Kodėl verta sugrįžti prie Ievos Simonaitytės debiutinio romano leidybos istorijos? Juk pagrįstai galime sakyti, kad tai viena daugiausia tyrėjų dėmesio 20 a. antroje pusėje susilaukusi rašytoja: apie jos kūrybą sovietmečiu parengtos dvi išsamios - Romanos Dambrauskaitės-Brogienės ir Vytauto Kubiliaus - monografijos, išėjo net du „Raštų“ rinkiniai, antrasis su labai detaliais Brogienės komentarais.
Ar gali būti, kad tokie atidūs tyrėjai kaip Brogienė ir Kubilius būtų ką nors pražiūrėję „Aukštujų Šimonių likimo“ leidybos istorijoje? Spėju, kad visos, ar bent dauguma romano leidybos aplinkybių jiems buvo žinomos, tik dėl įvairių priežasčių kai kurių iš tų aplinkybių jie nesiėmė įvardinti. Šiame straipsnyje aptarsiu tai, kas ligi šiol buvo nutylima.
Rankraščio Kelionė Į Kauną
Lietuvių literatūrologijoje įsitvirtinusi debiutinio Simonaitytės romano leidybos istorija remiasi rašytojos autobiografiniu pasakojimu. Pagal jį 1934 m. rašytoja įdavusi jau seniai pradėtą, bet užmestą romano rankraštį savo bičiuliui Endriui Karaliui, kuris turėjęs perduoti jį Klaipėdos laikraščiui „Lietuwos keleiwis“.
Šiam esą ant bankroto ribos atsidūrusiam leidiniui reikėjo dalimis publikuojamo romano pritraukti didesnį prenumeratorių skaičių: „Ar tu nematai, - sako Endrius Karalius, - koks jis niekam tikęs, tas mūsų „Keleivis“? Juk ir skaityti jo nebesinori. Nieko ten nebėra. Politikuoja, bet ir ta politika niekam tikusi. Vokiečių, matyt, bijo. Ar tu negali duoti kokios apysakos ar romano? Juk žmonės nori ko nors pasiskaityti. O kai nieko nėra skaityti, tai ir nebeužsisako. Subankrutuos „Keleivis“. Duok, jei turi ką nors parašiusi.“
Bankroto motyvas menkai įtikina, nes šis Lietuvos vyriausybės politiką Klaipėdos krašte rėmęs dienraštis buvo finansuojamas pačios vyriausybės lėšomis. O ir paniekinantis požiūris į šį leidinį, kurį savo autobiografijoje Simonaitytė priskiria Karaliui, veikiau atspindi jos pačios santykį su „Lietuwos keleiwiu“. Iš karto po to, kai „Prūsų lietuwių“ balsą Lietuvos vyriausybė pervadino „Lietuwos keleiwiu“ ir pavertė savo tribūna Klaipėdos krašte, redakcijai ėmęs vadovauti Jurgis Šaulys atsikvietė čia žurnalistų iš Kauno.
Daliai anksčiau redakcijoje dirbusių vietos lietuvių teko užleisti vietas atvykėliams, tarp atleistųjų buvo ir Simonaitytė. Na, o vėliau nutinka netikėtas posūkis autobiografiniame Simonaitytės pasakojime: „Aukštujų Šimonių likimo“ rankraštį publikuoti „Lietuwos keleiwiui“ atidavusi ir jį kone pamiršusi rašytoja po kiek laiko susitinka gatvėje neįvardytą ELTA darbuotoją, kuris praneša jai, kad romano rankraštis nukeliavo į Švietimo ministeriją, o tiksliau į Knygų leidimo komisiją“.
Keista, bet ligi šiol nė vienas iš Simonaitytės kūrybos tyrėjų nekėlė klausimo: kodėl užuot publikavusi romaną dalimis, laikraščio redakcija persiuntė jo rankraštį ministerijai, net neinformavusi apie tai autorės? O juk būtent šis leidybinės istorijos posūkis nulėmė „Aukštujų Šimonių likimo“ sėkmę: jei rankraštis savo pirminiu pavidalu būtų buvęs publikuotas dalimis regioninėje Klaipėdos spaudoje, jis vargiai būtų sulaukęs tokio pasisekimo.
Kaip žinia, tuoj po romano pasirodymo jo autorei paskirta pirmoji Valstybinė premija, per pusantrų metų išėjo net trys šios knygos leidimai, o nepraėjus nė metams po „Aukštujų Šimonių likimo“ pasirodymo, romanas įtrauktas į atnaujintą gimnazijų lietuvių kalbos ir literatūros programą. Trūkstamas knygos leidybos istorijos grandis šiandien galime rekonstruoti tik iš dalies.
1936 m. vasario 17 d. Valstybės teatre atsiimdama jai skirtą premiją Simonaitytė viešai prasitarė, kad romano rankraštį Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriui Liudui Girai perdavė Klaipėdos gubernatorius Jonas Navakas. Šį faktą mini ir Kubilius pažymėdamas, kad „Aukštujų Šimonių likimas“ „dar neišspausdintas, vos atiduotas vietos laikraščiui, spėjo padaryti stulbinančią literatūrinę karjerą. Romaną per naktį perskaitė Klaipėdos krašto gubernatorius“.
Bet kodėl nieko bendra su literatūra šiaip jau neturėjęs teisininkas Navakas skaitė romano rankraštį ir kokiu tikslu per Lietuvos telegramų agentūrą išsiuntė jį į Švietimo ministeriją? Kadangi su Navako pasirodymu aptariamoje leidybos istorijoje įžengiame į politinės galios lauką, čia neišvengiamai tenka atlikti nedidelį ekskursą į ketvirto dešimtmečio vidurio Klaipėdos krašto situaciją.
Klaipėdos Krašto Politinė Situacija Ketvirtame Dešimtmetyje
Pasak Vasilijaus Safronovo, Vokietija nesusitaikė su Versalio sutarties sąlyga, pagal kurią 1920 m. nuo jos buvo atskirtas Klaipėdos kraštas. Juolab ji nebuvo linkusi pripažinti šio krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos (1923).
Nors Lietuva grindė savo teisę į Klaipėdos kraštą jo lietuviškumu, o Klaipėdos sukilimą deklaravo esant pačių krašto lietuvių siekį susijungti su likusia tautos dalimi, 1925 m. Klaipėdos krašte vykdyto gyventojų surašymo duomenimis lietuviais save įvardijo tik ketvirtadalis apklaustųjų. Per 40 proc. nurodė esą vokiečiai, o ketvirtadalis įsivardijo esą mėmelenderiai. Trys ketvirtadaliai ar net keturi penktadaliai krašto gyventojų į vietinį seimelį rinko Vokietijos slapta remiamas ir Lietuvai nepalankias, antiintegracines politines partijas.
1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistams, provokiška propaganda Klaipėdos krašte tik stiprėjo, įgydama vis atviresnę ir radikalesnę formą. Autonominiame regione susikūrė dvi glaudžiai su Rytprūsiuose veikusiu Vokietijos nacionalsocialistinės darbo partijos centru bendradarbiavusios politinės organizacijos, vadovaujamos Ernsto Neumanno ir Klaipėdos evangelikų liuteronų kunigo Theodoro von Sasso.
Nacionalsocializmo pergalė Vokietijoje išbudino Lietuvos politikus, kurie visą dešimtmetį po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos jautėsi tarsi būtų neatšaukiamai laimėję šį teritorinį ginčą: mažai tesirūpino savo įtakos stiprinimu autonominiame regione ir kone visas - ekonominę, švietimo, kultūros - sferas užleido provokiškoms jėgoms.
1934 m. Lietuva ėmėsi kurti teisines priemones prieš antivalstybinį Klaipėdos regiono politinių partijų veikimą. Tais pačiais metais Kaune prasidėjo Klaipėdos krašto nacionalsocialistų teismas. Spaudoje Neumanno ir Sasso byla pramintas teisminis procesas sulaukė tarptautinio susidomėjimo ir atkreipė Lietuvos gyventojų dėmesį į valstybės teritoriniam vientisumui grėsmingą situaciją Klaipėdos krašte.
Būtina paminėti, kad Klaipėdos seimelyje mašininke-vertėja tuo metu dirbusi Simonaitytė taip pat buvo iškviesta liudyti minėtame teisminiame procese. 1933 m. nacionalsocialistams Klaipėdos seimelio rinkimuose laimėjus daugumą balsų ir įgijus realią valdžią autonominiame krašte, Lietuvos vyriausybė į Klaipėdos kraštą įvedė daugiau kariuomenės, sustiprino pasienio ir valstybės saugumo policijos pajėgas, paskyrė naują, energingą gubernatorių Joną Navaką.
Jis ėmėsi stiprinti šio regiono lietuvių švietimo ir kultūros įstaigų veiklą, daug dėmesio skyrė žiniasklaidos ir apskritai spausdinto žodžio svarbai propagandiniame kare prieš Vokietijos įtaką Klaipėdos regione. Nėra abejonės, kad gubernatorius artimai bendradarbiavo su Lietuvos vyriausybės politiką rėmusio „Lietuwos keleiwio“ redakcija. Simonaitytės laiškuose minima, kad už pažintį su ja Gira buvęs dėkingas „Lietuwos keleiwio“ redaktoriui Juozui Pronskui. Taigi veikiausiai jis perdavė Simonaitytės rankraštį gubernatoriui, o pastarasis pasirūpino jį išsiųsti į Kauną. Sovietmečiu publikuotoje autobiografijoje Simonaitytė Pronskų paniekinamai vadina propagandistu.
Turint omenyje, kad „Lietuwos keleiwis“ buvo leidžiamas Lietuvos vyriausybės lėšomis, nėra abejonės, kad redaktoriaus skyrimas buvo politinis klausimas. Taip pat akivaizdu, kad Pronskus turėjo bendradarbiauti su gubernatoriumi Navaku - svarbiausiu vyriausybės atstovu Klaipėdos krašte. Tikėtina, kad Navakas pats kreipėsi į lietuviškus Klaipėdos krašto laikraščius prašydamas parūpinti tekstų, kuriuos galima būtų panaudoti propagandinėje kovoje prieš vadinamuosius vokietininkus.
Propagandinis Karas Ir Literatūros Vaidmuo
Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistams, šie savo revizionistinės propagandos įrankiu sėkmingai pasitelkė vokiečių mokslininkų plėtotą istorinį Klaipėdos regiono raidos naratyvą, kuriame lietuviai vaizduoti kaip kolonistai, užėmę nuo seno vokiečių gyvenamą teritoriją. Lietuvos vyriausybė ėmėsi atsakomųjų veiksmų: užsakinėjo lietuvių autochtonų teises į Klaipėdos kraštą (ir Rytprūsius) įrodinėjančius istorikų, žurnalistų, visuomenininkų parengtus propagandinius leidinius, kuriuos spausdino Socialinių ir politinių mokslų institutas Kaune ir Mažosios Lietuvos kultūrinio bendradarbiavimo sąjunga.
Itin aktyvai propagandinėje kovoje prieš Vokietijos siekius susigrąžinti Klaipėdos kraštą veikė šauliai, rengę tiek atskirus leidinius, tiek publikacijas savo periodiniame leidinyje „Trimitas“. Rašytojai ketvirto dešimtmečio viduryje taip pat ėmėsi aktyviai agituoti prieš Vokietijos revizionistinę politiką. Brošiūrą „Vokiškasis siaubas: teisybė apie vokiečius“ 1934 m. parengė ir vienas iš Šaulių sąjungos steigėjų Balys Sruoga.
Kaip vienas iš efektyvių kontrpropagandos įrankių spaudoje ne kartą minėta ir grožinė kūryba. 1935 m. Vincas Mykolaitis-Putinas ragino rašytojus dalyvauti patriotinėje kovoje už lietuvių kultūrines ir politines teises, kaip kad už jas kovojo „Auszros“ laikų rašytojai, mat šiandien lietuviai susiduriantys su tomis pačiomis grėsmėmis kaip ir anuomet. Priešintis šiems pavojams lietuvių rašytojai, pasak Putino, turėtų kurdami literatūrinį tautinį herojų bei „organizuo[dami] lietuvių tautą kovai su germanizmu“.
Tokius pat raginimus anuomet yra išsakiusi ir gerai lenkų bei vokiečių antilietuviškos propagandos technikas išmaniusi ir nemažai kultūrinėje spaudoje apie jas rašiusi Marija Urbšienė. 1935 m. „Naujojoje Romuvoje“ ji publikavo komentarą apie naujai pasirodžiusį nacionalsocialistinį Heinzo Gerhardo romaną „Kameraden an der Memel“ (Bendražygiai prie Nemuno, 1935), kuriame atvirai agituojama prieš Lietuvos valdžią Klaipėdos krašte. Savo pastabas Urbšienė baigė raginimu sekti vokiečių pavyzdžiu: „Vadinas, kaip ir vokiečiai, savos tautos reikalams ginti suburkime visas jėgas, neišskirdami menininkų ir rašytojų“.
Į šiuos raginimus netruko atsiliepti kaunietis literatas ir šaulys Vladas Andriukaitis: 1935 m. jis publikavo atvirai propagandinę, detektyvo, trilerio ir šnipų romano bruožų turinčią knygą „Martynas Skroblas“ (paantrašte „Romanas iš klaipėdiškių gyvenimo“), kurioje sukūrė vokietininkų įtakai nepasiduodantį, Lietuvos politiką Klaipėdos krašte remiantį idealųjį lietuvininko tipažą. Šios, aniems laikams įspūdingu 5000 egzempliorių tiražu pasirodžiusios, knygos leidėju nurodytas Jurgis Plieninis (tai Balio Sruogos slapyvardis). Vietomis Andriukaitis savo knygoje kone pažodžiui cituoja jau minėtą antivokišką Sruogos brošiūrą ir net įpina į savo tekstą jos pavadinimą.
Ar knygos leidybą apmokėjo Šaulių sąjunga, ar pats Sruoga, akivaizdu, kad tai paskubomis atliktas užsakomasis darbas. Simonaitytės romano užsakyti nereikėjo, jo rankraštis tarsi iš dangaus nukrito tiesiai į Klaipėdos gubernatoriaus rankas. „Aukštujų Šimonių likimas“ atitiko ano meto lūkesčius: jis išpildė tiek Putino įvardytą tautinio tipažo poreikį, tiek ir antivokišką tendenciją. Būtent tokio teksto iš rašytojų ir buvo laukiama lemtingais 1935-aisiais.
Simonaitytės sukurta lietuvininkų giminės saga buvo paranki ir tuo, kad jos autorė buvo Lietuvos Respublikai lojali klaipėdiškė. Su vokiečių propaganda autonominiame krašte kovojusiam Lietuvos politiniam elitui, pasak Kubiliaus, „[b]uvo itin svarbu, kad šioje kultūrinio atsispyrimo akcijoje [...] dalyvautų patys klaipėdiečiai, pareikšdami savo lietuvišką apsisprendimą“.
Buvęs žvalgybininkas, nemažai prisidėjęs prie Lenkų karinės organizacijos (Polska Organizacja Wojskowa) rengto perversmo užkardymo, Gira neabejotinai suvokė „Aukštujų Šimonių likimo“ reikšmę propagandiniame kare su Vokietija. Nenuostabu, kad jam švietimo viceministras Kazimieras Masiliūnas pavedė rūpintis romano taisymu ir leidyba. Tas faktas, kad Knygų leidimo komisijos sekretorius dar iki oficialaus komisijos sprendimo publikuoti knygą ėmėsi aktyviai konsultuoti Simonaitytę dėl romano taisymo, rodo, kad „Aukštujų Šimonių likimo“ leidybą politinis Lietuvos elitas laikė valstybinės svarbos projektu.
Liudo Giros Įtaka Romanui Ir Simonaitytės Karjerai
1935 m. pradžioje, tik susipažinęs su „Aukštujų Šimonių likimo“ rankraščiu, Gira pažada Simonaitytei iškilios rašytojos karjerą. Jau pirmajame savo laiške Gira rašo: „Jūs didi menininkė - rašytoja ligi pat savo nagučių, visa su visom savo mintim, su visu kuo. [...] Ir jūs pirmoji, Jūs, Ėva Simonaitytė, stojate vėl iškelti literatūroje Mažosios Lietuvos garbę, Jūs - pirmoji po Duonelaičio rašytoja iš Maž. Lietuvos. [...] Jums neabejotinai bus viena pirmųjų vietų mūsų literatūroje“.
Giros užmojis padaryti iš Simonaitytės nacionalinio masto literatūrinę sensaciją paskatino pradedančią rašytoją žengti rizikingą žingsnį: 1935 m. pavasarį ji pranešė „Lietuwos keleiwiui“ ir Klaipėdos gubernatoriui asmeniškai, kad neleis publikuoti romano dalimis, kaip buvo žadėjusi iš pradžių. Simonaitytės laiške Girai aprašyta neigiama Klaipėdos gubernatoriaus ir „Lietuwos keleiwio“ reakcija į šią žinią leidžia manyti, kad Navakas buvo planavęs su Giros pagalba pataisytą „Aukštujų Šimonių likimą“ pirmiausia publikuoti vietos lietuvių spaudoje ir tik vėliau valstybės lėšomis išleisti atskira knyga.
Beje, Simonaitytei atsisakius perrašytą romaną duoti spausdinti „Lietuwos keleiwiui“, jame netrukus dalimis buvo išspausdintas jau minėtas „Martynas Skroblas“. Tai dar kartą įrodo, kad Klaipėdos politinei valdžiai 1935 m. žūtbūt reikėjo antivokiško romano. Nuo tada, kai „Aukštujų Šimonių likimo“ rankraščiu susidomi Švietimo ministerija, Simonaitytė susilaukia vis daugiau centrinės Lietuvos valdžios dėmesio.
1935 m. vasario 16 d. jai buvo įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino garbės ženklas. Už savo kaip Klaipėdos krašto lietuviškos spaudos darbuotojos vaidmenį Klaipėdos sukilimo metu ji jau anksčiau buvo apdovanota Klaipėdos krašto atvadavimui paminėti ženklu (1924) ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (1928). Naujasis, aukštesnės prabos kredencialas, regis, buvo susijęs ir su naujuoju Simonaitytei priskirtu patriotinio romano autorės vaidmeniu.
Balandžio 15 d. laiške Girai Simonaitytė mini, kad Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius ją informavęs, jog „Ponas Masiliūnas liepęs [...] pranešti, kad manoma duoti man galimybės lavintis literatūroj ir dėl to turėsiu persikelti Kaunan“.
Šis sumanymas liko neįgyvendintas veikiausiai dėl to, kad Simonaitytė neturėjo mokyklos baigimo pažymėjimo, kuris buvo būtinas norint studijuoti universitete. 1935 m. rugpjūtį rašytojai buvo pasiūlyta ir tarnyba Švietimo ministerijoje. Apie kokias tiksliai pareigas ėjo kalba, nėra žinoma, bet, regis, pagrindinis argumentas, kodėl siūlomos vietos Simonaitytė atsisakė, buvo per mažas atlyginimas.
Tik pasirodžius „Aukštujų Šimonių“ likimui, 1936 m. pradžioje švietimo ministro Juozo Tonkūno teikimu vyriausybė paskyrė Simonaitytei personalinę pensiją iki gyvos galvos. Tonkūno raštas dėl personalinės pensijos skyrimo Simonaitytei transliuoja politinio elito lūkesčius.
Švietimo Ministerijos Dėmesys Ir Knygų Leidimo Komisija
Išskirtinį dėmesį Simonaitytei Švietimo ministerija pademonstravo ir apsiėmusi leisti jos debiutinį romaną. 1919-1940 m. Kaune veikusi Knygų leidimo komisija faktiškai buvo Švietimo ministerijos leidykla; pagrindinis jos veiklos tikslas buvo aprūpinti Lietuvos mokyklas vadovėliais, kita mokomąja medžiaga bei mokyklinio amžiaus vaikams skirta originalia ir verstine grožine kūryba. Grožinės knygos sudarė apie penktadalį visų Knygų leidimo komisijos finansuotų leidinių, 80 proc. Kitaip tariant, grožinės lietuvių literatūros leidyba nebuvo komisijos prioritetas.
Per visą gyvavimo laikotarpį ji išleido palyginti nedaug lietuvių autorių kūrinių. Net gyvieji ano meto klasikai - Vincas Krėvė, Vaižgantas, Antanas Vienuolis - negalėjo tikėtis, kad visus jų Raštų tomus finansuos Švietimo ministerija (ji apsiėmė išleisti tik tuos jų kūrinius, kurie jau buvo įtraukti į mokyklinę lietuvių literatūros programą). Per visą Knygų leidimo komisijos veiklos laikotarpį Švietimo ministerija finansavo vos vieną debiutinę lietuvių autorių grožinę knygą - tai ir buvo „Aukštujų Šimonių likimas“ (tiksliau, du jos leidimai).
Įprastai vadovėlio ar grožinės knygos autorius raštu kreipdavosi į Knygų leidimo komisiją su prašymu išleisti jo parengtą leidinį Švietimo ministerijos lėšomis. Tada komisija samdydavo recenzentus ir tik gavus teigiamą jų atsiliepimą, knygos leidybai būdavo skiriamas valstybės finansavimas. Simonaitytė, kaip minėta, nesikreipė į Knygų leidimo komisiją, rankraštis ten nukeliavo be jos žinios. Nors „Aukštujų Šimonių likimo“ „pertvarkymo“ klausimą Simonaitytė ir Gira laiškais bei susitikę Kaune aptarinėjo nuo 1935 m.
Recenzijų Lietuvos centrinio valstybės archyvo Švietimo ministerijos fonde rasti nepavyko, gali būti, kad šiuo atveju jų nė nebuvo reikalauta, apsiribojant žodiniu pasitarimu. Ketvirtas pasitarimo dalyvis - Knygų leidimo komisijos sekretorius Gira - minėtą pasitarimą taip aprašė savo dienoraštyje: „1935 m. gegužės 25 d. „11 val. turėjom posėdį su Masil[iūnu], Putinu ir Čiurlioniene dėl Simonaitytės Šimonių. Pravedžiau savo. Nutarėm = leistinas, nors Putinas gana skeptiškai kalbėjo, kad ir negalėdamas paneigti talento. Bene pavydas bylojo. Jam per najivu. Tegu jis taip parašo! Šiaip ar taip, jo Alt.
Pirminė Romano Struktūra Ir Giros Pasiūlymai
Nors Simonaitytės kūrybos tyrėjai, o ypač Brogienė, yra įdėmiai tyrusi išlikusius „Aukštujų Šimonių likimo“ rankraščius bei mašinraščius, vienas svarbus šio teksto istorijos aspektas ligi šiol nebuvo įvardytas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne saugomas ankstyviausias žinomas „Aukštujų Šimonių likimo“ variantas - susidedantis iš autografo ir autorizuoto mašinraščio - liudija, kad pirminiame romano sumanyme nebuvo 13-18 a. Romano pradžia, plėtojanti prie Įsručio gyvenusių bajorų Šimonių siužetinę liniją buvo sukurta tik 1935 m., po to, kai Gira paragino Simonaitytę peržiūrėti romano struktūrą ir suvienodinti skyrių apimtis.
Autobiografijoje Simonaitytė taip aprašė šią sceną: „Žiūrėkite... - ir jis parodo, - jeigu šitas skyrius turi tiek puslapių, tai ir šitame turėtų būti maždaug tiek pat. Dar man atrodo, kad čia reikėtų... - ir jis man parodo keletą lyg ir trūkumų, paaiškina sintaksės nelygumus ir dar kažką“.
Iš jo matyti, kad finalinis skyrius apie rašytojos antrininkę, neįgalią, be tėvo augusią Rožę Šimonytę užėmė 80 puslapių, t. y. ženkliai viršijo visas kitas romano dalis. Šį spėjimą patvirtina ir ant paskutinio šio mašinraščių ir rankraščių pluošto lapo įrašyta data - 1934 m. rugsėjis. Ar tai ankstyviausias teksto variantas, ar ne, jame aiškiai matyti, kad pirminė romano struktūra buvo žiedinė: apsukusi šimtmečio trukmės Šimonių nuosmukio istoriją, siužeto raida vedė atgal prie beužgęstančios lietuvininkų tautinės tapatybės atgimimo Rožė...
Šimonių Šeimos Likimai
Ieva Simonaitytė (1897-1978) - lietuvių literatūros klasikė, kilusi iš Mažosios Lietuvos krašto. Jos gyvenimas buvo susijęs su šio krašto dramatiška istorija, žmonių gyvenimo būdu, jų kalba ir papročiais. I. Simonaitytės romane “Aukštųjų Šimonių likimas” svarbiausia ne įvykiai, o likimai. Senasis Šimonis savo vaikus mokė, kaip gerbti ir ginti savo bajorišką kilmę bei garbę ir mylėti ssavo žemę.
Jo protėviai buvo garbingi bajorai ir jis pats taip buvo išauklėtas. Motinai Šimonienei svarbiausia, kad vaikai būtų dievobaimingi ir ištikimi karaliui. Šimonių vaikai žinojo, kas jie tokie, ko verti ir prieš nieką nelenkė galvos. Šimonis - stiprios valios žmogus, gimtoji žemė ir savi namai jam svarbiausia. Atėjusiems vokiečiams jis pasakė, kad niekados, kol jis gyvas, svetimi nešeimininkaus jo namuose.
Vyresnysis Šimonio sūnus Etmonas svajojo, kaip vvytų priešus nuo savo žemės ir jo kraštas būtų laisvas. Etmonas liko gyvas, kai siautėjo maras, kartu su tėvu ir broliu dirba dvare, padeda našlaičiams. Jis nori, kad Šimonių dvaras išliktų ateičiai. Sūnus Lukošius irgi eitų ginti savo žemės, aukščiau visko jam - lietuvio garbė.
Endrius, kaip ir kiti jo broliai, darbštus, pareigingas, mylintis tėvus ir gimtinę. Jaunesnysis sūnus Matas - išdidus, mylintis savo kraštą, Šimonio sūnus, jis neleidžia skriausti engiamųjų. Lydija ir Jonė labai geros širdies Šimonių dukterys.
Lydija - gailestinga, ji padeda vargšams, slaugo sergančius. Žmonės, kaip ir kitus Šimonis, ją gerbia ir myli. Jos sesuo Jonė svajoja apie kunigaikštį, kuris atjos ir išsiveš ją į Lietuvą. Bet jos irgi mirė nuo naro. Nuo maro miršta ir jų motina. Lieka tik vienas Šimonis - Matas, kuris priverstas išeiti iš savo namų, nes ten šeimininkauja svetimi, o savųjų jau nieko nebeliko.
Jis ateina įį Aukštujus ir čia įsikuria. Jis sukuria šeimą, turi tris vaikus: Katrytę, Ansį ir Etmoną. Matas dažnai pasakoja savo vaikams apie bokštą Įsros pakrantėje, jis labai ilgisi savo namų, jam norisi sužinoti, kas dedasi jų buvusiame dvare. Jis norėtų aplankyti savo artimųjų kapą dvaro sode.
Ir kai jo sūnus Etmonas išeina į kariuomenę, jis prašo jo aplankyti senąjį dvarą. Etmonas, grįžęs namo, negalėjo meluoti tėvui, kad nieko toje vietoje nebeliko. Juk tėvai mokė niekada nemeluoti. Nuo to laiko Matas Šimonis ddaugiau nebepasakojo apie bokštą Įsros pakrantėje ir kapą bajorijos sode.
Panašus:
- Aukštųjų Panerių Lopšelis-Darželis: Išsamūs Atsiliepimai, Įspūdinga Aplinka ir Svarbi Informacija
- Aukštųjų Šimonių Likimas: Šokiruojanti Tėvo ir Vaikų Santykių Istorija Atskleista!
- Atraskite savo gyvenimo likimą pagal gimimo datą – Numerologijos paslaptys atskleistos!
- Pilvo spazmai nėštumo metu: Sužinokite pagrindines priežastis ir efektyviausius gydymo būdus!
- Neįtikėtinos Vaikų Gimtadienio Dekoracijos: Kūrybingos Idėjos, Populiarios Temos ir Praktiniai Patarimai