Nedaug tėvų, kilus tarpusavio barniui prie vaiko, geba susivaldyti. Vaikas, gyvendamas su besipykstančiais tėvais, patiria daug emocijų, neretai tampa įkaitu tėvų konfliktuose.
Tėvų konfliktai ir jų įtaka vaikams
Dirbant Tarnyboje dažniausiai susiduriame su tėvų konfliktais skyrybų procesuose, kurie vaikui sukelia didelį vidinį konfliktą. Tėvai į procesus įtraukia vaikus, kad šie palaikytų ar pasirinktų vieno iš tėvų pusę. Prie to paties būna išsakoma nuomonė, koks blogas tėtis ar kokia bloga mama, prie vaikų aptarinėjami turtiniai klausimai, keliamos tam tikros sąlygos.
Vaikais manipuliuojama, prižadami materialūs dalykai arba aiškinama, ko neteks vaikas, gyvendamas su vienu iš tėvų. Tokie tėvai nėra autoritetai savo vaikams ir jie visiškai jų neklauso: neina į mokyklą, arba būdami pamokose tyčia trukdo mokytojams savo replikomis ar veiksmais, neruošia namų darbų, išeina ir grįžta į namus kada nori.
Didelė dalis šeimų, su kuriomis tenka dirbti, yra nuolat girtaujantys tėvai. Jie konfliktuoja tarpusavyje būdami neblaivūs. Tokiose šeimose tenka matyti, kaip elgiasi vaikai vieni su kitais, jų kalboje daug keiksmažodžių. Sukrečia tai, kad 3 metų vaikas beveik nemoka kalbėti, tačiau keiksmažodžių žodynas būna itin platus. Arba kokių 4 metų vaikas aiškina vaiko gynėjai, kad jis bus banditas ir visus sumuš.
Aukos vaidmuo ir manipuliacijos
Vienas iš tėvų gali prisiimti aukos vaidmenį. Pavyzdžiui, mama, kurios niekas nemyli, kuri dėl visų aukojasi, jaučiasi neįvertina, gyvena su vyru alkoholiku. Tėvai priverčia vaiką jaustis kaltu. Jei vaikas nedaro to, ko nori tėvai, vaikas tampa blogu, nesukalbamu.
Kartais atsitinka taip, kad ne tik tėvai pradeda naudotis vaikais, bet ir vaikai (paaugliai) manipuliuoja savo tėvais: jie sako tėvams tai, ką jie nori išgirsti, užsiprašo dovanų, persako, ką kalba tėvai vienas apie kitą ir pan. Galimas ir šantažas tėvų atžvilgiu: „jei nenupirksi planšetės - pasakysiu tą ir tą, neisiu į mokyklą, negrįšiu į namus“.
Negatyvios emocijos ir jų įtaka vaiko elgesiui
Jei konfliktų metu tėvai pykstasi dėl vaiko elgesio ir vaikas išgirsta daug negatyvo savo atžvilgiu, žeminimo, jis pasijunta nevykėlis, įskaudintas, atsiranda bejėgiškumo jausmas. Pyktis ir toks elgesys tikrai nesikeis, tik dar blogės. Šeimoje nereikia bijoti rodyti savo jausmų, pykčio, nusivylimo, liūdesio, baimės, nes svarbiausia kalbėtis su vaiku ir jam aiškinti, koks būtent ir kodėl toks vaiko elgesys sukėlė tėvams tokius jausmus. Tokiu atveju, kai yra kalbamasi, vaikas nesijaus puolamas. Kitu atveju atsiranda didelis gynybiškumas, o situacija taip ir lieka nepasikeitusi. Santykiai su tėvais lieka dar labiau įtempti, konfliktiški, atitolę. Vaikui susiformuoja nuomonė apie tai, kad tėvai jo nesupranta, negirdi ir neišklauso.
Konfliktų sprendimas ir vaiko vaidmuo
Pats konfliktas nėra problema - problema yra negebėjimas jo taikiai spręsti. Labai svarbu, kaip pykdamiesi elgiasi tėvai. Vaikai šeimoje mokosi įvairių įgūdžių, elgesio ir bendravimo, vertybių paprasčiausiu būdu - stebėdami ir atkartodami tėvų elgesį. Vaikai būdami šalia ar net dalyvaudami konfliktuose „mokosi“, kaip reikia pykti: kokius žodžius sakyti, veiksmus atlikti ar tiesiog atkartodami tėvų kūno kalbą, mimikas.
- Yra vaikų, kurie bando sutaikyti tėvus, guosti vieną arba kitą, jaučiasi bejėgiai, ima tėvams pataikauti.
- Kiti patys tampa agresyvūs, pradeda rėkti ant tėvų, kad tėvų pykčiai jiems atsibodo, kad nebenori su jais gyventi, prašo, kad tėvai baigtų pyktis arba tiesiog pasišalina iš konflikto zonos.
Būna taip, kad konfliktuodami tėvai nerodo savo emocijų, vienas nuo kito atsitraukia, prasideda ilgi nekalbadieniai.
Vaikų jausmai konflikto metu
Vaikas jaučia įtampą, baimę, nerimą, nes nežino, kas atsitiko, kodėl su juo apie tai nesikalbama, slepiama. Tokiais momentais vaikas gali prisigalvoti, prisifantazuoti baisiausių dalykų, dėl ko tėvai nebendrauja vienas su kitu.
Tokiose šeimose augantys vaikai gali būti pikti, agresyvūs, nerimastingi, emociškai nestabilūs, pasižymėti liūdna nuotaika, būna linkę kaltinti save dėl tėvų pykčių. Vaikas išsiugdo didelį galimos grėsmės baimę, jautrumą, pažeidžiamumą. Į paprastas situacijas namuose, kieme, mokykloje toks vaikas gali reaguoti pykčio protrūkiais. Jis gali pratrūkti (rėkti, žeminti, keiktis) pamokoje, žaisdamas. Nors tokiai vaiko reakcijai kilti kaip ir nebuvo priežasties, dažnai apie tokį elgesį ar emocijas sakoma „supyko iš oro“. Pats vaikas irgi negali paaiškinti savo elgesio.
Kitas vaikas atvirkščiai: gali būti labai išsigandęs, jausti nerimą, pyktį, bejėgiškumą, prisiimti kaltę sau, kad galbūt jis kaltas dėl tėvų pykčių. Taip vaikas užsidaro savyje, regresuoja, pradeda čiulpti pirštus, kaip kūdikis, atsinaujina arba atsiranda naktinis šlapinimasis į lovą (enurezė), atsiranda tikai, nerimas, vangumas, somatinės ligos.
Atleidimo svarba ir galimybės
Taip, vaikai nori būti mylimi, gyventi su savo tėvais, tačiau patirtos nuoskaudos juos žaloja emociškai, randai ilgai lieka giliai širdyje. Žala vaiko psichinei sveikatai jau būna padaryta. Vienas iš pavyzdžių: berniukas (pradinukas) patyrė smurtą šeimoje, ant kūnelio liko mėlynės.
Nors ir labai sunku, aštrėjant konfliktui, svarbu laiku pastebėti kylantį pavojų savo ar savo artimųjų sveikatai ir atsitraukti. Konflikto įkarštyje pamatyti savo vaiką, atkreipti dėmesį į tai, kaip jis jaučiasi, kaip atrodo, ką sako jo kūno kalba. Vėliau, jau nurimus aistroms, būtina pasikalbėti su vaiku, paaiškinant, kad ne dėl jo kilo konfliktas, kad kartais tėveliai pykstasi, tačiau tai nedaro įtakos meilės jam, kad vaikas yra mylimas toks, koks yra. Rekomenduočiau šia tema tėvams perskaityti Suzanos Forvard knygą „Toksiški tėvai‘‘.
Autorė rašo, kad konfliktai turi ir gerą poveikį vaikui: jis tikroviškiau suvokia pasaulį, išmoksta tinkamai juos spręsti. Atleisti tėvams reikia visų pirma dėl savęs, kad galėtume kurti visavertį savo gyvenimą. Neįveiktas pyktis tėvams niekur nepradingsta ir žmogų ima naikinti iš vidaus. Anot jos, kai kuriems žmonėms dėl to gali būti sunku pasirūpinti savo poreikiais, jie gali jaustis bejėgiai, vieniši, nemokėdami kurti santykių negebės paprašyti kitų pagalbos, ilgainiui gali išsivystyti depresija, atsirasti priklausomybių.
Kitų žmonių ar psichologo siūlomą pagalbą gali priimti kaip puolimą ar atstūmimą, nes nėra pratę, kad kas nors jiems norėtų padėti. Vis dėlto, pasak S. „Kartais per pirmą konsultaciją psichologas iš kliento gali sulaukti vos kelių žodžių - taip sunku yra kalbėti. Tačiau palaipsniui žmonės ima atsiverti. Tikrai džiugu matyti, kai po konsultacijų jie ima kabintis į gyvenimą - ieškotis darbo, atkurti ryšius su giminaičiais, prašyti pagalbos, kurti svajones“, - sako S. Atleisti tėvams reikia visų pirma dėl savęs, kad galėtume kurti visavertį savo gyvenimą. Kodėl sunku atleisti tėvams?
Net jei tie tėvai neverti nei meilės, nei pagarbos, žmonės mano, kad privalo mylėti savo tėvus, nors iš tikrųjų negali. Ši priešprieša ir trukdo įveikti pyktį ir judėti pirmyn“, - sako S. Pasak jos, tam, kad žmogus iš tiesų atleistų, paprastai reikia nemažai laiko ir pastangų. Žmonės gali turėti skirtingų traumų - kuo trauma didesnė, tuo ilgiau gali trukti ją įveikti. Dar, žinoma, tai priklauso nuo asmenybės, charakterio, sąmoningumo, nuo to, kiek stiprybės žmogus turi. Tačiau apibendrintai sakoma, kad vieni metai gyvenimo - vienas mėnuo terapijos“, - teigia S.
Tai, ar žmogus sugebėjo atleisti tėvams, išduoda gebėjimas nesusierzinti bendraujant su tėvais. Pirmas žingsnis, pasak S. „Jei savarankiškai sunku, galima drauge su psichologu. Terapijos metu su žmonėmis kalbamasi apie tai, kodėl jie pyksta ant savo tėvų, kaip šie yra juos nuskriaudę vaikystėje.
Pavyzdžiui, tokį pratimą - kai šneki su mama, tėčiu ar su kažkuo kitu ir pajunti erzulį, pyktį, mintyse galima sakyti: „aš atsiprašau ir sau atleidžiu.“ Šis sakinys apie tai, kad, turėdami nuoskaudų, dažnai nepagalvojame, kad galbūt ir patys vaikystėje pridarydavome išdaigų. Reikia pripažinti, kad aš netobulas, kad gyvenime taip pat kažką ne taip padariau ir už tai irgi turiu atsiprašyti. To nebūtina tėvams sakyti balsu, nes gali būti per sunku ir skaudu, be to, tėvai gali nesuprasti. Svarbu tai daryti mintyse“, - paaiškina S.
Galbūt mama labai anksti pagimdė, neturėjo jaunystės, negalėjo mokslų pabaigti, šeiminis gyvenimas nesusitvarkė - ji patyrė savo gyvenimo katastrofą. Pažiūrėkite į tai, kad žmogus ne džiaugsme gyveno, pagalvokite, iš kokios aplinkos jis atėjo, kaip jo tėvai augo ir jį kaip augino. Pamatykite tą žmogų. Pati psichologinė terapija yra apie tai, kad pamatytume žmogų, nes už depresijos, priklausomybių ir kitų bėdų slypi priežastys. Taigi, anot jos, tėvus reikia pamatyti kaip žmones, kurie irgi daro klaidų, jiems taip pat kažkas patinka ar nepatinka, ir taip galima prieiti iki jų priėmimo.
Patarimai tėvams
- Bendraukite su vaiku: Kalbėkitės su vaiku, paaiškinkite savo jausmus ir priežastis.
- Venkite manipuliacijų: Nesistenkite vaiko įtraukti į savo konfliktus ar manipuliuoti juo.
- Būkite autoritetas: Rodykite tinkamą pavyzdį ir elgesį, kad vaikas jumis pasitikėtų.
- Pastebėkite pavojų: Konflikto metu atkreipkite dėmesį į vaiko būseną ir elgesį.
Kaip atleisti tėvams:
- Legalizuokite pyktį: Pripažinkite, kad turite teisę pykti ant tėvų.
- Kreipkitės į specialistą: Jei sunku savarankiškai, kreipkitės į psichologą.
- Atleiskite sau: Prisiminkite, kad ir patys galėjote klysti vaikystėje.
- Nuasmeninkite: Pažiūrėkite į tėvus kaip į žmones su savo istorija ir problemomis.
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Atraskite efektyviausias motyvavimo sistemas vaikų darželyje – kaip skatinti mažųjų norą mokytis ir žaisti!
- Neįtikėtina 4 mėnesių kūdikio raida: ką turi žinoti kiekviena mama!