsitraukusiems į Evangelijos skelbimą ir tikėjimo mokymą.
Dokumente nepretenduojama išsamiai atsakyti į gausius „Naujojo amžiaus“ iškeltus klausimus ar atsiliepti į kitas žmogaus amžinosios laimės, prasmės ir išgelbėjimo paieškos šiuolaikines apraiškas.
Juo kviečiama suprasti „Naująjį amžių“ ir įsitraukti į autentišką dialogą su tais, kurie paveikti „Naujojo amžiaus“ minties.
Dokumente pastoracijos darbuotojams padedama suprasti bei atsakyti į „Naujojo amžiaus“ dvasingumą tiek parodant momentus, kuriais šis dvasingumas prieštarauja katalikų tikėjimui, tiek griaunant pozicijas, „Naujojo amžiaus“ mąstytojų priešpriešinamas krikščioniškajam tikėjimui.
Krikščionims pirmiausia būtina tvirtai remtis savo tikėjimu.
Ant tokių sveikų pamatų jie gali statydinti gyvenimą, pozityviai atliepiantį kvietimą Pirmajame šv. Petro laiške: būkite „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę“ (1 Pt 3, 15 ir t.).
Vandenio Amžius ir Naujasis Amžius
1.1. Trečiasis tūkstantmetis prasideda ne tik praėjus dviem tūkstančiams metų nuo Kristaus gimimo, bet ir laiku, kai, pasak astrologų, baigiasi Žuvų amžius - jiems žinomas kaip krikščionybės amžius.
Šie apmąstymai skirti „Naujajam amžiui“, kuris savo vardą sieja su tuoj turinčiu prasidėti Vandenio amžiumi.
„Naujasis amžius“ yra vienas iš daugybės šiuolaikinę (ypač Vakarų) kultūrą bombarduojančių mėginimų paaiškinti šį istorijos metą, ir sunku aiškiai skirti, kas su krikščioniškąja žinia dera ir kas ne.
Todėl, regis, dabar tinkamas momentas krikščionišku žvilgsniu peržvelgti „Naujojo amžiaus“ mąstymą ir visą „Naujojo amžiaus“ sąjūdį.
Teisingai sakyta, kad mūsų dienomis daugybė žmonių sklando tarp tikrumo ir netikrumo, ypač su jų tapatybe susijusiais klausimais [1].
Kai kas teigia, jog krikščionių religija patriarchališka ir autokratiška, kad politinės institucijos negeba pagerinti pasaulio, kad oficialioji (įprastinė) medicina paprasčiausiai neįstengia žmonių veiksmingai gydyti.
Tai, kad ankstesni esminiai visuomenės elementai šiandien laikomi nepatikimais ar stokojančiais autentiško autoritetingumo, pagimdė aplinką, kurioje žmonės, ieškantys prasmės ir jėgų gyventi, žvilgsnį kreipia vidun, į save.
Taip pat dairomasi alternatyvių institucijų, kurios, tikimasi, turėtų atliepti giliausius žmonių poreikius.
Chaotiškas ar menkai struktūruotas 8-ojo dešimtmečio alternatyviųjų bendruomenių gyvenimas užleido vietą drausmės ir struktūrų - tai aiškūs nepaprastai populiarių „mistinių“ sąjūdžių raktiniai elementai - paieškai.
„Naujasis amžius“ daugiausia populiarus dėl to, kad malšina alkį, kurio numaldyti neįstengė pripažintos institucijos.
„Naujasis amžius“ nemaža dalimi yra atsakas į šiuolaikinę kultūrą, tačiau daugeliu aspektų sykiu ir jos kūdikis.
Renesansas ir Reformacija suformavo modernų Vakarų individą, kurio nepalenkia tokios išorinės įrąžos kaip valdžia ar tradicija; žmonės vis mažiau jaučia poreikį „priklausyti“ institucijoms (dėl to vienatvė tapo didele šiuolaikinio gyvenimo rykšte) ir nelinkę „oficialių“ sprendimų iškelti aukščiau už savuosius.
Šį žmogaus kultą lydi religijos internalizacija, ruošianti dirvą „aš“ sakralizacijai.
Štai kodėl „Naujajam amžiui“ būdinga daug vertybių, kurias propaguoja verslo kultūra ir „klestėjimo Evangelija“ (apie ją daugiau bus pasakyta vėliau, 2.4 skyriuje), taip pat vartojimo kultūra, kurios įtaką aiškiai rodo spartus gausėjimas žmonių, tvirtinančių, jog krikščionybę ir „Naująjį amžių“ įmanu sulydyti paimant iš abiejų tai, kas atrodo geriausia [2].
Pravartu priminti, jog ir tam tikros pakraipos krikščionybėje peržengė tradicinio teizmo ribas perimdamos vienapusišką atogrąžą į save ir taip skatindamos sampratų sumaišymą.
Svarbu pastebėti, kad tam tikrose „Naujojo amžiaus“ praktikose Dievas sumenkintas iki individo sklaidos skatinimo funkcijos.
„Naujasis amžius“ kreipiasi į žmones, persiėmusius šiuolaikinės kultūros vertybėmis, šventybe laikančius laisvę, autentiškumą, kliovimąsi savimi ir panašias vertybes.
Jis kreipiasi į tuos, kuriuos trikdo patriarchatas.
Jis „reikalauja ne daugiau tikėjimo kaip nuėjimas į kiną“ [3] ir sykiu tikina patenkinąs žmonių dvasinius poreikius.
Bet čia kyla esminis klausimas: kaip tiksliai suprantamas dvasingumas „Naujojo amžiaus“ aplinkoje?
Atsakymas iškelia aikštėn tam tikrus krikščioniškosios tradicijos ir to, kas vadinama „Naujuoju amžiumi“, skirtumus.
Kai kurios „Naujojo amžiaus“ atmainos naudojasi prigimties galiomis ir mėgina bendrauti su kitu pasauliu, kad sužinotų pavienių asmenų likimą ar padėtų jiems nusistatyti reikiamą dažnį, leidžiantį išgauti iš savęs ir aplinkybių visa, kas įmanoma.
„Naujasis amžius“ dažniausiai yra visiškai fatalistiškas.
Krikščionybė, priešingai, kviečia žvelgti anapus savęs ir tolyn, į Dievo, kviečiančio mus gyventi meilės dialogu, „naująjį atėjimą“ [4].
Komunikacijos Technologijų Revoliucija
1.2. Per kelis pastaruosius metus revoliucija komunikavimo technologijų srityje pagimdė visiškai naują situaciją.
Lengvumas ir greitis, būdingi šiandieniam žmonių komunikavimui, yra viena iš priežasčių, kodėl „Naujajam amžiui“ taip pavyko patraukti visų amžiaus tarpsnių ir visų sluoksnių žmones, kad sekantieji Kristumi nebežino, kaip į tai žiūrėti.
Nepaprastai įtakus pirmiausia tapo internetas, ypač tarp jaunuolių, laikančių jį patogiu bei patraukliu informacijos radimo būdu.
Tačiau tai taip pat yra klastinga dezinformacijos daugeliu religijos aspektų priemonė: ne viskas, kas pateikiama su „katalikiškumo“ ar „krikščioniškumo“ etikete, atspindi autentiškus Katalikų Bažnyčios mokymus, kita vertus, smarkiai gausėja „Naujojo amžiaus“ svetainių, kurių spektras driekiasi nuo rimtų iki absurdiškų.
Informacija apie krikščionybės ir „Naujojo amžiaus“ skirtumus reikalinga kaip niekada, o ir žmonės turi teisę į tai.
Naujojo Amžiaus Tradicijos
1.3. Nagrinėjant įvairias „Naujojo amžiaus“ tradicijas, greitai paaiškėja, kad „Naujajame amžiuje“ iš tiesų mažai esama ko nors nauja.
Pavadinimas, regis, paplito per Rožės kryžininkus ir masonus Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų laikotarpiu, tačiau tikrovė, kuri juo žymima, yra Vakarų ezoterikos, išaugusios iš gnosticizmo grupių pirmaisiais krikščionybės metais ir Europoje įsibėgėjusios Reformacijos laikotarpiu, šiandienis variantas.
Ji plėtojosi lygiagrečiai su mokslinėmis pasaulio sampratomis ir buvo racionaliai pateisinta XVIII ir XIX amžių tėkmėje.
Šį procesą lydėjo laipsniškas asmeninio Dievo atsisakymas ir dėmesio koncentravimas į kitas būtybes, kurios tradicinėje krikščionybėje yra Dievo ir žmonijos tarpininkės, vis originaliau jas adaptuojant ar pridedant naujų.
Kita šiuolaikinės Vakarų kultūros tendencija, galingai prisidėjusi prie „Naujojo amžiaus“ idėjų paplitimo, yra visuotinis pritarimas darvinistinei evoliucijos teorijai; kartu su slėpiningų dvasinių galių ar jėgų gamtoje akcentavimu tai sudarė pamatą to, kas šiandien laikoma „Naujojo amžiaus“ teorija.
Iš esmės „Naujasis amžius“ susilaukė tokio didelio pripažinimo todėl, kad pasaulėžiūra, kuria jis rėmėsi, jau buvo plačiai pripažinta.
Dirvą jau gerai buvo išpurenęs reliatyvizmas ir antipatija ar abejingumas krikščioniškajam tikėjimui.
Be to, gyvai diskutuota, ar ir kokia prasme „Naująjį amžių“ galima nusakyti kaip postmodernistinį reiškinį.
„Naujojo amžiaus“ minties ir praktikos egzistavimas bei aistringumas liudija žmogaus dvasios jaučiamą nenumaldomą transcendencijos ir religinės prasmės ilgesį, kuris ne tik yra šiuolaikinis kultūrinis reiškinys, bet reiškėsi senovės pasaulyje ir tarp krikščionių, ir tarp pagonių.
Dvasingumo Paieškos ir Krikščioniškasis Apreiškimas
1.4. Net ir pripažinus, kad „Naujojo amžiaus“ religiškumas kažkiek atitinka teisėtus dvasinius žmogiškosios prigimties troškimus, būtina konstatuoti, jog tokie bandymai tai daryti prieštarauja krikščioniškajam apreiškimui.
„Alternatyvių“ kelių į dvasingumą trauka vis stipresnė pirmiausia Vakarų kultūroje.
Viena vertus, tarp katalikų labai madingos tapo naujos asmens psichologinio savęs įtvirtinimo formos - net rekolekcijų namuose, seminarijose ir vienuolių ugdymo institucijose.
Sykiu vis labiau ilgimasi bei domimasi senųjų laikų išmintimi bei apeigomis; tai viena iš ezoterikos bei gnosticizmo smarkaus populiarėjimo priežasčių.
Daugelį žmonių ypač traukia tai, kas - teisingai ar neteisingai - vadinama „keltiškuoju“ dvasingumu [5], taip pat senovės tautų religijos.
Knygos ir kursai apie dvasingumą bei senovines ar Rytų religijas virto klestinčiu verslu ir komerciniais sumetimais dažnai siūlomos su „Naujojo amžiaus“ etikete.
Tačiau sąsajos su tomis religijomis ne visada aiškios ir net dažnai neigiamos.
Tinkamu krikščionišku žvilgsniu žvalgant „Naujojo amžiaus“ mintį ir praktiką, negalima neįžiūrėti, kad „Naujasis amžius“, panašiai kaip antrojo ir trečiojo amžiaus gnosticizmas, yra savotiška teiginių, kuriuos Bažnyčia įvertino kaip klaidingus, santrauka.
Jonas Paulius II įspėja apie senųjų gnostinių idėjų grįžimą prisidengus vadinamuoju „Naujuoju amžiumi“.
„Neapgaudinėkime savęs, jog tai atnaujins religiją. Tai tėra naujas būdas gnosticizmui praktikuoti - ta dvasios nuostata, kai Dievo gilaus pažinimo vardu galiausiai jo Žodis iškreipiamas ir pamainomas vien žmogiškaisiais žodžiais.
Gnosticizmas niekada iki galo nebuvo palikęs krikščionybės teritorijos, jis visada šalia krikščionybės gyvavo, kartais įgydamas filosofinio sąjūdžio, tačiau dažniau religijos ar parareligijos, aiškiai, net jei tai ir nebuvo skelbiama, prieštaraujančios esminiams krikščionybės elementams, pavidalą“ [6].
Pavyzdys gali būti eneagrama, charakterio analizė remiantis devyniais tipais, kuri, jei taikoma kaip dvasinio augimo priemonė, daro krikščioniškojo tikėjimo mokymą bei praktiką dviprasmiškus.
Naujojo Amžiaus Religingumo Trauka
1.5. „Naujojo amžiaus“ religiškumo traukos nevalia nuvertinti.
Krikščioniškojo tikėjimo turinį menkai išmanant, kartais klaidingai manoma, jog krikščionių religija neįkvepia gilaus dvasingumo, ir todėl to ieškoma kitur.
Tiesa, kai kas skelbia, kad „Naujasis amžius“ jau baigiasi ir kalba apie „kitą“ amžių [7].
Kalbama apie krizę, ėmusią ryškėti 10-ojo dešimtmečio pradžioje Jungtinėse Valstijose, tačiau sykiu pripažįstama, jog tokia „krizė“, ypač už anglakalbio pasaulio ribų, gali ateiti ir vėliau.
Vis dėlto knygynai, radijo stotys ir nesuskaičiuojamų savipagalbos grupių gausa daugybėje Vakarų miestų ir miestelių liudija ką kita.
Atrodo, jog bent jau šiandien „Naujasis amžius“ tebėra kupinas jėgų ir sudaro neatsiejamą dabartinio kultūrinio peizažo dalį.
„Naujojo amžiaus“ sėkmė yra iššūkis Bažnyčiai.
Žmonės jaučia, kad krikščionių religija nebeteikia jiems - ir galbūt niekada neteikė - to, ko jiems tikrai reikia.
Ieškojimas, žmones dažnai nuvedantis į „Naująjį amžių“, yra autentiškas gilesnio dvasingumo, to, kas paliestų jų širdis ir įprasmintų painų ir dažnai atstumiantį pasaulį, troškimas.
Yra tiesos kritikoje, kurią „Naujasis amžius“ taiko „kasdienio gyvenimo, filosofijos ir net medicinos ir psichiatrijos materializmui; redukcionizmui, atsisakančiam atsižvelgti į religines ir antgamtines patirtis; industrinei nežaboto individualizmo kultūrai, mokančiai savanaudiškumo ir nekreipiančiai dėmesio į kitus žmones, ateitį ir aplinką“ [8].
Problemos, kurias kelia „Naujasis amžius“, gimsta iš alternatyvių atsakymų į gyvenimo klausimus.
Jei Bažnyčia nenori būti kaltinama kurtumu žmonių troškimams, ji dėl savo narių privalo padaryti du dalykus: dar giliau įleisti šaknis į savo tikėjimo pamatus ir išgirsti žmonių širdyse dažnai tylų šauksmą, nuvedantį juos kitur, jei į jį neatsiliepiama Bažnyčioje.
Visa tai kviečia dar artimiau vienytis su Kristumi ir būti pasirengusiems juo sekti, nes jis yra tikrasis kelias į laimę, tiesą apie Dievą ir gyvenimo pilnatvę visiems, kurie pasiruošę atsiliepti į jo meilę.
Krikščionių Susidūrimas su Naujuoju Amžiumi
2. Krikščionys daugelyje Vakarų šalių ir vis daugiau kitose pasaulio srityse dažnai susiduria su įvairiais „Naujuoju amžiumi“ vadinamo reiškinio aspektais.
Daugelis jų norėtų sužinoti, kaip būtų geriausiai artintis prie tokio vienu metu viliojančio, sudėtingo, nepagaunamo ir kartais trikdančio reiškinio.
- nustatyti besiplėtojančios „Naujojo amžiaus“ tradicijos elementus;
- nurodyti elementus, nesuderinamus su krikščioniškuoju apreiškimu.
Šiuo pastoraciniu atsaku į šiandienį iššūkį nepretenduojama pateikti išsamų „Naujojo amžiaus“ reiškinių sąrašą, nes toks bandymas baigtųsi storu tomu.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Vidinis kraujavimas: pagrindinės priežastys, svarbiausi simptomai ir efektyvi diagnostika
- Neįtikėtini salotų receptai su putpelių kiaušiniais – išbandykite dabar!