Dvidešimtas amžius žmonijai metė net kelis milžiniškus iššūkius - pasaulinius karus. Pasidairę po knygynų lentynas, pamatysime daugybę grožinės literatūros kūrinių, paremtų tikrais faktais ir istorijomis, nutikusiomis Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu.
Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės knyga „Akmenėlis“ - tai pasakojimas apie du vaikus, jų išgyvenimus gete. Ši istorija nutiko Vilniuje, tačiau galėjo įvykti ir Kaune, Varšuvoje, Berlyne, Romoje ar Paryžiuje, sako knygos „Akmenėlis“ autorius rašytojas M. Marcinkevičius.
„Tai nėra geto istorija, tiesiog aš gimiau ir augau Vilniuje, dažnai net lakstydavau kiemais, su draugais žaisdavom ant aukšto ir ten rasdavom daiktų. Aš gimiau 1966 - 20 metų po karo, vaikystėje kildavo klausimai iš kur jie, su keistais užrašais, po truputį ta senojo Vilniaus istorija dėliojosi“, - pasakoja M. Marcinkevičius.
Anot rašytojo: „Pačiai tai yra tokia mano giminės nepaliesta tema, labai buvo nauja, buvau mačius, girdėjus, bet tokio įsigilinimo mažoka. Pirma knyga, kuriai ruošiausi apie pusmetį, sakydavau, kaip čia taip laukt įkvėpimo, imi ir pieši, o šitai, kol nepajaučiau, kas galėjo vykti, ėmiau knygas, žiūrėjau filmus apie Varšuvos, Vilniaus getus, apie geto istorijas - pasiruošimas išskirtinis.
Neseniai išleistos Alvydo Šlepiko knygos „Mano vardas - Marytė“ metrikoje nurodytas žanras - romanas. A. Šlepikas yra prasitaręs, kad tai veikiau poema, gal netgi rauda. Aš įžvelgiau pasakos elementų. Kiti - tekstą, sudėliotą iš scenarijaus užuomazgų.
A. Šlepiko knyga pagrįsta pasakojimais, išgirstais iš tų, kurie patys (ar jų artimieji, draugai, draugų draugai…) buvo anų įvykių dalyviai. Taigi tekstas pretenduoja tapti tam tikro laikotarpio liudijimu, fiksuojančiu istorinę atmintį ir saugančiu atminimą tų, kurių jau nebėra arba greitai nebebus tarp gyvųjų.
Šioje knygoje vaiko išgyvenimai ir nevaikiškos patirtys ypač jaudina. A. Šlepiko vilkiukai - ne išimtis. Kovodami dėl išlikimo, jie gali įveikti šaltį, kęsti badą ir kitus nepriteklius, nueiti šimtus kilometrų - ir vis tiek atrodo trapūs it gėlės.
Romanu knygą pavadinti turbūt būtų sunkiausia. Vienintelis dalykas, kuris sietų ją su stambiuoju prozos žanru - bandyta aprėpti kartos istoriją. Tačiau trūksta individualizuotų charakterių. Skaitytojui iš anksto aišku, kuo viskas baigsis - ji mirs. Klasikinė, tipinė, netgi stereotipinė situacija. Reikalinga tam, kad dar labiau apsunkintų veikėjų padėtį: Martai mirus, jos vaikai lieka pas Evą, taigi teks dalytis su jais taip nelengvai iš Lietuvos parnešto maisto atsargomis, kurios nežinia kada dar bus papildytos… Šiuo atveju norėtųsi kitokio siužetinio posūkio - įsivaizduokime, kad Marta išgyvena.
Tik šiuo atveju pasakojama apie vokiečių vaikus. Pažvelkime: kareiviai, šaudantys į užšalusia upe skubančius vokietukus; motina, prie kareivių valgyklos lūkuriuojanti išmesto maisto; vaikai, kieme žaidžiantys su rastais sprogmenimis ir, suprantama, vieno iš jų mirtis, užtaisui sprogus; jau Lietuvoje - naktinis „ginkluotų vyrų“ vizitas, Renatę priglaudusios moters sesers išdavystė - šeima dėl vokietukės slėpimo išvežama į Sibirą…
Grįžtant prie charakterių - vaikai čia taip pat yra tik vaikai, kurie elgiasi pagal aplinkybes (kenčia arba priešinasi, ieško galimybių išgyventi…). Netgi pagrindinės veikėjos Renatės charakteris nėra individualizuotas, nepatiria kokių nors ypatingų transformacijų.
Renatė klaidžioja, atsiskyrusi nuo artimųjų, ieško prieglobsčio pas atsitiktinai sutinkamus žmones, keičia kai kurių iš jų likimus (ją priglaudusi, nukenčia Stasės šeima), bet pati tarsi lieka neapčiuopiama ar veikiau - apibendrinanti visus Wolfskinder bruožus. Renatės paveikslas veikiau primena pasakų personažą - H. K. Anderseno mergaitę su degtukais. Paskutinis knygos epizodas dar labiau primena priešmirtinę H. K. Anderseno „Mergaitės su degtukais“ veikėjos viziją.
Ypatingas netgi jo laikas - tai virsmo metas: jei pasakos mergaitė su degtukais pro langus stebi Kalėdų šventės šurmulį, tai Renatė atvyksta į Kauną per Velykas: „Pro namų langus daug kur girdėti linksmas šurmulys, žmonės švenčia šį stebuklingą sekmadienį, tikriausiai nepaiso nei pokario skurdo, nei naujos okupacijos, apie kurią mergaitė visai nenutuokia“ (p. 176).
Jenny Kagan, menininkė iš Jungtinės Karalystės, drąsiai kalba apie savo tėvų, Kauno žydų, išgyvenimus per Antrąjį pasaulinį karą ir skatina tai daryti net ir pačius jauniausius meno stebėtojus. Šių metų Kauno bienalėje net kelis meninius projektus pristatysianti kūrėja įsitikinusi, kad apie skaudžias patirtis nebūtina kalbėti pernelyg rimtai ir kad mene svarbiausia - patiriamos emocijos ir įgyjamos patirtys.
Savo parodoje J. Kagan skatinate lankytojus būti interaktyvius, nes tik taip jie gali fragmentas po fragmento susipažinti su visa Jūsų tėvų istorija. Daugelis šios mano parodos eksponatų aktyvuojasi tik sąveikaudami su žiūrovu, todėl pastarasis neišvengiamai tampa parodos dalimi. Vienas akivaizdžiausių to pavydžių - dvipusis veidrodis, stovintis prieš didelio formato geto nuotrauką. Vos tik kas nors prisiartina prie veidrodžio, tampa nuotraukos dalimi. Tačiau jei nieko nėra, nėra ir nuotraukos. Norėjau kiekvienam lankytojui pasiūlyti kelionę, už kurią jis atsako pats.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Ar tikrai būtina plėsti gimdos kaklelį valymo procedūrai 7 nėštumo savaitę? Sužinokite tiesą!
- Šokiruojanti gimdymo statistika jaunoms moterims: kaip amžius veikia vaisingumą?
- Ar galima dirbti vaiko priežiūros atostogų metu? Viskas, ką privalote žinoti!
- Ar verta vesti vaiką į biblioteką atostogų metu? Atraskite geriausias priežastis dabar!
- Atraskite Geriausius Baseinus Vaikams Alytuje: Saugumo Patarimai, Taisyklės ir Paslaugų Sąlygos
- Kada Geriausia Kirpti Kūdikiui Plaukus? Ekspertų Patarimai ir Paslaptys