Šiuolaikinėje visuomenėje, mažinant benamystės padarinius, svarbus vaidmuo tenka socialiniam darbui ir tiems, kurie dirba nakvynės namuose, socialiniams darbuotojams. Dažnai pamirštama, kad socialinio darbo kokybei įtakos turi žmonės, kurie darbuojasi socialinių paslaugų teikimo srityje, tai - socialiniai darbuotojai - socialinio darbo subjektai. Žmogiškasis aspektas - pats socialinis darbuotojas, kaip profesinės veiklos subjektas, tampa labai svarbus veiksnys šioje profesinėje veikloje.
Benamystė - tai viena kraštutiniausių atskirties formų. Žmonėms, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos, gali būti užkirstas kelias užsiimti įvairia kasdiene veikla, kurią kiti laiko garantuota. Kai kurie žmonės sąmoningai pasirenka gyvenimą gatvėse, miega be jokių patogumų, gyvena gyvenimą be suvaržymų, kuriuos sukuria turtas ir nuosavybė. Tačiau yra žmonių (benamių), kurie ašito visai nenori - į benamystę juos įstūmė veiksniai, nepriklausantys nuo ašies žmonių valios.
Kyla klausimas: kas yra benamiai Lietuvoje? Iš tiesų jie sudaro mišrią kategoriją. Šie, kiti rizikos grupės asmenys. Asmenims, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos, siekiant suteikti socialinę pagalbą bei padėti individams spręsti problemas dėl kurių jie neteko namų ir tapo benamiais, yra steigiami Nakvynės namai. Šio asmens, iš jų 82% neturėjo jokio būsto. Šiuo metu Lietuvoje veikia 24-eri Nakvynės namai (22-eji įsteigti ir išlaikomi miesto savivaldybių, 2-eji visuomeninės organizacijos ir parapijos).
Nuo 2000 m. jų padaugėjo 86 procentais ir 2010 m. šio (laikino apnakvindinimo) vietos. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės (2011) duomenimis, Lietuvoje 2010 metais Nakvynės namuose gyveno 2142 asmenys, iš jų: 464 moterys ir 1678 vyrai. Iš pateiktų statistinių duomenų galima pastebėti, jog benamystės problema Lietuvoje egzistuoja ir turi tendenciją augti. Benamiai patiria socialinę izoliaciją, kuri pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp visuomenės atsiradimu.
Socialinis darbas turi svarbią socialinę bei praktinę reikšmę ir yra laikomas labiau praktine - moraline, nei racionalia technine veikla. Žmogiškasis aspektas - pats socialinis darbuotojas, kaip profesinės veiklos subjektas, tampa labai svarbus veiksnys šioje profesinėje veikloje. Šis socialinis darbuotojas pagrindinis tikslas yra grąžinti klientui (benamiui) sugebėjimą savarankiškai veikti tam tikrame socialiniame kontekste.
Nakvynės namai (laikino gyvenimo namai) - tai socialinės globos įstaiga, teikianti trumpalaikę socialinę globą gyvenamosios vietos neturintiems, laikinai negalintiems ja naudotis asmenims. Patirtis - įvairūs žmogaus patirts tikrovės pažinimo faktai bei veiklos būdų visuma.
Socialinio darbo ištakos yra pats gyvenimas, idėjos, kilmės laikas yra XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia. Kelias į profesionalumą truko ne vieną amžių. Labdaringos organizacijos ir bendruomenės centrs/namų judėjimai laikomi tiesioginiais profesionalaus socialinio darbo prototipais, o jų veikla vadinama ikiteoriniu socialiniu darbu. Galima manyti, kad socialinis darbas savaime neegzistuoja, jis yra konstruojamas žmonių socialinių veikėjų. Šiuolaikinis socialinių paslaugų šaknys glūdi religinių organizacijų veikloje.
Teikiams paslaugų tipai priklausė nuo gaunamų dotacijų. Šiais, o baptistai buvo aktyviausi steigiant vaikų prieglaudas. Jų žmonių poreikius. Požiūris į paslaugų pobūdį priklausė nuo skirtingos tuo metu išpažįstamos doktrinos. Į asmens socialinę problemą buvo žvelgiama kaip į žmogaus paklydimą ir stengiamasi ne keisti problemas, bet išgelbėti žmogaus sielą malda ar tiesiogine pagalba (pašalpomis). Šios atstovės savarankiškos organizacijos ir agentūros, kurios pradėjo rūpintis tokiomis problemomis kaip badas, skurdas, landynės gyvenimas, nedarbas, moterų teisės, psichinė ir fizinė negalia ir pan.
Tuomet buvo laikomasi nuostatos, kad agentūros sprendžiams problemų priežastis yra moralinis klientų nuosmukis, todėl net nekilo klausimas, kad dirbantiesiems agentūrose reikėtų specialaus išsilavinimo ir profesinės patirties. Šiui, vakars šalyse kilo didelis socialinių problemų, kurios tapo nekontroliuojamos. Ioniaiškai veikla nebesugebėjo išspręsti. Pasaulėjant visuomenei, XIX - XX a. šios pozicijos sprendžiant socialines problemas ir tapo viena iš daugelio socialinių paslaugų teikėjų ir socialinio darbo profesijos raišakos vietų.
Šie darė įtaką ir socialinio darbo profesijos raidai. Vakars pasaulyje vyravusi pasaulėžiūra, kuri Dievą ir religiją laikė viss gyvenimo įvykis tikslu ir priežastimi, keitėsi ir tapo daug pasaulietiškesnė. Tačiau vis labiau buvo priimamas požiūris, kad nauji mokslo ir technikos atradimai gali keisti visuomenę. Labdaringos organizacijos socialinėse institucijose dirbantys nekvalifikuoti darbuotojai (dvasininkai, politiks draugai ir pan.) ne tik kad neišsprendė socialinių problemų, bet iškėlė naujs, susijusius su institucijų valdymu, problemas.
Reaguojant į susidariusią padėtį, buvo kuriamas naujas labdaros valdymo tipas, kuris buvo pavadintas moksline filantropija. Remiantis mokslinės filantropijos požiūriu, buvo stengiamasi sukurti sistemingesnį ir racionalesnį požiūrį į atliekamą socialinę veiklą ir atsitraukti nuo tradicinio labdaros asocijavimo su religija. Tokiame kontekste pradėjo formuotis profesionalus socialinis darbas. Antra - labdaringose organizacijose dirbo savanoriai, kurie gaudavo labai mažą atlyginimą. Tačiau dauguma tradicinis profesijų joms buvo neprieinamos.
Šios, tokių kaip skurdas ar šeimos iširimas, kurias išspręsti nebuvo lengva. Šis XIX a. kilo galingas judėjimas, kuris siekė sukurti mokyms ir tyrims centrus. Taip buvo padėtas pamatas, kad labdaringose organizacijose dirbantys žmonės būtų apmokyti ir pripažinti socialinio darbo profesijos atstovais.
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros docentė dr. Danutė ibirauskaitė atliko tyrimą apie socialinių darbuotojų profesinę patirtį, dirbant nakvynės namuose. Tyrimo vadovė - doc. dr. Jorkūnė Vyšniauskytė-Rimkienė. Šiame tyrime remtasi interpretatyvistine - konstruktyvistine ontologija, kuri numano, jog socialiniai reiškiniai ir jų prasmės savaime neegzistuoja, jas konstruoja socialiniai veikėjai per kalbą, o vienos objektyvios tiesos pasaulyje nėra.
Kaip teigia subjektyvistinė - interpretuojamoji epistemologija, socialinė realybė yra subjektyvi, o pasaulis matomas iš kiekvieno žmogaus (socialinio darbuotojo) perspektyvos. Todėl duomenims surinkti pasirinktas pusiau struktūruotas individualus interviu būdas, leidęs atskleisti socialinio darbuotojo profesinės veiklos patirtį, dirbant su Nakvynės namų klientais. Iš viso tyrimo metu buvo atlikta 10 interviu su socialiniais darbuotojais, nuo 27 iki 52 metų amžiaus, iš kurių 2 vyrai ir 6 moterys.
Tyrimo duomenų analizei pasirinkta Willig (2003; cituojama Bitinas ir kt. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Nakvynės namų klientai yra vieniši, apleisti, likimo nuskriausti, jauni, darbingo ir senyvo amžiaus asmenys, turintys įvairius fizinius ir psichinius sutrikimus. Medicinos darbuotojai į Nakvynės namų klientus žvelgia stereotipiškai, juos atstumia, todėl darbuotojai tampa tarpininkais tarp visuomenės narys ir Nakvynės namų klientų. Socialiniai darbuotojai klientus priima be išankstinės nuostatos, jų neteisia ir nesmerkia. Vykdo įvairias veiklas, kurios priklauso nuo kiekvieno kliento indentifikuotos problemos. Kiekviena specialistės darbo diena yra vis kitokia, nes tai priklauso nuo klientų emocinės būsenos.
Socialinis darbuotojas dirba su benamiais, šiuo atveju su Nakvynės namų klientais. Todėl yra aktualu atskleisti kaip socialiniai darbuotojai, dirbantys Nakvynės namuose, apibūdina savo profesinę veiklą.
Tyrimo duomenys
- Tyrime dalyvavo 8 Nakvynės namuose dirbantys socialiniai darbuotojai, 2 vyrai ir 6 moterys nuo 27 iki 52 metų amžiaus.
- Darbe vadovaujamasi prielaida, kad subjektyvi realybė - tai socialinis konstruktas, o pažinimo objektas - tai tyrimo dalyvis subjektyvi patirtis įprasminta sąveikos su kitais žmonėmis tyrimo procese.
Socialinio darbo kryptys
- Socialinis darbas yra kintanti ir besiplečianti profesija.
- Socialinio darbo ištakos yra pats gyvenimas, idėjos, kilmės laikas yra XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia. Tai palyginti jauna profesija.
- Kelias į profesionalumą truko ne vieną amžių.
Įvairūs šalis mokslininkai nagrinėja socialinis darbuotojs darbą, dirbama su benamiais. Kidd, Miner, Walker, Davidson (2007) Toronte atlikto tyrimo, kuris atskleidė socialinis darbuotojs patirtį, dirbant su jaunais benamiais. Kanadoje Kosny, Eakin (2008), nagrinėjo socialinis darbuotojs veiklą ir patiriamą riziką, dirbant su benamiais (nakvynės nams klientais). Lenkijoje Kostrzynska (2010) atliktame tyrime atskleidė socialinis darbuotojs atliekamus vaidmenis, dirbant su benamiais. Tuo tarpu, Lietuvoje yra atliktas ne vienas tyrimas atskleidžiantis benamystės problemas. 2003 m. šis gyvenamojo būsto anketinė apklausa, tai pirmas tokio pobūdžio sociologinis tyrimas šalyje. Tyrimo tikslas buvo įvertinti benamystę ir jos priežastis, numatyti priemones benamis problemoms spręsti. Tyrimo rezultatus aptarė mokslininkės Kanopienė, Mikulionienė (2004). Vienė, Maniukaitė, Kocai (2004) analizavo benamis gyvenseną ir vertybes. Kocai (2007) apginta disertacija Socialinė benamis atskirtis ir jos formavimosi veiksniai. Autorė savo darbu siekė teoriškai pagrįsti benamystės sampratą, formas bei atsiradimo prieašastis. Ši tema taip pat nagrinėta ir magistro darbuose. Vytauto Didžiojo universitete 2000 metais buvo apgintas Smalakytės magistro darbas, kuriame buvo nagrinėjama benamis poreikiai būstui. Mykolo Romerio universitete 2005 metais Sadauskas magistro darbe, tyrinėjo benamius kaip socialinės atskirties grupę. Vilniaus Pedagoginiame universitete Kulienė (2008) magistro darbe nagrinėjo Nakvynės nams gyventojs socialinis poreikis tenkinimo galimybes. Vytauto Didžiojo universitete Verbauskienė (2010) magistro darbe aptarė laikino apgyvendinimo ir apnakvindinimo Nakvynės nams vyrs socialinis paslaugs poreikį.