Ir skaičiai neramina - Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, apie 10-20 proc. vaikų visame pasaulyje kenčia nuo psichikos sveikatos problemų, o ji yra esminis aspektas jaunų žmonių vystymuisi ir jų gerovei ateityje.
Todėl mokymų akademijos „LearnED“ organizuotoje konferencijoje „Kaip suvaldyti nerimą? Socio-emocinės inovacijos švietime“ kalbėjusi edukologė, Karalienės Mortos mokyklos ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos „Vaikystės sodas“ įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė kategoriška - išmokyti vaikus suvaldyti stresą bei ramiai reaguoti į sudėtingas situacijas yra privaloma ir labai naudinga jų sveikatai bei emocinei būsenai.
Gilus Kvėpavimas Sprendžia Net 5 Vaikų Problemas
„Nors mes visi tai atliekame apie 25 tūkstančius kartų per dieną, labai retai susimąstome apie kvėpavimą.
Tai, kaip mes įkvepiame ir iškvepiame, turi didžiulę įtaką tam, kaip mes jaučiamės fiziškai ir emociškai - juk net 20 proc. viso deguonies, kurio mūsų kūnui reikia būtiniems gyvybiniams procesams atlikti, sunaudoja mūsų smegenys.
O ikimokyklinukams, kurie turi bene daugiausiai energijos iš visų amžiaus grupių, išmokti kvėpavimu save „įžeminti“ ir nuraminti yra ypač svarbu.
Juk tai yra tas amžiaus tarpsnis, kai vaikai pažįsta pasaulį - nuolat juda, liečia, ragauja ir patiria įvairiausių emocijų, tačiau šis nuolatinis tyrinėjimas sukelia ir milžiniškas frustracijas, kurios šiame vaiko gyvenimo etape dažnai pasireiškia pykčio priepuoliais.
Tai kaip gyventi šiam mažam žmogui pasaulyje, kuriame yra tikrai nemažai iššūkių, kuriame jis patiria labai stiprių emocijų? Su tėvų pagalba reikėtų išmokti giliai kvėpuoti“, - pataria edukologė dr. A. Landsbergienė.
Pasak jos, kai mes mokome vaiką giliai kvėpuoti, padedame jam išmokti penkių gyvenime labai svarbių dalykų: mažinti stresą, emocinės savireguliacijos, sutelkti dėmesį, geriau išsimiegoti ir suvokti savo kūną.
„Nors suaugusieji linkę manyti, kad vaikai streso patirti negali, be įprastų raidos etapų sukeliamų iššūkių šiuolaikiniai jauni žmonės turi susidoroti ne tik su tarpusavio konkurencijos, nesibaigiančių popamokinių veiklų ir socialinių medijų keliamu stresu, bet ir su padidintais tėvų lūkesčiais jų atžvilgiu.
Kadangi vaikai neturi tiek gyvenimiškos patirties ir problemų sprendimo įgūdžių, kaip suaugę, jie neturi išsivystę ir tokio atsparumo stresui, todėl bet koks pasikeitimas jiems gali kelti itin stiprias emocijas.
Ir jeigu manote, kad nuolat čiauškantis jūsų ikimokyklinukas nepatiria streso, galvokite iš naujo.
Stresą jis gali patirti dėl to, kad ryte tenka išsiskirti su mama arba tėčiu, dėl to, kad tenka imtis veiklos, kuri nelabai patinka, gali patirti stresą, kad susipyko su draugu ar darželyje nepavyko atlikti užduoties.
Gilusis kvėpavimas padeda suvaldyti kylantį stresą, nes giliai įkvepiant ir iškvepiant, sumažinamas „streso“ hormono kortizolio kiekis kraujyje, tad vaikas atsipalaiduoja.
Gebėjimas susidoroti su stresinėmis situacijomis yra vienas svarbiausių gebėjimų šiuolaikiniame pasaulyje, tad, kuo anksčiau jo išmokstama, tuo sėkmingiau galima įsitvirtinti visuomenėje, neeikvojant savo fizinių ir emocinių resursų ten, kur to visai nereikia“, - apie poreikį nuo mažens išmokti valdyti stresą pasakoja „Vaikystės sodo“ steigėja.
Pasak jos, vaiko patiriamą ar anksčiau patirtą stresą gali išduoti šie veiksniai: dažna nuotaikų kaita arba prislėgta nuotaika, atsiradę miego sutrikimai, dėmesio koncentracijos sumažėjimas, kankinantys naktiniai košmarai ar naujos fobijos, atsiradęs vaikui nebūdingas uždarumas, polinkis viską kontroliuoti, dažni pilvo ar galvos skausmai ir suprastėjęs imunitetas.
Be to, patiriamas stresas gali turėti didelės įtakos ir jo akademiniams rezultatams bei pamokų lankomumui.
Bent dalį šių problemų galima išspręsti tiesiog kvėpuojant - giliai, sąmoningai ir, svarbiausia - reguliariai.
Vyksta Emocinė Vaiko Savireguliacija
Kitas svarbus dalykas, kad giliai ir iš lėto įkvėpdamas, vaikas išmoksta nusiraminti, nes aktyvuojama jo parasimpatinė sistema - tai taip pat skatina vaikus stabtelėti, reflektuoti, kas įvyko ir moko juos į stresines situacijas reaguoti kitaip.
Turbūt visi tėvai yra patyrę, kai jų ikimokyklinio amžiaus vaikas, atrodo, be priežasties kanda, spjauna ar dreskia - taip yra todėl, kad tokio amžiaus vaikų kalba dar nėra išvystyta, todėl jie į aplinkos dirgiklius reaguoja greitai ir impulsyviai.
Išmokęs giliai kvėpuoti, vaikas išmoksta stabtelėti ir, kai kyla noras įkasti draugui, giliai įkvėpti ir nusiraminti.
Be to, vaikas pajunta vidinę ramybę - aš gebu save kontroliuoti, todėl jaučiuosi tvirtai ir žinau, kad turiu įrankį, kuris padės susidoroti su kylančiomis emocijomis.
Padeda Sutelkti Dėmesį
„Dabar nuolat girdime apie dėmesio stokos „pandemiją“, nes labai daug vaikų pamokų metu itin sunkiai sutelkia dėmesį.
Gilusis kvėpavimas yra vienas iš šios „pandemijos“ sprendimo būdų.
Žinoma, tai nereiškia, kad pakvėpavęs ikimokyklinukas išlaikys dėmesį tiek laiko, kiek iš jo tikimasi, nes negebėjimas ilgam sutelkti dėmesio yra būdingas šio amžiaus vaikams, tačiau gilusis kvėpavimas vienareikšmiškai pailgins dėmesio sutelkimo laiką.
Kai vaikas atkreipia dėmesį į savo kvėpavimą, jis pradeda pastebėti save „čia ir dabar“, o tai padeda susikaupti.
Jeigu gilųjį kvėpavimą su savo vaiku praktikuosite reguliariai, jis išmoks susitelkti į tai, ką daro“, - apie dar vieną sąmoningo kvėpavimo naudą pasakoja edukologė.
Kaip teigia dr. A. Landsbergienė, yra įrodyta, kad tie vaikai, kurie reguliariai giliai kvėpuoja, geriau miega, nes giliai pakvėpavę prieš eidami miegoti, jie nusiramina ir atsipalaiduoja.
Ir turbūt niekas nedrįs ginčytis, kad kokybiškas miegas yra gyvybiškai svarbus vaiko raidai ir jo fiziniams bei emociniams gebėjimams.
Geriau Suvokia Savo Kūne Vykstančius Procesus
„Galiausiai, giliai kvėpuodami mes geriau suvokiame savo kūną - kvėpuodami turime sutelkti dėmesį į tai, kaip mes jaučiamės, kur mes esame, o tai gerina savireguliacijos procesus.
Mes daug sąmoningiau reflektuojame, kas su mumis vyksta, kokias emocijas jaučiame ir pradedame atpažinti tam tikrus signalus, kai artėja stipri emocinė reakcija.
Išmokę giliai kvėpuoti, išmokstame nusiraminti ir atkuriame pusiausvyrą - kam tai galėtų būti nesvarbu?
To mokydami savo vaikus, mokomės ir patys, tad nauda yra dviguba - ne tik vaikams suteikiame svarbų įrankį visam gyvenimui, bet padedame ir sau“, - tokios praktikos privalumus vardija edukologė.
Kaip Pradėti ir Pusiaukelėje Nemesti?
Kaip teigia „Vaikystės sodo“ įkūrėja, gilus kvėpavimas yra puikus būdas ne tik spręsti anksčiau išvardintas problemas, bet ir žaidimo forma sutvirtinti ryšį su vaiku.
Mokytis gilaus kvėpavimo yra smagu, nes tai paprasta - kvėpuoti su vaiku galima praktiškai bet kada ir bet kur.
Svarbu rasti laiką, kai vaikas nėra susierzinęs - vaikas turi būti ramus ir norėti mokytis.
„Su mažais vaikais galima pradėti nuo paprasto dalyko - išmokyti juos stebėti savo kvėpavimą.
Kai kuriems vaikams norisi užmerkti akis, kai kuriems ne, kai kurie nori gulėti, kiti sėdėti, tačiau svarbu, kad vaikas įkvėptų per nosį ir iškvėptų per nosį arba per burną.
Todėl ypač svarbu iš pradžių susitelkti į patį kvėpavimą - ką darome, kai įkvepiame ir kai iškvepiame.
Kad vaikas lengviau įsivaizduotų ir įsitrauktų, galite pasitelkti piešinius, galima naudoti net vaiko mėgstamus minkštus žaislus: tegul jis užsideda žaisliuką ant pilvuko ir žiūri, kaip aukštai žaisliukas pakyla, kai jis įkvepia ir kaip žemai nusileidžia, kai iškvepia.
Dar vienas geras pratimas - įkvepiant skaičiuoti iki keturių, sulaikyti kvėpavimą skaičiuojant iki keturių, iškvepiant - taip pat skaičiuoti iki keturių.
Ikimokyklinukams turi būti smagu, jie geriausiai mokosi žaisdami, todėl būkite kūrybiški: sakykite, kad kvėpuodami turite tarsi įkvėpti gėlės kvapą arba užpūsti gimtadienio torto žvakutes.
Tai gali būti ir pienės pūkas ar kažkas kitas, svarbu, kad vaikas pavyzdį suprastų.
Net ir „Vaikystės sodo“ ugdymo programą, išanalizavę daugybę tyrimų, papildėme nauju dalyku - sąmoningu kvėpavimu.
Tam sukūrėme net specialias žaismingas korteles, kad vaikai į šį užsiėmimą labiau įsitrauktų: jose yra „bitės“, „slibino“, „baliono“ ir kitos kvėpavimo technikos, per žaidybinius elementus padedančios vaikams išmokti įvairių kvėpavimo pratimų.
Svarbu daryti tai sistemiškai - įpročiai susiformuoja tada, kai jie tampa rutina, todėl jokio efekto nepajusite, jeigu su vaiku gilaus kvėpavimo mokysitės tik kartą per mėnesį.
Didžiausias efektas bus tada, kai gilaus kvėpavimo mokysitės kartą per dieną, jeigu tai per intensyvu - bent keletą kartų per savaitę.
Jeigu daroma priešokiais, nenuosekliai, rezultato nebus - juk sportuojant kartą per mėnesį, kūnas nebus toks pat, kaip sportuojant tris kartus per savaitę,“ - drąsina dr. A. Landsbergienė.
Kada ir Kiek Kvėpuoti?
Pasak jos, gilus sąmoningas kvėpavimas gali būti naudojamas, kai:
- vaikas supyksta, susierzina, išsigąsta, kai sunkiai susitaiko su adaptacija;
- visko atrodo per daug, kai užplūsta stiprios emocijos;
- apima nerimas ir jau sunku susikaupti;
- norisi atsipalaiduoti, kai reikia nuraminti savo kūną (pvz., po aktyvios veiklos ar prieš miegą);
- siekia susitelkti, susikaupti;
- nori sumažinti stresą, nusiraminti.
Sąmoningo kvėpavimo trukmė ir dažnis skirtingiems vaikams ir skirtingoms praktikoms gali skirtis, tačiau pediatrai paprastai rekomenduoja šiuos:
- Ikimokyklinio amžiaus vaikams: kelios minutės per dieną.
- Pirmokams: 3-10 minučių du kartus per dieną.
- Paaugliams ir suaugusiems: 5-45 minutės per dieną ar daugiau, priklausomai nuo poreikio.
„Ir, turbūt, svarbiausias dalykas - visada, kai kalbame apie vaikus, labai svarbu, kad suaugęs žmogus rodytų pavyzdį, būtų kantrus ir palaikantis, nes vaikai mokosi stebėdami ir kartodami, ką daro suaugę.
Jeigu tik kalbate ir nieko nedarote, vaikas išmoks imituoti procesą, tačiau jeigu stresinėse situacijose ir patys giliai kvėpuosite, vaikas įvertins tai ir bandys taikyti pats.
Jeigu vaikas giliai kvėpuos dažnai, tai taps automatine praktika ir stresinėje situacijoje: kai jį užklups stiprios emocijos, vaikas iškart prisimins kvėpavimo pratimus, o šį įrankį nešis visą savo gyvenimą“, - kaip išmokyti vaiką giliai kvėpuoti ir sutvirtinti su juo ryšį pataria dr. A. Landsbergienė.
Pagrindinė Problema - Smurtas
Kokie tėvų poelgiai ir auklėjimo būdai gali peraugti į vaiko neapykantą tėvams? Atsakymas liūdnas ir paprastas - smurtas prieš vaiką.
„Kalbėdama apie smurtą aš kalbu ne tik apie fizinį ar seksualinį smurtą, kurie palieka giliausias žaizdas ant vaiko kūno ir vaiko psichikoje bei skatina vaiką nepasitikėti tėvais (vėliau - ir visais kitais žmonėmis), bet taip pat apie emocinį smurtą ir vaiko nepriežiūrą.
Šios dvi pastarosios smurto formos yra sunkiau pastebimos ir mūsų visuomenėje dar per dažnai pateisinamos kaip „auklėjimo būdai“.
Jokios smurto formos prieš vaiką negali būti vadinamos auklėjimo būdais.
Smurtas prieš vaiką yra galios demonstravimas, kontrolės išraiška, noras tvirtinti savo valdžią, bet ne auklėjimas.
Auklėjimas yra orientuotas į vaiko gerovę, vadovaujanti vaiko poreikiais ir jo interesais.
Vienas esminių vaiko interesų - emociškai ir fiziškai saugi aplinka.
Smurtas, kad ir kokios formos jis bebūtų, visų pirma, į šipulius sudaužo vaiko saugumo jausmą.
Vaikai nebūtinai iškart supranta, kad smurtaujantys prieš juos tėvai neteisingai su jais elgiasi ir juos žaloja.
Dažniausiai vaikai tiek stipriai nori išsaugoti santykius su tėvais, kad jų psichika, paprastai tariant, juos apsaugo nuo žiaurios realybės įvairiais gynybos mechanizmais: neigimu, pateisinimu, paaiškinimu...
Bet su laiku, sustiprėjus ir jų psichikos gebėjimams dorotis su nemaloniomis patirtimis, neretai vaikai (dažniausiai jau būdami suaugusiais) supranta, kad tėvai juos išdavė.
Ir natūralu, kad tėvų ir vaikų santykiai, jau greičiausiai ir iki šio suvokimo eižėję, gali ir visai nutrūkti.
Tėvų baimė, kuri iki tol galbūt dar sulaikė santykiuose, kartais gali virsti neapykanta tėvams.
Yra ir subtilesnės smurto formos, kurios įkala pleištą į santykius su vaikais.
Pakalbėkime apie tėvus, kurie verčia vaikus atitikti jų idealus ar įsivaizduojamus standartus.
Atrodytų, kas čia blogo, jei tėvai reikalauja, kad vaikai vaikščiotų į 5 būrelius arba jei tėvai atvirai spaudžia vaiką ruoštis tam tikrai specialybei?
Juk, atrodytų, tėvai žino geriausiai, ar ne? Ne visada.
Smurtas prieš vaiką yra galios demonstravimas, kontrolės išraiška, noras tvirtinti savo valdžią, bet ne auklėjimas.
Neadekvatūs lūkesčiai arba tėvų valios primetimas, negerbiant vaiko poreikių ar unikalumo, irgi gali būti emocinio smurto apraiška.
Su laiku vaikai, augę tokiuose santykiuose, kuriuose nejautė esantys suprasti ar priimami su savo poreikiais ar svajonėmis, gali emociškai atitolti nuo tėvų, pasąmoningai arba atvirai kaltinti juos už savo sugriautą gyvenimą.
Žinoma, reikia suprasti, jog neapykanta tėvams formuojasi ilgą laiką ir itin nepalankiame smurtiniame emociniame fone.
Tėvams, kurie myli savo vaikus, stengiasi jais rūpintis (net jei ne visada taip, kaip geriausia vaikui), stengiasi juos girdėti (net jei ne visada pavyksta), nėra ko baimintis, kad vaikai atsuks jiems nugaras.
Vaikai iš esmės yra gudrūs, vaikai yra jautrūs ir vaikai yra išmintingi - jie jaučia meilę ir rūpestį, ir menkus nesusipratimus ar auklėjimo klaidas tikrai supras ir atleis.
Turbūt retas kuris vaikystę išgyveno be mėlynių ir nubrozdinimų.
Turbūt vargiai nugyvenama ir vaikystė be psichologinių žaizdų - gilesnių ar ne tokių gilių.
Vaikai gali turėti mylinčius, autoritetingus tėvus, bet jie nebus tobuli ir neužaugins tobulų vaikų.
Ir net nereikia bandyti.
Užtenka, anot psichologijos klasikų, būti pakankamai gerais tėvais ar globėjais.
Klaidos auklėjant yra mokymosi šaltinis ir proga paaugti patiems bei paauginti santykius.
Jų neišvengsi“, - sakė psichologė.
Auklėjimas Nulemia Vaiko Ateitį
Ar auklėjimas ankstyvesniais vaikystės metais nulemia tėvų-vaikų santykį paauglystėje ir netgi vaikams suaugus?
Psichologė teigia, kad tyrimai gana vieningai ir nuosekliai rodo, jog taip - santykio kokybė ankstyvaisiais metais nulemia ne tik santykio su tėvais, bet ir santykių su kitais žmonėmis kokybę vėliau.
„Ankstyvojo santykio kokybę ir jos įtaką ateities santykiams tyrinėjo psichologas klasikas Johnas Bowlby.
Anot jo, kūdikis nuo gimimo per santykį su artimiausiu žmogumi formuojasi supratimą apie supantį pasaulį bei žmones.
Psichologai, perėmę jo idėjas ir tyrinėjantys ankstyvuosius santykius, daug dėmesio skiria prieraišumo temai.
Manoma, kad nuo prieraišumo, kurį suformuoja kūdikis ir vaikas su artimiausiais žmonėmis, tipo gali priklausyti vaiko nuostatos apie santykius su žmonėmis apskritai.
Vaikai, kurie auga saugioje, stabilioje aplinkoje ir kurie turi tėvus, reaguojančius į jų poreikius, atliepiančius jų nerimą, mylinčius ir besirūpinančius, suformuoja saugų prieraišumą.
Tokie vaikai ir ateityje tiek santykyje su tėvais, tiek santykyje su kitais žmonėmis, gali jaustis saugūs, svarbūs, reikalingi, jie matys kitus žmones kaip patikimus ir geranoriškus.
Jie matys santykių prasmę ir reikalingumą.
Vaikai, kurie auga su tėvais, kurie ignoruoja jų poreikius, nerodo emocinės šilumos, reaguoja chaotiškai, naudoja smurtą prieš vaiką, formuoja nesaugų arba vengiantį prieraišumą.
Tokie vaikai jau ir ūgtelėję gali jaustis nesaugiai santykiuose su tėvais ir kitais žmonėmis, santykių vengti arba reaguoti impulsyviai, nepasitikėti žmonėms, manyti, jog patys nėra verti meilės ir rūpesčio, ir t. t.
Reikia suprasti, jog neapykanta tėvams formuojasi ilgą laiką ir itin nepalankiame smurtiniame emociniame fone.
Trumpai tariant, yra žinoma, kad iš savo pirminės šeimos mes atsinešame išmoktus santykių modelius, kuriuos ateityje pritaikome santykiuose su kitais mums artimais žmonėmis.
Jei mūsų santykių patirtys vaikystėje iš esmės buvo malonios ir auginančios, mes suaugę sąmoningai arba ne sieksime santykių su kitais, buvimas santykyje mums bus prasmingas.
Jei mūsų santykių patirtys vaikystėje buvo nemalonios ar skausmingos, natūralu, kad ir suaugę mes su atsarga žiūrėsime į kitus žmones ir su dideliu nerimu megsime naujas pažintis arba jausimės nesaugiai naujuose santykiuose, greičiausiai, nepasitikėsime kitu žmogumi kaip galinčiu įskaudinti.
Taip pat iš vaikystės mes atsinešame supratimą apie tai, kaip dorotis su įtampomis santykiuose (kalbėtis, ignoruoti ar nutraukti santykius?), kaip spręsti problemas (konstruktyviai ar destruktyviai?), kaip auginti vaikus, kaip skirstytis vaidmenimis ir funkcijomis, t.t.
Viena vertus, tėvams, žinant šią informaciją, gali pasidaryti baisu, nes tai yra didžiulė atsakomybės našta - jau ankstyvaisiais metais sudėti tvirtus pamatus savo vaiko santykių kokybei ateityje.
Kita vertus, tą žinoti auklėjant vaikus svarbu, nes tai padeda geriau suprasti, kodėl vaikas vienaip ar kitaip elgiasi santykyje ir kokias trumpalaikes ar ilgalaikes pasekmes mūsų, tėvų, elgesys gali turėti vaikų santykiui su mumis ir kitais“, - drąsina A. Martinkutė-Vorobej.
Vaikai Savo Elgesiu Atspindi Tėvus
Tėvams, matantiems, kad jų vaikas tapo labiau nutolęs, ir jaučiantiems, jog bendravimas atšalo, psichologė pataria nepamiršti, kad visada svarbios abi šeimos pusės.
„Santykis tarp tėvų ir vaikų yra dviejų pusių kūrinys.
Kol vaikai yra maži, tėvai yra tie, kurie „veda“, nes jie geriau supranta, kaip surėdytas pasaulis, kaip kuriami santykiai.
Jei kyla nerimo dėl santykio su vaiku, aš turbūt pirmiausia pakviesčiau tėvus apsvarstyti, o kas vyksta?
Kas nutiko?
Kas pasikeitė?
Ir, žinoma, paklausčiau nevisai malonaus, bet būtino tokioje situacijoje klausimo - ar jie, tėvai, patys nesijaučia nutolę nuo vaiko?
Gal tėvai pavargo, problemos darbe, jaučiasi nusivylę ar bejėgiai, gal patiria daug streso ir nebeskiria vaikui pakankamai laiko ir dėmesio...?
Vaikai (ypač ikidarželinukai ir darželinukai) savo elgesiu tiesiog atspindi tėvų nuostatas ir santykius su jais.
Jei vaikas yra atsiribojęs, gali būti, kad jis dėl kažkokių priežasčių jaučiasi mažiau saugus ir dėl to ima vengti artimesnio kontakto.
O kurti saugumą santykiuose, kol vaikas mažas, kaip ir aukščiau minėjau, pirmiausia yra tėvų atsakomybė.
Ir dar labai svarbu tėvams nesijausti visagaliais ir visažiniais.
Visi mes pavargstame, visi mes pasimetame ar nerandame atsakymų.
Svarbu kreiptis pagalbos - į knygas, į labiau patyrusius tėvus, kuriais pasitikima, į specialistus...
Nelikti vieniems su savo klausimais ir sunkumais.
Ir pasirūpinti savimi - vaikai džiaugiasi, kai tėvai sveiki ir laimingi“, - teigia psichologė Alina Martinkutė-Vorobej.
Augdami su neišmintingais tėvais vaikai gali mokytis iš jų klaidų ir tapti išmintingi.
Visais laikais vaikai mokydavosi iš savo tėvų, iš jų išmokdavo dirbti įvairius darbus, įgaudavo gyvenimiškos patirties.
Tačiau egzistuoja ir tokių pavyzdžių, kada vaikas gali mokytis iš tėvų klaidų, o ne išminties ar kokio nors amato.
Toks atvejis aprašomas lietuvių modernistinės krypties rašytojo J.Savickio novelėje ,,Kova“.
Šiame kūrinyje vaikas kovoja už geresnę savo ir šeimos ateitį, už gyvenimo vertybes: darnią šeimą, rūpinimąsi buitimi, tėvo veiklumą.
Jis dar mažas, bet jau įžvelgia tėvo ydas: „Bet tėvas girtuoklis!“ Dar labiau sumenkinamas tėvas, kai jį pavadina ne šiaip girtuokliu, o paprasčiausiu „girtuoklėliu“.
Jis silpnavalis, kuris negali net „bobos atsikratyti“.
Priežastis įvardinama gana žiauriai ir tiesmukiškai: „Dėl to, kad durnas!“