„Kiekvieno vaiko emocinė raida yra individuali: vaiko vystymasis socio-emocinėje srityje stipriai priklauso nuo to, kiek su vaiku yra kalbama apie jo emocijas, kaip skatinamas jo savarankiškumas, kiek jam leidžiama būti iniciatyviam“, - pastebi ankstyvojo ugdymo mokyklos „Eureka“ psichologė Agnė Gurkšnė.
Kaltės Jausmas ir Iniciatyvumas
3 metų vaikai mokosi, kaip būti iniciatyviems, priimti sprendimus, būti savarankiškiems. Šiame amžiaus tarpsnyje jie linkę daug klausinėti, gilinti savo žinias. Gavę neigiamą reakciją, greitai pasijaučia kalti.
Labai svarbu, kad tėvai stabdytų vaikų iniciatyvumą tik tada, kai tai yra būtina: pavyzdžiui, tuomet, kai mažasis gali sau pakenkti arba bando vadovauti tose srityse, kur sprendimą paprastai priima tėvai. Dažnai vaikai sulaukę maždaug 4 metų amžiaus pradeda tėvų intensyviai klausinėti apie aplink juos supantį pasaulį mokydamiesi naujų dalykų. Nors tai gali erzinti, tačiau labai svarbu, kad tėvai nestabdytų šio vaiko noro.
„Nuolatos drausminami vaikai, jausdami per daug kaltės, pradeda slopinti savo kūrybiškumą, gali norėti atsiskirti nuo bendraamžių. Todėl šiame amžiaus tarpsnyje itin svarbu leisti vaikui rinktis ir padėti pasijausti svarbiam“, - sako A. Gurkšnė.
Pagal Mančesterio universiteto psichologijos dėstytoją Saulą McLeodą, kuris remiasi žymaus raidos psichologo Eriko Eriksono psichosocialinės raidos stadijomis, kaltės jausmas atsiranda tuomet, kai tėvai nepalaiko vaiko noro padėti, būti savarankiškam.
„Pavyzdžiui, jeigu kiekvieną dieną ryte, kai vaikas rodo norą pats apsirengti, išsirinkti savo rūbelius, mes stengdamiesi nepavėluoti į darbą neleisime pačiam vaikui to padaryti, slopinsime jo norą būti savarankišku. Tad svarbu, kai vaikas nori padėti tvarkant namus ar gaminant maistą, kai stengiasi pats apsirengti ar susitvarkyti tualete, leisti jam taip padaryti ir pagirti už tai, kad stengiasi, motyvuoti“, - atkreipia dėmesį A. Gurkšnė.
Elgesio Taisyklės ir Emocijų Raiška
3-4 metų amžiaus tarpsnis itin svarbus vaiko supratimui, koks elgesys yra priimtinas, o koks ne. Vaikai linkę pasitikrinti, kas jiems leidžiama skirtingose aplinkose. Tad šiame amžiuje elgesio taisyklės, ribos itin svarbios. Nuo trejų iki ketverių metų mažieji pradeda sutelkti dėmesį ilgesniam laikui, mokosi reikšti emocijas socialiai priimtinu būdu.
Vis dėlto, normalu, kad dažnai tokias stiprias emocijas kaip pyktį ar liūdesį jie gali išreikšti ir netinkamu būdu. Svarbu, kad būtų kalbama su vaiku apie jausmus, ką jis gali daryti, kai jaučiasi labai piktas, liūdi ar bijo, priimant visus jausmus kaip reikalingus ir svarbius, negėdinant vaiko, neverčiant jaustis „blogam“ dėl to, kad jis supyko.
Pagal ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų vystymąsi tyrinėjusius mokslininkus Nagwa Yousif ir Alexey Mikhaylov, 3-4 metų vaikai pradeda jausti gėdą dėl savo veiksmų, tačiau normalu, kad tai netrunka ilgai.
„Svarbu, kad vaikas jaustų gėdą dėl savo susitarimų nevykdymo, netinkamo elgesio, bet ne dėl to, kad jaučiasi piktas, liūdnas ar pavydi savo broliukui“, - pastebi psichologė A. Gurkšnė.
Psichologės teigimu, normalu, kad 3-4 metų vaikas ne visada supranta, kaip jaučiasi kitas žmogus: „Tokiame amžiuje vis dar mokomasi atpažinti savo ir kitų jausmus, empatijos. Todėl tėvų ir pedagogų pagalba supažindinant savo ir kito žmogaus jausmus, gali padėti suprasti veiksmų pasekmes ir pakloti pamatą stipriam emociniam intelektui“, - pataria A. Gurkšnė.
Tėvų Kalbėjimo Stilius ir Ryšys
Tyrimais yra įrodyta, kad itin svarbu ne tik tai, ką vaikui sakome, bet ir kaip tai darome: įtakos turi tonas, kalbėjimo stilius ir ryšys su suaugusiais. Kaip teigia Kalifornijos universiteto mokslininkai Lenna L. Ontai ir Ross A. Thompson, tyrę mažamečių prieraišumo modelius ir motinos kalbėjimo poveikį vaikų emocijoms, pagal tėvų kalbėjimo stilių vaikas supranta įvykius ir pats pradeda po trupučiui kopijuoti tai, kaip tėvai kalba bei elgiasi.
Minėtų mokslininkų manymu, ankstyvame amžiuje vaiko emocijų supratimas stipriai priklauso nuo vaikų ryšio su suaugusiais: ar vaikas jaučiasi saugiai, pasitiki jais, ar yra atliepiama į vaiko jausmus.
4-5 Metų Amžiaus Vaikų Raidos Ypatybės
4-5 metų amžiaus vaikai jau daug aiškiau supranta ir atpažįsta savo ir kitų jaučiamas emocijas, neverbalinę kalbą. Todėl kuo daugiau kalbama su vaiku apie tokias emocijas kaip baimė, pyktis, liūdesys, tuo lengviau vaikas sugeba jas atpažinti, įvardinti.
„Malonių emocijų ir nemalonių supratimas bei atpažinimas paprastai vystosi kartu. Svarbu, kad vaikas dažnai girdėtų iš tėvų įvardijamus jausmus. Kol vaikas išmoksta įvardinti ir tinkamai reikšti savo emocijas, svarbu, kad tėvai pabūtų vaiko „veidrodžiu“ dažnai įvardindami, kaip jaučiasi ir kodėl, ir pasakydami, kaip elgiasi, kai taip jaučiasi.
Pavyzdžiui: „Šiuo metu jaučiuosi pavargusi, nes ilgai dirbau. Man reikia kelių minučių pabūti vienai.“ Taip pat svarbu įvardinti vaiko jausmus ir pasiūlyti, ką vaikas galėtų daryti, kai taip jaučiasi.
Pavyzdžiui: „Matau, kad tau liūdna, nes tėtis šiandien ilgai dirba. Mes galėtume pažaisti tavo mėgstamą žaidimą, kad laikas greičiau praeitų, kol lauksi tėčio“, - patarimais dalijasi A. Gurkšnė.
Mokyklinis Laikotarpis: 7-11 Metų
7-11 vaiko gyvenimo metai - tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia.
Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi.
Žaidimų Svarba Vaiko Raidai
Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku.
Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.
Vaikų Savęs Vertinimas ir Aplinkos Įtaka
Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai.
Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas.
Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos.
Patarimai Tėvams
- Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų.
- Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas.
- Visada palaikyti abipusį dalijimąsi.
- Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos.
- Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne.
- Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis.
- Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai.
- Niekada nebandykite vaiko pasitikėjimo.
- Visada pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi.
- Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę.
- Leiskite vaikams pasirinkti.
- Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų.
Psichikos Sutrikimai Vaikystėje
Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą. Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje.
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų. 1 - 6 proc. vaikų turi specifinių mokymosi, tarimo ir kalbos, socialinio bendravimo, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimų. Vystymosi, reaktyvaus prieraišumo sutrikimus bei mutizmus patiria mažiau nei 1 proc. vaikų.
Epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai neatpažįstami. Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais.
Tėvų Rolė ir Vaiko Poreikiai
Auklėjimo mados keičiasi kaip ir pats gyvenimas. Senesniųjų kartų atstovus dažnai glumina nauji auklėjimo principai. Jiems nesuprantama, kad vaikas gali neklausyti tėvų paliepimų, kad tėvai leidžia trimečiui pačiam išsirinkti drabužius prieš einant į darželį, nors tai užtrunka visą pusvalandį…
Psichologai sako, kad iš tiesų šiuolaikiniai vaikai ir jaunimas labai skiriasi. Jie nori būti išklausyti, nori pareikšti savo nuomonę, nori žinoti, kodėl turi daryti tai, kas liepiama. O tėvams svarbiausia vengti kraštutinumų: galima lavinti vaiko savarankiškumą, savo nuomonės žinojimą leidžiant rinktis drabužį, bet jei mažasis renkasi per ilgai, tai jau manipuliacija. Vaikus dažniausiai galima apžaisti, nenuskriaudžiant jų noro pasireikšti ir kartu išlaikant sveiką protą: leisti rinktis iš poros variantų ir taip neįsivelti į tuščius ginčus.
Pasak psichologės A. Blandės, augindami vaikus tėvai dažnai rūpinasi, kad šie pagal savo amžių išmoktų praktiškų dalykų - kalbėti, užsirišti batus, o vėliau - skaityti, rašyti ir savarankiškai eiti į mokyklą. „Neretai taip nutinka, kai tėvai fizinius vaiko poreikius iškelia aukščiau emocinių ir socialinių. Tai natūralu - juk jie greičiau pastebimi, labiau matomi ir paprasčiau išmatuojami. Vaikas skaityti arba moka, arba ne, o pamatuoti savarankiškumą, kūrybiškumą ar gebėjimą spręsti sunkumus nėra lengva. Ši užduotis nėra paprasta ir specialistui“, - pasakoja A. Blandė.
Mažųjų elgesys dažnai yra svarbus rodiklis, parodantis, kaip jie jaučiasi, - galintys, siekiantys, ieškantys ar kaip tik abejingi ir pernelyg atsargūs. Pasak autorių, vaiko unikalumas atsiskleidžia tuomet, kai jam yra rodomas tinkamas pavyzdys ir suteikiama tam tikra atsakomybė. „Leiskite vaikui tyrinėti tiek save, tiek aplinką. Leiskite savarankiškai rinktis ir klysti - pamatysite ir nustebsite, kiek daug gali jūsų vaikas“, - sako A. Blandė.
Praktiniai Patarimai Tėvams
- Tėvai privalo skirti laiko sau, pasirūpinti savo psichologiniais ir fiziologiniais poreikiais.
- Emocijų valdymas: leisti vaikui jausti visas emocijas - pyktį, liūdesį, pavydą, džiaugsmą.
- Aiškus laikas kada keliamės ir ką atsikėlę darome, ką veikiame visą dieną.
- Abiejų tėvų tolygus įsitraukimas į vaiko priežiūrą ir auklėjimą.
- Malonus laikas su vaiku, pagal vaiko norus.
- Pasidalijimas kasdienių pareigų.
- Mokykite vaikus kantrybės nepildant visų vaiko norų tuoj pat.
Kaprizai ir Emocijų Proveržiai
Kaip elgtis, kai vaikus aplanko ožiukai? Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą.
Pagaliau praregėta ir suvokta, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį. Tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus - jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas. Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų.
Būtent tada, kai jam kyla emocijų bangos, jam reikalingi tėvai, kad pamokytų, kaip su jomis tvarkytis. Tai neabejotinai reikšmingiausias tėvystės metas, pati geriausia galimybė, kai galime pamatyti, ko vaikas dar nemoka, padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir su rodoma meile bei pagarba paskatinti jį elgtis tinkamai.
Kaip Suvaldyti Vaiko Emocijas?
Nėra visiems atvejams tinkamo geriausio mokymo, tačiau, kai norime parodyti, kad yra tinkamesnių būdų išreikšti pyktį ir nepasitenkinimą, visada svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, raidos stadiją ir ypatybes, jo savybes ir temperamentą, situacijos kontekstą ir pan.
Supykusi Kristupo mama galėtų sūnui skirti bausmę, pavyzdžiui, mėnesį nebesivesti jo į prekybos centrą, bet ar tai geriausia alternatyva? Už tokį elgesį skirta bausmė neišmokys vaiko valdyti jausmų, o tik silpnins tarpusavio ryšį. O gal geriau pakelti supykusį sūnų ir jį apkabinti, parodyti, kad jūs jį girdite ir matote, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, ir esate pasiruošę padėti jam susitvarkyti su kylančiais jausmais?
"Trečiųjų Metų Krizė"
Psichologai tvirtina, kad tėvų kantrybę bandantis trimečių elgesys yra visiškai normalus ir net būtinas raidos etapas. Iš tiesų trečiųjų metų krizė prasideda, kai vaikas pasiekia pakankamą savarankiškumo lygį, ima suvokti save kaip atskirą asmenybę ir pradeda reikšti savo nesibaigiančius norus.
Toks mažylis jau daug gali, supranta, kad gali, o nori dar daugiau, nei gali ir supranta. Išreikšdamas norus, vaikas nepaiso, kad kai kurie jų nesuderinami ir prieštaraujantys vienas kitam. Jis trokšta veikti savarankiškai, savęs netapatina vien tik su tėvais, ima jiems prieštarauti.
Pagrindinis vaiko elgesio pokytis šiuo raidos etapu yra itin išryškėjęs negatyvizmas. Vaikas atmeta viską, kas jam sakoma, ir nuolat kartoja „ne“. Vaikas gali atsisakyti netgi tų pasiūlymų, kurie jam patinka.
Kaip Elgtis Su "Kriziniu" Vaiku?
- Derėtų įsisąmoninti, kad trečiųjų metų krizė yra vaiko, o ne tėvų raidos etapas.
- Priimti ir pripažinti vaiko norus ir nuomonę.
- Leisti vaikui rinktis priimtinose ribose ir siūlyti teisingas alternatyvas.
- Tėvams labai svarbu atsakyti į klausimą, kokį suaugusį savo vaiką jie nori matyti.
- Būti lanksčiam ir laviruoti įvairiose situacijose.
Nuostatos Apie Vaikų Auklėjimą
Pasak psichologo V. Legkausko, aišku viena, kad tokiose situacijose, kuomet trikdo vaikų elgesys, patys vaikai niekada nebūna kalti, o problemos kyla dėl tėvų arba pačių aplinkinių. „Kartais tėvai leidžia vaikams daryti tai, kas pažeidžia kitų interesus, tuomet problema yra ta, kad tėvai objektyviai neįvertina situacijos. Tačiau dažniausiai kalti patys aplinkiniai, kurie savo interesus pernelyg išaukština ir įsijautrina“, - įsitikinęs pašnekovas.
Psichologas V. Legkauskas pasakoja, kad vaikai visais laikais buvo labai panašūs, tiesiog praeitis visuomet yra pagražinama. Absoliučiai kiekviena karta, nuo to laiko kai civilizacija turi rašytinius šaltinius, deklaruoja, kad vaikai blogesni už praeitų kartų vaikus.
Svečio teigimu, nesvarbu, kur tu gyveni - Lietuvoje, Meksikoje ar Pietų Afrikoje, privalai gerbti vaikus. Tam, kad vaikai užaugtų sveiki ir sąmoningi pasaulio piliečiai, turi būti gerbiamos jų teisės ir poreikiai.
V. Legkauskas pritaria, kad vaikui raidos kryptį reikia leisti rinktis pačiam, ir priduria, kad norint, jog žmogus įgytų tam tikras kompetencijas, jis turi turėti postūmį nuo pat kūdikystės. „Jeigu vaikui išmokti ko nors nėra būtina, tai jis to ir nesimokys. Vaikui, atsižvelgiant jo amžių, reikia iškelti tikslus, kuriuos jis sugebėtų atlikti, tuomet ir vystosi kompetencijos.
Reikia leisti vaikui rinktis savo raidos kryptį, t. y. arba aš galiu sakyti, su kuo vaikui žaisti, arba jis pats gali pasirinkti su kuo nori žaisti. Arba aš galiu norėti, kad vaikas sportuotų, o jis nori ne sportuoti, o piešti.
Amžiaus Tarpsnių Skirtumai
Tėvai dažnai per daug ar per anksti ko nors reikalauja iš savo vaikų. „Pirmiausia tėvai turi suprasti - kuo vaikas yra mažesnis, tuo mažesnės jo galimybės užsiimti kažkuo pačiam. Pavyzdžiui, 1,5 metų vaikas su savimi užsiimti gali tik penkias minutes, dvejų metų - 15 minučių, trejų - iki pusvalandžio. Visą kitą laiką turi būti skiriamas suaugusiųjų dėmesys vaikui“, - pasakoja vaikų raidos psichologiją nagrinėjantis V. Legkauskas.
Psichologo teigimu, su bendraamžiais vaikas prasmingai gali užsiimti tik nuo trejų metų, todėl į darželį vaikus reikėtų pradėti leisti nuo šio tarpsnio, ne anksčiau, nes tiek psichologiniu, tiek sveikatos ir socialiniu požiūriu jis yra tam nepasirengęs.