Norvegijos žiniasklaida praneša, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas rugsėjo 6 d. nusprendė, jog Norvegija pažeidė žmogaus teises byloje, susijusioje su vaiko gerove ir teisėmis. Tai gali būti atokvėpis daugeliui Norvegijos vaikų ir jų tėvų.
Norvegijos Vaiko Teisių Apsaugos Tarnybos "Barnevernet" Kritika
Primename, kad byla yra susijusi su Norvegijos pilietės B. Jansen skundu dėl draudimo jai matytis su dukra, kuri gyvena globėjų šeimoje. Mergaitė gimė 2011 metais. Po to, kai jos tėvas moterį su dukra išvarė iš namų, 2012 m. Norvegijos vaiko gerovės tarnyba priėmė sprendimą mergaitę perkelti į globos namus. Argumentuojant tuo, kad vaikas gali būti pagrobtas, mamai su dukra leista matytis 1 valandą per savaitę prižiūrint pareigūnui. Netrukus tarnyba priėmė sprendimą dėl pilnos mergaitės globos. Pagal jį B. Jansen ir mergaitės tėvui su dukra matytis leista keturis kartus per metus po 1 valandą. Tėvai tokį tarnybos nutarimą apskundė teismui, tačiau šis nusprendė, kad visiškas kontakto su tėvais neturėjimas atitiks geriausius vaiko interesus. Nors teismo sprendimas apskųstas apeliacine tvarka, 2014 m. Aukščiausiasis Teismas perdavė bylą nagrinėti žemesnės instancijos teismui, kuris 2015 m. balandį priėmė tokį patį sprendimą, neleidžiantį tėvams susitikti su dukra.
2015 m. vasarą B. Aistės advokatė Sandra Latotinaitė sako, kad Aistė jai atrodo brandi moteris, kuri labai myli savo sūnelį ir kenčia jo netekusi: „Manau, prieš ją įvykdytas didelis neteisingumas. Drįstu teigti, kad Norvegijos valstybė su ja teisiškai susidorojo. Retoje byloje verda tiek daug jausmų kaip šitoje. Daugelis mūsų tėvų, vertinant pagal norvegiškus standartus, būtų teisiami, neabejoju, kad iš daugelio būtų atimti vaikai... Čia yra kitaip. Ji neretai visiškai nehumaniška, nepaliekanti žmogui jokios galimybės kada nors pataisyti padėtį, ir to pasekmė - sugriauti gyvenimai. Nusikaltėlis, ir tas, atlikęs skirtą bausmę ir išėjęs iš kalėjimo, gali pradėti viską iš naujo. Kam nors kitus šioje srityje mokyti gal ir galima, bet tik ne norvegams. Kai Norvegijoje iš Indijos bei Rusijos piliečių buvo neteisėtai paimti vaikai, tarptautinėje erdvėje kilo triukšmas, ir atimtieji sugrįžo į biologines šeimas.
Advokatė S.Latotinaitė patikslina, kad A.Ramoškienės sūnus šiandien priklauso Norvegijos Karalystės jurisdikcijai, todėl Lietuvos įstatymų taikymas jo byloje neaktualus. ES taikomi teisės aktai Norvegijoje neveikia. Ji taip pat kol kas nėra ratifikavusi 1996 m. A.Ramoškienė asmeniškai kreipėsi į Prezidentę pagalbos. Advokatės žiniomis, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba siekė gauti informacijos apie Jonuko bylą, tačiau sulaukė tik formalaus atsakymo, jog nėra teisinio pagrindo suteikti tokią informaciją. Vėliau ta pati tarnyba rašė laiškus Norvegijos institucijoms ir siekė, kad Jonukas grįžtų į Lietuvą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvo pradėjusi dvišalio susitarimo pasirašymo projektą, kuris išsiųstas į Norvegijos institucijas, tačiau ir po to - jokio atsakymo. Seimo nariai Rimantė Šalaševičiūtė ir Andrius Palionis vėliau atnaujino procesą kreipdamiesi į Užsienio reikalų ministeriją bei Lietuvos ambasadą Osle su prašymu tarpininkauti dėl dvišalės sutarties pasirašymo.
Anot S.Latotinaitės, problemų su Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybomis turi toli gražu ne tik Lietuvos piliečiai, su jomis susiduria ir, pavyzdžiui, rusai. Lietuva jokio panašaus teisinio susitarimo su Norvegija nėra pasiekusi. Teismo nuosprendį dabar skųsime aukštesnei instancijai. Pagrindinis mūsų argumentas - Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. Teisėjas sprendimą šioje byloje svarstė pustrečio mėnesio.
Lietuvos Situacija: Aistės Ramoškienės Istorija
Naujieji metai 24 metų Aistei Ramoškienei prasidėjo liūdna žinia. Teismas paliko viso labo tris motinos susitikimus su sūnumi per metus. Dėl sūnaus Jonuko susigrąžinimo A.Ramoškienė kovoja jau pusketvirtų metų. Ši istorija prasidėjo nuo konfliktų jos vyro bei jo tėvų šeimoje, kurioje moteris gyveno atvykusi į Norvegiją. Tačiau pabėgti nepavyko - ji buvo grąžinta namo ir apskųsta garsiajai Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybai. Dėl to, kad žiemą išvažiavo automobiliu vasarinėmis padangomis, neprisegė vaiko saugos diržu, o vėliau verkė, jai teko tikrintis sveikatą dviejose psichiatrijos ligoninėse. Kalbėjomės su A.Ramoškiene sausio 13-ąją, Jonuko gimimo dieną. Jam sukako penkeri. Mama negalėjo jo pasveikinti net telefonu, nes bet kokie teismo nenumatyti kontaktai uždrausti. Reikia rasti jėgų pačiai susitvarkyti su skausmu ir nemiga, nes laukia nelengva ir, atrodo, ilga kova dėl sūnaus. Juk ekspertizę teismui rengusi psichologė Charlotte Reedtz posėdžio dieną pasakė tiesiai šviesiai: „Aistė vaiko neatgaus.“
Nepaisant to, kad teismas nustatė, jog biologinė motina padarė didelę visapusišką asmenybės augimo pažangą ir įvardijo ją kaip „ressurssterk“, t. y. Didžiausią savo gyvenimo nelaimę Aistė sieja su pačiu atvykimu į Norvegiją. Ji teigia Lietuvoje nesipykusi su vyru, turėjusi darbą. Tačiau pora tikėjosi, kad turtingoje Šiaurės šalyje, kur jau gyveno jos uošviai, seksis dar geriau. Mamos neteko būdama dvejų, o tėvas netrukus išvažiavo gyventi į Didžiąją Britaniją. Aistę užaugino seneliai. „Turėtų būti labai gera, kai artimieji susėda prie stalo - tegul ir nedažnai, kokios nors šventės proga. Taip pat manau, kad kiekvienam vaikui būtinai reikia mamos. Nauja pradžia mažame Norvegijos šiaurės miestelyje jai iš pat pradžių buvo sunki: „Tamsa, niūru, nėra draugų, žmonės šneka nesuprantama kalba. Namiškiai ragino neieškoti darbo, būti namie su vaiku. Taip ir dariau, tačiau vis tiek jiems neįtikau. Trūko pinigų, kildavo barniai, uošvis išvadindavo bjauriausiais žodžiais. Po eilinio konflikto ir nutariau, kad reikia bėgti, nes bijojau, jog vyras mane sumuš. Matydama, kad bendras gyvenimas nesiklosto, Aistė nutarė kapstytis pati. Vieną dieną atėjusi į vaikų darželį pasiimti sūnaus jo neberado - metų ir šešių mėnesių lietuvį išsivežė Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos.
Paskui įvykiai klostėsi panašiai kaip daugybei kitų tėvų, patyrusių „Barnevernet“ dėmesį. Apskrities komisijos, turinčios teismo funkcijas socialinėse ir vaikų teisių apsaugos bylose (norv. Vaiko teisių apsaugos tarnybos angažuota psichologė Inger Lise Kvaale apibūdino Jonuką kaip vaiką, turintį psichikos traumų. Ką reiškia „Barnevernet“ teiginiai apie nesugebėjimą tinkamai pasinaudoti pagalbos priemonėmis, Aistė sako nesuprantanti: „Tos tarnybos darbuotojos jaučia savo valdžią ir tai demonstruoja. Gali prifantazuoti bet ko, kad tik atimtų vaiką. Netekau žado perskaičiusi, kad vartoju narkotikus. Kai paklausiau, kodėl taip meluojama, man bandė aiškinti, esą vertėjas blogai išvertė į lietuvių kalbą. Tačiau tada aš jau supratau norvegiškai ir mačiau, kad tas pats parašyta ir originale. Jokių reikalavimų man neiškėlė.
Lietuvė išmoko anglų ir norvegų kalbas. Sako, tai nebuvo sunku, nes ausis įtempusi klausydavo, kaip šneka aplinkiniai: „Turėjau draugų, kurių vaikai mokėjo norvegiškai. Jauna moteris griebėsi kiekvienos galimybės uždirbti: dirbo valytoja, padavėja, pardavėja, prižiūrėjo senelius, nešiojo laikraščius. Nors Jonukas nekalba lietuviškai, motinos kol kas neužmiršta, vadina ją „mama Aiste“. Susitikimų metu nepaliauja klausinėjęs, kada jinai jį pasiims su savimi, kada juodu skris lėktuvu. Aistė sako matanti, kad sūnus būna irzlus, nervingas, tačiau pasikalbėti apie vaiko savijautą su globėjomis jai neišeina: „Jos su manimi net nesisveikina. Jonukas prasitarė, kad jos negražiai apie mane kalba. Tos moterys vadina jį traumuotu vaiku, skundžiasi nuo jo pavargstančios, todėl savaitgaliais atiduoda Jonuką į kažkokią kitą šeimą, kad pačios pailsėtų. O kas jį traumuoja? Klausimas, ar vaiko nežaloja jo blaškymas tarp trijų mamų ir „savaitgalio šeimos“, nei teismui, nei norvegų vaiko teisių gynėjams nekyla.
Teismas tik pabarė „Barnevernet“ dėl to, kad Jonukas nemoka savo gimtosios kalbos. Jeigu vaikui ir toliau nebus surastas lietuvių kalbos mokytojas, esą rasis pagrindas persvarstyti bylą iš naujo ir galbūt padidinti pasimatymų su mama skaičių. Žinant „Barnevernet“ įtaką ir Norvegijos teismų praktiką, iliuzijos atsiimti Jonuką nacionalinio lygmens teismuose atrodo naivios. Tačiau Aistė žada kovoti dėl savo sūnaus iki galo: „Vienai labai sunku. Nežinau, kuo tikėti, kuo pasitikėti? Einu į visas tėvų protesto akcijas. Iš norvegų juk irgi atima vaikus, ir jie pradeda kelti balsą. Jau įvyko tėvų demonstracijos Trondheime, Osle. Balandį vėl rinksimės Trondheime. O gyvenimas bėga. Noriu studijuoti, sukurti kitą šeimą, pasirūpinti savo seneliais. Pinigų galima uždirbti bet kur, net ir Lietuvoje, tereikia noro. Bet gaištu laiką Norvegijoje.
Visuomenės Nuomonė ir Vaikų Teisės
Vos tik sužinoję, kad jų gatvėje bus statomas namas aštuonių mažamečių šeimynai, Biržų Latvygalos gatvėje meilė vaikams išgaravo kaip kamparas iš atdaro buteliuko. Surinkta 150 parašų prieš vaikus. Epitetai, kuriais XXI a. Erodas, regis, tai vietos alubario „Biržų gildija“ savininkas, ir jo vienminčiai apdalijo bedalius vaikus, pranoko ir biblinio Erodo tiradas. Lietuviška „meilė“ vaikams Latvygalos g. liejosi išties laisvai: „Globos namams numatytos penkios vietos, tai iš tų visų sugalvojo įkurdinti pačioje gražiausioje!“. „Tai rami, puiki vieta prie ežero, ateis vaikai ir prasidės košmaras! Mes už vaikus, bet tik ne mūsų gatvėje!“. „Šitiek metų gražinom aplinką, o dabar gražiausią kampelį norite atiduoti vaikams“. „Pas mane gražios gėlės auga, agurkai, pomidorai, tai pavogs“. „Mes ne prieš vaikus, mes prieš tai, kad vaikus atkeltumėte čia, į gražiausią vietą prie ežero“, - taip ir panašiai š… malė erodai iš Biržų.
Tiems, kurie yra šventai įtikėję, kad visas blogis mūsų vaikams pareina tik iš Briuselio liberastų, Norvegijos vaikų teisių apsaugos „Barnevernet“ ar N. Zelandijos įvaikintojų, Biržų Latvygalos gatvės miestiečių neapykanta vaikams turėjo kirsti per savimonę taip, kad tos neliktų nė aigaro. Jei tik jie leistų sau tarp tų dviejų taškų nubrėžti tiesę.
Rimvydas Valatka „Argi tam biržiečiai, pirkę sklypus ant ežero kranto, mokėjo už juos didžiulius pinigus, kad po to šalia išdygtų kažkokie vaikų namai?“ - retoriškai klausė pagrindinis iš jų. Atviriau apie „meilę“ vaikams dar niekas pas mus nebuvo pasisakęs. Bet gal pasisakys ir dar atviriau. Juk ir apie moteris valdžios vyrai niekada nebuvo taip pasakę, kad „jų kandidatūrų į eurokomisarus nesvarstėm ir nesvarstysim“, o Karbauskis ėmė ir pavarė. Bet grįžkim prie vaikų.
Iš tiesų, kaip išvis galima buvo net pagalvoti apie tai, kad kažkokie vaikai mūsų erodams maišytųsi po kojomis? Žodžiai „maišysis po kojomis“ netrukus dar aiškiau nuskambėjo Žiežmariuose. Ten 40 Lauko gatvės gyventojų protestavo šalia statybvietės, kur turėtų iškilti namas 10 protinę negalią turinčių žmonių. Rasinio grynumo teorijos apsėstieji grasino, kad jie neleis čia apsigyventi neįgaliesiems kaip pavojingam elementui. „Reikės, tai su buldozeriu nugriausim“, gąsdino vienas Lauko gatvės budulis ir net Vijūnėlės dvaro istorija pasirėmė.
Bet tai buvo turbūt švelniausias Žiežmarių dvasios ubagų epitetas apie žmones, kurie yra tokie pat lietuviai, kaip ir protestuotojai, tik likimo nuskriausti. Jokie patikinimai, kad tie dešimt žmonių nekelia pavojaus aplinkiniams, o su jais nuolat gyvens socialiniai darbuotojai, dvasios ubagų, žinoma, neįtikino. Tik viena žurnalistų pakalbinta senyva moteris krikščioniškai gailėjosi šių žmonių, nes čia jiems teks gyventi jaučiant tokią neapykantą. Mažuma. Kaip visada tokiais atvejais pas mus. Jokie patikinimai, kad tie dešimt žmonių nekelia pavojaus aplinkiniams, o su jais nuolat gyvens socialiniai darbuotojai, dvasios ubagų, žinoma, neįtikino. Tik viena žurnalistų pakalbinta pensininkė krikščioniškai gailėjosi šių žmonių, nes čia jiems teks gyventi jaučiant tokią neapykantą. Mažuma. Kaip visada tokiais atvejais pas mus.
Rimvydas Valatka „Kirbėjo viena mintis: kokioje gatvėje aš gyvenu? Viduramžiais pakvipo“, liūdnai lingavo galva Pačeriaukštės seniūnas Frankas, pats gyvenantis Biržų Latvygalos gatvėje. Tai dabar jau kaip ir nėra ko stebėtis, kad iš pradžių į Seimą, o po to ir Biržų meru buvo išrinktas toks Valkiūnas. Kaip žinoma, būdamas meru jis uždraudė išleisti Biržų knygą su garsiausio pasaulyje biržiečio Jono Meko tekstais. Merui jie pasirodė šizofreniški. Tas pats Valkiūnas neįleido į Biržus Švedijos ambasados parodos, mat Švedija pirma turinti jam atiduoti kažkokias patrankas. Ufonautus išrenka tik kiti ufonautai.
Kur pagal Biržų erodus, jei tik būtų jų valia, turėtų būti įkurdinti vaikai? Parašais prieš vaikus mojavęs Erodas iš Biržų paežerės išaiškino, kad bedalius vaikus reikėtų nugrūsti į kaimą. Žiežmarių budulių nuomonė tuo klausimu neskelbiama, bet, matyt, jie taip pat išbogintų į kaimą ir žmones su proto negalia. Toliau nuo savęs ir savo akių šviesos. Kad nesimaišytų po kojomis. Bet ar kaimo reakcija būtų kitokia? Tai, kad skambėtų tie patys šūkiai, įkurdinus kaime beglobius vaikus ir neįgaliuosius, tik parašų būtų kiek mažiau, rodo permanentinė mūsų kaimų kova su kiaulių kompleksais.
Kaimas bliauna dėl darbo vietų stygiaus, uždaromos mokyklos ar pašto ir tuo pat metu kariauja su kiaulių kompleksais, kurie tų darbo vietų galėtų suteikti, be to, juk dar ir kiauliena „maximose“ būtų „lietuviška“, o ne „fe-lenkiška“, kaip dabar. Kur apskritai auginti kiaules, jei ne kaime? Toks klausimas tikram lietuviui sukelia alergijos ir pykčio priepuolių dublį, nes, matote, kiaulių kompleksas sumažins jo kaimo sodybos komercinį patrauklumą.
Keista tik viena - kaip žmonės dabar Vokietijoje, kur gyventojų tankis - 232 kv. kilometre, vienas kitam gerklių dėl šiukšlių deginimo jėgainių ir reabilitacijos centrų dar neperkando, kai mes, lietuviai, kurių kv. kilometre liko vos 41, net išretėjusiuose Biržuose ir Žiežmariuose iš neapykantos galime čia pat vaikų ir neįgaliųjų genocidą surengti? Rimvydas Valatka Seniesiems europiečiams danams, kurie per metus užaugina 25 mln. kiaulių, deglosios nesmirdi, o štai opiems ir itin higienos tupyklose besilaikantiems lietuviams, kurie per metus išaugina jau tik 0,5 mln. kiaulių, ir tos likusios smirdi už visas Danijos kiaules smarkiau.
Kaip galima lyginti vaikus ir kiaules, sakysit? Lyginti galima viską. Ypač, kai turime reikalą su šimtais Biržų ir Žiežmarių kiaulių, gyvenančių gražiuose moderniuose namuose, bet neturinčių net gėdos jausmo mazgelio. Ir tūkstančiais toms kiaulėms prie bokalo ir feisbuke pritariamai kriuksinčių. Kas tik neošia dėl to, kad priklausomybės ligų daugėja. Bet tik kunigas ar kitas pasišventėlis pabando atidaryti kokį reabilitacijos centrą ligoniams - protestai, nes mano NT vertė kris. Visi piktinasi, kad vaikams nėra vasarą ką veikti. Bet tik valdžia pabando įrengti futbolo ar krepšinio aikšteles tarp namų - protestai: o tai kiek triukšmo bus ir kur mes savo mašinas statysim?
Mieste daugėja benamių ir elgetaujančių - kur žiūri valdžia? Tik valdžia pabando įsteigti nakvynės namus - visa gatvė piestu. Tegu rengia, kur tik nori, kad ir miesto pakrašty, bet ne šalia manęs. O tai skųsim TV, Seimui ir Prezidentui. Kad tas visus vienijantį moratoriumą paskelbtų. Mūsų tautinis kredo: „Mes už vaikus, bet tik ne mūsų gatvėje!“ Šiukšlių kalnai auga aplink visus miestus, šimtai žalių hektarų atgula po šiukšlėmis. Bet tu pabandyk pastatyti jėgainę šiukšlėms deginti ir energiją iš šiukšlių gaminti. Pats Ministras Pirmininkas rėks gvoltų, kad jam po nosim smirdi, iš pradžių iš Vilniaus jėgainę kels į Kauną, o paskui pažadės ir Kaune nieko papildomai nebedaryt. Šiukšlinkim toliau. O bedalius vaikus ir neįgaliuosius - į getus. Kaip prie vokiečio.
Keista tik viena - kaip žmonės dabar Vokietijoje, kur gyventojų tankis - 232 kv. kilometre, vienas kitam gerklių dėl šiukšles deginančių jėgainių ir reabilitacijos centrų dar neperkando, kai mes, lietuviai, kurių kv. kilometre liko vos 41, net išretėjusiuose Biržuose ir Žiežmariuose iš neapykantos galime čia pat vaikų ir neįgaliųjų genocidą surengti? O kai surengę pamatysim, ką pridirbę, apkaltinsim dėl to kitus - sovietų okupaciją, Briuselio komisarus, ES, kuri mums, vargšams, primetė tą tūkstančių mūsų tėvų paliktų vaikų ir neįgaliųjų integraciją.
Kaip esam įpratę šaukti, kad žydai mums nenurodinės, ką garbinti ir ko ne. Mes, kaip tos Vrublevskio bibliotekos bibliotekininkės, pasijuntame itin nesaugūs, kai merija nukabina nuo sienos kokią abejotinos prabos lentą. Užtat kokie saugūs esam, kai Biržų erodai ir Žiežmarių buduliai prigąsdina senutes vaikais ar likimo nuskriaustais žmonėmis. Ir kylam į karą, kad vaikai ir neįgalieji nesimaišytų mums po kojomis. Išvijai bedalius vaikus iš Latvygalos gatvės - kaip dar vieną Žalgirį būtum laimėjęs. Lietuva - sveikiems, „normaliems“ ir tik suaugusiems lietuviams! Į sveikatą!
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Flaneliniai vystyklai – patogus ir universalus sprendimas jūsų kūdikio priežiūrai!
- Buhalterio profesija: svarbiausi faktai ir patarimai pradedantiesiems