Šiame straipsnyje nagrinėjama benamio vaiko auka Lietuvoje, atsižvelgiant į teismo procesus, socialines problemas ir visuomenės požiūrį. Ši tema yra aktuali ir skaudi XXI amžiaus pradžioje ne tik Lietuvoje, bet ir visose pasaulio valstybėse.
Teismo Procesas Dėl Nelegaliai Atlikto Aborto
Pirmadienį rajono apylinkės teisme pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje buvęs Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centro specialistas Pranas Banys kaltinamas pacientės sužalojimu. Buvęs Gargždų PSPC akušeris ginekologas Pranas Banys kaltinamas, kad prieš metus pažeidęs sveikatos apsaugos ministro įsakymą bei savo pareigų instrukciją: neturėdamas teisės daryti nėštumo nutraukimo operacijos, ginekologijos kabinete ją atliko Linarai Petreikienei šios prašymu. Operacijos metu gydytojas dėl neatsargumo pradūrė gimdos kūną. Dėl to Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ji buvo išoperuota.
Be to, jam pareikšti kaltinimai dėl dokumentų klastojimo, bandymo paveikti nukentėjusiąją duoti melagingus parodymus tyrėjams. Be to, P. Baniui pareikšti kaltinimai, kad jis suklastojęs dokumentą - į L. Petreikienės sveikatos istoriją įrašęs neteisingus duomenis apie jos sveikatos būklę. Šiame posėdyje buvo išklausyta nukentėjusioji Linara Petreikienė bei liudytojai. Teismo posėdyje buvo išklausyta nukentėjusioji L. Petreikienė bei liudytojai. Ji teismui pateikusi civilinį ieškinį žalai atlyginti - 480 tūkst. litų Gargždų PSPC ir 20 tūkst. Lt kaltinamajam P. Banys teismui teigė savo kaltę pripažįstantis iš dalies.
Moteris pasakojo, jog pernai prieš Velykas atėjusi į Gargždų PSPC ginekologijos kabinetą pasitikrinti pas akušerį ginekologą P. Banį, nes įtarusi esanti nėščia. Abu su sugyventiniu buvo nusprendę nėštumą nutraukti. Ginekologui patvirtinus, jog nėštumas - 8 savaitės, paklaususi, ar galės padaryti abortą. Pasak nukentėjusiosios, gydytojas pažadėjęs tai atlikti kitą dieną, už tai paprašęs 200 litų. Tačiau, L. Petreikienė teismui pasakojo, jog dėl tos pačios problemos ir ankstesniais metais lankėsi šiame ginekologijos kabinete, bet tada gavusi gydytojo siuntimą į ligoninę dėl nėštumo nutraukimo. Tada pinigus už šią paslaugą sumokėjusi ligoninės kasoje.
Ji kalbėjo, kad aborto metu jautusi skausmus, praradusi sąmonę. Gydytojas P. Banys iškvietęs greitąją ir kartu atvykęs į Klaipėdos universitetinę ligoninę. L. Petreikienė pasakojo, jog besigydančią ligoninėje ją kelis kartus aplankęs P. Banys, atnešęs vitaminų, vaistų, saldumynų ir prašęs susitarti taikiai, nes jam gresiąs kalėjimas, žadėjęs jai kas mėnesį mokėti po 100 litų. L. Petreikienė teismui paaiškino, kad žalai atlyginti prašanti pusės milijono litų, nes auginanti 5 vaikus. Beje, nukentėjusioji pagimdžiusi 6 vaikus, tačiau atsisakiusi auginti vieną dukrelę. Ji buvo pristatyta į globos grupę, o vėliau globėja paskirta močiutė (Linaros mama). Teisme liudytoja akušerė prisiminė, kad prieš kelerius metus L. Petreikienė vieną sūnų pagimdžiusi namuose, dėl nėštumo nė karto neapsilankiusi pas gydytoją ginekologą.
Gargždų PSPC vyriausiasis gydytojas Petras Serapinas „Bangos“ korespondentei sakė, kad teismui patenkinus civilinį ieškinį 480 tūkst. litų, centrui skaudžiai atsilieptų. „Nukentėtų mūsų įstaigos plėtra ir investicijos. Ypač nukentėtų investicijos įrangai atnaujinti, - kalbėjo jis.
Išmaldos Prašymas Ir Visuomenės Požiūris
Pro klūpančius ar stovinčius ištiestomis rankomis žmones praeiname gatvėje, susiduriame su jais namų kiemuose ar miesto šventėse. Tie susitikimai sukelia įvairialypių jausmų: pyktį, gailestį, kaltę ar liūdesį. Ir dažnai iškelia klausimą: duoti ar neduoti? Sutinkame šiuos žmones kasdien, matome jų situaciją: džiaugsmą, liūdesį, kasdienes pastangas. Pažindami šiuos žmones ir jų istorijas galime kalbėti apie reikalingą ir laukiamą pagalbą. Atsakykite sau į klausimą: kas skatina mane aukoti ar neaukoti?
Neaukojate, nes žmogus pats kaltas dėl situacijos, kurioje atsidūrė? Nes jis vis tiek pragers visus pinigus? Nes kažkada jau davėte ir nusivylėte prašiusiu žmogumi? Aukojate, nes tikite, kad jūsų pagalba yra gyvybiškai svarbi? Nes smagu jaustis geram ir rūpestingam? Nes labai nejauku praeiti nedavus? Nereikia. Duokite žmogui tai, ko jis prašo. Skirkite laiko pasakyti: „gerai, einam ir aš tau tai nupirksiu“. Gali būti, kad prašantysis ims išsisukinėti, mat iš tiesų jam reikia pinigų ir nežinia ką jis ketina už juos pirkti. Gali būti ir taip, kad jis labai nudžiugs ir paprašys nupirkti bandelę.
Prašyti pagalbos yra sunku, gėda, pikta. Jei nusprendžiate duoti išmaldą, pažvelkite į žmogų, kurį remiate. Kokios spalvos jo akys? Kiek jam gali būti metų? Kuo jis vardu? Pamatykite žmogų. Jei jau apsisprendėte mesti pinigą pamatykit, kam jį metat. Jei apsisprendėte neduoti, irgi pažvelkit į tą žmogų. Paprastai žmonės ilgą laiką gyvenantys gatvėje puikiai išmano, kaip joje išgyventi, tačiau galbūt jūs sutikote kaip tik tą, kuriam šis rytas ar vakaras gatvėje pirmasis. Pasiūlykit jam kreiptis į pagalbos organizacijas, tokias kaip Caritas ar kitas, apie kurių veiklą savo mieste žinote.
Žmogus turi teisę prašyti pagalbos. Jei jo situacija sudėtinga, jis turi teisę kreiptis į kitus žmones ir ieškoti paramos. Jūsų teisė padėti arba nepadėti, ir jūs galite pasirinkti. Nesvarbu koks būtų jūsų pasirinkimas, nekaltinkite, negėdinkite ir nemoralizuokite. Nesiimkite vertinti ir patarinėti, nežinodami konkretaus žmogaus istorijos ir kelio, kuris jį atvedė iki esamos situacijos.
Jei perskaitėte visus patarimus, suprasite, kad iš jūsų prašoma to, ko dažnai neužtenka net patiems artimiausiems ir brangiausiems: laiko, dėmesio ir sąmoningumo. Ką gi, kaip tik taip ir yra. Sunkūs sprendimai, susiję su kitais žmonėmis, visada yra sunkūs. Tiesiog toks bendravimo su prašančiuoju būdas leis jums geriau pažinti ir suprasti save, savo vertybes, principus, elgesį ir tai, kaip šis elgesys gali padėti ar pakenkti kitam žmogui. Sutikdami žmones mes įgyjam naujos patirties, išmokstam naują pamoką, ypač jei skiriame laiko tam susitikimui ir jo rezultatams apgalvoti. Kiekvienas naujas pažįstamas mums duoda kažką naujo. Net jei pats yra elgeta.
Socialinės Atskirties Problemos Lietuvoje
Pastarąjį dešimtmetį visame pasaulyje vyksta sudėtingi socialiniai, ekonominiai ir politiniai procesai. Septyniolika metų kaip gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, septynerius - naujame tūkstantmetyje. 2004 metais tapome pilnateisiais NATO ir Europos Sąjungos nariais. Tai kartu pareikalavo ir didesnio aktyvumo, asmeninės iniciatyvos, atsakomybės. Dauguma prisitaikė prie permainų, reformų, rado savo vietą tiek profesinėje, tiek visuomeninėje veikloje. Visgi, dalis visuomenės narių nesugebėjo pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis.
Tai sąlygojo eilę neigiamų socialinių reiškinių, tokių kaip nusikalstamumas, bedarbystė, skurdas, benamystė, atsiradimą, kurie tarpusavyje yra labai glaudžiai susiję. Skurdas, aukštas nedarbo lygis, benamystė yra vienos iš opiausių ir didžiausių XXI amžiaus pradžios problemų ne tik Lietuvoje, bet ir visose pasaulio valstybėse. Skurdo, benamystės ir nedarbo problemos yra ekonominis, politinis ir socialinis diskusijų objektas. Ekonomistai tyrinėja šias problemas siekdami nustatyti jų lygį, priežastis bei pasekmes, rengia ir tobulina užimtumo ir kitas programas. Socialinės atskirties problemos, kaip socialinis reiškinys, būdingos rinkos ekonomikos šalims, kurių esmė ta, kad dalis šalies gyventojų patys nenori ar nesugeba socializuotis. Šiuo metu jų lygis išlieka gana aukštas.
Skurdas, nedarbas ir benamystė yra tarpusavyje glaudžiai susijusios problemos. Jei šalyje didėja nedarbo lygis, tai išauga ir skurdo lygis, o tai įtakoja benamystės didėjimą. Visose civilizuotose šalyse vienos iš pagrindinių žmogaus teisių yra žmogaus teisės į gyvenamąjį būstą, į darbą, į geresnę socialinio gyvenimo kokybę. Žmogus turi turėti galimybę dirbti ir užsidirbti, laisvai pasirinkdamas darbą. Nuo darbo ypatingai priklauso skurdo ir benamystės problemų sprendimai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis numato, kad Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Ši nuostata neįtikrina to, beveik visoje Lietuvoje egzistuoja bedarbystės problema.
Galbūt, šiandien žodžiai skurdas, nedarbas, benamystė daugeliui asocijuojasi su individualaus žmogaus (šeimos) finansiniais sunkumais. Tačiau tai tik viena problemos pusė. Viena iš didžiausių nedarbo pasekmių galime įvardinti ir psichologinę traumą, kurią žmogus patiria priverstinai netekęs darbo. Šis poveikis ekonomistams sunkiai išmatuojamas. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir veda prie netikrumo rytojumi, psichinių ligų, savižudybių, įvairių nusikaltimų, skyrybų gausėjimo, alkoholizmo ir narkomanijos augimo bei kitų neigiamų socialinių padarinių. Tad valstybė turėtų imtis efektyvesnių priemonių, mažinant nedarbo lygį šalyje. Šios užimtumo problemos sprendimai bei nedarbo prevencijos.
Europos Sąjungos Priemonės Socialinei Atskirčiai Mažinti
Siekiant spręsti socialines problemas, Europos Sąjungoje yra aiškiai apibrėžti pagrindiniai socialinės politikos principai. Ypatingas dėmesys skiriamas straipsniams, apibrėžiantiems požiūrius į socialinės atskirties problemas. Štai keletas iš jų:
- Sukurti arba toliau išlaikyti socialinės apsaugos sistemą.
- Išlaikyti tinkamo lygio socialinės apsaugos sistemą - bent tokio, kuris yra būtinas Europos socialinės apsaugos kodeksui ratifikuoti.
- Stengtis, kad socialinės apsaugos sistema nuolat tobulėtų, pasiektų aukštesnį lygį.
- Užtikrinti naudojimasis teisėmis į socialinę apsaugą, įskaitant pagal socialinės apsaugos įstatymus teikiamas lengvatas išlaikymui; nepriklausomai nuo asmenų, kurie naudojasi teise į socialinę apsaugą, kilnojimosi šalis teritorijose.
- Teisė į socialinę paramą ir medicinos pagalbą.
Lengvai suprantama, kad socialinė parama yra neatsiejamai susijusi su medicinos pagalba, kadangi kiekvieno žmogaus gyvenime šie du faktoriai yra visapusiškai aktualūs, nes juos lydi pastoviai. Minėtos priemonės skirtos tam, kuris nebegali pats sau padėti. Svarbu, kad šiuo atveju, tiems, kurie nėra nusikaltę įstatymui, sudaryti vienodas galimybes gauti paramą. Šios priemonės remiasi senesniais įsipareigojimais, kas liudija, kad šis dokumentas nebuvo priimtas skubotai ar beatodairiškai. Socialinės įstaigos, o ir pats žmogus turi žinoti savo apie teisę į tą įstaigą kreiptis.
Lietuvos Respublika Ir Socialinės Institucijos
Atkurta Lietuvos Respublika gyvuoja jau 17 metų, po 50 metų okupacijos. Vilniuje, 1991 metais, buvo įkurtas, kaip Vilniaus miesto savivaldybės padalinys, Socialinės paramos centras. Dar prieš paskelbiant mūsų šalies suverenitetą, esant sudėtingai situacijai šalyje, planai kaip įkurti analogišką įstaigą sostinėje buvo brandinami Sąjūdžio ir kituose intelektualuose susirinkimuose. Tai sužinota iš asmens, virš 10 metų vadovavusio Socialinės paramos centrui.
Šiuo metu siekiama pasinaudoti kitų šalių pasiekimais, stengdamiesi, kiek įmanoma, naudingą patirtį pritaikyti mūsų šaliai. Tačiau atėjusių praktikų buvo gana sunku. Tačiau šios priemonės buvo naudingos ir svarbios Lietuvai. Tai ir buvo pirmieji žingsniai į pagrindą kuriant šią itin svarbią socialinę įstaigą. Štai keletas dokumentų, siekiantys socialinės atskirties mažinimo politiką. Keletą jų yra pasiruošta kiek detaliau pristatyti ir panagrinėti.
- 2004 - 2006 m. Nacionalinio kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plano įgyvendinimo įtraukiant savivaldybes ir kitus suinteresuotuosius, skleidžiant pažangiąją ES patirtį, organizavimas. Diegimo proceso stebėsenos vykdymas.
Vilniaus „Rožytė“: Benamio Žmogaus Likimas Ir Atminimas
Šiame skyriuje apžvelgiama Vilniaus „Rožytės“ (Vidos Gumbytės) istorija, jos gyvenimo sąlygos ir visuomenės reakcija į jos mirtį. Tai atspindi benamio žmogaus likimą ir atminimą visuomenėje.
Nors Vilniaus gatvėse užkalbindama praeivius V.Gumbytė šypsodavosi, Pūstakiemio (Elektrėnų sav.) žmonės ją prisimena visai kitokią. Sugrįžusi namo ji nepasižymėdavo linksmumu, kaimynai pastebėdavo, kad moterį kankindavo depresija. Kartą užkalbinusiai vieną kaimynę V.Gumbytei išsprūdo: „Kai mes mirsime, niekas mūsų jau nebeaplankys.“ Ir iš tiesų - praėjusį šeštadienį paskelbus apie Rožytės mirtį daug gražių žodžių apie Vilniaus įžymybę išsakė rašytojai, filosofai, dizaineriai, fotografai, nuomonių formuotojai. Visi prisiminė apie susitikimus su ja, bet ar nors vienas aplankė kapą kaimo kapinėse?
„Geltonas“, - atsiduso kaimynė, paklausta, kur gyveno Rožytė. Tik namo, nors jis visai šalia dulkančio kelio, nepamatysi per suaugusias obelų šakas ir krūmus. Ir pati troba geltona buvo prieš kelis dešimtmečius. Maišeliais su drabužiais užversta ne tik veranda, bet ir visi namai. Rožytė daug dėmesio skirdavo aprangai, kas nepatikdavo, neišmesdavo. Prie durų - šildytuvų, vadinamų vėjeliais, krūva. Jais moteris gindavosi nuo šalčio, sklindančio pro kiauras sienas. Panašu, kad malkų neturėjo ir krosnies nekurdavo. Kaimynai pasakojo, kad kai neliko vietos kambaryje, Vida miegodavo virtuvėje ant suolo. Kai ir ten neliko vietos, ilsėdavosi ant dviejų kėdžių.
Liepą 72 metų Rožytę priglaudė globos namuose, kur ji ir mirė. O iki tol ji kelis mėnesius gyveno pas kaimynę, nes nebegalėjo pakelti gimtųjų namų skurdo. Tačiau ir tada ji vis dar keliaudavo į Vilnių. Kaimynas Vytautas ją vis matydavo keliaujančią į Kaugonių geležinkelio stotį. Rožytė į traukinį eidavo arba keliu, arba šalia geležinkelio atšakos, vedančios į Elektrėnų elektrinę. Bet vis tiek jai tekdavo kiekvieną dieną nukeliauti kelis kilometrus link traukinio, tiek pat grįžti tamsoje per mišką.
Rožytė palaidota kapinėse netoli Pūstakiemio, į kurį kasdien grįždavo po klajonių Vilniaus gatvėmis. Kuklūs vainikai, keli kardeliai, chrizantemos ant kapo liudijo, kad visi tie garsūs žmonės, kurie po V.Gumbytės mirties tiek gražių žodžių išsakė apie susitikimus su sostinės simboliu, čia nesilankė, neparymojo amžinojo poilsio vietoje. V.Gumbytė atgulė šalia tėvų. Netoli artimųjų kapus tvarkiusi Rasutė Sadauskienė kartu su Rožyte lankė Gilučių mokyklą, įkurtą buvusiame mediniame dvare.
Moters gyvenimas ir mirtis atspindi socialinės atskirties problemą, kuriai būtinas nuolatinis visuomenės dėmesys ir sprendimai.
Išvados
Straipsnyje aptarti teismo procesas dėl nelegaliai atlikto aborto, visuomenės požiūris į išmaldos prašymą bei socialinės atskirties problemos Lietuvoje. Vilniaus „Rožytės“ istorija iliustruoja benamio žmogaus likimą ir atminimą visuomenėje. Šios temos reikalauja nuolatinio dėmesio ir efektyvių sprendimų, siekiant užtikrinti socialinę gerovę ir teisingumą.
Pasiūlymai
Siekiant pagerinti socialinę situaciją Lietuvoje, būtina:
- Efektyvesnės priemonės nedarbo lygiui mažinti.
- Socialinės paramos ir medicinos pagalbos prieinamumas.
- Visuomenės sąmoningumo didinimas apie socialinę atskirtį ir benamystę.