Esame išmokę daugelio suaugusiųjų sunkumų priežasčių ieškoti vaikystėje, ankstyvuosiuose gyvenimo metuose, kylančių dėl nepakankamos tėvų meilės ar sutrikdyto prieraišumo. Kai kurie užauga psichologiškai nepalankiomis sąlygomis - tampa nepasitikėjimo savimi, nerimo, paranojos ir gėdos aukomis, nes praeityje pritrūko būtinos šilumos, rūpesčio ir atjautos.
Tačiau yra netikėtas ir subtilesnis auklėjimo metodas, kuris vaikystėje gali sutrikdyti natūralų vaiko virsmą suaugusiu asmeniu - jį galima pavadinti „Auksinio vaiko“ sindromu. Suaugę žmonės gali turėti psichologinių ir mentalinių sunkumų ne tik dėl to, kad buvo ignoruojami ar su jais netinkamai elgėsi. Problemų galima turėti dėl to, kad tėvų ir artimųjų meilė būna ypatingai stipri, su nerimą keliančiu intensyvumu: vaikai giriami už gabumus, kurių neturi, ir net negali savyje atpažinti nieko panašaus.
Nes tėvai, siekdami išreikšti palankumą vaikui, nebyliai reikalauja būti genialiu, ypatingu, unikaliu, šmaikščiu, išmintingu, gražiu, pažangiu, gabiu ir pan. Šis patyrimas prasideda tik gimus kūdikiui, kai vienas ar abu tėvai nieko nelaukdami ima vaiką vadinti išskirtiniu ir atitinkamai su juo elgtis. Vaikutis paskelbiamas nepaprastai gražiu, protingu, talentingu ir jam vienareikšmiškai žadamas ypatingas gyvenimas. Tėvai tiki, kad jų vaikui neskirti įprasti vidutinio žmogaus suklupimai, klaidos ir nuoskaudos. Dar po stalu stačiam vaikščiojančiam bambliui pranašaujama, kad jo vardas bus žinomas šimtmečius.
Kaip pasireiškia „Auksinio vaiko“ sindromas?
Tačiau vaikas, kuris vis dar bando išsiaiškinti kaip segti sagas, susidūręs su tokiais milžiniškais tėvų lūkesčiais, gali išgyventi vidinės tuštumos ir visiško neįgalumo jausmus. Mažylis nepajėgus savyje rasti tokių resursų, vidinių išteklių (patirties ir išminties), kad pateisintų viltis ir lūkesčius tų, kuriuos be galo myli ir nuo kurių priklauso. Jis auga su slepiamu apgaulės jausmu ir nuolatine baime, kad vieną dieną bus demaskuotas, ir visi pamatys, koks jis įprastas ir vidutinis, neturintis jokių talentų. Taigi, stiprėja nepasitikėjimas savimi, baimė imtis bet kokių užduočių, drovumas, baimė suklysti, dingsta motyvacija. Vaikas auga tikėdamasis, kad kas nors iš aplinkinių atpažins jo unikalumą ir sukurs jam neįtikėtinai didingą likimą.
Auksiniam vaikui sunku atsikratyti nuolat primetamo jausmo, kad jis yra labai ypatingas, ir vis dėlto negali savyje rasti jokių realių priežasčių, kad galėtų tai pagrįsti ir tapatintis su kažkuo unikaliu. Tačiau jokio vaiko siekiai nėra pagrįsti noru sukelti revoliuciją šalyje ir būti gerbiamu per amžių amžius. Paprasčiau tariant, patys savaime vaikai netrokšta kažko didingo ir unikalaus. Jie nori būti priimti ir mylimi už tai, kas jie yra, su tais dalykais, kurie nėra įspūdingi ir iš kojų verčiantys kaimynus bei gimines. Vaikai nori būti vaikiški, klystantys, nori pykti ir rėkti iš džiaugsmo, kaip mes visi, jie trokšta būti matomi ir priimti su visomis ydomis, silpnybėmis, kurios būtų atleistos ir pripažintos, o ne paneigtos ar nutylėtos, ar pridengtos nerealiais „gabumais“.
Šis reiškinys nukreipia mus link kitokio meilės vaikui supratimo - priimant jo neišmanymą ir tą patirtį, kurią jis turi šiam momentui, ir tik nuo to laiptelio matuoti jo sekančius pasiekimus, neužbėgant dešimtmečiams už akių, neprognozuojant vaiko likimo jam nė nežinant. Tėvų meilė ir globa negali būti sąlygota vaiko pasiekimų ar atitikimo jų lūkesčiams. Idealiu atveju tėvams turėtų būti nesvarbu, kur link vaikas eina - tiksliau, tai turėtų būti svarbu tik tiek, kiek tai svarbu vaikui. Nuo ankstyvo amžiaus mažyliai aiškiai demonstruoja, kas jiems svarbu, kas domina.
Kaip tėvai suteikia „Auksinio vaiko“ statusą?
Tėvai, kurie savo vaikams suteikia „Auksinių vaikų“ statusą, žinoma, nėra sąmoningai žiaurūs ir nesiekia pakenkti. Jie tik su dramatišku įkarščiu nukreipia energiją neteisinga kryptimi, nes dėl tam tikrų priežasčių nemato jai geresnės išveikos. Vaikas gali tapti „priežastimi“ nutraukti nesėkmingą karjerą, kuri susiklostė ne taip, kaip tikėtasi, atsikratyti slegiančios nuotaikos dėl savo nesėkmių arba atgaivinti netenkinančią santuoką.
Išsilaisvinimas nuo lūkesčių
Augdamas „auksinis vaikas“ gali patirti tam tikrą lūžį, kai ateina suvokimas, kad jam tikrai nepavyks įgyvendinti visų į jį investuotų vilčių bei lūkesčių. Auksinė ateitis, buvusi taip aiškiai išpranašauta, niekada neišsipildys. Tačiau, jei šiam vaikui pavyks įveikti skausmingą asmenybės subyrėjimą, jo lauks visų pastangų vertas laimėjimas: išsilaisvinimas nuo tų lūkesčių, kurie buvo atskyrę jį nuo pasaulio ir asmeninės realybės. „Auksinis vaikas“ gali atrasti laisvę džiaugtis svarbiausia tiesa - gyvenimas neturi būti auksinis, kad būtų vertingas. Mes galime gyventi būdami paprastesniais metalais, aliuminiu ar geležimi, galbūt net akmeniu, ir vis tiek būti vertingi, mylimi ir turėti adekvačią savivertę.
Kulvinskų šeimos istorija: meilė ir iššūkiai auginant vaikus su Dauno sindromu
Šiame kontekste verta prisiminti Marijampolės krašto Kulvinskų šeimos istoriją. Valdas ir Daiva Kulvinskai augina tris vaikus, iš kurių du turi Dauno sindromą. Jų istorija - tai pavyzdys, kaip meilė, atsidavimas ir nuolatinis darbas gali padėti vaikams su negalia integruotis į visuomenę ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
Prieš kelerius metus Kulvinskų šeima įkūrė „Skomanto ir Vijūnės labdaros ir paramos fondą“, kurio tikslas - ne tik gauti lėšų dviejų vaikučių su Dauno sindromu reabilitacijai, bet ir dalintis savo patirtimi, šviesti visuomenę apie tai, kaip vaikai su Dauno sindromu auga, ką jie daro ir kaip juos priimti. Paramos fondo paskyroje šeima dalinasi, kokius ugdymo ir reabilitacijos metodus jie išbandė savo vaikams, kas pasirodė veiksminga, kas nepasiteisino. Jie sako, kad reikia nenuleisti rankų ir daryti viską, kas tik įmanoma. Nes jei galvosi, kad nepavyks, tada tikrai nepavyks.
Kulvinskų šeima gali tai palyginti, nes šeimoje auga ir vyriausioji dukra, dešimtmetė Gabija, kuri yra įprastos raidos vaikas. O septynerių Skomantas ir penkerių Vijūnė - turintys Dauno sindromą. Daiva ir Valdas sako, kad jų šeima labai norėjo vaikų, bet daug metų negalėjo jų susilaukti. Pirmagimė Gabija atnešė pilnatvės jausmą, o kai po poros metų Daiva pasijuto vėl nėščia, buvo labai laiminga.
Kulvinskai sako, kad jiems labai padėjo pažintis su kitomis šeimomis iš Žmonių su Dauno sindromu globėjų asociacijos. Pati asociacijos direktorė augina tokią dukrą, ji nuramino, kad mergaitė lanko mokyklą, mokosi vokiečių kalbos, rašo. Kitos šeimos pasakojo apie suaugusius savo vaikus, kurie dalyvauja plaukimo varžybose.
Nors ir Skomantas, ir Vijūnė turi Dauno sindromą, jie labai skirtingi. Skomantas labai lipšnus, draugiškas, visus nori apkabinti ir pabučiuoti, net suaugusius vyrus ir moteris. Tik labai judrus, reikia nuolat žiūrėti, kad kur nepabėgtų. O Vijūnė santūresnė, moka pakovoti už save.
Šeima sako, kad dėl vaikų diagnozių gavo daug išbandymų bei iššūkių. Bet dar vienas dalykas, ko gavo su kaupu, - tai meilės. „Jau ko gavome, tai gavome - mūsų penkeriukė yra tikra komanda, kurioje vienas kitą palaikome ir padedame. Negalime keikti likimo, kad atsiuntė tokius vaikus. Jie mums leido patirti, kiek žmonėse yra supratingumo, draugiškumo, atjautos. Per vaikus mes susitikome daugybę gerų žmonių, kurių kitu atveju tikriausiai nebūtume pažinę.
Valdas neslepia - vaikų susilaukti porai ilgai nepavyko, nors labai jų norėjo. Tačiau vėliau vaikai, kaip juokdamasis pats sako, tiesiog pasipylė, ir dabar jų jau visi trys - šeima augina dvi dukras ir sūnų. Du jaunesnieji vaikai turi Dauno sindromą.
Šeima yra įkūrusi „Skomanto ir Vijūnės labdaros ir paramos fondą“. Daugiavaikiai tėvai dėkingi savo draugams, artimiesiems, pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms už ištiestą pagalbos ranką. Tas žmonių gerumas visada labai sujaudina, sako Valdas. Tačiau įkurto fondo tikslas - ne tik gauti lėšų abiejų vaikų reabilitacijai, bet ir dalintis savo patirtimi, šviesti visuomenę apie tai, kaip vaikai su Dauno sindromu auga ir kaip juos priimti.
Tuo metu vyriausioji dukra Gabija mokosi mokykloje be sienų „Laisvi vaikai“, orientuotoje į ugdymą šeimoje. Vyriausioji sesė yra tarsi antroji jaunesniųjų vaikų mama. Valdas sako, kad ji juos visada pagloboja, paėmusi už rankų vedasi į lauką, į kiną, koncertus. „Gyvenimo iššūkiai ją privertė greičiau subręsti, tapti atsakingesnei, savarankiškesnei, bet kartu ir jautresnei. Ji yra labai empatiška ir kūrybiška asmenybe“, - apie vyresnėlę kalba tėtis.
Kulvinskų šeimos kasdienybė
Paprašytas papasakoti, ką šeima mėgsta veikti laisvalaikiu, Valdas sako, kad per visus rūpesčius nelabai tokio laiko ir lieka, tačiau pasiklausęs supranti - ne kiekvienam dar šitiek spėti nuveikti. Pats vyras fotografuoja įvairius Sūduvos krašto tradicinius renginius, domisi savo krašto paveldu, istorija bei tradicijomis. Daiva mėgsta įvairius rankdarbius, savanoriauja, veda edukacijas. O visi trys vaikai groja, dainuoja ir šoka.
Keliauti patinka visai šeimai. Valdas prisimena, kad šio juodviejų su Daiva pomėgio, nepristabdė ir gimusi ilgai laukta pirmoji dukra Gabija. Su ja, dar visai mažyte, šeima pabuvojo Kipre. O visi kartu jie yra įgyvendinę seną svajonę apkeliauti Lietuvą.
Valdas su Daiva tiki, kad kelionės jiems leidžia tobulėti. „Po kiekvienos kelionės matome vis augančią pažangą. Tai būna laikas, kai pasisemiame naujų įspūdžių, praleidžiame kartu daug kokybiško laiko, išgyvename įvairias emocijas - ne tik susižavėjimą, džiaugsmą, bet ir nuovargį, susierzinimą. Po kelionių šeima pasitikrina ribas, nusigludina aštrius kampus, sužinome apie save ir savo vaikus naujų dalykų. Ir tikime, kad vaikai gali daugiau, nei mes manome. Tad gyvenimo kelionė tęsiasi - tai aukštyn, tai žemyn, bet vis į priekį“, - įsitikinęs daugiavaikis tėtis.
Intelekto sutrikimai: priėmimas ir integracija į visuomenę
Maždaug 10-čiai vaikų iš 1000 Lietuvoje kasmet diagnozuojamas intelekto sutrikimas. Intelekto negalia yra viso gyvenimo palydovas, ji niekur neišnyksta, tačiau kuo anksčiau su ja pradedama „dirbti“ - tuo didesnė gerų rezultatų, pilnavertiškesnio tokio žmogaus gyvenimo ir integracijos į visuomenę tikimybė.
„Raidos sutrikimų išgydyti negalime, tačiau turėdami tam tikras metodikas galime kartu su tėvais padėti vaikui prisitaikyti, o jam užaugus, adaptuotis visuomenėje, kad jų gyvenimo kokybė kiek galima mažiau skirtųsi nuo kitų žmonių. Tai - pagrindinis uždavinys. Raidos sutrikimus reikia nustatyti labai anksti, nes yra auksinė taisyklė: kuo anksčiau nustatai raidos sutrikimą, tuo yra didesnė tikimybė, kad bus galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų.
Viena iš dažniausių intelekto sutrikimo priežasčių yra dauno sindromas, kita priežastis - trapios X chromosomos sindromas, kurį dažniausiai turi berniukai. Jų veidas dažnai būna pailgas, jie turi dideles ausis, jiems būdingi kalbos sutrikimai, hiperaktyvumas, elgesio problemos ir pan.
„Intelekto sutrikimai yra dalinami į keturias dideles grupes: lengvas, vidutinis, sunkus ir gilus intelekto sutrikimas.
„Kadangi intelekto sutrikimas yra labiausiai stigmatizuojamas sutrikimas - visuomenei vis dar sunku priimti tokius žmones.
„Įprastai vaikai su intelekto sutrikimais būna labai lėti, jie turi menką motyvaciją aktyvioms veikloms, būna sutrikusios vos ne visos jų raidos sritys: pradedant nuo judesių bei kalbos ir baigiant kognityvinės raidos sutrikimais. Tokius vaikus lavinti pradeda ankstyvosios reabilitacijos tarnybos, kuriose dirba visa komanda specialistų: gydytojai raidos pediatrai, psichologai, logopedai, kineziterapeutai, ergoterapeutai ir socialiniai darbuotojai. Remiantis vaiko gebėjimais, sudaromos reabilitacijos programos, mokomi ir tėvai, kaip šie turėtų auklėti vaikus, juos prižiūrėti ir formuoti jų savarankiškumą.
„10 proc. vaikų, turinčių dauno sindromą, gimsta visiškai pliki. Taip nutiko ir vienam mūsų pacientui Petriukui. Jis lankė darželį ir vienintelis skirtumas, kurį matė vaikai, buvo tai, kad jis yra plikas. Kad Petriukas buvo lėtesnis ir ne viską suprasdavo - šito vaikai tiesiog nematė. Jie tempdavo jį visur kartu, jeigu kažkur dalyvaudavo, imdavo už rankytės, jam padėdavo. Vėliau jis išėjo į mokyklą, kur atitinkamai mokėsi pagal specialią programą, tuomet jis įsigijo specialybę profesinėje mokykloje - tapo konditerio padėjėju ir puikiausiai surado savo vietą gyvenime.
Tėvų atstūmimas: psichologinis smurtas prieš vaiką
„Jeigu vaikų nuteikinėjimas ir tėvų atstūmimas nėra laiku sustabdomas, tai negrįžtamai psichologiškai sužaloja vaikus, visiškai sugriauna jų santykius su atstumtais tėvais, jų giminėms ir dažnai tai yra perduodama iš kartos į kartą“, - teigia Tarptautinės tėvų atstūmimo tyrimo grupės („Parental Alienation Study Group“) narė Birutė van der Weg-Bražiūnienė.
Vaiko nuteikinėjimas, siekiant, kad vaikas nebendrautų ir atstumtų kitą iš tėvų, yra psichologinis smurtas prieš vaiką bei šiurkštus jo teisių į šeimos ryšius pažeidimas.
Pasak B. van der Weg-Bražiūnienės, Vaiko teisių tarnybos specialistai turėtų taikyti griežčiausias įmanomas priemones, įskaitant nuobaudas už administracinės teisės pažeidimus, kai yra pastebima ir nustatoma, kad vaikų nuteikinėtojai nekeičia savo elgesio, nuteikinėja, manipuliuoja, riboja ir draudžia vaikui bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu.
Tėvų atstūmimo ir nuteikinėjimo atvejus privalu kuo skubiau atpažinti ir nedelsiant imtis priemonių, kurios padėtų tai sustabdyti. 3-6 mėnesių laikotarpis yra riba, po kurios vaikui padaryta psichologinė žala darosi akivaizdi ir vis sunkiau atitaisoma.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Rumšiškių senelių globos namai "Auksinis amžius": rami senatvė
- Atraskite Visagino Lopšelio-Darželio „Auksinis Gaidelis“ Magiją – Geriausia Vaikų Ugdymo Patirtis!
- NASA, RASA ir Auksinis Kiaušinis: Paslaptingos Sąsajos ir Įkvepiančios Interpretacijos
- Vietinė Rinkliava Palangoje: Visas Vadovas, Ką Reikia Žinoti!
- Karaoke dainos vaikams: Dainuokime kartu ir linksminkimės!