Šiame straipsnyje aptariamas klausimas, ar pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo tėvus Lietuvos Respublikoje. Yra pensinio amžiaus, dalinai darbinga moteris, kurios pensija yra labai maža ir šių pajamų neužtenka tinkamai pragyventi. Moteris turi dukrą, kuri jai visiškai nepadeda, finansinės pagalbos neteikia, tačiau pati gyvena pakankamai pasiturinčiai. Taigi, ar dukra privalo jai padėti senatvėje ir kokiu būdu galima būtų priversti padėti jai priverstine tvarka?
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis reglamentuoja šeimos santykius ir nustato, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tačiau, ar ši pareiga galioja ir atvirkščiai - vaikams išlaikyti savo tėvus?
Teisiniai aspektai
Teismų praktikoje pripažįstama, kad kuomet pilnamečiai vaikai nevykdo savo pareigos išlaikyti tėvus savo noru, tuomet teisė į išlaikymą yra ginama teismine tvarka, kiekvienu konkrečiu atveju priteisiant ir išieškant iš pilnamečio vaiko, atsižvelgus į jo turtinę padėtį, tėvams reikalingą išlaikymo dydį, kurio yra nusipelnoma pirmiausia dėl to, kad sulaukęs pilnametystės vaikas yra parengiamas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Šiuo atžvilgiu objektyviai egzistuoja bendražmogiška bei įprasta tapusių pilnamečiais visuomenės narių pareiga teikti išlaikymą tiems asmenims, kurie savo laiku yra tinkamai rūpinęsi savo nepilnamečiais vaikais. Dėl to savo paskirtimi išlaikymo teikimas yra kompensacinio pobūdžio ir tam tikra prasme skirtas atlyginti tėvams už jų suteiktą globą ir rūpestį vaikams.
Išlaikymas mokamas (priteisiamas) nustatyta pinigų suma, mokama kas mėnesį.
Išlaikymo dydžio nustatymas
Bet kuriuo atveju priteisiamo išlaikymo dydis turi būti apskaičiuojamas taip, kad išlaikymą gaunančio asmens visų rūšių jo pajamų suma leistų užtikrinti to asmens oraus gyvenimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Išimtiniai atvejai
Teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams.
Vaikų išlaikymo fondo įstatymas
Seimo 2006 m. gruodžio 19 d. priimto Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau - ir Fondo įstatymas) paskirtis buvo užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą - mokėti vaikui tėvų (ar kitų pagal įstatymus turinčių jį išlaikyti asmenų) nemokamą išlaikymą, valstybei turint teisę sumokėtas išmokas regreso tvarka išieškoti iš skolininko (1 straipsnio 1 dalis) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.204 straipsnio 3 dalį.
Fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyti Vaikų išlaikymo fondo išmokų (toliau - ir Fondo išmokos) mokėjimo pagrindai ir 6 straipsnio 1 dalyje nustatyti šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindai nebuvo susiję su vaiko ar pareiškėjo gyvenamąja vieta (jos pakeitimu). Tačiau šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kurioje buvo įtvirtinta vaiko sąvoka, siejant su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje buvo įtvirtinta nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų sąvoka, taip pat su įstatymo paskirtį nustatančia 1 straipsnio 1 dalimi darytina išvada, kad valstybės įsipareigojimas suteikti nustatyto dydžio išlaikymą šiuo įstatymu buvo užtikrinamas tik nuolat gyvenančiam Lietuvos Respublikoje (t. y. kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą) jaunesniam nei 18 metų asmeniui, taip pat vyresniam nei 18 metų nedarbingam asmeniui, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas).
Atsižvelgdamas į Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalis, 39 straipsnio 3 dalį, kuriose įtvirtinti konstituciniai šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos pagrindai, taip pat į juos atskleidžiančias inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. gruodžio 14 d.
Seimui 1995 m. liepos 3 d. įstatymu ratifikavus 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, Lietuvos Respublika prisiėmė įsipareigojimus vykdyti šios konvencijos nuostatas ir užtikrinti joje įtvirtintų principų laikymąsi. Šios konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vaiko interesų prioriteto principas: imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidybos institucijos, svarbiausia - vaiko interesai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad aiškindami ir taikydami teisės normas, kurios reguliuoja klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, kartu ir su jų išlaikymu, teismai pirmiausia turi vadovautis vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ 2 punktas); išlaikymo negavimas ar pareigos išlaikyti nevykdymas neatitinka vaiko interesų ir negali būti toleruojamas (2003 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-96; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau - Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) nustatytos bendrosios taisyklės, užtikrinančios visų Europos Sąjungos (toliau - ir ES) piliečių (ir jų šeimos narių), keliaujančių po ES, teises į socialinę apsaugą, įskaitant teisę į šeimos išmokas (3 straipsnis). Tačiau šiame reglamente nurodyta, kad išankstiniai išlaikymo pašalpos mokėjimai yra grąžintini mokėjimai, kurie skirti kompensuoti tais atvejais, kai vienas iš tėvų nevykdo savo iš šeimos teisės kylančios teisinės prievolės išlaikyti savo vaiką, ir kurie neturėtų būti laikomi tiesiogine šeimų iš kolektyvinės paramos gaunama išmoka, todėl tokioms išlaikymo pašalpoms neturėtų būti taikomos koordinavimo taisyklės (36 konstatuojamoji dalis). Be to, šiame reglamente expressis verbis nurodyta, kad į jo taikymo sritį nepatenka ir išmokoms šeimai nėra priskiriamos pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą mokamos Fondo išmokos (1 straipsnio z punktas ir I priedo 1 dalies įrašas, susijęs su Lietuva).
Tačiau, kaip pažymi pareiškėjas, laisvas darbuotojų judėjimas, kuris yra vienas pagrindinių ES principų, įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - ir SESV) 45 straipsnyje ir reiškia, kad panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu - darbuotojai ir jų šeimos nariai turi teisę atvykti į šalį ir joje apsigyventi, taip pat teisę dirbti kitoje valstybėje narėje ir būti traktuojami taip pat, kaip tos valstybės narės piliečiai.
Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ESTT) yra konstatavęs, kad į ES teisės taikymo sritį patenka tos situacijos, kurios susijusios su naudojimusi SESV garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis, pirmiausia SESV 21 straipsniu suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; pagal SESV ES piliečiams suteikiamos galimybės judėjimo srityje nebūtų visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo naudojimosi jomis būtų galima atgrasyti sudarant kliūtis jam apsigyventi kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, dėl kurių jis atsidurtų mažiau palankioje padėtyje vien dėl to, kad pasinaudojo šiomis galimybėmis. Toks vienos iš SESV užtikrinamų pagrindinių laisvių apribojimas pagal ES teisę gali būti pateisinamas tik jeigu jis pagrįstas objektyviais bendrojo intereso pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės, ir yra proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui (2015 m. vasario 26 d.
Taigi, pasak pareiškėjo, Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenų, laikomų pareiškėju ir vaiku, teisinis subjektiškumas buvo susietas su nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje sąlyga ir pagal kurį pareiškėjas ir (arba) vaikas, pasikeitus jų nuolatinei gyvenamajai vietai (išvykus jiems gyventi į kitą valstybę, nepaisant to, ar jos teisės aktuose yra numatyta teisė gauti atitinkamų fondų išmokas), buvo laikomi praradusiais teisinį subjektiškumą šio įstatymo požiūriu, t. y.
Kartu pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2018 m. sausio 1 d.) (toliau - ir Išmokų įstatymas) 2 straipsnyje nebėra apibrėžtos vaiko sąvokos, o 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoje pareiškėjo sąvokoje nebėra nuolatinės gyvenamosios vietos elemento. Tačiau pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktus ir vaiko, ir pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis) expressis verbis lemia vaiko teisę į valstybės mokamas vaikų išlaikymo išmokas - yra šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, kurių bent vienos neatitinkant ir (arba) nepateikus šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų, be kita ko, šias sąlygas patvirtinančių, dokumentų, pagal šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį tokios išmokos neskiriamos.
Seimo 2017 m. rugsėjo 28 d. priimto Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2018 m. sausio 1 d., 2 straipsnio „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“ 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmeniui iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos ir mokėtos Fondo išmokos įsigaliojus šiam įstatymui perskaičiuojamos ir toliau mokamos pagal šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytą Išmokų įstatymą.
Socialinė parama ir gyvenamoji vieta
Socialinė parama gali būti teikiama įvairiais būdais. Socialinės paramos teikimo būdai, jos apimtis, teikimo tvarka ir sąlygos yra nustatyti konkrečiuose įstatymuose. Juose nustatyta teisė vienu ar kitu būdu gauti socialinę paramą, be kita ko, siejama su sąlyga, kad asmuo nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje (suinteresuoto asmens atstovė nurodo Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 8 straipsnį, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 1 straipsnį).
Ši teisinė sąsaja nėra atsitiktinė, ji rodo, kad esminė sąlyga teisei įgyti - asmens ir valstybės abipusis teisinis, ekonominis ir socialinis ryšys, kuris pasireiškia ne tik asmens teise į valstybės laiduojamą socialinę apsaugą, bet ir asmens pareiga prisidėti prie to, kad valstybė galėtų savo laiduojamas teises įgyvendinti.
Laisvas asmenų judėjimas yra viena pagrindinių teisių ES. ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais yra koordinuojamas ligos ir motinystės, invalidumo (netekto darbingumo), senatvės išmokų, išmokų maitintojo netekusiems asmenims, išmokų dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga, išmokų mirties atveju, tėvystės, priešpensinių išmokų, taip pat išmokų šeimai mokėjimas.
Vienas iš koordinuojamų socialinės apsaugos išmokų, kurios gali būti apibrėžtos skirtingomis sąvokomis, požymių yra šių išmokų išskirtinė paskirtis (ryšys) - jos skiriamos ir mokamos dėl socialinių rizikų sukeltų pasekmių (draudžiamųjų įvykių). Reglamento (EB) Nr. 883/2004 36 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad išankstiniai išlaikymo pašalpos mokėjimai yra grąžintini mokėjimai, skirti kompensuoti tais atvejais, kai vienas iš tėvų nevykdo savo iš šeimos teisės kylančios teisinės prievolės išlaikyti savo vaiką, todėl jie neturėtų būti laikomi tiesiogine šeimų iš kolektyvinės paramos gaunama išmoka ir tokioms išlaikymo pašalpoms neturėtų būti taikomos koordinavimo taisyklės.
Be to, pagal šio reglamento 1 straipsnio z punktą išmokomis šeimai (kurioms taikomas šis reglamentas pagal jo 3 straipsnį) nelaikomos I priede, be kita ko, nurodytos išankstinės išlaikymo išmokos, tarp jų ir Fondo išmokos pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. A1-162 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-288 „Dėl Europos Tarybos reglamento Nr. 1408/71/EBB ir reglamento Nr.
Jeigu ginčijamame įstatyme nebūtų įtvirtintas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui, kad gautų Fondo išmoką, nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisė į šią išmoką būtų nustatyta ne tik tiems asmenims, kuriems būnant nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais išmoka buvo paskirta, bet ir tiems kitų valstybių nuolatiniams gyventojams, kurie niekada nebuvo ir neketina būti nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais. Toks teisinis reguliavimas reikštų ir tai, kad ES valstybė narė iš kitos valstybės narės atvykusiam nuolat gyventi asmeniui turėtų taikyti tos valstybės narės, iš kurios jis atvyko, teisę. Negana to, asmuo galėtų įgyti teisę į dvi savo esme analogiškas išmokas, jeigu teisė į išmoką būtų nustatyta ir ES valstybėje narėje, kurioje jis nuolat gyveno, ir valstybėje narėje, į kurią jis persikėlė nuolat gyventi.
Pagal CK 3.204 straipsnio 1 dalį valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti. Siekiant užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą, pagrindinės nuostatos dėl Lietuvos valstybės mokamo išlaikymo nepilnamečiams (valstybės skiriamų lėšų vaikui išlaikyti) ir šio išlaikymo sąlygos įtvirtintos iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusiame Fondo įstatyme ir 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Išmokų įstatyme. Šiais įstatymais valstybė, esant atitinkamoms sąlygoms, prisiėmė pareigą mokėti vaikui tėvų nemokamą išlaikymą, valstybei turint teisę sumokėtas išmokas regreso tvarka išsiieškoti iš skolininko. Pagal Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalis ir pareiškėjas, t. y. vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), ir vaikas turėjo būti nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje.
Pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, suformuluotas inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia į valstybės materialines ir finansines galimybes, paisydamas Konstitucijos, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos ir paramos priemones. Todėl jis gali nustatyti išmokų skyrimo ir mokėjimo, jų mokėjimo nutraukimo sąlygas. Išmokų skyrimo santykių teisinio reguliavimo turinį, jų skyrimo sąlygas lemia toks veiksnys kaip valstybės finansinės galimybės.
Fondo išmokos nepatenka į pareiškėjo prašyme minimo Reglamento (EB) Nr. 883/2004 taikymo sritį, nes šis reglamentas nėra taikomas išankstiniams vaiko išlaikymo išmokos mokėjimams, t. y.
Ribojančiomis SESV 21 straipsnio 1 dalyje visiems ES piliečiams garantuojamą teisę laisvai judėti iš vienos valstybės narės į kitą ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje ESTT jurisprudencijoje ne kartą buvo pripažintos nacionalinės teisės aktų nuostatos, dėl kurių kai kurie valstybės piliečiai atsiduria blogesnėje padėtyje tik dėl to, kad pasinaudojo šia teise. Nuo galimybės pasinaudoti teise laisvai judėti iš vienos valstybės narės į...
Pastaba: Šiame straipsnyje išdėstyti bendrojo pobūdžio paaiškinimai aktualiu skaitytojams klausimu grindžiami 2014 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais.
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- „Big Green Egg“ apžvalga: Kodėl ši kepsninė keičia barbekiu žaidimo taisykles!
- Geriausios Dviračio Priekabos Vaikams: Išsamūs Atsiliepimai ir Ekspertų Patarimai