Gruodį ir sausį pelnytai galima tituluoti teatro vaikams mėnesiais. Prieš Kalėdas - kasmetinės baletinės spragtukiados ir kiti repertuariniai maratonai. Scenos menų kritikės Rima Jūraitė ir Aušra Kaminskaitė kalbasi apie festivalinį ir repertuarinį teatrą vaikams, apie jiems kuriamą šiuolaikinį cirką, dramą, operą, objektų teatrą ir kitus žanrus, apie ne tik vaikams (o gal būtent kaip tik ne vaikams?) skirtą teatro visai šeimai fenomeną.
Teatro kritikų įžvalgos
Rima Jūraitė: Matau aiškią tendenciją: apie spektaklius vaikams daugiausiai rašo teatro kritikai, kurie patys susilaukia vaikų ir tuomet keliauja per visų amžiaus grupių repertuarą, - šioje srityje turime didelių perspektyvų. Vis dėlto skaitau tik kai kuriuos tekstus - jie patenka į „laukiančių skaitinių“ lentyną, tačiau dažnai jų eilė taip ir neateina.
Būna recenzijų, kurių negaliu neskaityti: pavyzdžiui, net trys autoriai rašė apie „Lėlės“ teatro „Pinokį“ ir kilo įspūdis, kad visi jie lankėsi skirtinguose spektakliuose. Tai intriguoja, įdomu palyginti, kaip įvairiai kolegos matė tą patį darbą.
Aušra Kaminskaitė: Šiųmetės KITOKIO recenzijos (Dovilės Zavedskaitės ir Kamilės Žičkytės) buvo daugiausiai atpasakojamojo pobūdžio.
R. J.: Išties tai labiau apžvalgos negu recenzijos. Labai išsami Dovilės Zavedskaitės apžvalga ir, beje, gražiai papasakota.
A. K.: Ne visai suprantu, kokia prasmė išvardyti spektaklyje atliktus veiksmus. Vis dėlto tokios recenzijos turbūt atitinka festivalį.
Esu išlepinta Gintarės Masteikaitės organizuotų „Naujojo Baltijos šokio“ ir „Naujojo cirko savaitgalio“, kuriuose išties jautiesi dalyvaujantis dideliame renginyje, o ne intensyviose užsienio spektaklių gastrolėse.
R. J.: Kaip tik sakyčiau, kad šiemet matėme aiškias tendencijas: visuose spektakliuose (išskyrus „Lapkričio 20-ojoje“, kuris buvo skirtas dar ir visai kito amžiaus auditorijai) būta objektų teatro, jo buvo net ir naujojo cirko spektaklyje „Tvarkos diena“.
A. K.: Nesvarbu, ar šitaip susiklostė atsitiktinai - svarbiausia, kad jauti jungtį.
R. A. K.: Teisybė, jo palyginti nedaug. Turime „Stalo teatrą“, kuris tuo užsiima jau seniai. Yra ir kitų kūrėjų, parengiančių vieną kitą objektų teatro spektaklį. Tačiau KITOKIAME visuomet rodyta nemažai šio žanro darbų.
Šiandien tai džiugina, nes vaikai pratę laiką leisti prie ekranų: dabar viską gali įjungti ir prieš akis atsiveria netikėčiausi vaizdai, tuo tarpu objektų teatras puikiai lavina vaizduotę, rodydamas, kad pats gali sukurti kažką netikėto, moko pamatyti gyvybę šaukšte, puodelyje, kaladėlėje.
Beje, „Stalo teatro“ spektakliuose daug religinio turinio, kuris gali trikdyti.
Operos vaikams specifika
R. A. K.: Ir pritariu, kad festivalyje yra neryški jungtis. Be to, negalima neigti, kad KITOKS paskatino teatro vaikams idėjų proveržį Lietuvoje. Tačiau pereikime prie kito specifinio žanro - operos vaikams. Neseniai žiūrėjome spektaklį „Penki Merės stebuklai” (kompozitorė Raminta Šerkšnytė) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).
R. J.: Keista, nes opera vaikams, ypač kamerinėse erdvėse, gali būti nepaprastai paveiki. Žinoma, svarbu nepamiršti vaikų auditorijos, pasirinkti tinkamą trukmę bei išraiškos priemones.
Ir, svarbiausia, būtina pasitelkti ne vien antraeilius ar trečiaeilius solistus, kurie nėra stipriai užimti teatre ir dėl to tradiciškai išdeleguojami į vaikišką repertuarą. Opera vaikams Lietuvoje visais laikais buvo apleistas žanras, tarsi jauniausiai publikai skirtoje operoje užtektų tik padainuoti, pavaidinti ir suręsti scenovaizdį iš dekoracijų sandėlyje sukauptų likučių.
Kodėl esu kamerinės operos vaikams šalininkė? Mano manymu, visose didžiosiose scenose egzistuoja ta pati problema. Štai ir LNOBT orkestro duobė atitolina sceną, kartu ir spektaklį, nuo žiūrovų salės. Mažam žmogui iš taip toli tikrai nelengva suvokti operą - dažnai vaikams tai yra dar ir labai netikėtas, neįprastas žanras.
Kita vertus, opera gali būti labai įvairi, ne vien tradiciniu pavidalu. Pavyzdžiui, kadaise LIFE festivalyje rodytas britų kompanijos „Opera Circus“ spektaklis, kurį anuomet žiūrėjau būdama vos dešimties: nors nėmaž neprisimenu siužeto, tačiau iš klasikinės operos ištraukų, gyvos muzikos, judesio, plastikos ir pantomiminių elementų sukurtas šou paliko neišdildomų įspūdžių.
Grįžtant prie „Penkių Merės stebuklų“, iš profesinės pusės mane pradžiugino tai, kad šiame pastatyme rado vietą ir tie dainininkai, kurie šį sezoną galbūt nėra pernelyg užimti kitais vaidmenimis.
A. K.: Šį vaidmenį svarbu pateikti kaip šaržą, o šaržuoti operistams sekasi lengviau nei...
R. J.: Labai svarbu, kad šaržas nebuvo „perspaustas“ - tai dažnai nutinka suaugusiųjų operos repertuaro spektakliuose. Vis dėlto „Penkis Merės stebuklus“ man, jau suaugusiam žmogui, žiūrėti buvo sudėtinga. Nors puikiai žinau literatūrinį Merės Popins personažą, bet operos siužetas komplikuotas, apipintas šalutinėmis temomis, todėl nė nesugebėjau priskaičiuoti penkių stebuklų.
Spektaklyje visko vyko tiek daug, kad ir suaugęs gali paklysti, bet galbūt intensyvi kaita kaip tik pritraukia vaikus. Tik, žinoma, aš jau nebegaliu vertinti iš vaiko perspektyvos.
Vaikų patirtis teatre
A. K.: Mane glumina, kai vaikai jiems skirtuose spektakliuose verčiami sėdėti ramiai. Manau, kad dažnai į spektaklį jie ateina kaip į įvykį: ne ramiai žiūrėti, bet pabūti. Todėl pritariu dėl didelės ir atribojančios LNOBT salės. Panaši situacija ir stebint spektaklius Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.
Pavyzdžiui, „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis) - puikus, gražus, jaudinantis spektaklis. Tačiau trikdo didelis atstumas, iš kurio vaikai turi sekti veiksmą scenoje: jie mato vaizdą, bet negali jaustis jo dalimi.
R. J: Net jeigu to ir nesiekiama, tokioje salėje vis tiek jauti, kad teatrą vaikams pateikia kaip kažką labai rimto.
A. K.: Būtent. Vaikai tildomi, kad netrukdytų žiūrėti kitiems, neužstotų vaizdo ir pan. Klasikinė frazė: „Nurimk, nes kiti nemato per tavo spurdėjimą“ - bet gal ir nereikia matyti? Jei vaikai susidurtų su žaidimu, niekam nekliūtų, kad kažkas kažko nepamatė ar neišgirdo.
Tokių problemų kur kas mažiau spektakliuose, kuriuos vadinu kelionėmis: Olgos Lapinos „Apie baimes“, Saulės Norkutės „Kaltūnas“, netgi Pauliaus Tamolės „Raudonkepurė“. Čia vaikai žaidžia, patiria.
R. J.: Tačiau akivaizdu, kad nuo tam tikro amžiaus vaikai yra visiškai pajėgūs nesikankindami išbūti ir tradicinį - savo vietą salėje turinčio žiūrovo - statusą. Štai klasikinio išplanavimo Vilniaus Mažojo teatro salė: ji - kamerinė, todėl žiūrėdami „Mamą katiną“ (rež. Evaldas Jaras) vaikai garsiai reagavo į veiksmą scenoje, taip pat reagavo ir aktoriai - jie mėtė replikas atgal.
A. K.: Žavu, kad vaikai nėra ignoruojami. Pamenu save vaikystėje, o dabar matau ir iš šalies, kad vaikai teatre nuolat kalbasi su aktoriais: kartais klausia, kartais nurodo veikėjams, į kurią pusę jiems eiti ar kažko ieškoti.
Labai svarbu, kad aktoriai pradeda suvokti vaikus esant salėje ir klausyti, ką jie kalba spektaklio metu. Dažniausiai spektaklis turi dramaturgiją, kurią būtina sekti - tada vaikai pradedami laikyti kvailiais: jie rėkia aktoriui, ką šis turi daryti, o jis apsimeta, kad jų negirdi.
R. J.: Vaikams skirtuose spektakliuose dažnai siužetas pernelyg sureikšminamas: čia pavojinga užsižiopsoti, nes po to gali apskritai nebesupaisyti įvykių. Bet štai festivalyje KITOKS matėme naujojo cirko spektaklį, kuris atmeta siužetą kaip būtiną elementą perteikti istorijai. Naujasis cirkas Lietuvoje jau turi savo suaugusių gerbėjų ratą, tuo tarpu vaikams vis dar daugiausiai siūlomas tradicinis cirkas, kuriame pudelis priverstas minti dviratuką.
A. K.: Kamilė Žičkytė savo tekste taip pat minėjo, kad Lietuvoje retai susiduriame su naujojo cirko spektakliais vaikams. Regis, nuolat kartodami, kad „Naujojo cirko savaitgalio“ spektakliai yra skirti ne vaikams - tuo jau įtikinome suaugusiuosius.
Tačiau ilgą laiką (tradicija nutrūko 2017-aisiais) festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“ beveik kasmet buvo atvežama po spektaklį, skirtą visai šeimai. Dažniausiai jie buvo rodomi Menų spaustuvės kieme - daugiausiai būta akrobatikos ir žongliravimo spektaklių. Cirkas yra vienas universaliausių scenos meno žanrų. Jis, galima sakyti, tiesiogiai apeliuoja į žmogaus instinktus ir emocijas.
Žinoma, yra spektaklių, kurie vaikams nebūtų įdomūs - tai konceptualūs, metaforų kupini darbai. Taip pat nė neverta kalbėti apie nuogą kūną ar kitus dalykus, kuriuos ne visi tėvai nori rodyti savo vaikams.
„Tvarkos diena“ yra puikus pavyzdys, kai visiškai paprastomis priemonėmis ir stipria, tačiau nebūtinai išskirtine technika, galima sukurti mielą cirko spektaklį. Labai svarbu, kad tai - dažniausiai neverbalinę kalbą naudojantis menas. Kai yra labai daug teksto (operoje, dramos teatre), sunku išlaikyti dėmesį.
Klasėje vaikai sunkiai išlaiko dėmesį 45 minutes. Kodėl tikimasi, kad teatre jie išbus susikaupę ilgiau, ypač, kai dažniausiai šalia nėra draugų, su kuriais galėtų šnektelėti?
Tiesa, Paulius Tamolė „Teatro žurnalo“ anketoje užsiminė apie storytelling metodo pritaikymą spektakliuose vaikams, tačiau nesu mačiusi tokių pavyzdžių, tad negaliu įsivaizduoti, kaip tai veikia vaikus. Manau, kad tie spektakliai, kuriuose naudojama mažiau žodinės kalbos yra kur kas palankesni vaikams.
R. J.: „Tvarkos diena“ - puikus pavyzdys, kaip teatras gimsta tarsi iš nieko. Užtenka to, kad esi pats. Šiame spektaklyje buvo daug nuostabos, grožio ir džiaugsmo. Cirko žanras labai dinamiškas, jame pageidaujama, kad žiūrovas reaguotų esamuoju momentu.
A. K.: Kalbant apie plepėjimą - pastaruoju metu vienas labiausiai teatre vaikams mane „nužudančių“ dalykų yra aktorių komentarai, skirti tėvams.
R. A. R. A. K.: Vis dėlto tėvams reikia suprasti, kad pirmiausia jie veda į spektaklį vaikus.
R. A. K.: „Mama katinas“? Bet ten taip pat buvo paflirtavimų su tėvais. Nors šis spektaklis turbūt yra vienas sėkmės pavyzdžių: iki šiol girdėjau vien teigiamus tėvų ir vaikų atsiliepimus. Kažin, ar toks universalus spektaklis buvo ir šių metų KITOKIAME?
R. J.: Iš dalies sutikčiau, nes šiame spektaklyje skirtingus dalykus galėjo matyti ir vaikai, ir suaugę. Yra ir dar viena žiūrovų amžiaus grupė, kuri išaugusi iš teatro vaikams repertuaro, bet galbūt dar nepasirengusi žiūrėti suaugusiųjų repertuaro spektaklius - tai paaugliai. Jiems skirtas teatras - retas reiškinys Lietuvoje. Pirmiausia apsibrėžkime, kad paaugliais vadinsime 12-18 metų žiūrovus.
A. K: Mus taip pat!
Teatras paaugliams
R. J.: Arba kai priverčia žiūrėti spektaklį esperanto kalba... Tačiau pagaliau atsirado ir paaugliams aktualesnio teatro. Pavyzdžiui, „Atviras ratas“, regis, pakankamai tikslingai orientuojasi į paauglių auditoriją. Manau, kad vyresni nei 14 metų paaugliai galėtų sėkmingai žiūrėti „Meno ir mokslo laboratorijos“ spektaklius: „Dalykus“ ir „Errorus“.
Ypač pastarasis spektaklis tinkamas jaunimui: nors jame labai daug informacijos ir teksto - jis rečituojamas, populiariai pateikiama atsitiktinių mokslinių atradimų samprata.
A. K.: Paminėjai labai reikšmingą aspektą. Paaugliai kur kas šilčiau reaguoja į spektaklius, kuriuose kalbama jų kalba.
R. J.: „Lapkričio 20-oji“ buvo naujas dalykas mūsų teatro kontekste: pirma - iki šiol visiškai nenagrinėta tema, antra - tai dokumentinis teatras paaugliams, trečia - spektaklio kūrėjai jį skyrė labai siauro amžiaus tarpsnio (15-18 m.) žiūrovams.
A. R. A. K.: Taip, spektaklis išties prailgo. Bet juk jis skirtas jaunesnio amžiaus žiūrovams. Po spektaklio daugybė jaunų žmonių kalbėjo apie tai, kad viską suprato. Taigi, manau, kad svarbiausias „Lapkričio 20-osios“ tikslas - edukacija.
Nesistebiu, kad daugybei žiūrovų, nepatenkančių į tikslines spektaklio auditorijos amžiaus ribas, buvo nuobodu - juk čia kalbama paauglių kalba. Teatras paaugliams skiriasi nuo teatro suaugusiems: jiems jau suprantamos suaugusiųjų spektakliuose naudojamos išraiškos priemonės, bet kalbėjimo būdas ir temos dar turi būti kitokios.
Lietuvoje teatro kūrėjai beveik nesidomi paaugliais. Turbūt tai visuotinis dėsnis: visais laikais buvo kalbama, kad paauglystė - sunkus laikotarpis, tad verčiau tiesiog palaukti, kol jis praeis.
R. J.: Pirma mintis kilo apie tai, į kurį spektaklį mokyklos laikais būtų nutempta visa klasė - be jokios abejonės, tai Oskaro Koršunovo „Katedra“. O aš paaugliams drąsiai siūlyčiau Rimo Tumino „Madagaskarą“ - jeigu šis spektaklis dar tebėra tokios pat kokybės, koks jis buvo bent jau prieš 10 metų.
Anksčiau paaugliams patrauklios teatrinės pramogos nišą užpildydavo „Keistuolių teatro“ spektakliai: „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“, „Brėmeno muzikantai“ ir kt. Menų spaustuvėje teberodomos Tado Montrimo „Ribos“ - šis spektaklis skirtas būtent paaugliams.
A. R. J.: Mano paminėti spektakliai labai skirtingi. „Madagaskare“ yra puikaus humoro - jis pagaulus. Kita vertus, Tumino „Mistras“ - labai panašaus stiliaus pastatymas, bet jo temos vargu ar gali būti aktualios paaugliams. Bet kuriuo atveju, spektaklio temos ir režisieriaus kalba turi būti suprantama jaunam žiūrovui.
Spektakliai visai šeimai
Tačiau užvis labiausiai mane glumina spektakliai, kurie, anot kūrėjų, skirti visai šeimai arba 9-99 metų žmonėms, bet tikriausiai netinkami 103 metų žiūrovui. Pirmiausia prisiminiau Kirsten Dehlholm „Brolius Liūtaširdžius“, skirtus visai šeimai ir rekomenduojamus nuo 7-erių. Tad kam iš tiesų skirtas šis spektaklis? Mano įsitikinimu - nei jauniems, nei vyresniems.
Nors pastatymo atspirties šaltinis - Astridos Lindgren knyga - skirta vaikų auditorijai, bet spektaklyje pasigedau dinamikos, jis reikalauja gilintis į tekstą, o tai jau daugiau užduotis suaugusiems. A. K.: Teisybė - puikūs aktoriai, įpratę prie kitokios vaidybos ir kito repertuaro vaidmenų, nei pasiūlė spektaklio režisierė.
Atrodo, kad aktoriams tarsi nepatogu vaidinti (galbūt taip buvo tik premjeros dieną), todėl ir žiūrėti - nelengva. Pritariu, kad „Broliams Liūtaširdžiams“ pristigo dinamikos. Anksčiau minėtoje „Lapkričio 20-ojoje“ taip pat nebuvo dinamikos, tačiau bandyta parodyti gyvo žmogaus portretą.
R. J.: Tik ar nėra taip, kad kai nežinai, kam iš tiesų skiri spektaklį, jis staiga tampa neva tinkamas visai šeimai? Nepaisant to, kad „Mama Katinas“ taip pat esą skirtas paties įvairiausio amžiaus publikai, tačiau, kaip tu jau sakei, geras spektaklis iš tiesų patinka visiems.
Tuo tarpu festivalyje KITOKS rodyto „Tuščiagalvio“ kūrėjai labai tiksliai nurodė auditorijos amžių - jis skirtas 7-11 metų vaikams. Sakyčiau, šis spektaklis buvo labai antipedagogiškas (spektaklyje daroma visa, ką nuo mažens mums atkakliai draudė), gal todėl jis pašėlusiai patiko vaikams - tuo galėjome įsitikinti girdėdami jų reakcijas.
Spektaklis edukatyvus, nes personažas Tuščiagalvis nepaliaujamai kuria vaikams puikiai atpažįstamas situacijas: juk kai matai kaktusą - būtinai patikrini jį pirštu, o jeigu kramtai gumą - tai jauti pareigą ją priklijuoti prie stalo. Pati puikiai prisimenu, kaip anuomet būdavo sunku atsispirti pagundai (tiesiog neįmanoma!) ir nenumesti saldainio popierėlio iš LNOBT balkono.
A. R. J.: Visiškai necenzūrinis.
A. K.: Turbūt tikslingiausiai žiūrovų amžių nurodo teatro kūdikiams kūrėjai...
Populiarūs spektakliai vaikams
- „Pelėnė“
- „Alisa stebuklų šalyje“
- „Snieguolė ir septyni nykštukai“
- „Muzika mažoms ausytėms“
- „Zuikis puikis“
- „Užburtos akys“
- „Mamulė Mū“
- „Čipolinas“
- „Penki Merės stebuklai“
- „Mergaitės Marijos istorija“
Kiti teatrai ir spektakliai vaikams
- Lietuvos nacionalinis dramos teatras - spektaklis 5-10 metų vaikams „Raudonkepurė“.
- Vilniaus kamerinis teatras - spektakliai vaikams „Broliai Liūtaširdžiai“ ir „Arklio Dominyko meilė”.
- Domino teatras - spektakliai „Kakė Makė ir atversta knyga“ bei „Kakė Makė ir pižamų vakarėlis“.
- Raganiukės teatras - spektakliai su pasaulinio garso herojais.
- Klaipėdos lėlių teatras - spektaklis „Sniego karalienė“ ir jaunimui skirtas spektaklis „Robotų pasakos“.
- Alytaus miesto teatras - spektaklis „Kupriukas muzikantas“.
Šokio teatro "Dansema" spektakliai
Šio teatro spektakliai ypatingi tuo, jog jų kūrėjai pagarbiai atsižvelgia į vaikų auditorijos amžiaus ypatumus ir spektaklius kuria taip, kad skatintų mažylių kūrybiškumą, vaizduotę ir suteiktų pirmąsias judesio, šokio patirtis. Detalės sudaro visumą, kontrastai kuria dinamiką, judesiai veda į šokį.
- Skirtas 6-18 mėn. kūdikiams.
- Skirtas 6-18 mėn. kūdikiams.
- Skirtas 6-18 mėn. kūdikiams.
- Skirtas 6-36 mėn. vaikams.
„Mergaitės Marijos istorija“
„Mergaitės Marijos istorija“ - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro minibaletas, rekomenduojamas ikimokyklinio amžiaus vaikams, kurio režisierė, choreografė ir scenografijos koncepcijos autorė Jūratė Sodytė unikaliai pažvelgė į Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmano pasaką „Spragtukas ir pelių karalius“ ir Piotro Čaikovskio žymųjį baletą „Spragtukas“.
Sukurta muzikinė šokio pasaka mažiesiems žiūrovams leidžia autentiškai patirti šokio, muzikos, dailės menų sintezę, panyrant ir labai asmeniškai išgyvenant „Mergaitės Marijos istoriją“.
G. Marčiukaitytė: - Pirmą kartą baletą „Spragtukas“ pamačiau LNOBT, būdama pradinukė. Praėjau su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pažymėjimu ir, neradus laisvos vietos atsisėsti, visą baletą stovėjau. Prisimenu scenoje sukurtą žavingą kalėdinę atmosferą, kuri sukėlė šiltus prisiminimus, tad nekantavau sulaukti Šv. Kalėdų savo namuose. Pamenu, skambant Čaikovskio muzikai, krentantį sniegą scenoje ir šokančias snaigutes, jų kostiumai blizgėjo ir man tai buvo nepaprastai gražu.
T. Kratovskis: - Pirmą kartą „Spragtuką“ pamačiau mokydamasis penktoje klasėje, jis man pasirodė nepaprastas. Šis baletas man, vaikui, paliko neišdildomą įspūdį. Labai gražūs šokiai, artistai be galo techniški, kostiumai prabangūs ir spalvingi, muzika - užburianti ir nukelianti į nuostabiausias pasaulio vietas.
G. Marčiukaitytė: - Aš manau, kad „Mergaitės Marijos istorija“ yra puikus edukacinis spektaklis mažiesiems baleto žiūrovams. Jame Hoffmano pasaka sutrumpinta ir perteikiama paprasčiau nei dviveiksmiame balete. „Mergaitės Marijos istorijoje“ dėdė Droselmajeris išraiškingai žodžiais pasakoja siužeto niuansus publikai. Marijos sutikti personažai yra labai gražios spalvingos kaukės, turinčios savitas išraiškas.
T. Kratovskis: - Šis edukacinis spektaklis vaikams leidžia susipažinti su teatru, muzika, „Spragtuko“ siužetu, įvairiais instrumentais, kurie dalyvauja spektaklyje kaip veikėjai, ir, žinoma, su pačiu šokiu. Nuostabia muzika apipinta istorija išsiskleidžia ir išsipildo spektaklio formatu. Dėl to šis kūrinys ir ypatingas, kad jame susijungia menas ir edukacija.
G. T. Kratovskis: - Mano įkūnytas Spragtukas yra tarsi didžiausia mergaitės Marijos svajonė. Ilgai ieškojusi ir neradusi jo, mergaitė tarsi prarandą viltį, tačiau tuo metu pasirodantis Spragtukas suteikia Marijai didžiausią džiaugsmą.
G. Marčiukaitytė: - Ruošdamasi spektakliui šiek tiek nerimavau, kad nepavyks išlaikyti vaikų dėmesio. Labai norėjau, kad vaikams būtų įdomu ir jie įsitraukdami išgyventų Marijos nuotykius kartu su manimi. Jos dėka, kurdama Mariją, daug dėmesio skyriau veido išraiškoms, o pasirodymo metu stengiausi būti gyva ir su vaikais užmegzti akių kontaktą, tarsi šokiu pasakočiau istoriją kiekvienam asmeniškai. Pirmą kartą šokau taip arti mažųjų žiūrovų ir, kadangi nebuvo ryškių sceninių šviesų, aiškiai mačiau vaikų veidus.
T. Kratovskis: - Iš pradžių maniau, kad bus kur kas lengviau šokti jaunajai publikai. Klydau. Tikras iššūkis išlaikyti mažųjų žiūrovų dėmesį viso, nors ir trumpesnio, spektaklio metu.
- Baleto menas, kurio jaunieji atstovai esate, turi daugybę apibrėžimų, žinia, tai grožio ir ypatingos disciplinos sintezė.
G. Marčiukaitytė: - Baletas yra be galo gražus menas, reikalaujantis gilaus atsidavimo ir meilės. Tai daugybės metų sunkus kasdieninis darbas su kūnu ir pačiu savimi. Aš, kaip dauguma mažų mergaičių, lankiau baleto būrelį, kurio mokytoja Olga Kraujalienė, mano tėvams pasiūlė leisti mane į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tėvai išleido mane į šią mokyklą, kurioje pamilau baleto meną. Nacionalinėje M. K. Čiurlionio mokykloje aš užaugau. Prisimenu, kaip sunku buvo, kiek daug ašarų išliejau tarp mokyklos sienų, bet negaliu užmiršti ir begalės gražių akimirkų: pirmų didesnių vaidmenų, palaikančių mokytojų, daug nuoširdaus džiaugsmo ir šokio.
T. Kratovskis: - Baletas - tai nuostabi meno forma, reikalaujanti ne tik kūrybiškumo, bet ir gero fizinio pasirengimo. Baletą pasirinkau dar būdamas mažas. Mano pomėgį šokti pastebėjo tėvai. Tėtis visad mėgo pašokti, todėl į šį mano pomėgį pažiūrėjo rimtai. Iš pradžių lankiau būrelį, vėliau, mokytojų paskatintas, įstojau į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių.
G. Marčiukaitytė: - Baleto kūrėjams linkiu kūrybiškumu skleisti taiką ir meilę.
T. Kratovskis: - Linkiu vertinti šią meno sritį, džiaugtis ir domėtis ja. Kūrėjams linkiu nuolat drąsiai eksperimentuoti, pasineriant į kūrybą.
Panašus:
- Operos ir baleto teatras vaikams: repertuaras, spektakliai ir bilietai
- Nepraleiskite! Geriausi operos ir baleto spektakliai vaikams + ekspertų patarimai
- Spektaklis vaikams Palangoje: kur rasti, repertuaras, bilietai
- Kaip Rasti Geriausius Vaikų Gydytojus Airijoje: Lietuvių Patarimai ir Sveikatos Priežiūros Paslaptys
- Sužinokite Tikslias Vaiko Pinigų Mokėjimo Datas Gruodį – Nepražiopsokite Svarbių Terminų!