Brolis Astijus - pranciškonas vienuolis, dvi kadencijas buvęs Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministru, vedęs kultinę televizijos laidą, aistringai mylėjęs ir iki šiol mėgstantis keliauti. Šiandien pranciškonas tarnauja Dievui ir žingsnius matuoja kitaip nei pasauliečiai. Pasak Brolio Astijaus, visais gyvenimo momentais jo kertine atrama tampa Šventasis Raštas. Bet neslepia, patinka jam menas, rožės ir kelionės.
Ankstyvasis gyvenimas ir pašaukimas
Dievas buvo arti šeimos, prisimena vienuolis, po mokyklos ketinęs mokytis tuomečiame Kauno politechnikos institute, bet stojo į kareiviškus batus. „Pavasarį buvo mano šaukimas, visa vasara Ukrainoje prabėgo kaip akimirka". Iš to laiko brolis Astijus prisimena ne tik Ukrainos grožį. „Aišku, nebuvo lengva, ypač kai buvome Azerbaidžane. Atsimenu, nuo mūsų bataliono reikėjo 3 kilometrus žingsniuoti pavalgyti. Kai nereikėdavo dainuoti, aš eidavau ir melsdavausi:„ Sveika, Marija, malonės pilnoji, viešpats su tavimi...“ Nebuvo vakaro, kad nesukalbėčiau maldos.
„Kada išgyvenau pašaukimą, aš nesupratau. Mano gyvenimas pulsavo visai kita linkme. Aišku, mus ir verbavo, siūlė visokius dalykus, su KGB bendradarbiauti arba kolaboruoti. Kryptis vienuolystės link buvo pagrįsta atrastais broliais pranciškonais ir jų tiesomis. Astijus prisimena, kad seminarijos pogrindyje veikė pranciškonai, o jis juos atrado ir susižavėjo.
Tarnystė ir veikla
Nors kunigystės kelio pradžioje brolis Astijus išsižadėjo meilės, santuokos, šeimos, pripažįsta, vienišumas buvo aplankęs ir jį. „Buvo meilės istorija, kažkada aš buvau įsimylėjęs, natūralu. Atėjo tokia akimirka, lyg strėle (pataikė - LRT.lt) į širdį, aiškiai supratau - myliu, o ir duota priesaika nieko nebereiškia - aš myliu. Atvykęs į Kretingos bažnyčią brolis Astijus prisimena, aplink altorių ėjo keliais. Bandė save suprasti, laukė Dievo ženklo.
„Jis man pasakė, kad naktį meldėsi ir palieka kunigystę. Man tai taip trenkė į galvą. Tą naktį abu meldėmės, dėl to paties. Tik jis - žymiai geresnis, daugiau sveikatos, savęs atidavęs, daugiau mylėjęs Dievą, paliko kunigystę, o mane paliko čia. Dievo ir likimo dovanų ar įpareigojimų brolis Astijus tikina sulaukęs ne sykį. Nelengvu išbandymu vadina laiką, kai net dviem kadencijoms buvo išrinktas Lietuvos pranciškonų šventojo Kazimiero provincijos ministru.
„Esame palaiminti - jeigu vyskupas, tai iki pensijos, jei popiežius - iki mirties. O mums - devyneri metai ir eini plauti tualetų. Būdamas atsakingumo viršūnėje, aiškiai supranti, ką reiškia būti ministru, kad iš tikrųjų tu čia esi ne šiaip sau - turi tarnauti. Tie devyneri metai labai greitai praeina. Į nuostabią Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią pasikalbėti su aukštybėmis ir melstis keliauja visa Lietuva. Greta vienuolių įsisteigtas onkologijos centras nuolatos teikia ramybės ligoniams. „Kai žmogus leidžia Dievui pailsėti savyje, įvyksta stebuklas. Aš kartais braukiu per krūtinę ir mintyse prašau: „Pailsėk manyje, Viešpatie“. Kai Dievas pailsi manyje ir aš pailsiu.
O kad pykčio ir baimės būtų mažiau, žmogus sielą turi užpildyti, sako Brolis Astijus. „Ir visuomenėje, ir manyje yra pykčio, nes pyktis kyla dėl neteisybės, dėl neišspręstų dalykų. Šiandien keroja tuštybė ir žmogų tuštumą kreipia į tuštumą.
Šeima ir vaikystė
Vestuvėms - saulės kliošas Už tą pačią dieną, gegužės 21-ąją, gimusio, bet dešimčia metų vyresnio Liudo Kungio Regina ištekėjo visai jaunutė, iki 18-os šiek tiek trūko. Su Liudu mokėsi Kretingos vakarinėje mokykloje toje pačioje klasėje. Jis buvo vienintelis vaikinas tarp 13-os merginų. Patiko, kad solidus, jau po armijos, kad nuoširdus, santūrus, supratingas. „O aš juk graži buvau - tokia juodukė, tai ne dabar...“ - gracingai ranka pakedena vis dar vešlias ir nė kiek nesuprastėjusias savo garbanas. Pasakoja apie jaunystėje įsiplieskusią meilę, apie gražius jųdviejų pasimatymus, apie pasivaikščiojimus palei geležinkelį, nuo kur netoli buvo Reginos tėvų namai.
Pirmuosius metus po vestuvių Kungiai gyveno Kretingoje, o vėliau, Liudui pagal specialybę (buvo statybų inžinierius) gavus darbo Klaipėdoje, išsikėlė ten. Klaipėdoje ir visi trys sūnūs gimė: Astijus, Egidijus ir Salvijus. Atsikraustę į Vydmantus, Regina ir Liudas susilaukė dukrelės Soteros. Paklausta, kuris tokius įdomius vardus vaikams sugalvojo, moteris prisipažįsta tik vienam Egidijui išrinkusi, kitiems - tėtis.
Paklausta, kuris tokius įdomius vardus vaikams sugalvojo, moteris prisipažįsta tik vienam Egidijui išrinkusi, kitiems - tėtis. „Pradėjom nuo šaukšto“, - mėgsta kartoti vyresnioji karta, kuriai bendrą šeimos gyvenimą kurti reikėjo pačiai, be niekieno pagalbos. Taip savo gyvenimą kūrė ir Kungiai. „Pirmieji mūsų pirkiniai iš tikrųjų buvo šaukštai ir staltiesė“, - sako Regina.
Tas kino teatras buvo, galima sakyti, pirmoji ir paskutinė Reginos darbovietė. Jaunai, daug skausmo ištvėrusiai moteriai (dvi mažytes dukreles teko palaidoti) likimas nepagailėjo ir ligų. Bet ji nepalūžo. Ir šiandien, kai kalbamės, stebiuosi: koks atviras, koks šviesus tebėra jos akių žvilgsnis, elegantiška laikysena.
Po beveik 10-ies uostamiestyje prabėgusių metų į Vydmantus šeimą atviliojo buvęs tarybinio ūkio direktorius Gūžė, Liudui Kungiui pasiūlęs inžinieriaus pareigas ūkyje ir sklypą namui. Kungiai turėjo savo tradicijų. Nors buvo gūdus sovietmetis, nors bažnyčią lankyti buvo nepatariama, o į lankančiuosius žiūrima skeptiškai, tėvas drąsiai vaikus mokė poterių, ugdė įprotį rytais ir vakarais pasimelsti, o sekmadieniais visi būtinai važiuodavo į Palangos bažnyčią dalyvauti votyvoje.
Skiepydamas meilę Dievui, meilę maldai, Liudas Kungys net sapne nesapnavo, kad užaugęs jo vyriausias sūnus pasuks į kunigystę. „Abu tuo netikėjom. Astijus buvo geras vaikas, gabus: domėjosi matematika, sportu, gražiai dainavo, bet išdykęs buvo taip pat,- atvirauja Regina.- Ir į šokius nulėkdavo, ir su kaimo berniokais susipešdavo, jei ką reikėdavo apginti - apgindavo. Be to, jis juk jau turėjo specialybę, buvo baigęs Maisto pramonės technikumą...“
Kad stos į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, pirmiausia pasakė tėvui, nes tėvas buvo didelis autoritetas jiems visiems. Regina prisipažįsta kelias naktis negalėjusi bluosto sudėti - gal sūnus to ir šiandien nežino, bet nuo ašarų pagalvė šlapia buvo... „Aš galvojau apie mūsų su Liudu pašėlusią jaunystę, apie meilę, apie tai, koks džiaugsmas yra auginti savo vaikus... Man buvo gaila, kad Astijus to nepatirs, kad nepažins šeimyninės laimės. O Liudas, kaip visada, reagavo ramiau. Jis tik vienintelio prašė ir prašė - pagalvoti, ar tikrai apsisprendimas tvirtas“, - prisimena R. Kungienė.
Įšventinimas į kunigus
Seminariją baigusio Astijaus įšventinimas į kunigus (primicijos) vyko Palangoje. Po iškilmių daugybė svečių, tarp jų garsūs katalikų bažnyčios vadovai, kunigai, giminės, visi aplinkiniai kaimynai, su gėlėmis, šakočiais ir dovanomis šventinės vakarienės susirinko Kungių namuose. Kieme specialiai buvo pastatytos didžiulės palapinės - ir tai dar reikėjo pasistengti sutalpinti daugiau nei šimtą žmonių.
„Su Liudu išgyvenome tikras pasididžiavimo sūnumi akimirkas, linkėjome jam laimės ir tik laimės. Tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino tautodailininko Aniceto Puškoriaus Astijaus garbei sukurtą ir kieme pastatytą medinį kryžių. Paskui prie to kryžiaus, kurio iniciatorius buvo Liudas, kaimo žmonės rinkdavosi giedoti gegužinių“, - pasakoja Kungienė.
Susipažinęs su broliais pranciškonais, netrukus pasekė jų pavyzdžiu - Mažesniųjų brolių ordine davė amžinuosius įžadus, persikėlė į vienuolynais garsėjančią Kretingą. Čia jo veikla neliko neįvertinta - 1998 metais kretingiškiai Astijų Kungį išrinko Metų žmogumi, o 2008-aisiais už Kretingos vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje bei rajono gyventojų dvasinio pasaulio turtinimą jam suteikė Garbės piliečio vardą.
Nuo 2001-ųjų Astijus yra Vilniaus bernardinų vienuolyno gvardijonas ir parapijos klebonas, į Vydmantus užsuka rečiau. Beje, 2006 m. jis išrinktas Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero Provincijos ministru.
„Kunigų mamos turi išskirtinę teisę paprašyti, kad sūnus už jas pasimelstų“, - provokuoju R. Kungienę. O ji ramiai sako: „Niekada to nedarau. Jaučiu, kad sūnus pats žino, kada už mane pasimelsti.“
Šeimos ryšiai ir dabartis
Senokai Amžinybėn iškeliavo Liudas Kungys, kaip šviesų prisiminimą apie save palikęs paties sodintus amžinai žaliuojančius medžius palei tvorą, kieme - kryžių, kurį, pasak Reginos, laikas būtų restauruoti. Kaimynė Adelė juk nemeluos: visas kaimas dorą, mandagų, visada puošnų žmogų, pavyzdingą šeimos tėvą pažinojo ir gerbė. „Ir Astijus toks. Būna, važiuos mašina pro šalį, bet kuriam sutiktam pakeleiviui - ar tu ponas, ar tu vargšas - sveikindamasis ranką kilstels, nusišypsos, o jei bus proga, ir „kaip gyvenat?“ paklaus“, - sako Adelė.
R. Kungienė gražiai įrengtuose ir sutvarkytuose namuose dienas leidžia viena. Paskaito spaudą, Šventąjį Raštą, pasiklauso žinių, kartais per televiziją pasižiūri detektyvinį serialą „Senis“. Kretingoje ji turi draugę - taip pat pranciškonų brolio Gedimino Numgaudžio mamą Eleną. Pavasariais ir vasaromis moteris prisipažįsta nepaleidžianti kaplio iš rankų - pati tvarko aplinką, puoselėja savo rožyną.
Taip susiklostė, kad kiti Kungių vaikai - ir Egidijus, ir Salvijus, ir Sotera - baigę aukštuosius mokslus savo gyvenimus kuria užsienyje: kas Amerikoj, kas Anglijoj. Egidijus dar nevedęs, o Salvijus ir Sotera jau padovanojo 5 anūkus. Šeimos - lietuviškos, tad ir anūkėliai skambiais lietuviškais vardais pavadinti: Elžbieta Marija, Gabrielė, Marijus, Ligija ir Justinas. Regina priprato prie retų susitikimų. Kai labai pasiilgsta, atšilus orams, žiūrėk, jau ir kraunasi lagaminus - ruošiasi pati į Niujorką ar Floridą aplankyti.
Astijus - arčiausiai namų. Bet ir tas įskrieja linksmas kaip vėjas, apsisuka, paklausia, ar viskas gerai, gal padėti kuo reikia - ir lekia atgal. Reikalai. „Vis prašau: „Astinėli, prieš važiuodamas paskambink, kad ką skanaus paruošti suspėčiau.“ O jis: „Pamiršau, mama, tiek to“, - atkartoja Regina. Apgailestauja cepelinų šiemet dar nevirusi - nebuvę kam.
Pernai R. Kungienė atšventė 70-ies metų jubiliejų. Šventė vyko pas Tampos mieste (Floridoje) gyvenančią dukrą Soterą. Dovana, kurią gavo, buvo labai maloni ir netikėta: šešių dienų kelionė kruiziniu laivu į Meksiką kartu su visais keturiais vaikais. Bet dar didesnis netikėtumas laukė išvyniojus įteiktą siurprizą. Tai buvo Popiežiaus Benedikto XVI specialus apaštalinis palaiminimas su linkėjimais Dievo malonių. Ilgai Regina žiūrėjo žado netekusi ir vis klausė, ar tas palaiminimas tikras? Pravirko iš didelio džiaugsmo...
Kontroversijos
Reikia grįžti į tolimą praeitį“, - taip pasakojimą su „Lietuvos rytu“ pradėjo T.Danisevičius. Trijų kambarių bute glaudėsi nemaža šeimyna - trys vaikai (Tomas ir dvi jo seserys), motina, tėvas, Astijus ir senelis. Pastarasis turėjo atskirą kambarį, visi kiti šeši dalijosi du kambarius. „Dėl vietos stokos mama suguldė Astijų ir mane į vieną lovą”, - pasakojo T.Danisevičius ir tvirtino, kad būtent tada patyrė pusbrolio, vėliau tapusio iškiliu dvasininku, lytinę prievartą. Tuomet Astijui buvo 19, o Tomui - 12 metų.
Pasakodamas, ką jam darė Astijus, T.Danisevičius drovėjosi. „Jis mane versdavo jį liesti... Po to versdavo man ten... Man sunku kalbėti apie tokius dalykus... T.Danisevičius sako, kad Astijus naudojo jėgą.
Pasidomėjus, ar pusbrolis gali turėti už ką ant jo pykti, Astijus, net nespėjus baigti klausimo, pradėjo pasakoti apie nelabai senus laikus, kai Tomas, kaip ir jis, taip pat buvo pranciškonas: „Ai, buvo vienuolyne tokių reikalų. Tomas buvo pašalintas iš vienuolyno ir galbūt todėl ant manęs supyko. Kitas dalykas - jis labai norėjo važiuoti į Angliją studijuoti. Ne aš tuos dalykus sprendžiau, bet galbūt žmogus manė, kad giminystės ryšiai jam padės, kad aš jį užtarsiu.
Išgirdęs, kad pusbrolis kaltina jį pedofilija, Astijus nustėro. „Ką aš galiu pasakyti. Šokas“, - tokia buvo pirmoji jo reakcija. Astijus patvirtino, kad studijuodamas Kauno maisto pramonės technikume gyveno pas Tomo šeimą, tačiau tai, kad miegojo su juo vienoje lovoje, neigė: „Kambaryje viename buvome, čia kalbos nėra. Bet studijuodamas trečiame, ketvirtame kurse faktiškai net ir negyvenau Kaune.
Freskos Kretingoje
Kretingoje nušvitusias freskas, kurias pagaminti padėjo ir miesteliui padovanojo dvi šeimos, brolis Astijus vadina tikru kalėdiniu stebuklu. Freskos švytės visą šventinį laikotarpį iki pat Trijų Karalių. Vėliau, planuojama, keliaus prie vienuolynų Vilniuje bei Kaune, galiausiai - prie Kryžių kalno.
Freskų istorija mena 13 amžių, kuomet 1226 metais mirė vienuolis Pranciškus Asyžietis, ordino įkūrėjas. Po dvejų metų jis buvo paskelbtas šventuoju. Ta proga pradėta statyti garsioji Šv. Pranciškaus bažnyčia Asyžiuje. 1251 metais statiniui popiežius suteikė bazilikos statusą.
„Ordino generolas Šv. Bonaventūras parašė legendą „Major“, arba Didžiąją legendą. Tai šv. Pranciškaus biografija. 1266 metais pagal šią biografiją dailininkas Giotto sukūrė 28 kūrinius viršutinėje bazilikoje. Tai vienas garsiausių to meto dailininkų“, - pasakojo brolis Astijus, pasidžiaugęs, jog šios bazilikos gvardionas, tai yra vienuolyno vyresnysis, suteikė autorines teises vienkartinei istorijos reprodukcijai ir eksponavimui.
„Esu dėkingas, kad šį projektą nutarė įgyvendinti dvi šeimos. Džiugu, kad Lietuvoje atsiranda žmonių, filantropų, kurie prisideda prie 13 amžiaus meno puoselėjimo, čia dovana Lietuvai“, - pasakojo brolis Astijus. Ši instaliacija skirta Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos įkūrimo 550 metų jubiliejui ir išėjimo iš pogrindžio 30-mečiui.
Pasak brolio Astijaus, freskose atsispindi šv. Pranciškaus Asyžiečio biografija, o kertiniu laikomas paveikslas, simbolizuojantis gimimą. „Freskos susijusios su šv. Kalėdom, nes visos 28 reprodukcijos turi prasmę būtent su gimimu. Kas įdomiausia, pačioje bazilikoje Asyžiuje viename šone ant sienos yra Pranciškaus gimimo ir gyvenimo istorija, kitoje pusėje - Jėzaus gimimo ir gyvenimo istorija, tarsi atspindžiai. Kalėdos ir yra visa pradžia su gimimu susieta. Kitas svarbus dalykas, kad šv. Praciškus Asyžietis pirmasis užakcentavo prakartėlę ir Europoje būtent jo dėka pasklido prakartėlės, kurias katalikai turi visame pasaulyje“, - pasakojo brolis Astijus.
Pagrindiniai faktai apie brolį Astijų
| Faktas | Informacija |
|---|---|
| Gimimo metai | 1963 |
| Šeima | Motina Regina, tėvas Liudas (miręs), broliai Egidijus ir Salvijus, sesuo Sotera |
| Išsilavinimas | Kauno maisto pramonės technikumas, Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija, Romos saleziečių universitetas, Vilniaus universitetas |
| Tarnystės vietos | Telšių katedra, Kretingos parapija, Šventosios parapija, Vilniaus Bernardinų vienuolynas ir kt. |
| Apdovanojimai | Kretingos rajono Metų žmogus (1998), Kretingos Garbės pilietis (2008) |
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Ar Vaiko Brolis Gali Tapti Krikštatėviu? Sužinokite Visa, Ką Reikia Žinoti!
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Neįtikėtina tiesa apie sakalienės priežiūrą ir vaiko teisių apsaugą Lietuvoje – Ką privalote žinoti!
- 10 Kūrybiškiausių Žaidimų Vaikams, Kurie Skatins Vaizduotę ir Mokymąsi