Vaikams didžiausiu pavyzdžiu yra tėvai, todėl tie, kurie savo vaiką vadina isteriku, turėtų pasižiūrėti į veidrodį, LRT RADIJUI sako psichologė Jūratė Bartkevičienė.
Ribų svarba vaiko raidai
Turbūt tai būtų siekiamybė, kad vadovas niekada nedrausmintų, niekada nebrėžtų ribų. Darbe irgi labai norėtųsi, bet, manau, visas gyvenimas sudėtas iš taisyklių, ribų. Mes, žmonės, esame linkę tas taisykles pažeisti. Kartas nuo karto visiems reikia priminti, kuria kryptimi einame, taip pat ir vaikams. Kol jie auga, mes su jais bendraujame, mokomės, pažįstame ir mokome pažinti gyvenimą, kad jie pažintų tą teisingo gyvenimo pusę.
Nuo kokio laikotarpio jos turėtų būti sukuriamos? Nuo gimimo. Kuo anksčiau pradedame patys susitaikyti su tomis ribomis, tuo lengviau ir vaikams jas parodyti.
Pavyzdžiui, tėvai nusprendžia, kad vaikas visą laiką turi sėdėti labai ramiai. Turbūt tai - misija neįmanoma. Bet turi būti tokios taisyklės, kaip kur mes valgome - prie stalo ar prie sofos? Ar turime bendrą vakarienę, ar neturime?
Turi būti tas apsibrėžimas, kokio gyvenimo norime, kur link einame, kaip, galų gale, kalbėsime su vaiku, koks mano bus balso tonas? O jeigu jis elgsis ne taip, kaip aš noriu, ką aš tada darysiu? Kai mes tai tėvystei ruošiamės, kai suprantame, su kokiomis situacijomis galime susidurti, yra daug paprasčiau tas ribas sukurti ir jas pritaikyti.
Ne, tikrai viskam pasiruošti nėra įmanoma, nes visą laiką kažkas atsitiks kitaip, nei kitiems. Mes labai dažnai prisiklausome istorijų ir prigąsdinimų - pamatysi, gims vaikas, naktį nemiegosi, eisi iš proto, paskui jis nevalgys, o dar paskui jam bus pilvo diegliukai ir t. t.
Problemų visą laiką yra, tik jas laiku reikia spręsti. Turbūt sunkiausias periodas tėvams yra nuo dvejų iki trejų metų. Tai ta vadinamoji trečiųjų metų krizė arba ankstyvoji paauglystė, o paskui - paauglystės laikotarpis.
Vaikų noras būti savarankiškiems
Vaikai nori pajausti, ką jie gali. Vaikai nori patys apsirengti. Taigi kaip yra įdomu pačiam apsirengti! Bet natūralu, jų gebėjimai dar nėra išvystyti taip, kad lengvai sagutes užsisegtų, užtrauktuką užsitrauktų, batukus užsirištų, kelnytes užsidėtų. Jiems tai dar nepavyksta, bet jie labai nori.
Jie nori išreikšti savo nuomonę, kad reikalingas ne raudonas megztukas, o mėlynas. Jie mėgsta viskam prieštarauti, parodyti, kad „aš irgi turiu savo nuomonę, aš irgi noriu būti išgirstas“. Čia svarbus tas tėvų laviravimas, kiek bus leista, kiek uždrausta. Labai dažnai prarandame kantrybę ir nusprendžiame, kad vaikui niekas negalima - ir to negalima, ir ano negalima. „Kodėl skirtingos kojinės? Taigi kaip tu atrodysi?“ O kas blogo, kad skirtingos kojinės?
Mes kartais nepamatome, kad tam tikras ribas brėžiame vien tik tam, kad mums būtų patogiau, bet tos ribos nėra naudingos vaikui. Kuo anksčiau pradedame patys susitaikyti su tomis ribomis, tuo lengviau ir vaikams jas parodyti. Kai gimsta vaikutis, labai svarbu patiems tėvams nuspręsti, kokia kryptimi jie auklės vaiką, ką nori parodyti, ko nori išmokyti, ko vaikui nenori leisti, o ką nori.
Tėvų pavyzdys ir įpročiai
Jeigu vaikas mato, kaip tėvai geria tą pačią „Coca-Colą“ ir sako „tu dar per mažas“, vaikas svajoja apie tai, kaip jis užaugs ir galės pajausti tą gėrimą, nes tai klasiška, tai daro suaugę žmonės. Arba tėvai vaikui sako: „tu valgyk brokolius, o aš pasikepsiu tai, kas man yra skanu: bulvyčių fri, picą, nes brokoliai ne man, bet tu valgyk“.
Nesusiformuos pas vaiką įpročiai tokiu būdu. Jie matys tą pavyzdį, kad kažką galima daryti pasislėpus, kad tėvai sako viena, o daro kita ir tai yra normalu. Normalu ir meluoti, normalu sakyti netiesą, slėptis, apgaudinėti. Mes vaikams iš karto sukuriame tokį požiūrį - tai yra norma.
Jeigu tėvai pradeda nuo savęs, nerėkauja, nešūkauja, problemas sprendžia, kalbasi grįžę namo, vienas su kitu bendrauja, išsamiai padiskutuoja, išsamiai papasakoja viską „šiandien buvo sudėtinga situacija, pasimečiau, nežinojau, ką daryti, kalbėjausi, išsprendžiau, padariau, pasiekiau“, tada vaikai mato tą pavyzdį. Kai jie susidurs su problemomis, jie ieškos sprendimo, o grįžę iš mokyklos ar darželio pasakos, ką veikė, nes žinos, kad tėvai kalbasi. Tai yra pavyzdys, viskas prasideda nuo pavyzdžio.
Manau, kiekvienas pasirenka pagal savo vertybes, ko jis iš gyvenimo nori. Ar jis nori matyti visur blogį, ar gėrį? Jeigu norėsiu, kad mano vaikas labai gerai mokytųsi, bet vaikas niekada nematys manęs skaitančios knygos, aš niekada nepasakysiu, kad mokausi, kad buvau mokymuose, konferencijoje, kurioje norėjau kažką naujo sužinoti, tada bus labai sudėtinga tai pajausti.
Kartais tėvai sako „turėk daug draugų“, bet patys su niekuo nedraugauja. Jie sako „būk draugiškas, dalinkis“, bet patys nesidalina, neduoda. Tada labai sunku. Tada reikalingos bausmės, griežtos ribos, nes mes vaikus auklėjame pagal tai, kokius norime matyti, kokie norime, kad jie būtų, bet ne pagal tai, kokie esame patys.
Vaikų raida ir veidrodžiai
Namuose, kuriuose auga kūdikis, turėtų būti ir veidrodis. Ar žinote, kad iki metų vaikas, žiūrėdamas į veidrodį, nesuvokia, kad mato save. Veidrodis gali būti įdomia žaidimų priemone, tai pagalbos priemonė vaiko savimonės raidai.
Kūdikiai, pradedantys po truputį valdyti savo rankytes ir kojytes, ima suprasti, kad „čia esu aš“, „aš galiu pajudinti ranką“, „aš galiu apsukti antklodę“. Kai vaikučiai išmoksta sėdėti ir pastovėti, veidrodžiai tampa jų traukos objektu.
Įdomu, kad iki metų vaikas nesuvokia, kad tas berniukas ar mergaitė veidrodyje yra jis/ji. Jam vaizdas veidrodyje yra tiesiog įdomu, kaip ir bet koks naujas žaislas. Į tai, ką jis mato veidrodyje, vaikas reaguos kaip į kitą vaiką.
Mokslininkai yra atlikę eksperimentą su tokio amžiaus vaikais - yra užtepę dažų ant kaktos ar skruosto. Matydami save veidrodyje, vaikai nesupranta, kad išsitepę yra jie, jie nebando nuvalyti dažų. Vaikai, sulaukę 1 -1,5 metų (ir vėliau), supranta, kad „aš ir esu tas vaikas veidrodyje“, tada jie bando nusivalyti dėmelę nuo savęs.
Susiformuoja supratimas, kad aš esu aš, ir yra kiti žmonės. Nuo gimimo iki maždaug 18 mėnesio kūdikis kaupia patirtį, atsirandančią iš buvimo santykyje su aplinka ir tėvais. Jis mokosi atskirti, kas yra išoriniai dirgikliai, o kas - vidiniai. Galima sakyti, kad tai yra pirminio nesąmoningo savęs pažinimo žingsniai.
Kūdikis mokosi pažinti, „Kas aš toks esu? Kaip aš jaučiuosi? Ko aš noriu ar nenoriu? Kas man patinka ar nepatinka?“. Todėl tuo laikotarpiu globėjo gebėjimas parodyti kūdikiui tokias jo būsenas ir jausmus vaidina itin svarbų vaidmenį savęs pažinimui.
Emocinis ryšys ir "atspindėjimas"
Tyrimai atskleidė, kad motinos arba kito artimo globėjo gebėjimai pastebėti kūdikio jausmus, norus bei ketinimus, ir juos kūdikiui parodyti veido išraiška arba pasakyti žodžiais, siejasi su teigiamesne kūdikio emocine, socialine, pažintine raida. Toks bendravimo būdas išmokina palaikyti artimą emocinį ryšį su kitu žmogumi, kai vaikas auga ir, kai jau tampa suaugusiuoju.
Mokslininkai tokį procesą pavadino „atspindėjimu“ (angl. mirror), - kuomet globėjas, bendraudamas su kūdikiu, veido išraiška arba žodžiais parodo kūdikiui, kaip jis jaučiasi ar ko jis nori.
Garsus visame pasaulyje pripažintas britų psichiatras, psichoanalitikas, pediatras D. W. Winnicott yra pasakęs: atspindėti - tai „grąžinti kūdikiui save patį“.
Taigi globėjas pamato, kaip kūdikis elgiasi (šypsosi ar verkia, žiūri į mus ar bando kažką parodyti), ir bando suvokti, kokia yra jo vidinė būsena (galbūt kūdikis džiaugiasi pamatęs mus, arba išsigando nepažįstamo žmogaus, galbūt yra suirzęs, nes mažai miegojo ir t. t.) - vyksta metalizacijos procesas, apie kurį buvo minėta anksčiau.
Labai svarbu yra atskirti savo savijautą ar jausmus nuo tų, kuriuos norime atspindėti kūdikiui. Pavyzdžiui, vaikas irzta, verkšlena, nes jaučiasi neramus, nori prisiglausti prie mamos, tačiau dar nemoka išreikšti šių poreikių kitaip nei verkimu, o mama jį apšaukia. Šiuo atveju mama neatskyrė savo savijautos ir vaiko savijautos. Ji pasijautė supykusi ant vaiko ir savo pyktį išreiškė vaikui vietoj to, kad atspindėtų vaikui jo savijautą.
Taigi vaikas turėdamas tokią patirtį ne tik sužino, kaip jis jaučiasi konkrečiu momentu (pavyzdžiui, piktas), bet ir tai, kad šie nemalonūs jausmai gali būti „sumažinami“, nuraminami. Taigi svarbu stengtis pastebėti, kur yra mano jausmai, o kur yra vaiko jausmai.
Jeigu parodomos savo emocijos, jausmai, ypač nemalonūs, tokie kaip pyktis, liūdesys, nerimas, vaiką šie jausmai per daug stipriai užvaldo: jaučiamos tėvų tikros emocijos, jaučiamas pavojus. Jeigu tokių atvejų yra labai daug, ir tėvai negali savo jausmų atriboti nuo vaiko, vėliau vaikas gali patirti daugiau įtampos, nerimo, jausmai jam gali atrodyti bauginantys.
Kitas svarbus momentas yra atspindėjimo tikslumas. Jeigu pastebime kūdikio būseną, bet jos neatspindime ar atspindime „iškreiptai“ - vaikas tarytum ,,nemato savęs”, negali pažinti savęs ir savo jausmų.
Globėjų gebėjimas atspindėti vaikui jo vidines būsenas, savijautą, t. y. jo jausmus, poreikius, ketinimus, padeda vaikui augant atskirti save, savo jausmus - formuojasi savęs vaizdas - „kas aš esu?“. Tokioje atmosferoje formuojasi teigiamas savęs matymas, o suaugęs žmogus labiau pasitiki savimi ir savo jėgomis.
Suaugęs asmuo, ankstyvojoje vaikystėje iš artimiausios aplinkos patyręs pakankamai daug artimo, šilto kontakto bei savo vidinių būsenų „atspindėjimo“ gebės geriau suvokti ir įvertinti savo bei kitų žmonių emocijas, mokės tinkamai jas išreikšti (tai yra nesužalojant savęs ir kitų). Taip pat tikėtina, kad tokiam žmogui bus lengviau užmegzti kontaktą su žmonėmis, mokės bendrauti tiek socialinėse grupėse, tiek artimuose santykiuose.
Emocijų reguliavimas
Svarbu paminėti ir kitą labai svarbią „atspindėjimo“ reikšmę: kūdikis, o vėliau ir suaugęs išmoksta reguliuoti savo jausmus ir emocijas. Pavyzdžiui, mama pamačiusi, kad vaikas sunerimsta, neignoruoja, neišsigąsta šio vaiko jausmo, o priima ramiai ir jam atspindi veido išraiška arba žodžiais („matau, kad pradedi irzti, pykti, nes neskiriu tau pakankamai daug dėmesio šią minutę“). Tokiu būdu mama ne tik atspindi ir parodo vaikui, kaip jis jaučiasi, bet ir stengiasi sureguliuoti vaiko emocijas.
Mama, gebanti tinkamai reguliuoti savo ir kūdikio emocijas, sugeba toleruoti prieštaringus ar nemalonius jausmus be poreikio juos kažkaip iškreipti, sumenkinti ar atriboti. Ji ramiai, bet neabejingai atliepia į kūdikio emocijas ir reakcijas, kas suteikia kūdikiui galimybę ugdyti jautrumą savo būsenoms.
Žmogus, gebėdamas tinkamai reguliuoti savo emocijas, stresinėje situacijoje reaguoja (kyla įtampa, nerimas) bei bando išspręsti problemą tinkamais būdais, pavyzdžiui, pasikalba, pasitaria ir jeigu reikia pasiguodžia savo artimiems žmonėms; apgalvoja veiksmų planą, kaip būtų galima įveikti iškilusią problemą ir pan., o jau įveikus stresinę situaciją ar praėjus kokiam nors pavojui, žmogus geba atsipalaiduoti ir nusiraminti.
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Neįtikėtina Nėščiųjų Masažo Nauda ir Svarbiausios Rizikos, Kurias Privalote Žinoti!
- Sužinokite, Kada Po Gimdymo Saugiai Galima Mylėtis – Ginekologo Nepakeičiami Patarimai!