Nors prisižadėjau sau ir jums, gerbiami skaitytojai, parengti kritiškų straipsnių apie madą seriją, šiandienis tekstas šiek tiek (o gal ir daugiau) nukrypsta nuo to įžūlaus tikslo, nes yra parašytas iš kilnių (savi)edukacinių paskatų (20 metų pedagoginis stažas seniai padėjo suprasti, kad geriausias būdas kažką sužinoti - pasiruošti papasakoti kitam). Kaip ir galima buvo įtarti, projektas „Suprasti madą“ įvadiniame serijos tekste minėtas neatsitiktinai. Arnoldas Remeika & Co. rado tiesiog nepadoriai tikslią frazę santykiui su mada apibūdinti, tinkančią visiems, kurie nesame mados pasaulio dalis. Tokių, jūsų žiniai, bent jau Lietuvoje, yra daugiau nei 98 proc. gyventojų. Vieni įsivaizduojame, kad galime suprasti madą, kiti galbūt tokios ambicijos niekada nepuoselėjome, tačiau patikinu jus, kad tiek vieniems, tiek kitiems tikrai bus neprošal sužinoti dalykų, kuriuos ketinu tuoj pat papasakoti.
Mados ištakos
Pradėti šią apžvalgą reikėtų nuo Karaliaus Saulės-Liudviko XIV (1638-1715), kurio dvare, istorikų nuomone, ir atsirado dabartinė mados kaip nuolat besikeičiančių tendencijų samprata. Liudvikas, kaip žinoma, buvo ne tik visai neblogas valdovas (įtvirtinęs Prancūzijos kaip absoliutinės monarchijos statusą), bet ir aistringai domėjosi keletu dalykų, tarp kurių buvo toks karališkam kraujui nelabai pritinkantis užsiėmimas kaip baletas (jį praktikavo asmeniškai - iš viso sušoko 40 vaidmenų 80-yje spektaklių, tai iš esmės prilygsta profesionalaus balerūno karjerai). Tačiau viena didžiausių Jo Prancūziškos Didenybės aistrų buvo drabužiai - juos mėgo keisti dažnai ir to paties reikalavo iš savo dvariškių. Net buvo išleidęs įsakymą, kad mada nesidomintys individai bus išmesti iš karaliaus dvaro kaip musės iš barščių. Tokios nemalonės savo noru užsitraukti nedrįso net patys abejingiausi mados kaprizams, todėl garderobo klausimai buvo svarbiausi dvaro repertuare.
Dalyko problemiškumas buvo tai, kad, lygiai kaip ir dabar, individualus drabužių siuvimas (kitokio dar nebuvo išrasta) ir prabangūs karališkai aplinkai pritinkantys audiniai kainavo beprotiškas sumas, kurias be didelio širdies skausmo sau leisti galėjo tikrai ne visi dvariškiai. Daugeliui tekdavo skolintis, kartais net iš paties karaliaus. Šis įsipareigodavo padengti skolą, bet tik su sąlyga, kad skolininkas praleis kuo daugiau laiko jo dvare, - vadinasi, turės ir toliau nuolat siūdintis naujus drabužius. Madingumo reikalavimas, tiesą sakant, buvo viena iš genialių Liudviko idėjų: užimti prievole nuolat atnaujinti garderobą, stebėti mados tendencijas (kurias diktavo ne kas kitas, o pats karalius) ir mąstymu apie tai, kaip susiorganizuoti finansų vis naujiems apdarams, dvariškiai visiškai neturėjo laiko rengti kokius nors antimonarchistinius sąmokslus ar kitaip solidarizuotis reikšdami nepasitenkinimą.
Mada ir visuomenės sluoksniai
Anot istorikės Saros Barringer, Liudviko XIV mados (tiksliau, madingumo) samprata įtraukė ir vidurinį, miestiečių, luomą: tik madingai, t.y. prabangiais naujais drabužiais apsirengę miestiečiai būdavo įleidžiami į Versalio sodus, kuriuose net buvo galima sutikti patį karalių ir, be abejo, pasigėrėti įvairių dvariškių garderobais ir kitomis kasdien Paryžiuje nesutinkamomis įdomybėmis. Taip prabangi, pribloškianti apranga tapo Prancūzijos galios simboliu, Prancūzijos siuvėjai imti laikyti geriausiais Europoje, o prancūziška rengimosi maniera, audiniai, siluetai ir modeliai skleidė žinią apie Prancūzijos šlovę ir monarchijos galią.
XVIII amžius: dvi požiūrių stovyklos
XVIII a. Nuolatinė mados taisyklių kaita ir besaikis jų vaikymasis inspiravo dvi požiūrio į madą stovyklas (kurios, beje, iš principo lieka veikti iki šiol). XVIII a., vadinamame Proto amžiuje, visų pirma diskutuojama apie socialinę mados funkciją - tai, kaip ji signalizuoja dėvėtojo visuomeninį (vadinasi, ir turtinį) statusą. Gydytojas ir literatas Bernardas Mandeville’is priskirtinas mados šalininkų stovyklai. Jo filosofinis kūrinys „Pasakėčia apie bites“ (1724 m.) sukėlė milžinišką atgarsį ir didžiulį skandalą, mat išdrįso suabejoti žmogiškųjų dorybių nauda visuomenei. Anot B. Mandeville’io, dorovingas žmogaus gyvenimas tėra prasimanymas, sugalvotas aukštuomenės tam, kad būtų paprasčiau valdyti mases. Dorybė - kiekvienas žmogiškas poelgis, kuriuo, priešingai gamtai, žmogus siekia naudos kitiems ar mėgina nugalėti savo aistras, vadovaudamasis racionaliu gėrio troškimu, - iš tiesų yra žalinga valstybei ir jos ekonominei, intelektualinei pažangai. Tik ydos, t. y. savanaudiški poelgiai, susiję su prabangaus gyvenimo troškimu, skatina visuomenės progresą. Madą, sako B. Mandeville’is, irgi motyvuoja išdidumas, arba garbės troškimas.
Visuomenėje, kurioje apranga žymi priklausymą vienai ar kitai socialinei klasei, mados pokyčiai yra klasių konkuravimo išraiška. Dideliame mieste, tokiame kaip Londonas, klasinio priklausymo ženklus galima lengvai simuliuoti, visų pirma, būtent per aprangą. Rengdamiesi geresniais drabužiais, nei reikalauja jų socialinė padėtis, gyventojai gali lengvai apmulkinti bendrapiliečius, kad gyvena geriau nei iš tiesų. B. Mandeville’is smulkmeniškai aprašo, kaip kiekvienas sluoksnis siekia mėgdžioti viršesnį, kartu siekdamas išlaikyti skirtumą nuo žemesnio sluoksnio. Noras išsilaikyti ant aukštesnio visuomeninio laiptelio kartu su baime prarasti savo pranašumą prieš žemesniuosius yra pirminė cikliškų mados pokyčių priežastis. Aukštuomenė, teigia B. Mandeville’is, nuolat kuria naujas madas tam, kad vizualiai pademonstruotų savo pranašumą ir atsiskirtų nuo juos imituojančių žemesniųjų klasių. Šios naujienos keliauja žemyn pamėgdžiojimo grandine, kol pagaliau pasiekia žemiausią grandį - būtent taip, iš viršaus žemyn, sklinda mados tendencijos. Mados egzistavimas motyvuoja kiekvieno lygmens piliečius dirbti dvigubai smarkiau, kad galėtų sau leisti ant aukštesnio laiptelio stovinčių prabangą. Todėl, daro išvadą B. Mandeville’is, garbės troškimas yra mados industrijos variklis. Drabužiai, ypač prabangos prekės, yra pati akivaizdžiausia priemonė savo statusui pakylėti. Jei ne bendražmogiška aistra pasirodyti geresniam, nei esi iš tiesų, daugumai laisvų piliečių nereikėtų tiek dirbti. Išties, sako B. Mandeville’is, išdidumas visomis savo materialiomis formomis yra neišvengiama klestinčios ekonomikos sąlyga.
Beje, jis visiškai nesmerkia prabangių drabužių troškimo kaip besaikių individualių poreikių ženklo, priešingai, teigia, kad aprangai išleidžiami pinigai prasismelkia žemyn socialiniu audiniu, įdarbindami daugelį žmonių: siuvėjų, siuvinėtojų, avalynės gamintojų ir kitų amatininkų. Įžūlus „Pasakėčios apie bites“ amoralumas šokiravo visus skaityti mokančius XVIII a. Vienas jų buvo švietėjas, filosofas, gan asketiškų pažiūrų rašytojas Jeanas-Jacques’as Rousseau, savo 1750 m. Vienas pirmųjų mados kritikų stovyklos atstovų J.-J. Rousseau griežtai kritikuoja mados nepraktiškumą ir savo laikmečio rokoko stiliaus drabužius, populiarius Versalio dvare, nepatogius nei dėvėti, nei apsirengti. Švietėjas įsitikinęs, kad pirminė žmogaus kūno paskirtis nėra rafinuoti socialiniai ritualai, o fizinis darbas, siekiant visiškai išnaudoti savo galimybes.
J.-J. Rousseau amžininkas ir kolega Voltaire’as, kurio įtaka kultūrai, anot istoriko Danielio Leonhardo Purdy, tiesiog neišmatuojama, priklausė mados šalininkų stovyklai. Jo poema „Pasaulio pilietis“ (The Man of the World, 1736 m.) yra savotiškas atsakas į J.-J. Rousseau propaguotą miesto civilizacijos atmetimą. Voltaire’as šlovina malonumo svarbą, jo poetinis personažas mėgaujasi Paryžiaus ir Versalio dvaro malonumais, akcentuodamas savo asmenines preferencijas. Švietimo epochos mąstytojai, kritikuojantys Versalį, reikalavo, kad kultūra ir menai edukuotų plačiąją publiką moralės ir skonio klausimais. Volteras nesako nieko panašaus. Vardydamas prancūzų kultūros nuopelnus, jis tvirtina kalbantis ne už ką kitą, o tik už save, nors ir mano, kad kosmopolitiški piliečiai pritars jo entuziazmui. Jo poema džiaugsmingai mėgaujasi civilizacijos pranašumais - esame gerokai pažengę į priekį nuo primityvių Antikos gyvenimo sąlygų, taigi nėra jokio reikalo miegoti ant grindų ar valgyti bulvių jovalą kaip senovės piemenims.
Vokiečių filosofas ir matematikas Christianas Garve 1792 m. iškelia idėją, kad pokyčiai vartotojų prekių dizaine iš tiesų yra žmogiškosios visuomenės žingsniai tobulėjimo link. Jau XVIII a. kritikai šaipėsi, kad mada nuolat suka ratu, pritaikydama tas pačias tendencijas vis naujoms klientų kartoms, tačiau Ch. Garve į tai žiūri visiškai rimtai. Jis atkakliai tvirtina, kad mada yra vienas iš daugelio progreso ženklų, kviesdamas pažvelgti į drabužius ir namų apyvokos daiktus, kurie per pastaruosius 100 metų tapo gerokai patogesni ir praktiškesni. Ch. Garve siekia ne pasmerkti, o suprasti madą kaip neišvengiamą liberalios demokratijos formavimo ir įgyvendinimo elementą. Anot jo, pirminė mados plitimo priežastis - imitavimas. Visoje Europoje žmonės kopijuoja vieni kitus. Kiekviena socialinė grupė organizuojasi aplink pagrindines figūras, kurios duoda toną likusiems. Šios grupelės jungiasi į didesnes grupes, taigi galima sakyti, kad Europa lėtai integruojasi per tarptautinį tinklą, susidedantį iš įvairių kultūrų centrų. Anot D. L. Purdy, taip Ch. Garve iš esmės suformulavo vieną pirmųjų medijų sklaidos teorijų. Mados tendencijų sklidimą jis lygina su kalbų sklidimu bėgant laikui.
Mados tema XVIII a. kalbėjo net rimtasis vokiečių klasikas Johannas Wolfgangas Goethe, parašęs tris tekstus apie mados ir meno santykį. D. L. Purdy teigia, kad tai ankstyviausi šio ilgaamžio ginčo pavyzdžiai. Tačiau, kaip ir dera klasikui, J. W. Šia prasme, J. W. Goethe nuomone, menas ir mada turi būti absoliučiai atskirti vienas nuo kito. Menininkas, siekiantis sukurti amžinas grožio ir tiesos vertybes atspindinčių kūrinių, turi atsiriboti nuo skoningumo sampratos svyravimų. Klasikinio senovės graikų ir romėnų meno idealai toli pranoksta bet kokias greitai kintančias pramogos sampratas, teigia J. W. Goethe.
XIX amžius: modernumo ženklas
XIX a. XIX a. formuojasi požiūris į madą kaip į modernumo ženklą. Vienas pirmųjų šią sąsają fiksuoja vokiečių filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, savo tekste „Apie draperijas“ (1820 m.) aptardamas skirtumus tarp moderniosios ir senosios skulptūros, ypač vaizduojant drabužius. Klausimas, kaip drabužiai atspindi juos dėvinčio charakterį, visada žavėjo mados komentatorius. G. W. F. Hegelis klausia, kuris kūno dengimo drabužiu būdas yra gražesnis: dabartinis ar klasikinis. Teikdamas pirmenybę antikos skulptūrai, jis aiškiai parodo, kad modernus drabužis negražus, taip keldamas klausimą, kodėl mada apskritai egzistuoja. Filosofas samprotauja, kad moderni mada nesiekia būti tiesiog graži, o labiau atspindi savo istorinį laikmetį ir sudaro tam tikrą priešpriešą amžinai gražiems senųjų meistrų meno kūriniams. Drabužiai ir menas niekada negali tiksliai užfiksuoti gražios vienybės tarp kūno ir aplinkos kaip senoji skulptūra. Vietoj to, modernūs drabužių kūrėjai suvokia save kaip tam tikro istorinio momento atstovus. Istorinės figūros drabužiai žymi tos personos laikmetį: pavyzdžiui, amerikiečių auditorijai skulptūra, vaizduojanti vyrą su pudruotu peruku ir bridžiais, kelia minčių apie šalies įkūrėjus ir Amerikos revoliuciją, todėl jie iškart supranta, kad skulptūra įkūnija George’ą Washingtoną, Thomą Jeffersoną ar kitą revoliucijos figūrą. Šis akivaizdus ryšys tarp drabužių ir istorinės epochos, teigia G. W. F.
Vokiečių žurnalistas, rašytojas Karlas Gutzkowas tekste „Mada ir modernumas“ (1846 m.) vienas pirmųjų susiejo vokišką ir prancūzišką terminą „mode“, reiškiantį madą su sąmonės būkle, žinoma kaip „modernumas“. Jį K. Gutzkowas apibūdina kaip neigiamą procesą, nuolat pabrėžiantį savo kitoniškumą. Toks reikalavimas pasižymėti išskirtiniu, aiškiu stiliumi nebūtinai reiškia, sako K. Gutzkowas, kad reikia nuolat kurti naujas formas, siluetus ir spalvas. Juos galima perdaryti iš senų. Modernus skonis tik reikalauja, kad senasis stilius būtų perkuriamas pribloškiamai nauja maniera. Todėl istorija yra tikras lobių sandėlis estetikos besivaikančiam individui, nes, pažymi K. Sujungęs mados ir modernumo idėjas, K. Gutzkowas sukuria naują XIX a. modernybės sampratą, kuri, anot D. L. Purdy, tuo metu pati savaime buvo didžiulė inovacija.
Feminizmas ir mada
Kitą, ne mažiau inovatyvią, bet kartu be galo skandalingą, idėją iškelia feministinis Niujorke leidžiamas žurnalas „Lelija“ (The Lily). 1851 m. jame pradedami spausdinti straipsniai, reklamuojantys trumpesnes sukneles moterims ir ilgas turkiškas kelnes. Žurnalo leidėjos, feministės Amelia Bloomer ir Elizabeth C. Stanton entuziastingai palaikė vadinamąją moterų aprangos reformos idėją, aršiai kritikuodamos korsetus ir krinolinus, kaip griozdiškus, nepatogius ir kenksmingus sveikatai. Jos pateikė pavyzdžių, kaip naujieji drabužiai užtikrina moterims didesnę judėjimo laisvę ir fizinį komfortą, todėl jos gali užsiimti veiklomis, anksčiau tiesiog neprieinamomis dėl varžančių suknelių. Griozdiški drabužiai žurnalo kontekste tampa ir metafora, nusakančia suvaržytą moterų visuomeninę padėtį, ir pagrindine moterų gyvenimą kontroliuojančia priemone.
XIX a. vyksta ir vyrų mados pokyčių, kurių svarbiausiu turbūt reikėtų vadinti dendizmo reiškinio išplitimą, visų pirma Londone ir Paryžiuje. Daugumoje mados istorijos vadovėlių ir žinynų šiam reiškiniui skiriamas atskiras dėmesys - man teks elgtis taip pat, nes visko aptarti viename tekste tiesiog neįmanoma. Todėl šįkart paminėsiu tik vieną žymiausių laikmečio dendžių ir mados ekspertų - airių rašytoją Oskarą Wilde’ą, kurį praleisti aptariant XIX a. Paradoksų meistras gan nuosaikiai žiūri į mados diktatą. Skirtingai nuo gana griežto amžininkų požiūrio į mados taisyklių svarbą, O. Wilde’as demonstruoja liberalumą ir teigia, kad individai turėtų rengtis pagal savo pomėgius. Protingas žmogus neturėtų vadovautis absoliučiomis elegancijos taisyklėmis, o dėvėti tai, kas labiausiai atitinka jo poreikius. Rašytojai apskritai neturi laiko Laikytis mados kaprizų, nes tai užima per daug laiko ir atitraukia nuo rašymo. Todėl dauguma rašytojų rengiasi taip, kad galėtų susikaupti savo darbui - kartais būtent dėl to tampa stiliaus ikonomis, kaip, pavyzdžiui, prancūzė George Sand, pagarsėjusi tuo, kad viešumoje pasirodydavo visada ta pačia juoda suknele, ar filosofas Denis Diderot, kurio naminis-darbinis chalatas, aprašytas viename jo laiškų, tapo laikmečio mados pareiškimu. 1882 m. parašytame tekste „Drabužio tinkamumas“ O. Wilde’as simpatizuoja feminizmo siekiams reformuoti moterų drabužius, kad jie taptų patogesni ir praktiškesni. Jis visiškai nemano, kad krinolinų ir korsetų reforma prieštarauja madai, priešingai, laiko ją modernumo ir progreso požymiu. Moteriškų drabužių funkcionalumas atspindi intelektualines amžiaus tendencijas. Būti moderniam ir šiuolaikiškam, vadinasi, pripažinti moterų emancipaciją tiek aprangoje, tiek politikoje. Feminizmas, O.
Lietuvos aviacijos kūrėjų metai
Svarbiausia, ką ... Lietuvos Respublikos Seimas 2025-uosius metus paskelbė lėktuvo ANBO sukūrimo ir Lietuvos aviacijos kūrėjų metais. O taip pat šiemet minime pirmojo ANBO lėktuvo sukūrimo šimtmetį. ANBO I - vienintelis Antano Gustaičio lėktuvas išlikęs iki mūsų dienų ir jį pamatyti galite Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Vasarą, minėdami pirmojo šio lėktuvo skrydžio šimtmetį, pakviesime į parodą, įvairius renginius, parengsime daug įdomaus turinio. Kovo 26-oji - Antano Gustaičio gimimo diena. Būsimas brigados generolas, Karo aviacijos viršininkas ir modernizuotojas gimė prieš 127 metus, 1898 m. kovo 26 d.
Įdomybės apie Antaną Gustaitį
- Marijampolės gimnazijoje A. Gustaitis turėjo „matematikos bombos“ pravardę, mat buvo tikras matematikos asas. Neeilinius gabumus matematikai A. Gustaitis naudojo visą gyvenimą.
- Mokėjo ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, prancūziškai, vokiškai, itališkai ir rusiškai. Kalbų mokėjimas A.
- Po ANBO I suprojektavimo ir sėkmingo išbandymo 1925 m., A.
- Viena įdomiausių A.
- A. Gustaitis buvo ne tik matematikos, bet ir šachmatų asas, galėdavęs be lentos dėlioti figūras. Buvo taip stipriai įnikęs į žaidimą, kad pietaudamas valgykloje tokias aklas partijas dėliodavo su Jurgiu Dobkevičiumi (1900-1926). A. Gustaitis buvo vienu iš Šachmatininkų draugijos įkūrėjų ir 1922 m.
- Būdamas daugelio talentų žmogumi, A. Gustaitis mėgdavo groti mandolina.
- Svarbu ne tik galvoti, bet ir judėti. Sportas nebuvo svetimas ir A. Gustaičiui, mėgusiam žaisti lauko tenisą ir dar mokyklos laikais subūrusiam futbolo komandą. Rytus A.
- A.
- A. Gustaitis buvo vienu iš Skautų organizacijos steigėjų Lietuvoje ir už nuopelnus 1935 m.
- Lietuvos kariuomenės Karo aviacijos viršininkas plk.
- Savo žiniomis prisidėjo ir prie Šaulių sąjungos, nuo 1931 m. turėjusios ir aviacijos būrį, veiklos. Už pagalbą ir nuopelnus A. Gustaitis 1939 m.
- A. Gustaičio vadovaujamai komisijai buvo pavesta tirti „Lituanicos“ katastrofos priežastis.
- A. Gustaitis iš viso suprojektavo 9 ANBO modelius (I, II, III, IV, 41, V, 51, VI, VIII) ir juos visus pirmiausia išbandė pats. Iš viso buvo pagaminti 66 lėktuvai. ANBO VII buvo vienintelis neužbaigtas projektas - darbų neužbaigė Lietuvos aeroklubas. Su savo projektuotas lėktuvais ne kartą lankėsi užsienio valstybėse.
- 1932 m. rugsėjo 1 d. buvo įsteigtas „Plieno sparnų“ garbės ženklas. Tarp pirmųjų penkių Lietuvos karo lakūnų, kurie gavo šiuos garbės ženklus, tai mjr. Leonardo Pesecko (1899-1976), mjr. Vsevolodo Šenbergo (1895-1985), mjr. Antano Stašaičio (1897-1948), mjr. Vytauto Jablonskio (1898-1963) buvo ir plk. ltn. inž. Antanas Gustaitis. Šie penki karo lakūnai sudarė „Plieno sparnų“ garbės ženklo tarybą, o A.
- Dėstė Vytauto Didžiojo universitete, o paskaitose naudojo savo publikuotus konspektus: „Aviacijos teorija“, „Aviacijos istorija“, „Aerodinamika“, „Lėktuvo aerodinamika“, „Pilotažo vadovėlis“, „Skridimo mechanika“. Universitetas buvo paskutiniąja A. Gustaičio, sovietų suimto 1941 m.
Archyvų lobynas
Archyvai dažnam asocijuojasi su tyla ir užmarštim, nuobodžiu dulkinų popierių šiurenimu. Bet ne, patikėkite, čia tyko tiek netikėtumų! Valstybinio archyvo Panevėžio filialas įsikūręs ramioje M.Valančiaus gatvėje. „Pro archyvą praeina daug žmonių, bet mažai kas užeina. Dažnas archyvo klientas - policija. Pastaruoju metu archyvą atakuoja horoskopais įtikėję regiono gyventojai. Jie prašo duomenų apie tikslią savo gimimo datą. „Archyvas tokių duomenų neturi, paklausėjus nukreipiam į ligonines, kur gimė. Vienas naujausių ir įdomesnių atvejų, kai rugpjūčio pradžioje į Panevėžio archyvą kreipėsi vilnietė, atliekanti istorinį mokslinį tyrimą.
Dingusieji vargonai iš pradžių priklausė pranciškonų vienuoliams, jie instrumentą atidavė filharmonijai, o ši esą vargonus išsiuntė į Panevėžio Švč. Švč. Trejybės bažnyčia veikė iki 1949 metų. Pervertusi gausybę rankraštinių bylų vilnietė 1960-1964 metų laikotarpio dokumentuose aptiko raštą, kad Panevėžio kultūros skyrius iš filharmonijos tikrai gavo senus vargonus. Kol anuometinės valdžios galvose sklandė sumanymas apie vargonų koncertų salę, bažnyčią dar spėta paversti sandėliu. Tuomet Švč. Jis veda į ekskursiją po archyvus. Pasak L.Kaziukonio, tai ypatingos svarbos dokumentų skyriai. „Toji saugykla yra mūsų rūsyje. Svarbieji dokumentai - tai pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo metų liudijimai, tarybų ir valdybų posėdžių dokumentai, iš jų matyti, kas ir kaip buvo sprendžiama, kas daroma.
„Saugome absoliučiai visų rajonuose buvusių kolūkių dokumentus. Sovietų valdžia apskrities valstybinį archyvą Panevėžyje įsteigė 1941 metais. „Valstybiniame archyve sutalpinti absoliučiai visų veikusių įstaigų dokumentus neįmanoma, tad ką saugoti atrenkama pagal svarbą, mažiau svarbūs dokumentai atsiduria savivaldybių archyvuose. Pasak pašnekovo, šiemet baigti komplektuoti sovietinio laikotarpio Juozo Balčikonio, 2-osios ir 3-iosios vidurinių mokyklų dokumentų fondai. Žinant mokyklų dokumentų išliekamąją reikšmę ir poreikį tyrinėjimams, jų dokumentus planuojama suskaitmeninti ir įkelti į jau pradėtą kurti Elektroninio archyvo informacinės sistemos skaitmeninę skaityklą. Iš sovietmečio yra sukaupti didžiuliai Panevėžio miesto liaudies teismo ir Panevėžio miesto notarinės kontoros dokumentų fondai. Archyvui išsiplėtus čia imti kaupti jau ir dabartinių laikų dokumentai.
Kartą vartydamas vykdomojo komiteto dokumentų bylą jis aptiko Kranto gatvėje tarpukariu stovėjusio penkiaaukščio Lietūkio malūno atvaizdą - vieno piliečio skundas buvo parašytas ant miltų etiketės, kurioje puikavosi visas malūno pastatas! „Pokariu trūko popieriaus, raštams dažnai buvo naudojami visokie blankai. Tokia etiketė jam į rankas buvo papuolusi beveik prieš tris dešimtmečius. Tada L.Kaziukonis dirbo Kraštotyros muziejuje ir rengė ekspoziciją apie senuosius Panevėžio malūnus. Skaitinėjant senąsias bylas archyvaro akis užkliuvo ir už liudijimo, kad panevėžiečiai, atkūrus Nepriklausomybę, vieni pirmųjų nuvertė Lenino paminklą.
„Tik nuvertus Leniną buvo sumanyta Panevėžyje steigti sovietinių simbolių parką, jam ir vieta jau buvo parinkta vakariniame miesto pakraštyje: tarp Klaipėdos gatvės, Nevėžio upės ir miesto apvažiavimo. Planuota ten įrengti motelius, tikintis pritraukti turistų. Anot jo, „Grūto“ parkas įsteigtas tik po gero dešimtmečio, ir tai sunkiai skynėsi kelią, iš pradžių sulaukė pasmerkimo. Prieš paliekant archyvą dar žvilgtelime į ekspozicijų salę. Eksponuojamos nuotraukos su užrašais: Panevėžio pedagoginis institutas.
Pedagoginis institutas Panevėžyje atidarytas 1939 metų gegužę, kai vokiečiai užėmė Klaipėdą.
Panevėžio archyvo pokyčiai
- Po rekonstrukcijos padidėjo Panevėžio archyvo patalpos, dokumentams saugoti įrengti modernūs mobilieji stelažai.
- Vokiečių susprogdintas malūno Kranto gatvėje pastatas išliko tik ant miltų etiketės. Ji į archyvą pateko su vykdomojo komiteto dokumentais.
- Renovuojant archyvo pastatą M.Valančiaus gatvėje jis gerokai „ūgtelėjo“ - iš triaukščio virto keturaukščiu.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Naudota vaikiška technika: kaip sutaupyti ir pasirinkti kokybišką prekę?
- Neįtikėtini dekupažo triukai ir kiti būdai marginti Velykinius kiaušinius – pasigaminkite įspūdingus margučius!
- Kaip Tinkamai Prižiūrėti ir Valyti Vaikiškas Užuolaidas – Paprasti Patarimai
- Kaip Tinkamai Maitinti 9 Mėnesių Kūdikį: Išsamus Mitybos Planas ir Patarimai
- Vaiko Pinigai Lietuvoje 2019: Visas Sąlygų ir Dydžių Vadovas