Kaip mums reikėjo augti, išbalusiems didžiaakiams pokario vaikams?
Kol mes čia kūrėmės, tame vilniuje... Kaip tyliai viskas mumyse... Lyg blyškių lašų...
Nuo skausmo niekam nesakyto.
Neišdžiūvo ir niekados neišdžius tas mūsų tautybės šaltinis, iš kurio yra pasemtos Lietuves dainos, mitai, legendos!
Per savo širdį patį Dievą regėsi . .. Nelaisvės bjaurių gėrybių nesiilgėsi . . .
Į pašarmojusius stiklus. Ir atsimerkia jie staiga . .. Tai linksma dangiškom žuvim. Į brangakmenius tiesia ranką. Pravirksta angelai. . . Bus liūdna dangiškom žuvim.
Mes atliekame mažą tų pareigų dalelę, remdami besidarbuojančius Lietuvos išlaisvinimui, lietuvybės palaikymui, šelpdami vargstančius lietuvius Europoje.
Savo laiku pasaulį nustebino drąsus Paryžiaus kardinolo Suhard užsimojimas - siųsti kunigus kaip darbininkus į subedievėjusių prancūzų darbininkų tarpą.
Tai buvo didelis ir drąsus bandymas, kuris turėjo nutiesti kelius naujai apaštalavimo formai.
Vieni tą žygį sveikino, kiti iš pat pradžios kėlė abejonių tokio žygio tikslingumu.
Neseniai laikraščiuose pasklido žinia, kad Roma pasisakė prieš kuni-gus-darbininkus ir patarė toliau nuo šio apaštalavimo susilaikyti.
Šių metų spalių mėn. 14 d. Paryžiuje susirinko Prancūzijos kardinolai ir vyskupai šio klausimo aptarti.
Augštų Prancūzijos Bažnyčios hierarchų posėdis sukėlė didelio susidomėjimo prancūzų tarpe.
Vyskupai, Paryžiaus kardinolui Feltin pirmininkaujant, turejo pasisakyti dėl kunigų-darbinin-kų.
Šis klausimas pasidarė labai opus po to, kai Seminarijų Kongregacijos Prefektas, kardinolas J. Pizzardo viename rašte išsitarė, kad kunigų-dar-bininkų eksperimentas davęs neigiamų rezultatų.
Gal kardinolas Pizzardo buvo paveiktas to fakto, kad paskutiniu laiku keli kunigai-darbininkai pasirodė neištikimi savo luomui.
Kardinolo žodžiai turėjo reikšti Vatikano nusistatymą - neleisti toliau kunigams imtis apaštalavimo fabrikuose ir dirbtuvėse, dėvint darbo drabuži ir stovint prie mašinų.
Kard. J. Pizzardo raštas buvo skirtas Prancūzijos vyskupams ir jų įsteigtai "Paryžiaus Misijai", kuriai priklauso apie 100 kunigų-darbininkų.
Savo muzikalinj stilių jis suformavo prieš 1917 metų rusų revoliuciją, todėl n«būtų tikslu laikyti jį perdėm sovietiniu kompozitoriumi.
Laikotarpį nuo 1918 iki 1932 metų jis praleido Vakarų pasaulyje, kur jo kūrybingas veržlumas rado patrauklesnę atmosferą savo menui.
Lietuvoje turėjome progos susipažinti su kai kuriais Prokofjevo simfoniniais kūriniais, kurie buvo išpildomi Kauno Valstybės Teatre simfoniniuose koncertuose.
Jis nepriklausė prie vedamųjų muzikinio pasaulio novatorių, kaip Igoris Stravinskis, Schoenbergas arba Paul Hindemithas.
Šių 1953 metų "Aidų" nr. 8 labai atsargiai paliesti opūs klausimai.
Tačiau tie klausimai ateitininkus yra tiek palietę, kad apie juos plačiai ir jautriai ateitininkų tarpe kalbama, tik ligšiol niekas nedrįso tą nuotaiką viešai pasakyti.
Tai viešai paliesdamas, B. S. gal iš atsargumo kaikur yra perdaug lakoniškas, kaikas pasakyta aplinkiniais žodžiais ir dėl to kaikas lieka neaišku.
O straipsnyje paliesta visa eilė tokių klausimų, kuriais vertėtų ateitininkams nors savo tarpe plačiau išsitarti.
1. Atsimenant autoriaus pasakymą, kad "daugelis ateitininkų ir šiandien yra linkę savo organizacijos interesus statyti augščiau už politinių grupių interesus," pravartu pagalvoti, kad tokios nuotaikos vertė priklauso nuo to, kas jie ir kiek verti tie interesai.
Iš šalies buvo siūloma papildyti dar akcija už lietuvybės stiprinimą ir bendruomenės kūrimą.
Šia linkme ir buvo padarytas programoje kompromisas abudu dalykus sujungiant.
Pačiame kongrese daugiausia svorio, žinoma, buvo sutelkta į Kersteno rezoliucijos reikalą.
Ypač tai išryškino paties atstovo Kersteno ir valstybės departamento pasekreto-rio Laurie pasirodymas ir kalbos kongreso bankete.
Reikia laikyti, kad Kersteno rezoliuciją išryškinti, pačiame kongrese jai reikiamo entuziazmo sukelti, vieningą ir kovingą liniją už Lietuvos reikalus ir už Amerikos vyriausybės paskelbtą "išlaisvinimo" programą nustatyti, tai akcijai nusipelniusius žmones (Kersteną, A. Rudį, M. Kižytę), V.
Pirmasis Lietuvių Enciklopedijos tomas išvydo dienos šviesą.
Jei enciklopedija tautos gyvenime yra didelis įvykis, tai mūsų sąlygomis jos pasirodymą reikėtų priskai-tyti prie pačių didžiųjų mūsų tautos kultūrinių žygių.
Esame naujakuriai, gyvename svetimame krašte, esame išblaškyti po visas pasaulio dalis ir tik labai retose vietose gyvename tirštesne mase.
Dėl to gal nereikėtų perdaug stebėtis tuo faktu, kad, kai tasai sumanymas buvo spaudoje viešai diskutuojamas, buvo girdima priešingų balsų.
Buvo baimintasi, kad tc darbo nepajėgsime baigti.
Bet visa tai nusprendė vieno žmogaus ryžtas.
Pirmieji skaitytojo žvilgsniai neabejotinai kris ant šio leidinio žodžių - “Dievas sutemose”.
Tegu tie žvilgsniai nesustingsta, tesiskverbia jie giliau, teperbėga puslapius, kuriuose ras atskleistas Dievo sutemas lietuvio sieloje.
Knygos autorius prof. Stasys Yla, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Kaune, aktyviai dalyvavo lietuviškajame gyvenime ir artimai sekė dvasinius lūžius, kuriuos čia atidengia viešumai.
Dvasiniam lietuvių lūžiam atskleisti autorius pasirinko ištisą, galeriją asmenų, kuriuose atsispindi daug bendrų bruožų ir visiem lietuviam.
Lietuvių raštijoj tokio pobūdžio leidinys yra bene pirmas.
Jis toli gražu nėra pilnas, tačiau laikytinas vertinga prasklaida dvasinio lietuvių gyvenimo, kuris daugeliu savo bruožų skiriasi nuo kitų tautų.
Šis leidinys bus nepamainoma paslauga ne tiktai tiems, kurie domisi dvasiniu žmonių virpesiu, bet ir tiems praktinio gyvenimo žmonėms, kurie jieško tikrų pavyzdžių: paskaitininkams, pamokslininkams, kalbėtojams, rašytojams, veikėjams, tėvams, auklėtojams, kunigams, vienuoliams ir kitiems.
Šio leidinio medžiaga buvo spausdinama tęsiniais “Tėviškės Žiburių” savaitraštyje.
Autorius, prieš skelbdamas ją atskiru leidiniu, ją dar kartą peržiūrėjo, kaiką pertvarkė, papildė, paruošė rodykles, kad palengvintų skaitytojams naudojimąsi.
Originaliai parinktas leidinio pavadinimas rodyte rodo ir turinio originalumą.
Tai kruopščiai surinkta neskelbta medžiaga apie dvasinius-religinius lūžius lietuvių sielose.
Autorius ilgus metus stebėjo dvasinio lietuvių gyvenimo bangavimą ir užfiksavo ypač tuos momentus, kuriuose bangų lūžimas buvo ryškiausias.
Jis pasirinko asmenis, kurie lietuvių gyvenime buvo vienu ar kitu atžvilgiu iškilę ir daugelio akių matomi.
Jie, galima sakyti, buvo tarytum didesnio formato veidrodžiai, kurie stipriau bei ryškiau telkė savyje šviesą ir ją atspindėjo.
Skaitytojai, sekdami autoriaus St. Ylos pateikiamą medžiagą, ras nevieną pažįstamą veidą ir galbūt nustebs pamatę, kad už išorinės jo skraistės slėpėsi tyli gelmė, kurioje vyko dvasinė kova.
Kartu jie pajus, kad tie vidiniai lūžiai žymiųjų tautiečių sielose nebuvo tik šių pastarųjų vienų izoliuota kova; jie ras, kad tie lūžiai yra ir jų pačių atgarsiai.
Tai bene pirmas bandymas pažvelgti į lietuvių dvasinius lūžius.
Iki šiol mes buvome įpratę domėtis kitų tautų garsiųjų žmonių dvasinėmis kovomis, religiniais didvyriais, jieškotojais, konvertitais.
Rašytojai, paskaitininkai, pamokslininkai, mokytojai pavyzdžius daugiausia imdavo iš svetimtaučių.
Atrodė, kad mes toje srityje nieko neturime.
Pasirodo, ir mes turime pakankamai švyturių, išneriančių iš sutemų, tik reikia akyliau apsidairyti ir juos sutelkti, kad būtų visiem prieinami.
Šio leidinio autorius padarė gerą pradžią ir kartu didelę paslaugą mūsų visuomenei paskelbdamas šią medžiagą.
Jis konkrečiais faktais parodė, kad ir lietuviuose yra gyvas religinis nerimas, kuris reiškiasi didžiųjų pasaulio žmonių sielose.
Religinė psichologija pastarųjų lūžius jau seniai yra atskleidusi ir parodžiusi, kad daugelio Dievas yra perėjęs per žmogiškąsias sutemas.
Aprašomi asmenys buvo žinomi iš oficialiosios, išorinės pusės.
Šios knygos autorius gi atskleidžia naują tų asmenų veidą, kuris buvo pridengtas įprastiniu kasdienybės šydu.
Mūsų visuomenei nevienas tų atskleidimų bus naujas, negirdėtas, dėlto gal kai kam ir sunkiai priimtinas.
Kiekvienas ką nors tiki - amžinąją Mintį, didžiąją Dvasią, didžiąją Realybę, pasaulio Architektą.
Vieni tiki Dievą ir jo siųstąjį Jėzų Kristų, kiti - tik Dievą be Kristaus.
Nėra netikinčių, bet daug - nepilnai tikinčių ar iškreiptai.
Ne visų tikėjimo turinys tas pats, dar labiau ne ta pati forma.
Tai daugiausia individualistai, kokie yra ir lietuviai.
Jie nori tikėti tai, kas patinka, asmeniškai priimtina.
“Kam to įsakymo iš viršaus, kam mokymo - dogmų? Aš tuo netikiu!”
Subjektyvus tikėjimas, bet tikėjimas!
“Kam toji Bažnyčia, sakramentai, ypač išpažintis?
Žmogus tvirtina netikįs, lyg būtų tuo įsitikrinęs.
Ar jis nekartoja svetimų žodžių ir teiginių?
Niekur nėra tiek štampuotų ir nudėvėtų frazių, kaip priekaištuose religijai ir Bažnyčiai.
Ar ką naują išrado naciai?
Kopijavo mūsų Trakų rabino frazes, paleistas prieš krikščionybę dar 17 amžiuje.
Netikėjimo bangelės slenka lyg rūkas palei žemę.
Vieniems sukelia čiaudulį ir nuobodulį, kitus užkrečia madingumu.
Netikėjimas veikia kaip mada, kuri sukausto mintį, suvaržo žodį, uždeda antspaudą elgesiui.
Yra madingos plokštelės, lygiai kaip ir manieros.
Serga žmonės įvairiais “izmais” dėl to, kad šiuo vardu “groja” kur nors plokštelė.
Mūsų tautos šviesuolis kitados buvo apkurtintas rusiškų plokštelių, kaip ir nūnai kurtinamas tėvynėje.
O niekas taip nemoka visko neigti ir kartu tikėti savo neigimu, kaip rusas.
Šiandieninis rusas komunistas verčia ir kitus tikėti jo melu.
Žmonės iš baimės, iš prisitaikymo “netiki”.
Religinio netikėjimo apraiškos dažnai pertempiamos.
Kartais tik dalis netikėjimo - susvyravimas, nusivylimas, nors žodžiuose jau visas šimtas procentų.
Žmogus kartais mėgsta iš degtuko skaldyti vežimą, ypač šioj srity.
Nori save įtikinti arba kitus.
Siekia pateisinti savo apsileidimą, ribotą pažinimą, protinę tinginystę ar sąžinės nevalyvumą.
Labai lengva pasakyti “netikiu”, sunkiau derinti savo gyvenimą netikėjimo dogmoms.
Žmogus daro kompromisus pats sau meluodamas.
Religijos pradmenys glūdi žmogaus prigimty.
Išsivilkti iš prigimties sunkiausia, nors ne vienas bando, užuot praturtinęs savo prigimtį antprigimtine malone.
Mes, šiauriečiai, Milašiaus žodžiais, darome vieną klaidą - daugiau jieškom tiesos nei malonės.
Jieškom neatbaigtu pasirengimu ir susipainiojam.
Jieškom lengvesnės tiesos, kuri mažiau įpareigoja - pateisinančios “tiesos”, kuri yra palankesnė.
Tokia tiesa maloniai šypsosi kiekvienam praeiviui gatvėje, kiekvienam linkčioja galva, net komunistams siūlo derybas.
Malonės nejieškom.
Bažnyčion ateinam tik piktintis.
Malonė laukia paprastumo ir kuklumo; prašo padėti prie durų karaliaus vainiką ir suklupti maldaujančiu elgeta.
Malonė neateina aklinai uždaron širdin, nors kojos ją atneštų ligi paskutiniųjų bažnyčios suolų.
Kodėl mūsų liaudies tikėjimas išsiskleidė tokiu žaviu gilumu, o inteligentijos - sunyko arba susvyravo?
Atvirumas malonei padarė juos pranašesniais už šviesuolius, kurie didžiavosi savo rasta tiesa.
Raudona gija išsiskyrė mūsų tautos kamieno tikėjimas nuo jos rinktinių vaikų vadinamo “netikėjimo”.
Norėdami suprasti savo tautos religinių lūžių psichologiją, turėtume pasirausti po gyvų pavyzdžių medžiagą.
Visa ši medžiaga - tikri gyvenimo faktai, nors nevisur buvo galima minėti vardus bei pavardes.
Nevardinė medžiaga, manau, tiek pat reikšminga suvokti mūsų tautos, ypač mūsų šviesuomenės religinei psichologijai, kaip ir vardinė.
Kai kurie pavyzdžiai apie žymiuosius kultūrininkus gal patarnaus ir mūsų kultūros istorijai.
Šie du motyvai lydėjo autorių renkant medžiagą.
Surankiota medžiaga būtų dar ilgai gulėjusi stalčiuose, jei ne “Tėviškės Žiburių” redaktorius, paraginęs ją teikti dalimis jo redaguojamam savaitraščiui.
Esu dėkingas jam ir leidėjam, kurie panoro visa, kas buvo skelbta ir dar neskelbta, išleisti atskira knyga.
Prisimenu savo pirmąjį mokytoją, kaimyną iš gretimo kaimo.
Ateidavo pėsčias į mokyklą, kuri buvo kukliai įrengta Dejūnų dvarelio seklyčioje.
Tikrų mokyklų dar nebuvo, kaip ir tikrų, kvalifikuotų mokytojų.
Žinojom, kad jis turėjo savo ūkį Vaičiuliškiuose ir pats jį dirbo.
Ateidavo suvargęs, gal dėl to atrodė nedžiugus.
Mes niekad jo nematėm besišypsančio.
Bet niekad jis mūsų ir nebaudė.
Dėstė be vadovėlių, nes jų nebuvo, ir mums atrodė nesuprantama, kaip jis, ūkininkas, viską žino.
Dėstė paprastai, sakytume, lengvai.
Grįžę namo, kalbėdavome apie savo mokytoją sužavėti.
- Taip, Jurgis Keblas labai mokytas!
Negreit sužinojome, ko tyli mūsų namiškiai.
Pasirodo, Keblas buvo klierikas, vasaromis matomas prie altoriaus, bet vieną rudenį grįžęs namo ir padėjęs sutaną.
Niekur nesirodė, beveik su nieku nekalbėjo.
Mirus tėvui, vedė paprastą kaimo mergaitę ir pats tvarkė ūkį.
Vieni sakė, jis susirgęs džiova, dėl to turėjęs nutraukti mokslą.
Kiti spėjo, kad pats nebenorėjęs toliau mokytis.
Viskas būtų buvę gerai, jei jis būtų lankęs bažnyčią.
Dabar toks mokytas, buvęs net klierikas, pasidarė bedievis.
To žmonės niekaip negalėjo suprasti.
Ar jis iš tikro buvo bedievis?
Prisimenu tikybos pamokas, kurias jis pats mums dėstė.
Tai buvo gražiausios ir įspūdingiausios pamokos.
Mano gyvenime jis daug lėmė.
Jau buvau trečioj klasėj, kai jį pakeitė kitas “tikras” mokytojas.
Keblas grįžo prie savo ūkio ir vėl atsiskyręs gyveno.
Nemačiau jo niekad miestelyje, nesutikau nei jo paties kaime, nors ten nuvykdavau pas savo giminaičius.
Artėjo mano studijų galas.
Galvojau, šį kartą nueisiu jį pakviesti į savąsias primicijas.
Ta proga ketinau jam viešai padėkoti už gilią religijos meilę, kokią jis mums įkvėpė mokykloje.
Argi ne jo paskatos atvedė mane į tą kelią, kurio jis pats neišbaigė?
Kitame gretimame kaime gyveno kitas Jurgis, pavarde Yla.
Tikrasis Ylų lizdas buvo mano kaimas, ir šių pavardžių niekur apylinkėje daugiau nebuvo.
Jurgio tėvas ar senelis persikėlė iš Luciūnų į Džiugus.
Sako, jie buvę vieninteliai iš Ylų, su kuriais mano anksti miręs tėvas dar palaikė giminystės ryšius.
Jurgis Yla buvo baigęs valdžios mokyklą Rygoje ir keletą metų dirbo raštininku vienoje valdžios įstaigoje Petrapilyje.
Ten 1905 buvo sugautas platinant revoliucinę literatūrą, suimtas, tris metus kalintas, pagaliau paleistas be teisės gauti bet kokią tarnybą.
Taip jis parvyko į gimtuosius Džiugus, atsiėmė iš brolio dalį ūkio, vedė ir šalia to vertėsi privačia advokatūra.
Žmonės eidavo pas jį patarimų.
Jis rašydavo jiems teismo skundus, pamokydavo kaip vesti patiems savo bylas.
Keblas bent nesiskyrė savo išore, o Yla nešiojo ilgus plaukus, kaip to laiko rusų inteligentai - revoliucininkai.
Neleido plaukų kirpti ir savo vaikams, net vėliau, kai jie buvo paaugę.
Vaikai buvo nekrikštyti, niekad bažnyčios nematę, kaip ir jis niekad joje nepasirodęs.
Savo vaikus jis pats mokė, į mokyklą neleido net nepriklausomybės laikais.
Gyveno su šeima, lyg kokie atsiskyrėliai, nebendraudavo net su kaimynais.
Advokatavimas su nepriklausomybės pradžia pasibaigė, ir jis vertėsi tik ūkiu.
Nekartą galvojau aplankyti ir šį kaimyną, teirautis apie giminystės ryšius, jo mokslo pradžią ir jo patirtis iš darbo Petrapilyje.
- Nesusikalbėsi.
Man visad gailu, kai šiuodu kaimynu prisimenu.
Argi tam jie mokėsi, kad atsiskirtų nuo žmonių?
Ar tam grįžo į kaimą, kad nutrauktų su juo visus asmeninius ryšius?
Apie Žemaitkiemį, mano parapijos centrą, būtų galima rašyti visą istoriją.
Nedidelis miestelis, bet senas.
Čia kūrėsi pirmoji jėzuitų misija kovai ne su protestantizmu, bet su pagonybės likučiais.
“Pagoniškų” prietaringų moterėlių dar būtum galėjęs rasti ir šiame amžiuje; iš to mūsų tautosakininkai tikriausiai būtų padarę naują istoriją: Žemaitkiemis tebėra pagoniškas!
Naujas pirmeiviškas tonas bandė įsibrauti atneštiniu būdu.
Buvo du broliai - Ignas ir Mykolas Šlaitai, gabūs savamoksliai, siuvėjai.
Mokėsi šio amato pas garsųjį siuvimo “akademiką” Petronaitį, didelį pirmeivį Kaune ir patys iš ten grįžo pirmeiviais.
Vėliau jie perėmė į savo rankas paštą, kooperatyvą, bankelį.
Iš Anykščių atkilo Pūkas, sumanus verslininkas, ir čia atidarė pirmąją lietuvių krautuvę.
Kaip ne vienas anykštėnas, Pūkas jau 1905 dalyvavo socialistiniame judėjime ir save laikė pirmeiviu.
Šie vyrai, užėmę svarbias mažo miestelio pozicijas, bandė kurti naują pažiūrų toną.
Kartą parvyko pas tėvus, į Kunigiškių kaimą, Technologijos Instituto studentas Pisčikas - retas svečias iš miesto ir ne betkokio, o paties Petrapilio.
Pasikalbėjo su tėvais, susitiko su kaimynais, pasimatė su giminaičiais.
- Iš kur tokios kalbos?
Atėjo sekmadienis.
Pisčikas užsivilko iškilmingą savo uniformą - su aukso sagomis ir antpečiais, kaip generolo.
Sėdo į važelį ir su tėvais atvyko miestelin.
Pralėkė pro krautuvės langus, pro mokyklą, siuvyklą ir sustojo aikštelėje prie šventoriaus.
Inteligentai sužiuro, norėjo išeiti jo pasitikti, bet galvojo, kur jis dings - turės užeiti pas vieną jų.
Negi vaikščios aplink šventorių?
Pisčikas pasuko tiesiai bažnyčion.
Palikęs tėvus vidury, nužingsniavo tiesiai už grotelių, kur paprastai būdavo tik “dideli ponai”.
Kaimiečiai buvo pritrenkti įspūdžio.
Kai kurie nežinojo, koks čia generolas?
Kas žinojo, stebėjosi, kaip toks mokytas atėjo į bažnyčią ir drįso melstis.
Labiausiai buvo paveikti Šlaitai.
Iš savo pirmeivybės jie vėliau svėrėsi į vydūnizmą - teosofiją, paskui kabinosi į tolstojizmą - etines šio pažiūras, pagaliau grįžo į katalikybę.
Mano studentavimo laikais jie buvo visos parapijos pavyzdys.
Kas sekmadienis jie buvo matomi prie Dievo stalo.
Tiesa, jie ir tada turėjo įvairių problemų, mėgo filosofuoti ir diskutuoti su studentais bei klierikais.
Pūkas išvyko kitur ir man neteko girdėti apie jo religinio nusiteikimo pasikeitimus.
Šičkus dar ilgokai pasiliko vietoje, tik vėliau buvo perkeltas į kaimyninius Vidiškius.
Šalia mokyklos darbo, jis dar ruošė paauglius ir pabrendusius vyrukus eksternais į gimnaziją.
Buvo tylus, niekur neprasikišąs ir atrodė labai patvarus mokytojas.
Jo tikrasis vaidmuo paaiškėjo vėliau, kai keletas jo buvusių eksternų (tarp jų, berods, buvo ir Laurynas Kapočius) pakliuvo į valdžios rankas dėl komunizmo.
Netikėjimas buvo laiko mada, paženklinta tariamu pažangumu.
“Tikėti pažanga, mokslu ir technika buvo būdinga 19 amžiui, - pastebi Thomas Aich.
- Šiuo “tikėjimu” bandyta sukurti naują religijos pakaitą.
Tai buvo viena formų nukrikščioninti pačią krikščionybę”.
(Mas-senmensch und Massenwahn, Muenchen 1947, 183).
Mūsų tauton ši mada atėjo iš Vakarų ir Rytų kiek pavėlavusi.
Kaip visos mados, taip ir netikėjimo mada ilgainiui keitėsi.
Inteligentas ne tik galėjo užeiti į bažnyčią, bet kažkaip net priderėjo, kad bent iškilmingų pamaldų metu ten pasirodytų.
Bet inteligentas negalėjo maišytis su paprastais žmonėmis, eiti į jų vidurį ar priekį.
Ateidavo jie bažnyčion visi kartu arba susirinkdavo panašiu laiku - vienoj vietoj, šalia vienas kito.
Vasarą tokia vieta buvo šventorius, po medžiais - pavėsyje, dažniausiai prie šventoriaus sienos.
Pakitusi mada reikalavo, kad šviesuolis nesiklauptų, nesižegnotų ir nesimelstų.
Turėjo stovėti net pakylėjimo metu, laikytis laisvai, rankas kišenėje arba sunėręs užpakalyje.
žymės: #Kudiki
Panašus:
- Bernardas Brazdžionis: Atraskite Nežinomus Jo Gyvenimo Ir Kūrybos Puslapius!
- Neįtikėtina Pauliaus Bernardo Konce biografija: atraskite jo gyvenimo paslaptis!
- Bernardo Brazdžionio Neįkainojamas Indėlis į Vaikų Literatūrą ir Jo Vertingas Archyvas
- Antspaudų rinkinys vaikams: apžvalga, kūrybiškumas ir lavinimas
- Atraskite Geriausius Dekoratyvinius Staliukus ir Kėdutes Vaikų Darželiams – Reikalavimai ir Nepakeičiamos Pasirinkimo Galimybės!