Rašytojas Antanas Škėma žuvo per autoavariją 1961 m. rugpjūčio 11 dieną Pensilvanijoje. Gimusi jau po savo senelio, žymaus rašytojo Antano Škėmos žūties, jį pažinti Corinna Škėma-Snyder galėjo tik per savo mamos bei kitų pasakojimus, paties menininko kūrybą.
Ankstyvasis gyvenimas ir patirtys
Pirmojo pasaulinio karo metais A. Škėma su tėvais gyveno Voroneže, Rusijoje, vėliau - Ukrainoje. Būdamas dar vaikas jis patyrė šio karo sėjamą siaubą. Vėliau, sugrįžęs į Lietuvą, čia sulaukė ir Antrojo pasaulinio karo.
Santykiai su šeima
„Mano mama yra rašiusi apie savo santykius su tėvu. Manau, visi žino, koks jis buvo vyras - jis visą laiką turėjo kitų moterų. Mano močiutė juo rūpinosi, jis turėjo priklausomybių, labai kentėjo. Senelį ir mano mamą siejo labai artimas intelektualinis ryšys. Vaikystėje jis jai duodavo knygų ir tai buvo nuostabu, nors sutikite - kas skaito R. M. Rilkę būdamas 12-os? Bet jis primygtinai ragindavo perskaityti vieną ar kitą knygą“, - pasakoja C.
Kūryba ir egzistencija
Jo romanas „Balta drobulė“, pasakojantis apie Niujorke dirbančio liftininko egzistencines ir kūrybines kančias, gausus ir autobiografinių detalių. Pasak C., „Sakyčiau, kad jis nepritapo ne tik Niujorke, jis nesijautė pritapęs niekur. Man atrodo, čia atsiskleidžia senelio vaikystės trauma. Vaikystės, paženklintos karo. Jie buvo Ukrainoje per intesyvias kovas. A. Škėma kraustėsi iš vieno miesto į kitą, ieškodamas sau vietos. Gyveno Niujorke, Čikagoje, vėl grįžo į Niujorką, vyko į Monrealį, Bostoną. Jis daug kraustėsi dėl darbų teatre. Bet tuo pačiu senelį lydėjo daug traumų, psichinių ligų, su kuriomis jam teko kovoti.
Svetimumo jausmas
Ji priduria nemananti, kad „svetimumo“ samprata romane susijusi tik su buvimu karo pabėgėliu. C. Škemai-Snyder taip pat įstrigo prisiminimas, kai su savo mama lankėsi kadaise vartais į JAV milijonams imigrantų buvusioje Eliso saloje.
„Mama pripažino, kad muziejuje jautėsi nejaukiai, nes ten sudaromas įspūdis, kad visi atvykę negalėjo sulaukti, kol pagaliau pasieks Jungtines Valstijas. Ji sakė: „Mūsų šeimai tai nebuvo svajonė. Manau, kad mano senelių patirtis anuomet buvo tipiška imigrantų patirtis. Močiutė buvo ekonomistė, bet dirbo parduotuvėje, senelis - rašytojas, bet dirbo lifto operatoriumi, o kai buvo Čikagoje, dirbo baldų fabrike.
Kūrybiniai siekiai ir palikimas
C. Škėma-Snyder pabrėžia, kad jos senelis troško kurti ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Siekė perlipti rašytojo iš Lietuvos rėmus. Ji pati „Baltą drobulę“ iš pradžių perskaitė lietuviškai, vėliau - angliškai. Paklausta, kokį įspūdį paliko senelio kūrinys, C.Škėma-Snyder pažymi, kad tai - sudėtingas romanas.
„Kaip ir minėjau, jis buvo iš kartos, kuri augo per Pirmąjį pasaulinį karą, patyrė Antrąjį pasaulinį karą. Prieš kelerius metus kalbėjau su drauge ir svarstėme, kad tai buvo unikalus momentas, kuris daugiau nepasikartos. Bet man atrodo, kad karas Ukrainoje dabartinei kartai reikš tą patį. C. Škėma-Snyder pozityviai žiūri ir įvairias A. Škėmos kūrinių šiuolaikines interpretacijas.
Pavyzdžiui, Jurgio Matulevičiaus filmą „Izaokas“, pastatytą pagal to paties pavadinimo A. Škėmos romaną, ar spektaklį „Pabudimas“, sukurtą pagal kitą A.
„Uždaryti jo kūrybą istorijos muziejuje nebūtų įdomu, todėl labai palankiai žiūriu į jo kūrinių transformaciją, reinterpretaciją.
Vis dėlto būti Škėmos anūke už Atlanto nereiškia nieko, sako C. Škėma-Snyder. Kitaip nei Lietuvoje. Čia senelio pavardė suteikė galimybę pažinti žmones, kurių ji galbūt nebūtų turėjusi progos sutikti. Tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių C.Škėma-Snyder susigrąžinti mamos ir senelio pavardę.
„Be to, man atrodo kvaila, kad turime imti tėvo pavardę. Tai irgi turėjo įtakos mano sprendimui. Tiesa, A. „Mano mama pirmą kartą į Lietuvą grįžo 1987-aisiais ir pasiėmė mane kartu. To apsilankymo metu aš staiga supratau, kas jis buvo. Tuo metu A. Škėmos darbai vis dar nebuvo legaliai spausdinami, tad žmonės pasakodavo, kaip slapta skaitė „Baltą drobulę“, kad tai buvo pati stipriausia knyga, kokią jie yra kada nors skaitę“, - pasakoja C.
Kelionė į Lietuvą
Ji sako, kad į mamos gimtinę vyko be jokių išankstinių nuostatų, galvoje nebuvo susikūrusi jokių vaizdinių, bet „kaip amerikietei, augusiai Šaltojo karo laikotarpiu, ši kelionė turėjo tam tikrų savitų sluoksnių“.
„Oro uoste mūsų nepasitiko 500 pusbrolių ir pusseserių. Mano mamai jos bendruomenė buvo ne giminės, o meno pasaulio žmonės. Pirmą kartą pamačiau savo mamą su kitais lietuviais, kurių ji nebuvo mačiusi labai ilgai. Buvo įdomu tai stebėti“, - komentuoja C.
Pašnekovė pripažįsta - šis apsilankymas Lietuvoje turėjo didelę reikšmę ir jai. „Žmonės bendravo akcentuodami tautybę - kad esu lietuvė. Bet aš nesu. Kultūriškai esu amerikietė. Turiu labai gerą draugę Vilniuje ir ji man yra sakiusi: „Žinai, net jeigu tobulai kalbėtum lietuviškai, vis tiek galėčiau pasakyti, kad nesi lietuvė iš to, kokia tavo laikysena. Tu augai ne čia. Tai matyti iš to, kaip kalbi, kaip judi, kaip mąstai.
Pagalvojau: tai tiesa. Aš nepatyriau to, ką patyrė kiti mano amžiaus žmonės Lietuvoje. Bet iš pradžių tas tautybės akcentavimas man pasirodė labai įtaigus“, - prisimena C.
Tragiška žūtis ir pasekmės
Rašytojas A. Škėma žuvo prieš 61 metus, rugpjūčio 11 dieną Pensilvanijoje, važiuodamas iš „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo. Jame menininko 50-mečio proga buvo rodoma jo režisuota Kosto Ostrausko pjesė „Pypkė“, kurioje A. Škėma pats suvaidino pagrindinį vaidmenį. Per avariją automobilyje buvo ir rašytojo dukra Kristina.
Pasak C., „Tai buvo neįtikėtinai traumuojanti patirtis. Mano mama bijojo automobilių, buvo nepaprastai nervinga ir demonstravo potrauminio streso sindromą patiriančio žmogaus elgesį visą gyvenimą, kiek ją pažinau. Mamos kūnas buvo stipriai sulaužytas - kojos, dubuo, per avariją ji buvo išsviesta iš automobilio. Taigi sakyčiau, kad 1961-1970-ieji mamai buvo sunkūs metai. Manau, būtent tada jos santykis su lietuvių bendruomene labai pasikeitė. Netekusi tėvo, ji nebesijautė ten kaip namuose. Jis buvo jos ryšys su bendruomene. Mamai buvo įdomi „Santaros“ veikla, bet daugiau į tuos suvažiavimus ji negrįžo. Suprantu, kodėl tai būtų trauma, nes būtent iš ten jie važiavo, kai tėvas žuvo“, - dėsto C.
Ji neabejoja, kad artimų šeimos narių patirtų traumų padariniai paveikė ir ją bei seserį. „Pavyzdžiui, kai dar turėjome laidinius telefonus ir telefonas suskambėdavo vėlai vakare arba anksti ryte, aš ir mano sesuo manydavome, jog nutiko kažkas blogo ar kažkas mirė. Taip vyksta traumos perėjimas, tu neprivalai turėti asmeninės patirties“, - pažymi C.
Ryšys su Lietuva
Nors lietuvių kalba jų šeimoje neskambėjo, C. Škėma-Snyder galiausiai panoro ją pramokti. Paklausta, kas lėmė tokį sprendimą, ji paaiškina - tai buvo mamos gyvenimo dalis, nors ji ir nenorėjo apie ją atvirauti. Tiesa, A. „Argi galėčiau mamai aiškinti, kaip jai išgyventi patirtą traumą, kaip ją įveikti? Ne, tai jos valia.
C. Škėma-Snyder priduria, kad daug lietuvių bendruomenę vienijusių aspektų jos mamai buvo svetimi dar iki A. Škėmos žūties. Nors vykdavo į lietuviškas stovyklas, K. „Tuo metu buvo skatinamas toks požiūris: jei yra du draugai - vienas lietuvis, o vienas amerikietis, ir reikia pasirinkti vieną, turi pasirinkti lietuvį. Mano mamai tai atrodė didžiausia nesąmonė.
Be to, C. Škėma-Snyder pabrėžia, kad nei jos mama, nei jos seneliai nebuvo religingi, jie taip pat nelabai įsitraukdavo į lietuvių bendruomenės veiklas. „Mano mama buvo labai aktyvi feministė ir AIDS aktyvistė, netgi buvo atsakinga už vieną AIDS programą.
Nors C. Škėma-Snyder sako iš mamos niekada negirdėjusi pasvarstymų, kad kada nors norėtų grįžti gyventi į Lietuvą, vis tik tam tikrų lietuviškų detalių augdama namuose pašnekovė matė. Dabar žymaus rašytojo anūkės gyvenime lietuviškų ženklų beveik nėra, bet ji prasitaria pernai pasidariusi tatuiruotę. Atsiraitojusi rankovę rodo piešinį ir sakinį iš lietuviškos pasakos „Elenytė pavirto aukso kuoja“.
„Tai iliustracija iš pasakų knygos, išleistos 1992-aisiais. Paklausta, ar norėtų, kad Lietuva, čia vedančia šeimos istorija domėtųsi jos vaikai, C. „Mano dukra domisi, mano sūnus ne itin domisi. Ir viskas gerai. Šiuo metu siekiu, kad jie įgytų Lietuvos pilietybę, tuo atveju, jei norėtų ten gyventi ir dirbti. Pati atgavau Lietuvos pilietybę prieš kelerius metus per savo senelių liniją“, - pasakoja A.
žymės:
Panašus:
- Rugpjūčio 23 Zodiako Ženklas: Atraskite Paslaptingas Savybes ir Giliausią Reikšmę
- Neįtikėtinas gimimo stebuklas: nuo pasakų iki tikrų gyvenimo istorijų
- Sužinokite Tikrąją Todel Ad Ten Gimiau Prasmę – Įdomūs Faktai ir Paaiškinimai!
- Karnavaliniai rūbai vaikams: idėjos, nuoma ir kur pirkti pigiau?
- Nepraleisk Šio: Svarbiausi Reikalavimai Prekybai Kiaušiniais Turguje Lietuvoje!