Vaiko nuomonės svarba teisiniame kontekste
Paminėtina, kad vaiko nuomonė visais atvejais yra svarbi aplinkybė, tačiau nėra lemianti, paprastai tariant, tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Dėl nebrandumo, vaiko charakterio, amžiaus ir panašiai vaiko norai ir geriausi interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju, teismas pirmumą teikia prioritetiniam vaiko poreikių ir interesų užtikrinimui ir siekia išsiaiškinti, ar vaiko norai kiek galima labiau atitinka jo interesus.
Paminėtina, jog vaikai iki 7 metų teismų praktikoje, remiantis specialistų (psichologų) išvadomis, pripažįstami kaip dar negebantys pareikšti nuomonės. Tai atsispingi ir teismų praktikoje, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartis byloje Nr. 2A-1548-431/2015 teismas rėmėsi ekspertų išvadomis, kuriose buvo konstatuota, jog ginčo šalių nepilnametis sūnus (6 metai) dar nesugeba išreikšti savo pažiūrų teisme nagrinėjamu klausimu.
Atkreiptinas dėmesys, jog teismų vertinimu, ikimokyklinio amžiaus vaikui daugiau reikia motinos globos, kadangi tokio amžiaus vaiko priežiūra reikalauja daugiau švelnumo, atidumo ir kitų savybių, kurios daugiau būdingos moterims.
Materialinė tėvų padėtis, nors ir nėra lemiantis faktorius, tačiau turi įtakos tėvų galimybėms suteikti vaikui tinkamas gyvenimo ir vystymosi sąlygas, todėl pirmiausia būtina įsitikinti, ar tėvai turės galimybes užtikrinti nuolatinę gyvenamąją vietą.
Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas sprendime civilinėje byloje Nr. 25-9136/2000, vertindamas tėvų materialinę padėtį, atsižvelgė į tai, kad tėvui su vaiku apsigyvenus pas jo naują gyvenimo draugę, jis ir jo vaikas neįgytų jokių teisių į šį butą, todėl nors šis butas ir geresnis nei vaiko motinos, tačiau prašymas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo šiuo pagrindu negali būti tenkinamas.
Kaip rodo teismų praktika, vaiko išreikštas noras gyventi su vienu iš tėvų gali turėti lemiamą reikšmę byloje dėl gyvenamosios vietos nustatymo, ypač tada kai tėvų vaikui sudaromos gyvenamosios aplinkos sąlygos yra iš esmės tokios pačios.
Svarbu paminėti, jog teismo vertinimu, vaiko kompetencija priimti sprendimą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų bei sąmoningumas didėja vaikui augant, bręstant, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016m. gruodžio 16d. nutartis byloje Nr. Šios amžiaus ribos yra tik orientacinės ir teismas kiekvieną kartą turi įvertinti ne tik vaiko amžių, bet ir jo brandą, bei požiūrį į susiklosčiusią situaciją.
Kaip jau minėta teismas spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo vertina svarbių aplinkybių visumą, kuri leidžia nustatyti, kuris iš tėvų gali geriausiai užtikrinti vaiko interesus.
Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Sprendimų priėmimas priešmokykliniame amžiuje
Kai priešmokyklinio amžiaus vaikas pasiekia tašką, kai reikia spręsti, ar jis turėtų eiti į mokyklą ar likti darželyje, tai yra svarbus sprendimas, kuris gali turėti įtakos vaiko emociniam, socialiniam ir akademiniam vystymuisi.
Sprendžiant, ar vaikas turėtų eiti į mokyklą, ar likti darželyje, svarbu įvertinti vaiko pasirengimą, mokyklos ir darželio siūlomas galimybes, taip pat atsižvelgti į individualius vaiko poreikius. Tai yra asmeninis sprendimas, kuris turi būti priimtas, atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius.
Svarbūs aspektai sprendžiant:
- Socialinis ir emocinis pasirengimas: Ar vaikas geba savarankiškai bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais? Kognityvinis ir akademinis pasirengimas: Ar vaikas rodo susidomėjimą raidėmis, skaičiais, knygomis ir kitomis mokymosi veiklomis?
- Mokyklos paruošiamumo programa: Ar mokykla, į kurią planuojate leisti vaiką, siūlo stiprią priešmokyklinio ugdymo programą?
- Darželio privalumai: Ar dabartinis darželis suteikia pakankamai galimybių socialiniam ir akademiniam augimui?
- Tėvų intuicija: Jūs, kaip tėvai, geriausiai pažįstate savo vaiką. Pedagogų rekomendacijos: Pasikonsultuokite su vaiko mokytojais ir auklėtojais.
- Vieta ir transportas: Ar mokykla yra patogiai pasiekiama? Pereinamojo laikotarpio valdymas: Jei nuspręsite, kad vaikas turi likti darželyje, kaip planuojate pereinamąjį laikotarpį į mokyklą?
Šiuolaikinio vaiko pasirinkimai ir tėvų vaidmuo
Anksčiau į tokius vaiko „kaprizus“ buvo žiūrima kaip į nepaklusnumo, protesto, neišmanymo pasireiškimą. Šiandien, kai vaikų auklėjimo srityje orientuojamasi į abipusę pagarbą ir lygiaverčius žmogiškus santykius, mes jau suprantame, kad vaikas taip išreiškia savo paties matymą ir pasirinkimą, o ne siekia išprovokuoti jūsų negatyvią reakciją.
Šiuolaikinis vaikas drąsiai gina savo interesus ir nebemano, kad bet kuris suaugęs žmogus turi jam besąlygišką valdžią. Šiuolaikinis vaikas renkasi pats ir pasirinkdamas nejaučia baimės arba priklausomybės nuo suaugusiojo nurodymų.
Jeigu gimdytojas arba auklėtojas jam daro spaudimą (net ir protingais argumentais), vaikas leidžia sau pykti, reikšti nepasitenkinimą. Kuo vaikas mažesnis, tuo labiau jis gina savo poziciją.
Tu gali rinktis - štai ko mus moko šiuolaikiniai vaikai Be abejonės, suaugusieji ne visada ramiai priima šią pamoką. Dažnam gimdytojui ir auklėtojui kyla susierzinimas ir noras daryti „pedagoginį spaudimą“.
Tokiu atveju siūlyčiau paklausti savęs, kas trukdo rasti išeitį ir susitarti? Galbūt tai užgauta savimeilė? Pabandykite pažvelgti į situaciją nešališku žvilgsniu. Būtent to ir tikisi šiuolaikinis vaikas.
Supraskite, kad atsisakydamas atlikti nurodytą užduotį vaikas nenori konflikto, jis nenori jūsų nei sumenkinti, nei įžeisti. Jo atsisakymas reiškia TIK TAI, kad jam nepriimtina situacija, jam nepatinka tai, ką siūlote, o ne jūs pats.
Būtent tokios požiūrio - ginti savo nuomonę, poreikius be agresijos, jėgos, primetimo - ir suaugę žmonės šiandien mokosi įvairiuose bendravimo kursuose, seminaruose. Sugebėjimas nesijausti priklausomam nuo aplinkinių manipuliacijų ir vertinimo - vienas iš svarbių faktorių, padedančių tapti sėkmingiems.
Vaikas nenori priimti svetimos pozicijos. Ir nereikia jo versti. Nieko gero, jeigu jis ją priims iš baimės arba tik trokšdamas jūsų meilės ir pritarimo.
Užuot spaudę ar priekaištavę, mokykite jį formuluoti savo atsisakymo, nesutikimo su situacija priežastį. Kai vaikas sako „Nedarysiu!“, paraginkite jį ramiai įvardyti priežastį. Konstatuoti „Darysi, nes aš taip pasakiau“ arba „Visi taip daro“ - tai nereikšmingi vaikui argumentai.
Vertingiausia, ko galite išmokyti vaiką, kai jūsų pozicijos nesutampa, - tai abipusis supratimas. Tam, kad is rastųsi, reikia išmokti perteikti savo poziciją kitam ir išgirsti kito žmogaus nuomonę.
Jūs gi ir patys patyrėte, kad suaugusiųjų pasaulyje tai neveikia. Ir šeimoje, ir darbe turime bendradarbiauti kaip lygiaverčiai partneriai - tik tuomet galėsime mėgautis gerais santykiais su žmonėmis.
Trys "ne"
Visi norime, kad mūsų vaikai būtų laimingi. Visi norime juos apginti nuo bet kokių negandų. Tuo pat metu puikiai suvokiame, kad joks žmogus negali būti laimingas visą laiką. Ir kad joks žmogus nėra apsaugotas nuo negandų.
Kaip ir mes patys, taip ir jie patiria ir patirs nesėkmių, praradimų, skausmo. Ir kai užaugs, su viskuo turės susitvarkyti patys. Ne visada būsime šalia ir nešiosime juos ant rankų.
Todėl kai buvo maži, jūs neišmokote vaikščioti ir kalbėti už savo vaikus. Kai paaugo, jūs neišmokote už juos skaityti, rašyti, važiuoti dviračiu, draugauti su bendraamžiais darželyje, kieme, mokykloje… Jūs kantriai to mokėte žinodami, kad viso to jiems prireiks, suvokdami, kad negalite ir neturite perimti jų gyvenimo.
Psichologė Medlin Levyn (Madeline Levine) savo knygoje „Mokykite savo vaikus teisingai: sėkminga tėvystė“ („Teach Your Children Well: Parenting for Authentic Success“) yra taikliai suformulavusi tris dalykus, kurių tėvams ir auklėtojams nevertėtų daryti už vaikus.
- Pirma: nedarykite už vaiką to, ką jis pats gali padaryti.
- Antra: nedarykite už vaiką to, ką jis pats beveik gali padaryti (iš nesėkmių jis mokosi).
- Trečia: neverskite vaiko daryti to, ko reikia jums, o ne jam.
Konfliktai šeimoje ir vaikų pasirinkimai
Susipykti, susibarti šeimoje yra daugybė priežasčių - nuo neišplautos lėkštės iki išsiskiriančių politinių pažiūrų. O konfliktuoti su vaikais, ypač paaugliais - daugelio tėvų kasdienybė.
Mūsų seneliai buvo įsitikinę, kad tėvo žodis šventas, tad kita konfliktuojanti pusė turėdavo kukliai nuleisti galvą ir išklausyti. Ir nesvarbu, kas dėjosi toje galvoje. Mes taip nebemanome, o jei vis dar manome, sukeliame daugiau ir sudėtingesnių problemų.
„Konfliktas baigiasi, kai nesutarimus pavyksta išspręsti, skirtumus suderinti. Tėvų ir vaikų konfliktai šeimose skirtingi, jie priklauso nuo tėvų ir vaikų amžiaus, įsitikinimų, pažiūrų.
Ar konfliktas įvyks, priklauso nuo tėvų ir vaikų gebėjimo save reguliuoti. „Neretai skirtybių susidūrimas perauga į tikrą galios kovą, kai emocinė atmosfera užkaista, kiekviena pusė įsiaudrina. Šeimos narių sąveikose tenka derinti daugybę dalykų, akivaizdu, tai ne visada pavyksta. Svarbu, kad konfliktas netaptų galios gabaritų matavimosi vieta.
„Tai, kad tėvai vyresni, labiau patyrę ir žinantys, nereiškia, kad jie visada teisūs. Pasak jos, apakinti pykčio, frustracijos, žmonės praranda gebėjimą aiškiai komunikuoti savo mintis, vertinti situaciją, ima reaguoti į nesutarimą riksmais, keiksmais, grasinimai ar net fiziniu smurtu.
„Stiprios emocijos „atjungia“ mūsų prefrontalines (mąstančias) smegenis, tad mažėja empatija, supratimas, problemos sprendimo galimybės. Kritikavimas, pravardžiavimas, nuvertinimas, grasinimai, panieka - tai ne tie ginklai, kuriuos derėtų pasitelkti ieškant konstruktyvumo konflikte.
„Akivaizdu, iš tėvų tikėtumės aukštos savireguliacijos ir brandumo. Vaikai, ypač paauglystėje, labai jautriai priima iš tėvų įvairiausias pastabas. Kai kurie įžeidimai, išsprūdę konfliktų metu, įauga ir pasilieka ilgam.
Pasak N. Jūrelienės, viena iš didžiausių dovanų, kurią gauna tėvai susilaukę vaikų - tai galimybė susikurti su jais ypatingai praturtinantį tarpusavio ryšį. Psichologė akcentuoja, kad tėvams apsimoka sudalyvauti konfliktuose kuo „efektyviau“, t. y. iš nesutarimo erdvės vaikai turėtų išsinešti žinutę, kad konfliktavimas nėra pasaulio ar santykio su tėvais pabaiga, o tik abiem pusėms priimtino sprendimo ieškojimas.
Tėvai yra pagrindiniai modeliai ir mokytojai to, kaip derėtų konfliktuoti - su pagarba kitai pusei, reguliuojant viduje kylančias emocijas, išsakant savo nuomonę, argumentus ir nekaltinant / nekritikuojant kitos pusės. „Pasakyti lengviau negu padaryti“, - pripažįsta psichologė, bet pabrėžia, kad yra dėl ko stengtis.
Ji rekomenduoja Marshall Rosenberg išplėtotą praktiką, kuri akcentuoja empatiją, supratimą bei bendradarbiavimą konflikto ir paprasto bendravimo metu. Psichologė pateikia keletą pavyzdžių.
Užuot pasakę „tu toks tinginys / netvarkingas / neatsakingas“ tėvai galėtų ištarti „matau, kad nesutvarkyti indai / išmėtyti daiktai“. Užuot kaltinę vaiką tėvai turėtų tiesiog jam pasakyti, kaip jaučiasi (pavyzdžiui, vietoj „tu mane supykdei“ derėtų sakyti, kad „liūdna, jog šitaip įvyko, net ir pykstu“). Konflikto erdvė turėtų tapti vieta, kur galima išsakyti savo poreikius („nespėju visko, tad tikiuosi pagalbos”).
Pasak N. Jūrelienės, atlikta daugybė tyrimų, bandant atskleisti pasekmes, su kuriomis susiduria konfliktuojančių tėvų vaikai. Tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai ir pavyzdžiai to, kaip pora gali tarpusavyje sutarti.
„Maža to, matydami tėvų pavyzdį, vaikai mokosi ir konfliktų sprendimo būdų. Destruktyvūs, smurtiniai, nepagarbūs tėvų tarpusavio konfliktų sprendimo būdai tampa pirmuoju automatiniu vaiko pasirinkimu, jam patekus į panašią situaciją“, - teigia N. Jūrelienė.
Psichologė pastebi, kad vis dėlto tyrimų rezultatai rodo, jog tėvų konfliktai nėra absoliutus nuosprendis vaikams. Daugumai vaikų, augančių konfliktiškose šeimose, neišsivysto emocinių ar elgesio problemų.
Jūrelienė pabrėžia, kad, prognozuojant galimas pasekmes, svarbu tai, ar tėvų tarpusavio konfliktai yra dažni, intensyvūs, ar jie sprendžiami konstruktyviai, ar jie apskritai išsprendžiami ir ar į juos įtraukiamas pats vaikas. Be to, intensyvus tėvų įsitraukimas į tarpusavio konfliktus, nepalieka erdvės vaiko poreikiams patenkinti.
Emocinė vaiko raida yra procesas, kurio metu vaikas išmoksta atpažinti, suprasti, išreikšti bei reguliuoti savo emocijas. Psichologė teigia, kad, spręsdami konfliktus konstruktyviai, tėvai modeliuoja emociškai brandaus žmogaus pavyzdį.
„Ką iš konflikto proceso gali išsinešti vaikas? Kad susidurti su konfliktu nėra baisu, kad jis negrasina nei meilei, nei draugystei; kad galima išsakyti savo nuomonę / jausmus / poreikius ir nebūti už tai nubaustam / nuvertintam; kad konflikto metu įmanoma save reguliuoti - išsakyti, kaip jautiesi, padaryti pauzę, įkvėpti; kad svarbu pamatyti ir kito perspektyvą (būti empatiškam)“, - sako N.
Patyčios ir vaikų nuomonės išsiskyrimas
Išgyvename laiką, kai visuomenės susipriešinimas, neapykanta ir netolerancija pasiekė turbūt iki šiol neregėtą mastą. Patyčios iš nesiskiepijusių ar kritiškai pasisakančių apie pandemijos (ne)valdymą liejasi tiek iš didžiosios medijos, tiek iš kažkada buvusių draugų. Skaudžiausiai jos paliečia vaikus.
Šešiolikamečiai ir vyresni moksleiviai su bendraamžių, kartais ir mokytojų, patyčiomis dėl to, jog yra neskiepyti, neturi galimybių paso susiduria jau kurį laiką. Nuo gruodžio 28-osios segregacinė politika palies vaikus jau nuo dvylikos metų. Tai neišvengiamai įneš į šeimas ir bendruomenes įvairių konfliktų.
Rizikos valdymo ekspertas, psichoterapeutas Darius Radkevičius pataria, kaip elgtis tėvams, kai išsiskiria jų ir vaikų nuomonės dėl skiepų, galimybių paso ar tiesiog reikia pagelbėti patyčias patiriančiai atžalai.
Kaip elgtis, kai tėvų ir vaikų nuomonės dėl skiepijimo išsiskiria? - Nors teisiškai vaiku laikomas asmuo iki 18 m., medicininiu požiūriu 16 m. ir vyresnius netikslu vadinti vaikais, nes tai jau jauni suaugusieji. Prieš kokius 50 metų tokio amžiaus jaunuoliai galėdavo ir pradėdavo gyventi savarankiškai.
Su jais reikia bendrauti kaip su lygiais. Paaiškinti savo argumentus ir leisti rinktis, suteikti galimybę patiems prisiimti atsakomybę už veiksmų pasekmes. Pagrindinis argumentas turėtų būti logika - jie serga lengvai, skiepo rizika galimai yra didesnė nei ligos. Rizikuoti savo sveikata dėl kitų jaunuoliai neprivalo, ypač jeigu rizikos grupės asmenys patys atsisako skiepytis. Tačiau, jei surizikuos, tai bus jų sprendimas ir jų gyvenimo problema.
Jeigu jūsų vaikai susiduria su mokytojų patyčiomis, tokius atvejus reikia išmokyti fiksuoti ir juos spręsti teisiniu keliu. Jei moksleiviai susiduria su bendraamžių patyčiomis - greičiausiai šiuo atveju jie yra psichologiškai silpni, nes ant psichologiškai ir fiziškai stipraus tokiame amžiuje neužvažiuosi.
Nuo gruodžio 28 d. šeimos, auginančios dvylikmečius bei vyresnius vaikus, sulauks kalėdinės Vyriausybės „dovanos“ - reikalavimo vaikams naudotis (ne)galimybių pasu, jei nori pramogų, pomėgių ar laisvalaikio už mokyklos sienų. Tikėtina, kad ne vienoje šeimoje dėl to kils konfliktų.
- Šioje amžiaus grupėje tikrai gali kilti konfliktas, kad ir aš „noriu būti toks, kaip kiti“. Tačiau jei šeima draugiška, labai svarbu vaikams kalbėti ne draudimais, o išsakyti savo jausmus, nuogąstavimus, rūpestį, kad jūs nerimaujate dėl jų sveikatos ar pan. Jei jūs „kovotojų“ šeima ir auginate kovotojus, galite grūdinti juos šiame „mūšio lauke“. Ypač svarbu parodyti istorines paraleles, kad mūsų protėviai visada priešinosi prievartai, kad laisvės dvasios neužgniauši.
Taigi, atviras kalbėjimas apie savo jausmus yra pagrindinis raktas į vaiko širdį. Šeimos, kuriose vienam vaikui per šešiolika, o kitam - per dvylika susidurs dar su vienu (ne)galimybių paso paradoksu. Šešiolikamečiai ir vyresni jį gali gauti tik pasiskiepiję arba atlikę mokamą testą. Moksleiviai nuo 12 iki 16 metų jį galės gauti (jei Vyriausybė nepakeis savo nuomonės) ir nemokamai testuodamiesi mokyklose.
- Galėtų burtis patys tėvai, nes klasėje turėtų būti gana didelė tokių, kurie nesutinka su šiuo „Armonaitės leidimu“ gyventi įprastą gyvenimą. Susibūrę tėvai kartu su vaikais galėtų parengti diskusijas, savotiškus kritinio mąstymo užsiėmimus. Mokyklose seniai vystoma kritinio mąstymo programa sužibėtų naujomis prasmėmis.
Diskusijų klausimai galėtų būti, pavyzdžiui, tokie: Kas yra mokslas? Kas yra vakcinos? Kas yra tyrimai? Kokių klaidų žmonija yra padariusi įtikėjusi nepatikrintu sprendimu? Kas yra žmogaus teisės? Ar tikrai ši pandemija prilygsta marui? Virusas - raupams? Ar priimami sprendimai logiški? Kaukės, kaip jos dėvimos? Iš ko jos pagamintos? Ir taip toliau.
Į šį procesą galima įtraukti mokytojus, direktorių, tegu jie duoda loginį valdžios nutarimų, kuriuos jie įgyvendina, pagrindimą. Tiesa, jokiu būdu negalima nepasiduoti sąmokslo teorijoms, nes jos yra kitas kraštutinumas.
Galbūt įmanoma iš šios, rodos, beviltiškos situacijos išspausti ir kažkokį gėrio trupinėlį? - Galima rinktis užimti aukos poziciją, susitaikyti ir skųstis. Kitas kelias - žymiai įdomesnis - žaisti slaptos organizacijos žaidimą ir mokytis organizuoti „pogrindį“, tam atvejui, jeigu nedraugiški kaimynai nuspręs mus okupuoti.
Kaip prognozuojate, kaip tokie Vyriausybės socialiniai eksperimentai gali paveikti jaunosios kartos ateitį? Ar ir kokie potrauminiai sindromai gali išsivystyti? Kaip tai gali paveikti bendrą psichologinį klimatą visuomenėje, keisti patriotizmo sąvoką?
- Viskas mūsų rankose. Mes galime rinktis - būti auka ar kovotoju. Bet žiūrint plačiau, linkusių kovoti visada yra mažuma. Akivaizdu, kad net tarp tų gyventojų, kurie visiškai palaiko valdžios sprendimus, ilgam įsivyraus hipochondrinės nuotaikos ir ligų (mirties) baimė.
Ši pasąmoninga, nuo savęs nuslėpta, neįsisąmoninta baimė ilgai purtys mūsų visuomenę. Galiu prognozuoti įvairių chroniškų, autoimuninių ligų, kurių viena iš priežasčių yra stresas, padaugėjimą. Didelė dalis visuomenės bus neurotiška, emociškai nestabili; kita - psichopatiška, linkusi naudoti psichologinę ir fizinę prievartą.
Emociškai nestabili visuomenė yra ligota, įtari, nelaiminga. Istoriškai taip susiklostė, kad mes praleidome „prozako“, „valium“ kartą, bet panašu, kad ji ateina. Gal todėl armonaitininkai taip veržiasi legalizuoti narkotikus?
Trečiųjų metų krizė ir tėvų vaidmuo
Psichologai tvirtina, kad tėvų kantrybę bandantis trimečių elgesys yra visiškai normalus ir net būtinas raidos etapas. Psichologė, psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė jiems siūlo į situaciją žvelgti filosofiškai, be to, nesitikėti, kad vaikai elgsis geriau nei mes patys. Taip gali pasirodyti, nes auginant vaikus vieni sunkumai keičia kitus ir kartais atrodo, kad vaikų auginimas apskritai yra krizė (juokiasi).
Iš tiesų trečiųjų metų krizė prasideda, kai vaikas pasiekia pakankamą savarankiškumo lygį, ima suvokti save kaip atskirą asmenybę ir pradeda reikšti savo nesibaigiančius norus. Toks mažylis jau daug gali, supranta, kad gali, o nori dar daugiau, nei gali ir supranta. Išreikšdamas norus, vaikas nepaiso, kad kai kurie jų nesuderinami ir prieštaraujantys vienas kitam. Jis trokšta veikti savarankiškai, savęs netapatina vien tik su tėvais, ima jiems prieštarauti.
Kaip ir dauguma raidos periodų, trijų metų krizės laikas nėra griežtai apibrėžtas. Tikėtina, kad ji prasidės sulaukus dviejų, o 4 m. Svarbu suprasti, kad 3 metų krizė yra natūralus vystymosi etapas, kuris labai reikalingas vaikui. Dėl to nei mamos, nei tėčio, nei juolab šeimos krizė ištikti neturėtų. Pagrindinis vaiko elgesio pokytis šiuo raidos etapu yra itin išryškėjęs negatyvizmas. Vaikas atmeta viską, kas jam sakoma, ir nuolat kartoja „ne“. Vaikas gali atsisakyti netgi tų pasiūlymų, kurie jam patinka. Trečiųjų metų krizė mūsų kultūroje yra natūralus vystymosi etapas.
Skirtingose kultūrose vaikai gali patirti skirtingų raidos krizių. Tai priklauso ir nuo tėvų bei kitų aplinkinių pavyzdžio vaikui. Pvz., Japonijoje, kur emocijos reiškiamos labai santūriai ir skiriasi vaikų priežiūros tradicijos, veikiausiai ir trimečiai elgiasi kitaip.
Koks tėvų požiūris ir elgesys padeda lengviau įveikti trečiųjų metų krizę? Pagrindinis dalykas, kurį turėtų žinoti tėvai - jie yra vaiko elgesio modeliai. Šiuo laikotarpiu globėjams reikia ypač daug ramybės, kantrybės, pasiaukojimo, nuolankumo ir filosofiško požiūrio. Pasisemti šių dalykų gali padėti supratimas, kad trečiųjų gyvenimo metų krizė yra natūralus sveiko vaiko raidos etapas, turintis pradžią ir pabaigą. Sėkmingai pereitas šis etapas užtikrins, kad vaikas taps savarankišku, turės savo poziciją ir mokės atsispirti kito asmens spaudimui, mokės kovoti už savo tikslų įgyvendinimą. O juk būtent to ugdydami vaikus mes ir siekiame.
Derėtų įsisąmoninti, kad trečiųjų metų krizė yra vaiko, o ne tėvų raidos etapas. Dar vienas svarbus dalykas, kuris gali padėti suvaldyti krizę, - priimti ir pripažinti vaiko norus ir nuomonę („Tu nenori“, „tau nepatiko“, „tu labai supykai“, „tau išties reikia…“). Taip pat reikėtų leisti vaikui rinktis priimtinose ribose ir siūlyti teisingas alternatyvas.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Ankstyviausi Nėštumo Testai: Kada Juos Daryti Ir Kaip Gauti Tiksliausius Rezultatus
- Atraskite Tobulą Batų Džiovyklę Vaikams: Patarimai, Kurie Palengvins Jūsų Rinkimą!