Šiame straipsnyje panagrinėsime mitą, kad žydai naudoja vaikų kraują ritualinėms apeigoms, jo atsiradimo priežastis, paplitimą Europoje ir atgarsius Lietuvoje.
Ritualinės žmogžudystės: Kaip gimė mitas?
Europoje viduramžiais atsirado kaltinimų, kad žydai periodiškai grobia krikščionių vaikus ir kad tai yra tradicinis religinis ritualas. Ankstyviausiose versijose tai - tarsi nukryžiavimo pakartojimas, neva žydai norėjo vis pakartoti, iš naujo patirti Jėzaus nukryžiavimą.
Tokie kaltinimai turėjo rimtų padarinių. Apkaltinti žydai ar jų grupės buvo kankinami, sudeginami. Viduramžiais dėl tokių gandų ištisos žydų bendruomenės buvo ištremiamos iš miestų.
Įprastinė ritualinės žmogžudystės versija, kurią yra girdėję dauguma šiuolaikinių žmonių, tokia: žydai renka nekalto žmogaus, dažniausiai vaiko, kraują savo ritualinėms apeigoms. Mitas buvo pagrįstas supratimu, kad žydai krikščionių vaikų kraują naudoja Pesacho šventės metu macams gaminti.
Asmeniui, kuris šį mitą kūrė ar atpasakojo, jis reiškė Kristaus kūno aukos atkartojimą. XIII-XIV a. katalikai Velykų duoną irgi siejo su Kristumi, ji per mišias buvo šventinama kaip Kristaus kūnas. Pasitaikydavo bandymų pagrobti duoną, ją subadyti ar deginti. Tai tarsi demoniškas krikščioniškos praktikos atspindys, populiarus prietaras.
Mito kelias per Europą
Kraujo praliejimo ir jo vartojimo ritualuose mitas aprašytas dar iki krikščionybės atsiradimo, helenistinėje Graikijoje. Ankstyviausias žinomas viduramžiškas mitas paminėtas 1144 m. Anglijoje.
Šis mitas turi įvairių versijų, tačiau bendrai skamba maždaug taip: žydai pagrobė krikščionį vaiką, Vilijamą iš Norvičo, jį nukankino ir nukryžiavo, taip neva pakartodami Jėzaus nukryžiavimą. Tokie ir panašūs siužetai, kaltinantys žydus nebūtais dalykais, plačiai pasklido po Europą.
Plisdamas Europoje mitas kito. Adaptavę mitą krikščionys ėmė svarstyti ir kurti naujus paaiškinimus, kam žydai galėtų naudoti krikščionių kraują ir kokiu būdu jį išgauna.
Mitas sklido nepaisant to, kad buvo oficialių, pasaulietinės ir net bažnytinės valdžios išvadų, kad žydai tikrai nenaudoja krikščionių kraujo. Taip pat buvo įvesti draudimai platinti šį mitą ir net nustatytos baudos už draudimo nepaisymą.
Pavyzdžiui, 1388 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) Brastos (dab. Brest, Baltarusija) žydams suteiktoje Vytauto Didžiojo privilegijoje, remiantis popiežių bulėmis ir pasaulietinių Europos valdovų sprendimais, buvo uždrausta kaltinti žydus krikščionių kraujo vartojimu.
Plintančio mito siužetuose atsirado daugiau bauginančių detalių ir paaiškinimų, kam žydai neva naudoja krikščionių kraują. Plačiausiai Europoje prigijęs paaiškinimas, kam ir kokiose religinėse apeigose žydai naudoja kraują - tai įsivaizdavimas, kad krikščionių kraują žydai deda į macus, neraugintos duonos paplotėlius kepamus pesacho šventės metu.
Pirminė idėja, kad tariamai žydai siekia atkartoti Jėzaus nukryžiavimą, buvo susieta su kraujo išgavimo ir panaudojimo siužetu, nes [pesachas] ir Šv. Velykos minimos labai panašiu metų laiku, ar net sutampa.
Mito atgarsiai Lietuvoje
Mito atgarsių galima rasti ir Lietuvoje. Tik čia šis mitas įgavo savitų bruožų.
Yra du pagrindiniai skirtumai, abu neįprasti. Pirma, nuo XII iki XVI a. visoje buvusioje Romos imperijoje vyko ritualinių žmogžudysčių procesai, o Lenkijos-Lietuvos valstybėje - ne, čia jie, kaip vėlyvas reiškinys, atsirado tik XVI a. Intensyviausiu kaltinimų ritualinėmis žmogžudystėmis periodu čia tapo XVII-XVIII amžiai.
Tai sutampa su kontrreformacija ir leidžia daryti prielaidą, kad tie procesai kartais yra tarsi antiprotestantiški, netiesiogiai reiškiantys pasipriešinimą protestantizmui, susiję su jėzuitų veikla Lenkijoje.
Lietuvos ir Lenkijos valstybė išsiskyrė dar ir tuo, kad dažnai kaltinimus skatindavo aukšti valstybės ir bažnyčios pareigūnai, vyskupai, arkivyskupai. Galbūt dėl kontrreformacijos, noro kontroliuoti ir skatinti pamaldumą, atgrasinti nuo erezijos.
Vilniaus universiteto istorikė dr. Jurgita Verbickienė teigia, kad tik tarpukariu galima kalbėti ne apie žydus Lietuvoje, apie Lietuvos žydus, tapusius Lietuvos Respublikos tautine mažuma. Ar Lietuva čia gyvenusiai žydų bendruomenei buvo tik teritorija, ar ir sudedamoji jų kultūros bei tapatybės dalis?
Sudėtinga pasakyti, ar LDK mentališkai kažką reiškė Lietuvos žydų bendruomenei. Tačiau dokumentuose galime aptikti įrodymų, kad LDK žydai save mato kaip atskirą vienį ir skiria, tarkim, nuo Lenkijos žydų. Vėliau skirtis tolydžio didėjo. XIX a. Lietuvos žydai iš Lenkijos žydų tapo Rusijos žydais.
Taip, tarpukariu žydai tampa Lietuvos Respublikos tautine mažuma, Lietuvos Respublikos piliečiais, o tai keičia bendruomenės statusą.
Daugeliui atrodo, kad LDK visuomenė buvo tolerantiška ir kitoms tautoms, ne tik žydams. Idėja apie LDK, kaip itin pakančią visuomenę, yra susijusi su tuo, kad LDK suvokiama kaip daugiakonfesinė, daugiakultūrė valstybė, ir visiškai nesvarstoma apie tai, kad sambūvis nebūtinai yra vien tik pozityvus, jis gali būti visoks: tiek pozityvus, tiek negatyvus.
LDK iš esmės buvo krikščioniška valstybė, todėl, pritapusi prie krikščioniškos Vakarų civilizacijos, priėmė visas jos teigiamybes ir neigiamybes. Taigi antijudaizmas yra vienas iš krikščioniškos civilizacijos požymių, susiformavęs dėl tam tikrų Šventojo Rašto vietų interpretacijų.
Pasakojimų apie įsivaizduojamą keistą žydų elgesį su nežydais būta jau antikos pasaulyje. Vienas pirmųjų tokią istoriją papasakojo filosofas Demokritas.
Žydų veikimas taip pat dangstomas kitų, galingesnių už juos sprendimais, esą „žydų tauta buvo naudojamasi tarsi keitimo korta, kaip atpirkimo ožiu, kaip priedanga, trukdančia žmonėms atkreipti dėmesį į tuos, kurie „žaidžia savo žaidimus“.
Simono Kerelio istorija
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tokią istoriją platesnei auditorijai pristatė Petras Skarga - teologas ir pirmasis Vilniaus universiteto rektorius. Knygoje „Šventųjų gyvenimai“ (1577) jis papasakojo apie nukankintą septynmetį berniuką Simoną Kerelį iš Vilniaus.
Bernardinai jau 1623 m. berniuką vadino palaimintuoju, o Vilniuje tuo metu ėmė formuotis jo garbinimo kultas. Vilniečiai rūpinosi Simono relikvijomis, prie jo palaikų žmonės ateidavo melsti malonių, atnešdavo votų. Apie žydų nužudytą berniuką skaitome ir istoriko Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Įvairenybėse apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje“ (1650): „Lietuvių kilmės, gimęs Vilniuje, septynerių metų berniukas. 1592 m. Vilniaus žydų nepaprastai žiauriai užbadytas peiliais ir žirklėmis. Jam buvo padaryta 170 žaizdų, negana to, dar kankintas varant rakštis po rankų ir kojų nagais. Palaidotas Vilniuje, tėvų bernardinų bažnyčioje.
Apie vilnietį Simoną žinome nedaug. Daugeliu detalių jo istorija sutapo su pasakojimu apie kitą Simoną - italą iš Tridento miesto (dabar Trentas). Pasak legendų, abiejų berniukų kūnuose rasta tiek pat durtinių žaizdų - po 170. Tiesa, italas mirė geru šimtu metų anksčiau (1475), o jo relikvijos buvo demonstruojamos Pirmojo Tridento susirinkimo (1545-1563) dalyviams.
Rašydamas apie vilnietį berniuką autoritetingasis jėzuitas P. Skarga nukrypo nuo nustatytos tvarkos. Katalikų Bažnyčia dar viduramžiais atmetė kaltinimus žydams esą jie naudoja krikščionių vaikų kraują. Tokie įtarimai laikyti nepagrįstais, todėl Bažnyčia draudė sieti žydus su ritualinėmis krikščionių žmogžudystėmis.
Komentarai internete ir šiuolaikinis antisemitizmas
Internete vis dar galima rasti komentarų, skleidžiančių antisemitinius mitus.
Pavyzdžiui, viename portale buvo parašytas komentaras, kuriame asmuo tvirtino, kad būdamas vaikas vos nepateko į žydų macus. Komentaro autorius žydus ne tik įžeidinėja, bet ir sąmoningai šmeižia, taigi kaltina sunkiu nusikaltimu - pasikėsinimu nužudyti vykdant judėjišką religinį ritualą.
Kadangi Lietuvoje tėra 5 tūkst. Manau, kad priešiškumas yra nepalyginti mažesnis, tačiau truputėlį pakeitęs savo formą. Šiandien antisemitizmas egzistuoja be žydų, t. y. atskira antisemitizmo forma, kai žmonės turi negatyvių nuostatų tų žmonių, kurių nematė ir nepažįsta, atžvilgiu.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Neįtikėtini Organizmo Pokyčiai Pirmu Nėštumo Mėnesiu – Sužinok Viskas Vienoje Vietoje!
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Geriausios gimtadienio atvirukų idėjos vaikams – įkvėpkite kūrybiškumą ir džiaugsmą!
- Vaikiškos Dviratininko Apsaugos: Atrask Geriausias Rūšis ir Dydžius Vaikams!