2006 m. išėjo apie 50 naujų ar pusiau naujų vaikų poezijos knygų. Kiek jų pasieks skaitytojus, nežinia. Jei pati didžiausia Lietuvos biblioteka, Nacionalinė M. Mažvydo, iš dalies leidyklų nebegauna visų jų išleidžiamų knygų, ką bekalbėti apie kitas, ypač rajonų, bibliotekas!
Antai Kauno, antrojo Lietuvos miesto, Viešoji biblioteka iš tų 50 įsigijo gal pusę, bet į vaikų literatūros skaityklą nukeliavo tik tos pusės pusė. Kai internetu (www.libis.lt) pasidomi, kiek vaikų poezijos rinkinių pernai atsirado bibliotekose, pasidaro liūdna: daugybė knygų, kurias įsigijo tik keturios penkios Lietuvos bibliotekos, o kai kurias - vos M. Mažvydo… Įdomu, ką apie tai mąsto Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų darbuotojai.
Ar kiti Lietuvos vaikai, ne vilniečiai, neverti knygų? Kitas keistas dalykas - daugybė knygų nepasiekia ir knygynų arba parduodamos tik viename kitame, o dažniausiai - to miesto, kur buvo išleistos. Šiuo atveju privilegijuoti vėlgi yra vilniečiai. O ką daryti Merkinės, Linkuvos, Papilės ar Švėkšnos vaikams? Tenkintis tuo, kas atnešama pirkti į mokyklas?
Taip taip, tiesiai į mokyklas! Kai kas pas mus perkando rinkodaros gudrybes ir puikiai išmano, kaip knygą paversti gana pelninga preke. Kada bibliotekose poezijos badas, knygynai už kelių dešimčių kilometrų, o juose siūlomų knygų kaina toli gražu ne kiekvieno kišenei, itin patogu pirkti tiesiai į klasę atneštus 5-6 Lt tekainuojančius leidinėlius.
Tad nuo klausimo, kodėl Lietuvoje vaikams leidžiamų knygų negali išvysti visi Lietuvos vaikai, pereikime prie kito - kokia tų knygų vertė. 50 vaikams skirtų poezijos knygų per metus - stebėtinai didelis skaičius. Ar jos visos tikrai įvardytinos poezijos knygomis? Deja! Poezija vadintinų leidinių tarp jų gal koks trečdalis.
O kitos? Imkime ir susipažinkime pirmiausia su kitomis. Tomis, kurios pašiurpino vaikų literatūros apžvalgas ėmusią rašyti Renatą Šerelytę: „O dar kraupiau, kai kultūriniuose savaitraščiuose, rubrikoje „Bibliografinės žinios“, po užrašu „Literatūra vaikams“, randi daugybę negirdėtų autorių ir leidyklų, skiriančių savo produkciją vaikams. Itin kryptinga veikla užsiima UAB „Dobilas“ leidykla „Jonava“ - leidžia Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narių eiliavimus. Taigi vieni kaimiečiai verčiasi parduodami savo užaugintus rugius, bulves, runkelius, obuolius, kiaules, vištas, kiti - savo knygas. Ir šis UAB „Dobilas“ verslas, regis, klesti.
Antai pernai išėjo šeštoji Birutės Lengvenienės knygelė Jau žinau, kuo būsiu, antroji ir trečioji Onos Jankauskienės knygelės - Kūčių naktis ir Gyvastėlių nerimas, pirmoji Marijos Blažaitytės - Krypu vypu ir, be nurodymo kelinta, Zigmo Pavilonio - Tęsias pasaka be galo. Tiražas - nuo 200 iki 500 egzempliorių. Didžiųjų miestų knygynuose šių knygelių ieškoti neverta: kas gi į jas, nespalvotas, juodu pieštuku greitosiomis brūkštelėtomis iliustracijomis, ties ranką, kai lentynos mirga marguliuoja spalvingosiomis.
Skurdžia išvaizda UAB „Dobilas“ knygelės primena plonąsias prieškario Lietuvos vaikų knygas, net iliustracijos panašios stilistikos. Ir eiliavimai - lyg sukurti prieš šešias dešimtis metų. Nuotraukos ant kelių knygelių nugarėlės šį tą paaiškina: knygų autoriams dabar apie septyniasdešimt, vadinas, prieš šešias dešimtis metų leistos vaikų poezijos knygos buvo jų vaikystės knygos, jos ir išliko eiliavimo pavyzdžiu. Deja, priartėti prie prieškariu vaikams kūrusių Vytės Nemunėlio, Kazio Binkio, Kazio Jakubėno ar Leonardo Žitkevičiaus kartkartėmis pavyksta tik B. Lengvenienei.
Štai ištrauka iš M. Blažaitytės eilėraščio „Žvaigždelė“: „Ant dangaus žvaigždutę / Rodo man mamutė: // - Štai tava žvaigždelė / Laimins tavo kelią. / Kol jos nepamesi, / Už rankutės ves ji. […] // Aš myliu mamytę, / Ir žvaigždė man švyti. / Tad esu laiminga, / Nieko man nestinga.“ O šitaip eilėraštį „Undinėlė“ sueiliavo O. Jankauskienė: „Supa ruonį undinėlė, / Suokia dainą naują: / Kaip, į nerštą pasikėlę, / Stintos agurkauja. / Plekšnė, duburį suradus, / Ilsisi ant smėlio. / Jūrų arklį į paradą / Veda Odisėjas.“
Eiliavimus apie žuvis, kurių yra ne vienas, ši autorė labai mėgsta, tarp jų - ir „originali“ liaudies pasakos apie auksinę žuvelę versija, kurios pabaiga itin naujoviška: kai žuvelė galiausiai atima visus dovanotus turtus, senis postringauja: „Lai gerumas ima viršų. / Bėgu gaudyti aš stintų, / Tu galėtum pagrybauti, / Nuo žuvies buinėji, tinsti, / Uogos, lepšiai ir bobausiai / Mūsų skrandį išvalytų. / O, pakeitus racioną, / Nuvažiavęs į Alytų / Pirkčiau naują tau sijoną.“ Baigiama pasaka tokiais žmonos žodžiais: „Tai atleisk man, sutuoktini, / Tu pakėlei mano ūpą. / Aš piktumą jau pamyniau / Ir jaučiu, kaip gėris supa / Lyg valtelę jūros bangos. / Aš einu pietų gaminti, - / Santarvę tarp mūsų brangią / Reikia saugoti ir ginti.“
Z. Nelabai išvaizdžios ir Kauno „Naujojo lanko“ leidyklos knygelės - Janinos Ulinskienės Bitės batai ir Zenės Sadauskaitės Vaikystė svajonėmis žydi. Kadangi eiliavimo technika Z. Sadauskaitei didelių sunkumų nekelia, dėmesys nukreiptas į įdomesnių, originalesnių poetinių situacijų paieškas („Smėlio blynai“, „Skrybėlių istorija“, „Oro karalaitė“, „Vėjo išdaigos“). Bet esama ir lengva ranka sueiliuotų tekstų iš esmės apie nieką - tekstų, kuriuos vos perskaičius tuoj užmiršti.
Kitos Kauno leidyklos, AB „Aušra“, produkcija išsiskiria gausa: Zitos Gaižauskaitės knygelės Girios mokyklėlė ir Kaip bebriukai namą statė, bendra Zitos Gaižauskaitės ir Almos Karosaitės knygelė Stipriausias margutis, Gražinos Kurtinaitytės-Lebedienės Velykė ridens margučius ir Verkt vaikučiams negražu, Marijos Macijauskienės Žiogo kalendorius ir Petronėlės Banaitienės Rugsėjo taku. Skiriamasis ženklas - Alfredos Ivanauskaitės-Steponavičienės iliustracijos. Nežinia, ar dailininkė nesugeba būti bent kiek kūrybingesnė, ar AB „Aušra“ skubina ją tiražuoti to paties tipo piešinius. Meninėms idėjoms subrandinti ir įgyvendinti reikia laiko, o komercinei leidybai menas, regis, nė motais.
Knygelių tekstų autorės skirtingos, bet tekstų pasaulėvaizdis - bendras, visiškai atitinkantis A. Ivanauskaitės-Steponavičienės iliustracijas: vaizduojamas uždaras, sakytume, mažybinis pasaulis, kuriame savo mažybinį gyvenimą, tolimą dabartinio adresato realybei, gyvena mažybiniais žodžiais vadinami žmonių ir gyvūnų vaikai. O skiriasi knygelės eiliavimo technikos įvaldymu: Z. Gaižauskaitei, A. Karosaitei ir M. Macijauskienei nedaug ką prikiši - šios poetės kuria tvarkingus tradicinės struktūros vaikų eilėraščius, tačiau jos gerokai trūksta P. Banaitienei ir G. Kurtinaitytei-Lebedienei.
Knygelėje Verkt vaikučiams negražu pasigendama ir meninės nuovokos, ir pedagoginio takto, ir netgi logikos. Kam skirta ši primityvi didaktika - XXI a. vaikams? O religinės tematikos eiliavimus, kokius G. Dail. T. Nemažai į 2006 m. vaikų poezijos sąrašą įtrauktų knygų išleista po vieną menkai žinomose leidyklose. Bėda, kad dalis jų - apgailėtina pseudopoezija.
Ir apipavidalinimu, ir nurodymu, kelinta autorės knygelių sąraše yra šioji, aptartuosius UAB „Dobilas“ „Jonavos“ leidyklos leidinius primena Emilijos Šulinskienės eilių rinkinėlis Ką kalbėjo miškas, išleistas Šiaulių „Lucilijaus“ leidyklos. Jau pirmasis jo eilėraštis „Sudėjau dainelę“ rodo, kad autorė bando sekti Martynu Vainilaičiu, bet nelabai tepajėgia. Reprezentaciniu E. Šulinskienės kūriniu galėtume laikyti „Beržo sulą“: „Saldžią sulą / Aš geriu / ir kalbuosi / Su medžiu. // Širšė šaukiasi / paukštelį: / - Kišk ir tu / Sulon snapelį. // Geria sulą / Bitinai. / Sulą gert / Yra gerai!“
Kauno „Lututės“ leidykla išleido balade pavadintą Algimanto Zubavičiaus knygelę Algiuko vasara. Iš tiesų tai jokia baladė - tiesiog prisiminimai, kokį įspūdį pokario vaikui padarė kaimo kine matytas filmas apie Afriką. Knygos turinys šių dienų skaitytojo nepatrauks, o apie formą pasakytina tiek: kam reikėjo visa tai pasakoti eiliuotai, jei eiliavimo kultūra, ypač kirčiavimas, - prastesni nei buvo prieš šimtą metų.
Visu šimtmečiu pasenusią poeziją tiek žodynu, tiek didaktiniais užmojais, tiek kaimo kasdienybės nupasakojimu bei nuolatiniais formos kliuviniais primena Vytauto Ažušilio knygelė Adomėlis ir Austutė, išleista Vilniaus „Apskaitos“ leidykloje. Virgilijui Vasauskui, Vilniaus „Vyzdžio“ leidykloje išleidusiam knygą Tu tikra pasaka, eilių rašymas, atrodo, atlieka terapinę funkciją. Autentiškų jausmų atspindys yra ir Rožės Poškienės knygelė Onytė, išleista Klaipėdos leidykloje „GSG“.
Manipuliuojama poetinėmis klišėmis, ir tiek. Į Kauno „Arx Baltica“ išleistą knygelę Padaryti gera pasauliui Vera Vasiljeva sudėjo ir prozinius, ir eiliuotus tekstus - turbūt visa, ką turėjo. Knygelės leidimo nuostatas atspindi jos pavadinimas, bet rezultatas, deja, nieko gero, mat nesugebama net elementariai rimuoti. Kitokia, ne tradiciška, o orientuota į moderniąją literatūrą, yra knygelė Tėviškės spalvos, kurią Vilniaus „Margų raštų“ leidykloje publikavo Donata Ona Girdzijauskienė. Tačiau patetiškas kalbėjimas abstraktybėmis nėra modernumo ženklas - tai tik tuščių autorės pretenzijų atspindys.
Įvairiose leidyklose išleistų pavienių rinkinėlių, kurių eiliuota kalba be didesnių trūkumų, - ne tiek jau daug. Poetinės technikos požiūriu nepriekaištinga Aldonos Elenos Puišytės knygelė Trobelė po kadagiu, publikuota Vilniuje, „Homo liber“ leidykloje. Tai tipiškas tradicinės struktūros eilėraščių rinkinys, kuriame vaizduojamas uždaras vaiko ir sužmogintos gamtos pasaulis. Pirmajai vaiko pažinčiai su poezija ši knygelė visiškai tinkama, tačiau vertinant ją vaikų literatūros istorijos kontekste tenka pasakyti, kad nieko naujo joje nerasime.
Ona Jautakienė, Vilniaus „Gairėse“ išleistos knygelės Bičių skėčiai autorė, savitumo siekia kaitaliodama metrą ir daugiau dėmesio skirdama eilėraščio nuotaikai („Pavėsis“, „Pas močiutę“, „Žiema prisėdo“), tačiau pats poetinis pasaulis iš esmės tradiciškas. Prie šių dviejų poečių šliejasi Dalia Kudžmaitė, Gargžduose, tik neaišku, kokioje leidykloje, išleidusi rinkinėlį Vaikeli, renkis į kelionę. D. Kudžmaitė išdrįsta kalbėti apie gyvenimiškus, bet lietuvių vaikų poezijoje nepopuliarius dalykus - vaiko santykį su mirusiais artimaisiais (skyrius „Malda senolei“).
Apie artimą senelės ir vaikaitės ryšį kalbama ir poemėle įvardytoje Juozo Nekrošiaus knygelėje Urtė nenorėjo būti vienturtė, kurią išleido Vilniaus „Alka“. Matyt, nutuokdamos, kad jų leidžiama produkcija neatitinka meninių vertinimo kriterijų, dalis leidyklų bando patraukti skaitytojus nuoroda, kad vienos ar kitos knygelės paskirtis - utilitarinė. Dažniausiai - parašydamos, kad ji skirta spalvinimui.
Antra vertus, taip ir sutaupoma - mažiau užmokama dailininkui, spaustuvei. Šitaip pagudrauti mėgsta „Jonavos“ leidykla. Tačiau yra leidyklų, besispecializuojančių leisti utilitarinio pobūdžio spalvinimo knygeles, kuriose mokomoji informacija pateikiama eiliuota kalba. 2006 m. kelias tokias knygeles išleido Kauno rajone, Domeikavoje, esanti leidykla „Nijanga“. Knygelės Lapai - medžių drabužėliai, kurios eiliuotus tekstus parašė Santa Marcinkevičiūtė, paskirtis - išmokyti vaikus pažinti medžius. Vis dėlto kur kas geriau šią funkciją atlieka medžių skiriamuosius požymius išryškinančios iliustracijos, o ne banalūs, kai kur dar ir su rašybos klaidomis tekstai.
Dvi eiliuotas pažintines knygeles - Pabiručių skaičiai ir Pabiručių ABC - „Nijangoje“ išleido Janina Aleknavičienė. Pabiručių skaičiuose užduočių vaikams - keletas: nuspalvinti, mokytis rašyti skaičius ir skaičiuoti iki dešimties. Eiliuoti tekstai, kaip ir anksčiau minėtoje knygelėje, atlieka antraeilį vaidmenį - nukreipia dėmesį į iliustracijas. Skaičiuojami objektai - ežiai, zuikiai, žąsys, grybai, riešutai… Keleriopos paskirties ir Pabiručių ABC: ji skirta spalvinti ir mokytis abėcėlės.
žymės: #Vaikisko
Panašus:
- Neįtikėtinas brangiausių vaikų knygų sąrašas, kurio negalite praleisti!
- Pigios vaikiškos lovos: kur pirkti internetu?
- Vaikiškos kambarinės sūpynės: puiki pramoga ir lavinimas
- Neįtikėtini patarimai, kaip palengvinti gimdymą ir pasiruošti stebuklui!
- Streso degimas nėštumo metu: veiksmingi būdai valdyti stresą ir apsaugoti save bei kūdikį