Tik iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad vaikams suaugus jų ir tėvų santykiai turėtų tapti vis paprastesni. Žmogaus studijų centro partneris, psichologas Justinas Burokas teigia, kad suaugusių vaikų ir tėvų santykių tema yra neišsemiama.
Kad ir kaip būtų paradoksalu, visą gyvenimą mes esame vaikai. Suaugę, patys tapę tėvais, senstantys mes tebeturime tėvus. Jei ne gyvenančius šiame pasaulyje, tai bent jų vaizdinį, įspaudą savo sąmonėje. Kol gyvi tėvai, juos lankome ar apleidžiame, sutariame ar pykstamės, diskutuojame ar konfliktuojame.
„Tėvų ir vaikų santykiai, pastariesiems suaugus, be abejonės tęsiasi ir toliau“, - sako „Asmens sveikatos klinikos“ medicinos psichologė, psichoterapeutė Viktorija Tarozienė. Nors šiame etape tėvai ir vaikai jau būna perėję reikšmingiausius santykių kūrimo laikotarpius, tam tikri santykių modeliai jau būna įsišakniję, tačiau ir vėlesniuose gyvenimo etapuose jie neišvengiamai vystosi toliau ir keičiasi. Be to, suaugusio žmogaus sąmonėje „tėvų“ sąvoka prasiplečia. „Tėvišką“ ar „motinišką“ įspaudą žmogaus psichikoje palieka ne tik biologiniai tėvai, bet ir kiti emociškai reikšmingi asmenys.
Iš tėvų „paveldime“ ne tik akių spalvą ar plaukų formą, bet taip pat mintis apie save, kitus žmones, gyvenimą, emocinio reagavimo ir santykių palaikymo modelius. Kartais suaugusių vaikų elgesys gali būti visai priešingas nei tėvų, tačiau ir jis kyla sekant tėvų pavyzdžiu - tiksliau, dėl desperatiško noro būti kitokiam negu tėvai. Ieškoma būdų, kaip išvengti ankstesnių elgesio modelių atkartojimo tapatinantis su kažkuo kitu.
Suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapai
V. Tarozienė išskiria mažiausiai tris suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapus. Šis laikotarpis abiem pusėms kupinas pokyčių bei išgyvenimų. Tėvai atsisveikina su aktyvia tėvyste, tad atsiranda galimybė įsitraukti į naujas ar primirštas veiklas. Gali sustiprėti poreikis formuluoti ateinančio gyvenimo etapo uždavinius, naujai permąstyti gyvenimo prasmės klausimus. Jaunas suaugęs žmogus šiuo metu įgyvendina savo raidos uždavinius: tyrinėja gyvenimą ir mokosi plačiąja prasme.
Pasak psichoterapeutės, šiuo laikotarpiu tiek emocinis, tiek fizinis atstumas tarp tėvų ir vaikų natūraliai gali padidėti. Abi pusės gali pajusti laisvę ir norą atitolti, tyrinėti savo asmeninę gyvenimo erdvę, norus ir poreikius, išnaudoti santykių su kitais žmonėmis, vietomis ir patirtimis teikiamas galimybes.
Antrąjį suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapą psichoterapeutė sieja su „sugrįžimu“. Po kelionių ir savęs paieškų, jeigu santykiai yra pakankamai sveiki ir gyvybingi, anksčiau ar vėliau turėtų ateiti noras „sugrįžti į šeimą“. „Kalbu ne apie fizinį suaugusių vaikų grįžimą į tėvų namus, nors toks noras irgi gali kartotis, bet apie šeimos susibūrimą draugėn platesniąja prasme, kai susitinka suaugę lygiaverčiai asmenys“, - sako V. Poreikis suartėti dažnai kyla atsiradus bendram tikslui, pavyzdžiui, auginti trečiąją kartą, kuo nors drauge rūpintis.
Vaikų auginimas nuo seno yra bendruomeninis darbas. Tuo tikslu dažnai atsigręžiama į tėvus, senelius, kitus artimus žmones. Sėkmės atvejais tai kūrybingo ir produktyvaus tėvų ir suaugusių vaikų bendradarbiavimo laikotarpis. Pasak psichoterapeutės, čia biologinis amžius netenka aktualumo.
Trečias tėvų ir suaugusių vaikų santykių etapas susijęs su dar vienu atitolimu ir atsisveikinimu. Akivaizdu, kad aktualesni darosi rūpinimosi ir fizinės priežiūros klausimai. „Kartais susiklosto paradoksali situacija, kad vaikai ir tėvai šiuo laikotarpiu suartėja fiziškai, tačiau psichologinis jų atstumas didėja, nes kuri nors pusė dėl prastos sveikatos nebegali atpažinti savo artimųjų, palaikyti prasmingo ryšio“, - pastebi V.
Tradicinės šeimos ir bendruomeninio gyvenimo vertybes puoselėjančiose kultūrose įprasta, kad šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, o tėvų priežiūra senatvėje laikoma vaikų pareiga. Tačiau šiandien gyvename postmodernioje ir globalioje visuomenėje, kur fizinio artumo ir tiesioginės priežiūros lūkesčius ne visada pavyksta išpildyti. Dažnai vaikai gyvena toli nuo tėvų ir fiziškai negali jiems padėti. Pagerėjus gydymo bei slaugos sąlygoms, taip pat paslaugų prieinamumui, tenka pasvarstyti, kur, namuose ar įstaigoje, pagyvenusio ar sergančio artimojo gyvenimo kokybė bus geresnė.
Šeimos santykių pokyčiai šiuolaikinėje visuomenėje
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos šeiminių santykių struktūra reikšmingai keičiasi. Bendrai gyvenančių kelių kartų šeimos tampa retenybe. Šeimos nariai dažniausiai nebėra susaistyti gyvenamosios vietos ar bendro amato. Užaugo jau kelios kartos vakarietiško individualizmo dvasioje augintų vaikų, kurie linkę rūpintis savimi nesikliaudami besąlygišku biologinės šeimos palaikymu.
„Šie suaugę žmonės turi galimybę laisvai rinktis, su kuo užmegzti ir palaikyti santykius, kam ir kiek įsipareigoti, ką jie laikys savo „tėvais“, o kartais ir „vaikais“. Taigi tėvų ir suaugusių vaikų santykius kai kuriais atvejais galime laikyti savotišku pasirinkimu, kuris paremtas bendra jų istorija, emociniais ir moraliniais kiekvieno santykio dalyvio argumentais“, - pastebi „Asmens sveikatos klinikos“ psichoterapeutė V.
Ribų nustatymas
Visos tos linijos ar ribos yra nubrėžiamos praktiškai vieninteliu tikslu - vaiko saugumo tikslu. Turbūt pirma riba, kuri vaikui yra užbrėžiama, tai yra kokia nors rozetė, kad liktum gyvas. Jeigu dvimečiui kalbame apie fizinį saugumą, tai kalbant apie dešimtmetį ar penkiolikmetį, mes kalbame apie socialinį saugumą. Socialinį gebėjimą adaptuotis ir gyventi visuomenėje.
Yra dalykai, kur mes, kaip sociumas, susitariame. Jeigu mes norime susišnekėti, tai turime išgirsti vienas kitą, paaiškinti savo pozicijas. Svarbu suprasti, kad tie žmonės, kurie yra šalia, taip pat myli tavo vaiką ir atėjo tau padėti. Mažą vaiką sureguliuoja santykis, jam labai baisu prarasti tėčio gero santykio ar mamos.
Keturmetis parduotuvėje, kuris nori kažkokio daikto ir verkdamas pradeda jo reikalauti, čia tėvams svarbu suprasti, ką jie nori pasiekti. Mažas vaikas turi frustraciją, mūsų akimis žiūrint, tai nėra didelė frustracija. Yra tikslas nuraminti, vaikas yra apimtas labai stiprių jausmų, reikia pakelti, pasakyti, kad tikrai tuoj praeis, liūdna, pikta, bet šiandien nepirksime, reikia parodyti supratingumą. Jeigu tas nepavyksta, nereikia bausti, nereikia ignoruoti, nereikia sakyti, kad tave pasiims valytoja.
Svarbu mamai pasitikėti savimi, tikiu, kad galima. Paauglystėje beveik nebeegzistuoja tokia sąvoka, kaip uždėti ribas, mes galime norėti jas įvardinti, bet neturime svertų. Manau, kad tėvai kažkuria prasme yra teisingame kelyje, tik ne taip lengva atstovėti savo vertybes, kai tas pats sociumas diktuoja kažkokius kitus dalykus. Čia galime pareikalauti tos pačios kantrybės, padėti vaikams pasipasakoti daugiau, kaip jie jaučiasi. Vaikus mokyti pasaulio įvairovės, kartais pripažinti, jei resursai yra mažesni, bet svarbu paaiškinti, gal tie finansai išeina į teatrą, į mokslą, keliones. Svarbu suprasti ir tai, kad tam vaikui reikės atstovėti prieš bendraamžius. Suaugę gali susirasti savo burbulą, bet bendraamžiai gali būti, kad jie yra labai vieniši kartais.
Kai ribos yra tik apie draudimą, tai tada jos tampa ne jo, jos nėra jo vidinės. Tada reikia žiūrėti, kur vystosi ta priklausomybė, gal vaikas nepajėgus sustoti ir kontroliuoti save, bet pradžioje jis turi suprasti, kas jam čia yra gerai nuo to, ne tik, kas blogai nuo to - neturiu galimybės žaisti, aš vienas toks vargšas.
Tačiau ryte reikia kalbėti, kas čia įvyko, gal buvo pažeisti susitarimai, o gal jų dar nebuvo ir tai pirmas toks pavojingas incidentas. Čia yra ribos, kurios nėra tik šeimos ribos, čia yra ir įstatymo ribos, lygiai kaip su virtualia erdve - jie dažnai virtualioje erdvėje pažeidžia įstatymus, nes kažkuria prasme, net nesusieja, kad ten galioja tie patys įstatymai - negali vogti, meluoti, tyčiotis iš kito.
Vietoje to, kad su dvimečiu ginčijamės, mes sakome: eikime į laukutį.
Šeimos ryšių vertė
Konfliktų tarp tėvų ir vaikų būta visais laikais, tačiau kartų susvetimėjimo tendencija labiau būdinga mūsų amžiui. „Šeimos ryšiams reikėtų sugrąžinti vertę. Tėvų ir vaikų ryšiai nereiškia naudojimosi ar išnaudojimo“, - pabrėžia psichologė psichoterapeutė LINA DIRMOTĖ (VĖŽELIENĖ). Lyginant su senesniais laikais, kai tėvai, vaikai ir anūkai laikėsi vieni kitų, mūsų laikų žmonės yra savarankiškesni. Tačiau atsiranda ir tam tikras atskirumas: „Aš galiu savimi pasirūpinti pats.“ Ir tie konfliktai leidžia atsitraukti vaikams nuo tėvų - tuomet lieka ignoravimas, atstumas.
Kontroliuojantys, diktuojantys auklėjimo modeliai - vadinkim juos nedemokratiškais - atstumia vaikus, jie jaučiasi įkalinti, negalintys daryti tai, kam jaučia pašaukimą. Kitose šeimose akcentuojama, kad užaugę vaikai privalo prižiūrėti senstančius tėvus, atlikti savo pareigas, ir tas „privalėjimas“ kuria ne santykį, o priklausomybę. Šiuolaikiniai žmonės yra sąmoningesni, tad nuostata, kad tiek tėvai, tiek vaikai ką nors privalo duoti vieni kitiems, jau nebeveikia. O naujų vertybių - tai, kas iš tiesų yra vertinga kartų tarpusavio santykiuose - žmonės dar nėra susikūrę.
Jauniems žmonėms iškyla svarbesnių prioritetų, negu rūpintis senais tėvais ar savo šeimos kūrimu. Santuokos atidėliojimas, gyvenimas nesusituokus yra populiarus sprendimas tarp jaunų žmonių. Pastebiu, kad dabartinė karta santuoką vertina netgi labiau nei jų tėvai, kurie tuokdavosi daug negalvodami. Porose kyla konfliktų, kai vienas galvoja, kad reikia saugoti Žemę nuo gyventojų pertekliaus, o kitas norėtų vaikų. Tačiau dažniausiai už to slypi ne globalus rūpestis dėl klimato ar Žemės, o asmeninis motyvas, nuoskauda, baimė, nevisavertiškumas, nepasitikėjimas.
Žmonės iškelia tuos prioritetus, kurie yra svarbūs visuomenei. O visuomenė labiausiai vertina turinčiuosius statusą, pareigas, pajamas. Auditorija neplos atsistojusi už harmoningus santykius su tėvais ar gražų meilės ryšį su kokiu nors žmogumi. Tačiau nedaugeliui pavyksta išbalansuoti tarp savirealizacijos ir sklandaus asmeninio gyvenimo. Žmonės, kurie tam tikroje savo asmeninio gyvenimo srityje jaučiasi menkaverčiai ir todėl susitelkia išskirtinai į profesinę veiklą, karjerą, pajamų generavimą, rizikuoja likti nelaimingi.
Kaip mums išvengti susvetimėjimo savo šeimose? Šeimos ryšiams reikėtų sugrąžinti vertę. Tėvų ir vaikų ryšiai nereiškia naudojimosi ar išnaudojimo. Vaikų gimdymas irgi nėra skirtas naudai. Šeimos santykiai yra bendrystė - kai man sekasi, tai ir tau sekasi, kai man sunku, tai ir tau sunku. Bendrystę reikėtų akcentuoti šeimose, mokyklose, žiniasklaidoje.
Tapo madinga dėl suaugusių vaikų bėdų kaltinti vaikystės traumas ir netikusį tėvų elgesį, o tai dar labiau mažina pagarbą ar dėkingumą pastariesiems. Danų požiūriu, šeima turi didžiulę vertę tiek asmens, tiek visuomenės psichinei sveikatai. Mano nuomone, tam įtakos turi ilgaamžės danų visuomenės tradicijos - demokratija, šeimos sutelktumas, rūpinimasis vienas kitu visuomet buvo labai vertinami ir senelių, ir prosenelių šeimose. Ši šimtmečiais iš kartos į kartą perduodama tradicija persmelkia visas bendruomenes.
Tėvų meilė vaikams
Visuomenėje gajus įsitikinimas, kad visi tėvai privalo mylėti savo vaikus. Tačiau realybė yra kitokia. Kai kurie tėvai, nepaisant savo pastangų, nejaučia stiprios emocinės meilės vaikams. Tai nereiškia, kad jie yra „blogi“ žmonės ar netinkami tėvai.
Vaikai yra kaip veidrodžiai - jie sugeria tai, ką mato, girdėdami ir stebėdami savo tėvus. Net jei tėvai nejaučia stiprios emocinės meilės savo vaikams, tai nereiškia, kad jie neturi atsakomybės. Tėvystė yra ne tik emocijų klausimas, bet ir sąmoningas pasirinkimas, kaip tėvai veikia, kaip jie gyvena savo gyvenimą ir ką demonstruoja savo vaikams.
Tėvų atsakomybė už savo vaidmenis reiškia, kad jie turi sąmoningai rodyti pavyzdį, kuris padėtų vaikams augti emociškai, morališkai ir socialiai sveikiems. Tėvas dažnai tampa vaikų krypties rodykle, pavyzdžiu, ką reiškia būti atsakingu vyru. Dukros akimis tėvas yra pirmasis vyras, kuris parodo, kaip vyrai elgiasi su moterimis. Jei tėvas yra patikimas, laikosi savo žodžio ir demonstruoja pagarbą aplinkiniams, dukra tikėtina ieškos partnerio, kuris turi šias savybes. Sūnui tėvas yra modelis, kaip būti vyru.
Dukra, stebėdama mamą, mokosi, kaip elgtis su savo jausmais ir kaip juos išreikšti santykiuose. Jei mama sugeba konstruktyviai spręsti konfliktus, išlaiko emocinę pusiausvyrą net sudėtingose situacijose, dukra greičiausiai formuos panašų elgesio modelį. Sūnui mama tampa pirmąja moterimi, kuri parodo, ką reiškia būti moteriška ir atsakinga. Mamos vaidmuo taip pat apima gebėjimą parodyti vaikams empatiją ir rūpestį.
Tėvo ir mamos vaidmenys yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildantys. Kai abu tėvai yra sąmoningi ir atsakingi, jie kartu sukuria aplinką, kurioje vaikai gali mokytis tiek emocinio stabilumo, tiek kryptingo elgesio.
Net jei nejaučiate meilės vaikui, galite skirti savo gyvenimą tam, kad išmoktumėte kurti ryšį. Pradėjęs lankyti terapiją, jis suvokė, kad šis atotrūkis kyla iš jo paties santykių su tėvu, kuris buvo emociškai atitolęs. Tomas pradėjo nuo mažų žingsnių: jis leido daugiau laiko su vaikais, klausė jų istorijų ir stengėsi būti emociškai prieinamas.
Patarimai:
- Priimkite savo jausmus tokius, kokie jie yra.
- Tyrinėkite savo vidinį pasaulį.
- Sutelkkite dėmesį į atsakomybę.
- Ieškokite sąmoningo augimo.
- Būkite kantrūs.
Bene svarbiausias vaikų auklėjimo proceso veiksnys - artimas tėvų ir vaiko ryšys. Tai atspirties taškas, nuo kurio prasideda kiekvienas artimas santykis mūsų gyvenime. Tik tarpusavio ryšio su vaiku pagalba mes nesiimdami manipuliavimo, gąsdinimo, papirkinėjimo ar baudimo, galime kurti vaiko saugumui svarbias ribas. Visas mūsų elgesys yra sąlygotas skirtingų poreikių, tad didelė svarba turi būti skiriama jų supratimui.
Tik suprasdami tikruosius savo bei vaiko poreikius (pvz.: būti saugiam, suprastam, priimtam, svarbiam, įvertintam, pripažintam, paguostam, palaikytam, išklausytam, turėti galimybę saviraiškai, savarankiškumui, laisvę rinktis, tyrinėti, atrasti, sužinoti, išmokti, draugauti, linksmintis, pailsėti, pabūti vienam ir pan.) galime ieškoti kūrybiškų būdų jų patenkinimui. Norint suprasti apie kokį poreikį mums praneša kylančios emocijos labai svarbi yra pauzė - leisti sau truputi stabtelti ir įsiklausyti į save bei pajusti savo vaiką. Trumpa pauzė apsaugo mus nuo spontaniškų reakcijų kurios prasiveržia tuomet kai esme pavargę ir turime poreikį pailsėti arba tuomet kai patiriame nuolatinį vaiko trukdymą užbaigti pradėtus darbus (mūsų poreikis tuo metu galėtų būti pastovumo ar stabilumo, o vaiko - draugauti ar linksmintis).
Visos mūsų išgyvenamos emocijos nėra nei geros, nei blogos - yra tik tos emocijos kurias mes jaučiame ir kiekvienas toje pačioje situacijoje galime jaustis skirtingai. Jausmai gali būti malonūs ir nelabai, tačiau visi jie turi prasmę ir kyla iš patenkintų ar nepatenkintų vidinių mūsų poreikių. Geriausiai suprasti mes galime tik savo išgyvenimus, apie vaiko jausmus tik numanydami ar nuspėdami. Todėl labai svarbu tikslintis, klausti vaiko ar teisingai suprantame tai ką jis išgyvena, jaučia, patiria (pvz. “ar tu nuliūdai?”, “matau, kad labai išgyveni dėl to, kaip tu dabar jautiesi?” ir pan.). Domėjimasis vaiko jausmais siunčia jam žinutę, jog jis yra svarbus, suprastas, priimtas, skatina jį patį apgalvoti ir įsivardinti kylančias emocijas.
Vaiko suvokimas neretai skiriasi nuo mūsų, mes galime jam pritarti ar nepritarti, tačiau turime jį priimti nevertindami ir nesistengdami jo pakeisti. Ypatingą reikšmę čia turi mūsų pasirinkta komunikacijos forma su vaiku, ji gali mus suartinti arba priešingai - atitolinti ir supriešinti. Vertinimu paremtas kalbėjimas didina atstumą tarp mūsų ir vaiko ir visai nepadeda artimo ryšio kūrimui - vaikui kyla noras teisintis, gintis, prieštarauti ir įrodinėti savo tiesą.
Konkrečiais faktais paremta komunikacija nežemina vaiko, neskatina jo noro prieštarauti, tad tuo metu galime pereiti prie galimų situacijos sprendimo paieškų. Taip pat svarbu - aiškus įvardinimas vaikui kokio elgesio ar rezultato mes iš jo tikimės. Pasakymai ko mes nenorime, kad vaikas darytų, kaip elgtųsi (pvz. “nesuversk kambario”, “nelipk”, “nesimušk”, “netriukšmauk” ir pan.) vaikui gali būti neaiškūs ir suprantami savaip. Mūsų prašymai turėtų būti tokie aiškūs, kuriuos rezultate galėtume įvertinti atlikta ar neatlikta ir įgyvendinami atsižvelgiant į vaiko gebėjimus bei galimybes pagal amžių.
Taigi, pagrindinė šeimos tarpusavio santykių vertybė remiasi pamatine nuosata, jog visi mes esame vienodai svarbūs, tad kiekvienas turime teisę turėti skirtingus poreikius, išgyventi įvairias emocijas ir savaip suprasti bei interpretuoti tuos pačius dalykus. Santykiai paremti empatija ir pagarba sau bei savo vaikui, padeda puoselėti artimą tarpusavio ryšį bei kurti vaiko saugumui svarbias ribas.
Ką vaikai nenori girdėti?
Tėvai labai dažnai skundžiasi, kad vaikai jų negirdi, nenori girdėti ir susikalbėti su jais yra praktiškai neįmanoma. Vaikai nenori girdėti jausmų neigimo.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Sužinokite Viskas Apie Akių Uždegimą Nėštumo Metu: Priežastys, Efektyvus Gydymas ir Patikima Prevencija
- Gimdymo padėjėja: kas tai ir kodėl ji gali išgelbėti tavo gimdymą?