Vaikų auginimas yra labai svarbus procesas, kuriame tėvai siekia išpildyti visus vaiko poreikius ir nori, kad jis būtų sklandus. Tačiau, auginant vaiką, neįmanoma visko atlikti tobulai ar iki galo sukontroliuoti.
Tėvų patirtų traumų įtaka vaikams
Psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevivičienė kalba apie tai, kaip tėvų patirti sunkūs išgyvenimai gali paveikti jų santykius su vaikais ir su kokiomis problemomis susiduria tokie tėvai.
„Šiais laikais trauma yra labai pamėgtas terminas, neretai vartojamas apibūdinti bet kokią sunkesnę gyvenimišką patirtį, kuri yra dalis žmogiškojo gyvenimo. Tačiau tokios patirtys nebūtinai reiškia, kad įvyksta trauma. Toks šio termino platus vartojimas ypatingai veikia šiuolaikinius tėvus, kurie, bandydami nesutraumuoti savo vaiko, pradeda nerimauti dėl bet kokios sunkesnės vaiko gyvenimo patirties.
Tačiau savo vaikų nuo gyvenimo apsaugoti negalime, galime tik padėti rasti būdų, kaip gyventi. Jei į traumos mechanizmą pažvelgtume giliau, galima sakyti, kad trauma yra reakcija į sudėtingą įvykį ar santykį, kai žmogui pritrūksta išteklių išbūti sudėtingoje situacijoje. Dėl to įsijungia stiprūs gynybiniai mechanizmai, kurie padeda apsaugoti psichiką“, - apie traumos terminą pasakoja psichologė-psichoterapeutė.
Kaip vaikystėje patirtos traumos atsispindi vėlesniame gyvenime tapus tėvais?
Papasakosiu pritaikiusi vaiko ir geriančio tėvo pavyzdį. Vaikas, gyvendamas su geriančiu tėvu, išmoksta stebėti aplinką ir nuspėti, kada ateina grėsmė, kad tėvas išgers ar bus agresyvus, taip vaikas bando išvengti pavojaus. Tai vaiko psichiką sauganti sistema, kuri tokioje situacijoje yra labai prasminga.
Tačiau yra ir didelė jos kaina - tokiame santykyje augantis vaikas išmoksta nekreipti dėmesio į savo poreikius, jis įpranta nuolat budriai stebėti aplinką, kontroliuoti savo gyvenimą, pastebėti kitų poreikius. Užaugęs toks žmogus gali atrodyti socialiai adaptyvus, sėkmingas ir prisitaikęs, tačiau jam susilaukus vaikų sunkumai ima lįsti į paviršių.
Dažnai tėvai nemato savo pastangų rezultatų, jie pirmą kartą turi emocinį santykį su kitu žmogumi, nuo kurio negali atsitraukti. Su geriančiu tėvu gyvenusiai dukrai, užaugus ir tapus mama, staiga nebepavyksta visko sukontroliuoti.
Ji jaučia grėsmę, kad gali nutikti kažkas blogo, tarkim, vaikas susirgs, jo nepriims darželyje ar vaikas išsigąs, jei tėtis atsakys ką nors pikčiau. Su tuo susidūrusi mama stebi, kaip ji viską stengiasi kontroliuoti ir kaip jai nepavyksta paleisti situacijos.
Ją gali erzinti vaiko verkimas, nes taip vaikas išreiškia savo poreikius, kuriuos mama linkusi nuslopinti, nes verkiančio vaiko poreikiai pasąmoningai primena apie jos poreikius. Dėl to mama gali pastebėti kylantį didelį pyktį verkiančiam vaikui, paskui užklumpa didelis kaltės jausmas, moteris jaučiasi esanti prasta mama.
Ar tėvų patirtys tiesiogiai persiduoda vaikams?
Santykis su vaiku sujudina pasąmonę. Neretai, nors ir turima labai gražių svajonių apie tai, kokie tėvai bus ir kaip augins vaiką, realybėje pradedama matyti savo vaikystės atspindžių elementus, kai sau sakyta „niekada taip nedarysiu“. Tai dažnai žmones gąsdina, varo į neviltį, jei jie ir toliau stengiasi kontroliuoti, o ne stabteli ir nepabando suprasti savęs.
Dėl to vaikų gimimas yra itin reikšminga žmogaus gyvenimo patirtis, galinti tapti giluminių pokyčių pradžia. Kartu tai yra ir labai jautrus, pažeidžiamas laikotarpis, kuriame ne visada lengva išbūti.
Tėvai, jų asmenybės, jų santykis su pasauliu, ryšys su savo jausmais, gebėjimas kurti tikrą ir saugų ryšį - visa tai veikia vaiko raidą, tiek fizinę, tiek kognityvinę ir emocinę.
Poveikį turi ir tėvų buvusios patirtys, o tiksliau, dėl buvusių patirčių psichikoje susikūrę vidiniai modeliai, kurie veikia ir dabartinius santykius. Dėl to vaiką labiau paveiks ne tai, kas buvo nutikę tėvams, bet tai, kas liko po tų patirčių, tai, kas daro įtaką tėvų gebėjimui kurti emocinį ryšį, santykį su kitu ir savimi.
Kaip seksualinė trauma gali paveikti moters motinystę ir jos emocinę būklę po gimdymo?
Remiantis tyrimais galime pasakyti, kad moterims, kurios yra turėjusios seksualinę traumą, motinystėje neretai iškyla daug iššūkių, jos turi riziką pagimdžiusios susidurti su depresija.
Tai siejama ne tik su tuo, kas nutiko, bet ir su tuo, kas lieka po tokios patirties: žema savivertė, didelis nerimastingumas, ryšio su savo jausmais ir kūnu sutrikimas, sunkumai, mezgant santykius su kitais. Vienas iš depresijos po gimdymo aspektų yra negebėjimas užmegzti ryšio su vaiku.
Tyrimai rodo, kad dėl to santykis gali būti mažiau saugus, o vaikas - neramesnis. Šie požymiai gali išlikti net iki paauglystės.
Kodėl svarbu, kad tėvai prisiimtų atsakomybę už savo jausmus ir veiksmus, juos suprastų, o ne tik koncentruotųsi į tobulą elgesį?
Reikėtų nepamiršti, kad žmogaus raidą veikia labai daug faktorių, tokių kaip vaiko asmenybė, situacijos, kurios įvyksta jo gyvenime, ir aplinka, kurioje jis auga. Aplinka nėra tik tėvai - tai ir darželiai, mokyklos, auklėtojos, seneliai, draugai.
Taip pat vaikui daug įtakos turi ne tik tėvų vidinės „programos“, bet ir tai, kaip mama ar tėtis reaguoja į jas. Jei mama, kalbėdama su vaiku, pakėlė balsą, svarbus ne tik faktas, bet ir koks jo kontekstas - ar pati mama supranta, prisiima atsakomybę už savo jausmą.
Svarbu, ar mama bando sau padėti, tarkim, supranta supykusi ir nesusivaldžiusi, nes yra pavargusi, kelia klausimą, kaip galėtų sau padėti, ir ieško sprendimo, pavyzdžiui, kitą dieną skiria laiko pasivaikščioti po mišką, o pasirūpinti vaikais palieka tėtį.
Tai yra atsakomybės prisiėmimas. Visgi mama po tokio įvykio gali jausti didelę kaltę, gėdą, dar labiau save smerkti, dar labiau stengtis būti gera mama ir taip gilinti savo nuovargį.
Tačiau netruks ateiti dar vienas momentas, kai išsiverš pyktis. Išsiveržęs moters pyktis bando kažką pasakyti jai pačiai, bet kyla klausimas, ar ji girdi savo jausmus, ar juos kontroliuoja? Šalia esantis vaikas tą labai jaučia.
Save smerkianti mama, bandanti desperatiškai save patobulinti ir negalinti mėgautis dabarties momentu, negali atliepti vaiko poreikio patirti empatišką ir saugų ryšį.
Ar vaikų auginimas yra vidinė kelionė tėvams, ypač tiems, kurie turi trauminių patirčių?
Negalėti atliepti vaiko poreikio patirti saugų ryšį, tikriausiai, yra sunkiausia dalis, nes kuriant santykį su vaiku, nebepavyksta pasislėpti ir apsimesti. Kiek turima savyje vidinių ryšių, kiek mokomasi kurti santykius su savimi, tiek galima to sanktykio sukurti ir su vaiku.
Tą padaryti yra ypač sunku, kai žmogus susidūręs su trauma, nes trauma nukerta mūsų vidinius ryšius. Kai, pavyzdžiui, dukra auga su geriančiu tėvu, traumos mechanizmas paaukoja vaiko poreikius ir jo emocinę raidą vardant to, kad išgyventų.
Tokiai moteriai užaugus ir tapus mama, nors ir yra noras kurti ryšį su vaiku, ima ryškėti sunkumai - kurti ryšį nėra paprasta, nes kažkas trukdo. Nepavyksta nesukūrus ryšio su savimi, duoti vaikui tai, ko jam taip reikia. Dėl to vaikų auginimas yra tikra vidinė kelionė tėvams.
Dėl to neretai sklandančios frazės, tokios kaip „išsiterapinti“ iki susilaukiant vaikų, nėra realios. Nežinome, ką sujudins viduje santykis su vaiku, kol jo nesusilauksime.
Buvimas tėvais mūsų viduje iškelia daug potencialo, kai jais tampame, galime daug daugiau. Savo terapiniame kabinete dažnai girdžiu sakant, „jei ne vaikai, tiek savyje nebūčiau atradusi“.
Šis procesas gali įvykti ne tik dėl to, kad vaikai iškelia mūsų sunkumus, bet ir dėl to, kad santykis su vaiku ir ryšio ieškojimas duoda labai daug jėgos.
Darbo ir motinystės derinimas
Grįžus į darbą, grįžta ir savirealizacija, asmeninė veikla ir laikas sau. Tačiau po darbo spaudi gazą namo, nes esi be proto išsiilgęs vaiko... Jokie mokymai neišmokys geriau nei motinystė laiko planavimo įgūdžių, projektų valdymo, „multitaskingo“ ir atsakomybės.
Šeimoje laikomės nuostatos, kad negyvename vieni DĖL kitų, o gyvename vieni SU kitais, o tai reiškia, kad tiek mama, tiek tėtis, tiek patys vaikai yra laisvi rinktis ką jiems veikti, kuo būti ir kokių tikslų siekti savo gyvenime.
Karjera padeda man jaustis gyvenime patogiau, laisviau, geriau ir labiau savimi pasitikėti. Vaikai žino, kad mano karjera yra mano pačios pasirinkimas ir kad profesinis kelias bei savirealizacija yra svarbi mano gyvenimo dalis.
Savivertės ugdymas vaikams
Tai, kaip vertiname save, nulemia mūsų santykį su pasauliu, gebėjimą spręsti problemas ir formuoti sveikus santykius su kitais žmonėmis. Savęs vertinimas formuojasi nuo pat mažumės.
„Vaikystėje ugdoma savivertė daro įtaką ateityje ypač svarbiems asmenybės bruožams: pasitikėjimui savimi, savarankiškumui, sprendimų ieškojimui sudėtingose situacijose, iššūkių bei nesėkmių priėmimui,“ - sako M. Tėvams tai pakankamai sudėtingas uždavinys, nes jie turi leisti vaikui patirti nesėkmes nenuvertinandami, palaikydami, parodydami supratimą.
Ugdant vaikus svarbus ir tėvų pavyzdys. „Pirmiausia pradėkime nuo to kaip patys tėvai reaguoja į patiriamas klaidas, nes, kaip sakoma, vaikai yra tėvų atspindys. Šiuo atveju svarbu iš tėvų pusės nebijoti parodyti, jog ir jie patys klysta, priimti klaidą kaip mokymosi galimybę, nepasiduoti.
Juk pradžioje vaikai daugiausiai ir mokosi iš tėvų,“ - sako M. Deja, dalis tėvų negali šio uždavinio tinkamai atlikti ir užsiima hipergloba. Tai veda prie liūdnų padarinių: nors tą akimirką vaikas ir lieka laimingas, tačiau ateityje jam bus sunku pačiam įveikti iššūkius, nesėkmę jis bus linkęs priimti kaip nepakeliamą kančią, patirs daugiau streso.
Patarimai tėvams, kaip ugdyti sveiką vaiko savivertę:
- Mokyti vaiką pažinti ir priimti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes;
- Skatinti vaiką bendradarbiauti, o ne konkuruoti;
- Leisti mokytis iš klaidų ir nebijoti priimti nesėkmės;
- Palaikyti sunkiomis akimirkomis, parodyti, kad būsite šalia, kad ir kas benutiktų;
- Leisti vaikui dalyvauti priimant sprendimus, patikėti jo raidos tarpsniui tinkamas užduotis;
- Rinkti tinkamus žodžius;
Trijų metų krizė
Psichologai tvirtina, kad tėvų kantrybę bandantis trimečių elgesys yra visiškai normalus ir net būtinas raidos etapas. Iš tiesų trečiųjų metų krizė prasideda, kai vaikas pasiekia pakankamą savarankiškumo lygį, ima suvokti save kaip atskirą asmenybę ir pradeda reikšti savo nesibaigiančius norus.
Toks mažylis jau daug gali, supranta, kad gali, o nori dar daugiau, nei gali ir supranta. Išreikšdamas norus, vaikas nepaiso, kad kai kurie jų nesuderinami ir prieštaraujantys vienas kitam. Jis trokšta veikti savarankiškai, savęs netapatina vien tik su tėvais, ima jiems prieštarauti.
Kaip ir dauguma raidos periodų, trijų metų krizės laikas nėra griežtai apibrėžtas. Tikėtina, kad ji prasidės sulaukus dviejų, o 4 m. Svarbu suprasti, kad 3 metų krizė yra natūralus vystymosi etapas, kuris labai reikalingas vaikui.
Pagrindinis vaiko elgesio pokytis šiuo raidos etapu yra itin išryškėjęs negatyvizmas. Vaikas atmeta viską, kas jam sakoma, ir nuolat kartoja „ne“. Vaikas gali atsisakyti netgi tų pasiūlymų, kurie jam patinka.
Šiuo laikotarpiu globėjams reikia ypač daug ramybės, kantrybės, pasiaukojimo, nuolankumo ir filosofiško požiūrio. Pasisemti šių dalykų gali padėti supratimas, kad trečiųjų gyvenimo metų krizė yra natūralus sveiko vaiko raidos etapas, turintis pradžią ir pabaigą.
Sėkmingai pereitas šis etapas užtikrins, kad vaikas taps savarankišku, turės savo poziciją ir mokės atsispirti kito asmens spaudimui, mokės kovoti už savo tikslų įgyvendinimą. O juk būtent to ugdydami vaikus mes ir siekiame.
Dar vienas svarbus dalykas, kuris gali padėti suvaldyti krizę, - priimti ir pripažinti vaiko norus ir nuomonę („Tu nenori“, „tau nepatiko“, „tu labai supykai“, „tau išties reikia…“). Taip pat reikėtų leisti vaikui rinktis priimtinose ribose ir siūlyti teisingas alternatyvas.
Tėvai, leisdami vaikui rinktis, taip pat turėtų formuluoti alternatyvas meistriškai ir sau palankiai. Tėvams labai svarbu atsakyti į klausimą, kokį suaugusį savo vaiką jie nori matyti. Nei griežtumas, nei nuolaidumas nėra teisingos pozicijos. Sėkmingai vaiko raidai reikalinga nuolatinis šių pozicijų derinimas. Meilė čia gali būti geriausia patarėja.
Patarimai tėvams, kaip elgtis su trimečiu:
- Dažnai priminti ir padėti vaikui.
- Neklausti, ar nori, jei nėra kito pasirinkimo.
- Leisti vaikui rinktis suaugusiajam priimtinose ribose.
Priešgyniaujantis elgesys
Kiekvienas vaikas retkarčiais daugiau ar mažiau neklauso ir pasiginčyja su tėvais. Gebėjimas išreikšti savo nuomonę ir ją apginti, kai tai daroma neužgauliai ir argumentuotai, gali būti labai naudingas. Tačiau vertėtų sunerimti, jei vaikas priešgyniauja, elgiasi ir kalba šiurkščiai ir neklauso beveik visada.
Su šiuo sutrikimu susiduria 6-10 procentų vaikų, dažniau priešgyniaujantis elgesys pasitaiko berniukams nei mergaitėms. Su sutrikimo atsiradimu gali būti susijusi vaiko genetika, stresas, konfliktai šeimoje, tėvystės įgūdžių stoka. Neretai priešgyniaujančio elgesio sutrikimą tiksliai diagnozuoti gali būti sunku dėl to, kad daugeliui vaikų pasitaiko momentų, kai jie daugiau nei įprasta ginčijasi, būna prastesnės nuotaikos ir neklauso, be to, prasta nuotaika ir neklusnumu gali pasireikšti ir įvairūs kiti vaikų sunkumai.
Užsitęsus vaiko neklusniam elgesiui, kai namuose nuolatinė „karo“ būsena, o vaikas grįžta į namus su nesibaigiančiomis pastabomis, tėvai neretai ima jaustis bejėgiai. Kartais ima atrodyti, kad lengviau pasiduoti, negu mėginti susidoroti su vaiko keliamais sunkumais.
Patarimai tėvams, kaip elgtis su priešgyniaujančiu vaiku:
- Reaguokite be pykčio.
- Nepasiduokite ir elkitės nuosekliai.
- Būkite konkretūs.
- Nepriimkite vaiko elgesio asmeniškai.
- Išlaikykite ribas.
- Numatykite situacijas.
- Suteikite vaikui galimybę rinktis.
- Apdovanokite vaiką.
- Skatinkite vaiką kalbėti apie tai, kas jam/jai rūpi.
- Rūpinkitės vaiko dienotvarke.
- Pasirūpinkite savimi.
- Kreipkitės pagalbos.
Tėvų kontrolė ir vaidmuo
Nuo pat pirmųjų dienų, vaikas siekia aktyviai palaikyti ryšį su motina, prisirišdamas prie jos (šypsosi, verkia, pradėjęs vaikščioti, pats reguliuoja artumą). Vidiniai patirties modeliai integruojami į vaiko vidinį pasaulį ir jie užtikrina prisitaikymą prie aplinkos, padeda įveikti stresą, užmegzti ryšius su aplinkiniais.
Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi prieraišumas prie vaiką auginančio žmogaus, pasitikėjimas aplinka (pasauliu). Manoma, kad saugūs ir ramūs santykiai su globėju, lemia supratimą, kad tarpasmeninis pasaulis yra saugus, juo galima pasitikėti, o aš pats esu mylimas ir vertingas.
Šeimos aplinka vaidina labai svarbų vaidmenį vaikų raidoje. Būtent ten mokomasi elgesio modelių ir ryšių, kurie sudaro tarpasmeninių santykių pagrindą vėlesniame gyvenime. Jei vaikas turi palankios patirties šeimos aplinkoje, tai padės kurti geresnius santykius su aplinkiniais ir geriau prisitaikyti prie gyvenimo.
Tėvai yra elgesio modeliai. Jei šeimos aplinkoje nėra tėvų, tokiomis sąlygomis augantys vaikai vėlesniame gyvenimo etape gali turėti problemų įsisavinant atitinkamus socialinius vaidmenis.
Pagrindiniai vaiko poreikiai pagal Jeffrey E. Young
Jeffrey Young išskiria penkis pagrindinius vaiko poreikius:
- Saugumas. Saugumas yra svarbiausias vaiko poreikis, kuris atsiranda iškart po gimimo. Saugūs namai - tai tokie, kuriuose tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai.
- Ribos. Vaikui reikia brandaus vadovavimo - nei visiška laisvė, nei per griežtos taisyklės nėra palankios sąlygos tinkamam vaiko vystymuisi.
- Meilė. Vaiko gyvenime užtenka vieno žmogaus, kad suteiktų tikrą meilę, švelnumą, susidomėjimą, supratimą ir savo laiką.
- Autonomija. Vaikui turi būti leista nekritikuojant, pačiam priimti nedidelius sprendimus bei pasirinkti. Dialogas su vaiku yra būtinas.
- Pagarba. Didžiausias menas yra mylėti savo vaiką besąlygiškai. Mylėti už tai, kad vaikas yra. Vaikas neturi nieko daryti, kad būtų vertingas.
Tėvų įsitraukimas į vaiko auginimą
Lygiavertiškumas svarbus, nes, remiantis literatūra, įsitraukiantis tėtis gerina mamos emocinę gerovę, prisiimdamas dalį vaiko auginimo, auklėjimo ir užimtumo veiklų atsakomybės.
Psichiatro J. Bowlby teorija teigia, jog saugus prieraišumas yra būtinas sėkmingam vaiko socialiniam ir emociniam vystymuisi (3). Iš tyrimų žinoma, kad kritiškai svarbus laikotarpis vaiko raidai yra ankstyvoji vaikystė.
Žinoma, kad berniukai, su kuriais tėčiai leidžia laiką kartu (nesvarbu, kokio pobūdžio veikla tai būtų), rečiau turi elgesio problemų, o paauglės merginos - psichologinių problemų.
Viena iš veiklų, turėjusi pozityvią įtaką vaiko emocinei, socialinei ir kognityvinei raidai, yra tėvų žaidimas su vaiku, ypač ankstyvame amžiuje.
Kaip pasiekti lygiavertį įsitraukimą į vaiko auginimą:
- Dalyvavimas įvairiose veiklose, susijusiose su vaiku.
- Individualių veiklų arba ritualų su vaiku susikūrimas.
- Atsižvelgimas į kiekvieno šeimos nario temperamentą.
- Pasirūpinimas savimi.
Dviejų vaikų auginimo sunkumai
Auginant du vaikus, gali kilti įvairių sunkumų, tokių kaip:
- Pirmagimio krizių paūmėjimas.
- Skirtingo amžiaus vaikų poreikiai.
- Mamos kūno nuovargis po nėštumų ir gimdymų.
- Komandinis darbas ir sutuoktinių ryšio dinamika.
Tačiau, nepaisant šių sunkumų, gimus antram vaikui užplūdo toks lengvumas, kad netrukus tvirtai žinojau, jog norėčiau turėti dar daugiau vaikų. Antrasis vaikas atkeliauja į šeimą, kur jau yra nusistovėjęs vaikiškas ritmas, jis natūraliai įsilieja į šią rutiną.
Kadangi mano rankos dažnai būna užimtos ir neturiu galimybės padėti kiekviename žingsnyje, vyresnėlė darosi savarankiškesnė, greičiau įvaldo naujus įgūdžius. Džiaugiuosi netikėta jos branda. Turės ko išmokyti mažąją.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Vaiko elgesio problemos: efektyvūs būdai atpažinti, suprasti ir padėti vaikui
- Sužinokite, Kada ir Kiek Gaunate Vaiko Pinigų Lietuvoje – Visa Svarbiausia Informacija Vienoje Vietoje!
- Kaip Lengvai ir Greitai Apskaičiuoti Motinystės Išmoką Lietuvoje – Pilnas Vadovas
- Swedbank kortelė vaikui: nuo kelių metų galima ją turėti ir kaip gauti?
- Kaip Sužinoti Ar Laukiesi: Aiškūs Požymiai, Efektyvūs Testai ir Naudingi Patarimai