Baltų Vaikiški Kostiumai: Istorija ir Tradicijos

Pastarieji metai - 2017-ieji ir 2018-ieji - itin svarbūs lietuvių tautinio ir apskritai baltų kostiumo populiarinimui pirmiausia parodomis, taip pat moksliniais tyrinėjimais, konferencijomis, knygomis. Šie metai svarbūs Baltijos šalims - ir Latvijai, ir Lietuvai - valstybių šimtmečio renginiais. Reikia tikėtis, kad tautinio kostiumo svarba bei tyrinėjimai nepraras reikšmės ir artėjančiais 2019-aisiais bei trečiajame XXI a.

Latvių Tautinis Kostiumas: Parodos Akcentai

Š. m. lapkričio 8 dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Arsenalo g. 1, bene pirmą kartą atidaryta unikali paroda „Tradicinė latvių apranga“ iš Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus kolekcijų. Paroda skirta Latvijos Nepriklausomybės šimtmečiui paminėti. Joje - ir autentiški latvių kostiumo (Latviešu tautastērpi) pavyzdžiai bei tautinio kostiumo rekonstrukcijos, taip pat piešiniai, per kuriuos atsiskleidžia senosios kaimynų latvių drabužių gamybos ir puošybos tradicijos, kasdieniai ir šventiniai rengimosi įpročiai, regioniniai aprangos niuansai. Piešiniai svarbūs ir atkuriant tautinį kostiumą, atliekant jo rekonstrukcijas.

Labai daug informacijos apie latvių kostiumą, jo formavimąsi bei regioninę specifiką pateikia ir Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus parengtas vizualusis gidas, pristatantis išsaugotus ir suskaitmenintus autentiškus eksponatus, surinktus per 1894-1895 m.

Atidarydama parodą, Lietuvos nacionalinio muziejaus (toliau - LNM) direktorė Birutė Kulnytė užsiminė: „Lapkričio 18 dieną sukanka 100 metų, kai buvo paskelbta nepriklausoma demokratinė Latvijos Respublika. LNM Etninės kultūros skyriaus vedėja Elvyda Lazauskaitė pabrėžė, kad per drabužį atsiskleidžia tautos savastis: „Apranga - vienas iš kelių materialinės kultūros elementų, charakterizuojančių tautą.

Pasak parodos kuratorės Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus Drabužių ir tekstilės kolekcijos vyr. saugotojos Initos Heinolos, šiais laikais tradiciniai tautiniai drabužiai latvių savimonėje yra tapę simboliu: „Matyti, kad šalyje vyksta tautinio kostiumo atgimimas. Bet kartu atsiranda ir nesusipratimų, mat žmonės kuria kostiumų derinius, kurie anuo laiku negalėjo egzistuoti. Tai šiek tiek neramina. Tačiau kad ir kaip būtų, džiugu, jog latvių spintose atsiranda vietos ir tradiciniam drabužiui.

Latvių Aprangos Regioniniai Ypatumai

Tradicinė latvių apranga pagal jai būdingas ypatybes tyrinėtojų skirstoma į penkias dideles grupes, kurios atitinka Latvijos kultūrinius-istorinius regionus - Kuršą, Žiemgalą, Vidžemę, Latgalą ir Augšžemę arba Sėlą. Parodos kuratorė Inita Heinola teigė, kad parodoje pristatomi 24 tradiciniai vyriški ir moteriški latvių kostiumai iš penkių pagrindinių šalies regionų: „Moteriškų kostiumų parodoje daugiau, - mat vyriškų daug ir neišliko (o iš tų, kurie išliko, matome, kad nelabai skyrėsi).

• Žiemgalos ir Latgalos moterys: Dėvėjo didžiules skaras apsisiausti, vadintas gaubiamosiomis, tik latgaliečių gaubiamosios skaros buvo segamos masyviomis metalo, daugiausia bronzos, taip pat sidabro segėmis.
• Vidžemės regionas: Parodos lankstinuke pristatomas itin ankstyvas - XIII-XIV a. -vilnonės gaubiamosios skaros krašto fragmentas su vytine juosta ir įaustais bronziniais papuošimais iš Vidžemės regionio (konkrečiau, iš Tycėnų, Maduonos apskrities Gelgauskos valsčiaus).
• Latgala: Pasak Ernos Vilimas, archajiškiausias ir stilistiškai suderinčiausias latgalės tautinis drabužis - tai Abrenės rajono „baltasis kostiumas“ (baltais tērps). XIX a. pradžios aprangos išskirtinumas - tai puošniais raštais išsiuvinėtos Krustpilio vilnonės skaros-šaliai. Latgalei labai charakteringos moteriško apdaro sudedamosios dalys - tai ant kaktos rišamos specifinės išsiuvinėtos juostos - (pārpieri)[1].
• Žiemgala: Parodoje eksponuojama Žiemgalos gyventojų apranga išsiskiria artimumu lietuvių - žemaičių ar net Mažosios Lietuvos gyventojų - aprangai, pirmiausia panašiais juostų, sijonų raštais, melsvais vyrų kostiumais, netgi šiaudinėmis skrybėlėmis. Žiemgalos regionui būdingiausi puošnūs, gausiais raštais išmarginti sijonai, pradėti dėvėti apie XIX a. vidurį. Palyginti aukštas pragyvenimo lygis leido žiemgaliečiams puošti tautinį drabužį įvairiais sidabriniais gaminiais, sunkiais sidabro karoliais. Tautinio drabužio pagrindas - balti, gausiai išsiuvinėti lininiai marškiniai, eglutės, roželių ar žvaigždučių raštais išausti sijonai bei austos liemenės, padailintos sidabrinėmis arba gintarinėmis sagomis.
• Vidžemė: Parodoje eksponuojama ir unikali tautinių drabužių kolekcija iš Vidžemės, kurios išskirtinis bruožas - moterų bokštinės baltos kepurės (torņcepures), perrištos ir apjuostos šilkinėmis skarelėmis. Pasak E. Vilimas, rytinėje Vidžemės dalyje aptinkamos dar XIX a. pr.
• Kuršas: Ryškių - raudonų, vyšninių - spalvų gausa išsiskiria Kuršo regiono moterų kostiumai. Parodoje eksponuojamas moters iš Pietų Kuršo apranga-tautinis kostiumas (XIX a. vid., Liepojos apskritis), išsiskiriantis raudonos spalvos sijonu, didžiule masyvia sege iš bronzos su vyšninės spalvos stiklo karoliukų inkrustacijomis, taip pat keliomis segėmis iš gintaro. Unikalu, kad šios segės susegti skarai ar rankšluosčiui apsigaubti, yra perrišamos raudonais kaspinais. Išskirtinė moters apranga iš Kuršo (Kuldygos krašto, XIX a. 1 p.), pirmiausia masyvia žalvario sege su vyšninės spalvos stiklo karoliukų inkrustacijomis. Kuršo tautinius drabužius dėl šiam rajonui būdingo aktyvaus susisiekimo jūra su kitomis šalimis, XIX a. papildė netradicinės, Latvijai nebūdingos medžiagos.
• Augšžemė arba Sėla: Augšžemės arba Sėlos gyventojų tradicinis tautinis drabužis buvo siuvamas iš savadarbių vilnonių bei lininių audinių. Kaip senovinio drabužio sudedamosios dalys dažniausiai minimi marškiniai su įaustais ryškiai raudonais raštais, puošnios skaros-šaliai, juostos.

Parodoje be drabužių iš skirtingų regionų, eksponuojami ir latvių tautinį kostiumą reprezentuojantys piešiniai, daugiau iš XIX a. pabaigos (pvz., „Moteris iš Plikių kaimo“, apie 1895 m.). Atskirai eksponuojami ir unikalūs latvių, daugiausia moterų, papuošalai. Pvz., didžiulės masyvios sagės iš įvairių regionių. Kai kurios sagės siekia XVII a.

Latvių ir Lietuvių Tautinių Kostiumų Palyginimas

Visgi koks tas išskirtinis bruožas, skiriantis latvių ir lietuvių tautinį kostiumą? Pirmiausia, matyt, papuošalų - segių - masyvumas, neįprasti gaubiamųjų skarų raštai, atsidarę daugiau dėl finougrų - kaimynų estų (daugiausia setų) - įtakų. O kas gi vis sieja šių baltų tautų tautinį kostiumą? Akivaizdu, kad Žiemgalos ir Sėlos, iš dalies Kuršo, etnografinis kostiumas artimiausias lietuvių. Visgi, skirtingai nei Lietuvoje, latvių tradiciniam kostiumui ženklią įtaką jau nuo pat XX a. pradžios turėjo vokiečių įtaka[4].

Iš tiesų ši paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo iš plačiosios visuomenės, taip pat etninės kultūros specialistų, tautodailininkų, studentų, mokytojų, mokinių. Tikėkimės, kad ir Lietuvoje, ir Latvijoje vyks platesnė informacijos, kartu ir parodų, sklaida, pristatanti likusių dviejų baltų tautų liaudies kostiumo savitumus, juk per drabužį geriausiai atsiskleidžia tautos savastis.

Beje, Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktorius Arnis Radiņš per parodos atidarymą išsakė siūlymą Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje surengti atsakomąją lietuvių tautinio kostiumo parodą.

Tautinis Kostiumas Šiuolaikinėje Lietuvoje

2017-ieji buvo paskelbti Tautinio kostiumo metais. Norėta pabrėžti jo - kaip vieno iš tautos ir valstybės simbolių bei etninio tapatumo ženklo - svarbą. Per kopijas ir rekonstrukcijas atgiję nauji tautinio kostiumo pavyzdžiai ne tik parodo jo turtingumą, atskleidžia estetinę vertę, bet ir padeda pasirinkti individualumą išreiškiantį kostiumą.

„Turiu net du - vieną plonesnį, kitą storesnį, šiltesnį. Suskaičiavau, kad pirmąjį siuvau bent prieš 15 metų. Antrąjį, gražesnį, - prieš trejus metus“, - pasakojo G. Bražiūnienė. Jai tai tarsi tradicija, nes dar mokykliniais metais ji lankė šokių būrelį ir vilkėjo mamos siūtą trispalvę liemenę. Ne išimtis ir vyro giminė, jo mama nuo jaunystės turėjo tautinius drabužius, su jais ir palaidota. „Net Neįgaliųjų draugijos vadovą Algį Veikšį sugundžiau rengtis tautinius drabužius“, - jau apie visuomeninę veiklą prakalbo pašnekovė.

Visgi pirmasis turimas kostiumas nėra autentiškas, nes nesiglamžančią, kokybišką medžiagą sijonui užtiko tik… dėvėtų drabužių parduotuvėje, prijuostė taip pat ne visai tradicinė. Kur kas autentiškesnis antrasis. Kad nesušaltų vėsiu oru, G. Bražiūnienė prasitarė planuojanti įsigyti sermėgą (paltą - aut.

Vilkėdama tautinius rūbus jaučiuosi labai smagiai, džiaugsmingai, šventiškai. Man jie patys gražiausi ir mieliausi. Tai ne kokie nors turkiški ar lenkiški. Tai nepigus, bet gražus malonumas“, - sakė Gailutė. Jūžintiškė Jūratė Puslienė turi asmeninį tautinį kostiumą - ji atsargiai žiūri į tokių drabužių skolinimąsi ir dėl išmatavimų, ir dėl higienos. Vilkėdama tautinius drabužius visada puikiai jaučiasi, kita vertus, dalyvaujant renginiuose nereikia sukti galvos, ką rengtis. Ji geriau jaučiasi ryšėdama ne nuometą, o pusnuometį, po kuriuo galima dėti kepurėlę.

„Man žmonės su tautiniais - visas šventės gražumas. Kam nemalonu tokiais rūbais, tai ir nesirengs. Moterims nereikėtų baidytis, kad su sijonais atrodo storesnės. Senovėje apkūnumas ir drūtumas buvo turtingumo išraiška. Aš tautinius drabužius pasiuvau ir dukroms, ir anūkėliams. Mažieji juos išaugo, teks siūti antrą partiją“, - kalbėjo Jūratė. Pasirodo, ji siuva tautinius drabužius ne tik artimiesiems, bet ir sau. Tai nėra keblu, nes jos mama buvo siuvėja.

„Yra firmų, audžiančių ir siuvančių labai originaliai, bet tai nepigus malonumas, ypač vaikams, nes jie greitai išauga drabužius. Obelietė Erika Lažauskienė nuosavo tautinio kostiumo neturi, nes siuva kitiems: dažniausiai kultūros centrų kolektyvams, bendruomenėms. „Pirmiausia jų reikėjo Obelių saviveiklininkams, vėliau sulaukiau užsakymų iš Kriaunų, Lailūnų kaimo ir iš kitur. Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dabar atrodo, kad pirmieji mano siūti tautiniai drabužiai buvo ne visai tokie, kokie turėtų būti, nes nuolat domiuosi ir nepraleidžiu pro akis to, kas su jais susieta. Patyrinėju kolegų pasiūtus kostiumus - kaip susiūta, kaip austa. Skaitau istorinius šaltinius, viena moteris buvo atnešusi prieš 1950 m. išleistą knygą, kurioje radau tautinių drabužių brėžinių, audinių raštų. Pasitariu su tautodailininke A. Gegelevičiene, kitais išmanančiais žmonėmis ir taip pasitikslinu, ar einu teisingu keliu“, - sakė E.

Pasirodo, kartais aukštaitiško kostiumo prireikia visai ne mūsų regiono žmonėms. E. Lažauskienės praktikoje pasitaikė atvejis, kai tokį kostiumą savo dukrai užsakė Vakarų Lietuvoje gyvenanti moteris. Jų šeimoje buvo dzūkų, suvalkiečių, žemaičių, trūko tik aukštaičių, todėl moters dukra ir įsigeidė būtent aukštaitiškų drabužių, o mama slapta išpildė jos norą. Įdomiausia tai, kad užsakovė su E. Lažauskiene bendravo tik telefonu ir nurodė apytikrius dukters išmatavimus. „Kostiumą nusiunčiau paštu. Paskambinusi nuoširdžiai džiaugėsi, kad viskas tiko“, - šypsojosi siuvėja. Jai gera ir smagu, kad išlieka tautiškos vertybės, kad kai kuriems žmonėms tautinis drabužis yra turtas, palikimas ateinančioms kartoms.

Garnių Šeimos Patirtis: Folkloras ir Tautinis Kostiumas

Kauniečių Garnių šeima šiemet dalyvavo tautinio kostiumo konkurse ir šeimų kategorijoje tapo nugalėtojais. Dukra Julija buvo viso to reikalo pionierė. Kadangi vaikai ansamblyje sparčiai mokėsi, Kalėdoms mokytoja jau norėjo surengti koncertą. O koks folklorinio ansamblio koncertas be tautinio kostiumo? Tuo metu jau laukiausi trečiojo vaiko, jau nebedirbau, tad galėjau gilintis ir į tautinio kostiumo subtilybes.

Mokytoja Birutė Nemčinskienė davė daug patarimų, praktiškai daug ką parodė mokytoja Laima Proškutė. Kibome į darbą. Įsivaizduokite, kaip reikia suraukti 3 metrus storoko audinio ant 6-erių smulkios mergaitės? Sijonas raukiamas ne bet kaip, turi žinoti subtilybes, kad jis gražiai kristų. O ką jau kalbėti apie sijono ilgį! Išsitempėme tuos 3 metrus ant grindų per visą kambarį, kad sureguliuotume specialiais palenkimais ilgį. Aš einu keturiomis, nes aštuntą nėštumo mėnesį kitaip jau negaliu. Sūnui Rapolui - atrakcija, jis atneša visą savo žaislų dėžę ir išverčia ant tokio gražaus spalvingo dryžuoto „kilimo“. Viskas, kas padaryta, - perniek. Ir vėl nuo pradžių. Bet buvo linksma ir smalsu. Beje, Julijai dabar 16 metų su puse, ir ji tebenešioja tą patį sijoną ir tą pačią prijuostę.

Visų šeimos narių tautiniuose kostiumuose įdėta daug mūsų širdies ir rankų darbo. Aš ėmiausi rankdarbių: siuvinėjau dukros, savo marškinių puošniąsias detales, kur reikia skaičiuoti kiekvieną audinio siūlelį. Ne, tai nesunku, tik reikia daug kruopštumo, kad rezultatas džiugintų. Seniau tos detalės būdavo išaudžiamos staklėmis. Dabar paprasčiau išsiuvinėti rankomis. Gerokai paplušėjau, kol Julijai ant balto lino adinuke arba, kitaip sakant, kiauraraščiu išsiuvinėjau prijuostę pagal XIX a. pavyzdį.

Kadangi aš kilusi iš Telšių rajono, o vyras - kaunietis, pasirinkome žemaitišką kostiumą. Žemaitijoje mergaičių ir moterų kostiumai ryškūs, spalvingi, ypač daug raudonos spalvos.

Kai Julija jau turėjo savo kostiumą, o repeticijos ansamblyje vykdavo kas savaitę, 2007-ųjų sausį gimė mūsų trečiasis vaikas - sūnus Steponas. Palikęs mane su Steponu ligoninėje, tą pačią dieną tėtis su vyresnėliais Julija ir Rapolu išskubėjo į ansamblio repeticiją. Lygiai po mėnesio Steponas saldžiai miegojo automobilio kėdutėje, pastatytoje vidury klasės, kur visas ansamblis šoko ratelį aplink jį ir dainavo. Jau žinojome, kad vasarą dalyvausime Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje. Galvojau, tėtis su dukra bus dalyviai, o aš su berniukais - palaikymo komanda, bet ansamblio vadovė mokytoja Birutė, mūsų variklis, sugalvojo, kad bus nei šis, nei tas, jeigu ne visa šeima dalyvaus. Per vieną dieną pasiuvau kelnes ir marškinius dvejų su puse metukų Rapolui, kažkaip sukomplektavome kostiumą Lionginui. Liko 5 mėnesių Steponas, o šventė Vilniuje - kitą dieną. Puošti siuvinėjimais jau nebuvo kada, bet vilkėdamas ilgais kaip suknelė lininiais marškiniais mūsų jaunėlis buvo visateisis Dainų šventės dalyvis kartu su mumis.

Oi, dovanotų ir paveldėtų kostiumų detalių šeimoje išties nemažai. Julija prieš metus kaime ant aukšto rado savo prosenelės, mano mamos mamos, suvarstomus odinius batelius, kurie buvo puikiai išsilaikę, mažai avėti. Laimei, dydis tinka, tad tai dabar ir jos kostiumo dalis, ir relikvija. Kelios mano močiučių skarelės tapo šeimos vyrų kaklaskarėmis. Mūsų ansamblį lankė nuostabi Laimutės ir Jono Juškių šeima iš Rumšiškių. Jų 5 vaikai užaugo, tad Laimutė mūsų berniukams padovanojo savo sūnų liemenes.

Tikrai visko būna. Ypač berniukams. Juk ir tinginys apima, ir gal mieliau norėtųsi prie kompiuterio pasėdėti ar filmukus pažiūrėti, su draugais padūkti. Ne paslaptis, kad ir bendraamžiai mokykloje ne visada tokius užsiėmimus supranta, kartais gal ir pašiepia. Natūralu. Daug kalbamės, kodėl tai darome, ką tai duoda. Ne tik jiems liepiame, bet ir patys tame sukamės, o geras pavyzdys motyvuoja daugiau už bet kokius moralus.

Šiemet Julija baigė II (10) gimnazijos klasę, ir kai reikėjo rinktis temą lietuvių kalbos egzamino kalbėjimui, abejonių nebuvo. Jos kalba apie tautinį kostiumą ir jo svarbą mūsų šeimai buvo įvertinta dešimtuku. Sūnus šiemet dalyvavo „Dainų dainelėje“. Dainavo liaudies dainą? Mūsų Steponas muzikos mokykloje pas mokytoją Birutę Nemčinskienę, mūsų ansamblio vadovę, mokosi etnomuzikos. Ji ir paruošė jį „Dainų dainelės“ konkursui. Daina - liaudies, žemaitiška, tad ir kostiumas tautinis. Pritariamoji komanda, kurioje kanklėmis skambino ir sesė Julija, irgi vilkėjo tautinius kostiumus.

Mėgstu ironiškai pajuokauti, kad esame tokie savotiški „idiotai-patriotai“. Bet tikrai ne blogąja prasme. Tik meluočiau, jeigu sakyčiau, kad tai labai paprasta ir lengva. Kruopštus laiko planavimas, ansamblio repeticijos, pasiruošimas koncertams, konkursams, vaikų ir instrumentų vežiojimas ir kiti dalykai yra rutina, kurios neišvengsi. Paruošti visų 6 šeimos narių tautinius kostiumus, jeigu jie išskalbti po praėjusio pasirodymo, užtrunka 2 val. ar net ilgiau. Šiemet birželio 26-ąją dalyvavome Lietuvos liaudies kultūros centro antrą kartą rengtame tautinio kostiumo konkurse „Išausta tapatybė“. Išgirdome daug gražių žodžių iš komisijos narių, iš kitų konkurso dalyvių, o šeimų kategorijoje buvome pripažinti nugalėtojais. Vėlai vakare važiuojant namo Rapolas, kuris prieš tai purkštavo, kad nenori dalyvauti, sako: „Visai gerai visiems šeimoje susivienyti dėl bendro tikslo“. Nuovargis, visą dieną trukęs pasiruošimas renginiui ir repeticijos, daugiau kaip 30 laipsnių karštis - viskas buvo pamiršta. Liko tai, kas gera.

Tautinio Kostiumo Kaina ir Prieinamumas

Toks malonumas nepigus. Viena kita pašnekovė pašnibždėjo, kad kaina prasideda maždaug nuo 350 eurų už kostiumą. Žinoma, nelygu, kokią medžiagą rinksiesi, pas kokią siuvėją siūsiesi. Išskirtiniu rūpesčiu tampa nuometo užsirišimas. Šiuolaikinės moterys to mokosi… internetu arba klausia gerai išmanančiųjų. Paprasčiau netekėjusioms merginoms, nes jos senovėje į kasas pynėsi šilko kaspinus, ant galvos dėjosi rūtų arba gyvų lauko gėlių vainiką, aukso ar sidabro spalvos galioną, iš kaspinų siūtą karūną su juosmenį siekiančių kaspinų pluoštais. Kitas galvosūkis šiuolaikinėms moterims - kur gauti autentiškų raštų ir spalvų, vilna kvepiančių juostų? Čia gelbėja rajono tautodailininkai.

Festivalis „Baltų Raštai-2023“

Kauno tautinės kultūros centras kvietė žiūrovus į XV tarptautinį vaikų ir jaunimo folkloro festivalį „Baltų raštai-2023“, kuris šiemet buvo skirtas Žirgo metams. Rugsėjo ir spalio mėnesiais Kaunas klegėjo nuo smagaus šurmulio. Festivalis subūrė daugiau kaip penkis šimtus dalyvių iš Lietuvos ir Latvijos. Miesto salėse vyko nemokami koncertai, mokymai, pokalbiai, kur kiekvienas lankytojas buvo sušildytas liaudies dainomis ir muzika. Pirmą festivalio dieną buvo tradiciškai pakelta festivalio vėliava ir įžiebta Baltų vienybės ugnis.

Pirmą kartą festivalio metų vyko Amatų savaitė Kauno miesto mokyklose. Ypač didelio dėmesio susilaukė seminaras „Baltų kultūros reliktai tautodailėje, kalboje, muzikoje“. Buvo pristatomos įdomios temos: „Senovės baltų kostiumas“ (dr. Daiva Steponavičienė), „Nuo pasagos iki heraldikos“ (Virginijus Jocys), „Latvių kalbos ypatumai ir latvių dainų kamuoliai“ (dr. Kauno tautinės kultūros centre buvo pristatyta jungtinė tautodailininkų paroda „Karpinių atodangos“, kurios metu autorės Ada Germanavičienė, Rasa Rainienė, Eglė Vindašienė noriai dalinosi kūrybine patirtimi - vedė praktinius karpinių mokymus.

Festivalį vainikavo finalinis koncertas „Ratui ratujo“, kur nepaprastą programą parodė garsusis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ (vadovė Milda Ričkutė), pažymintis savo veiklos 55-metį. Kauno tautinės kultūros centro direktorė Vaida Kasparavičienė pasidžiaugė, kad jaunimas ne tik puoselėja folklorą, bet ir rodo, koks didis džiaugsmas jį pažinti, su juo kasdien keliauti.

Galerija

• 10-12 century clothing.
• Telšių district. XIX century.
• Mažeikių district.XIX century.
• Šilalės district.19 century.
• 19century.
• Žemaičiai, XIX century.
• Girls suit. Anykščių d. 19 century.
• 19 century.
• Womens suit. Panevėžio district. 19century.
• Mans suit. Aukštaitija. 19 century.
• Mans suit. Aukštaitija. 19 century.
• Womens suit.Lazdijai.Dzūkija. 19century.
• Womens suit. Jieznas.Dzūkija. 19century.
• Mans suit. Dzūkija. 19century.
• Girls suit. Suvalkija. 19 century.
• 19century.
• Mans suit. Suvalkija. 19 century.
• Womens suit. Suvalkija. 19 century.
• Footwear.
• Footwear.
• XIV-XV century.
• XVI-XVII century.

žymės: #Vaiku

Panašus:

• Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
• Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
• Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
• Atraskite Esminius Bendruosius Reikalavimus Stacionarioms Socialinės Globos Įstaigoms Lietuvoje
• Vaikiškos dainelės rinkinys: smagios melodijos ir žodžiai