Vaiko gimimas šeimoje buvo džiugi šventė tėvams, giminaičiams ir kaimynams. Tačiau netektis visada sukelia skausmą. Aptarsime laidotuvių tradicijas Lietuvoje.
Laidotuvės
Sunkiai sergantį ligonį imamas aplankydavo ir prie lovos skaitydavo maldas. Mirusiam giminės užmerkdavo akis. Palaikus, kambaryje paguldytus ant šiaudų, uždengdavo paklode. Tą pačią arba kitą dieną kalbėdami maldas lavoną apiplaudavo, vata užkimšdavo ausis, nosį ir įsupdavo į naują drobę.
Vyresnio amžiaus mirusiems po drobe įdėdavo popieriaus ritinėlį su maldų tekstu. Sakydavo, kad tokio amžiaus asmuo neturi nuodėmių, nes mažiau turėjo pagundų nusidėti. Ant mirusio krūtinės padėdavo Koraną. Naktį žvakių šviesoje prie lavono budėdavo ir maldas kalbėdavo samdytas maldininkas.
Antrą arba trečią dieną maldininkai susėdę prie mirusiojo jį apraudodavo. Giedant graudžias maldas jie iš rankų į rankas perduodavo Koraną, perjuostą drobės juostele - atlikdavo „Deuro ceremoniją, trunkančią valandą laiko.
Išlydint mirusįjį laidotuvininkai giedojo maldas jasien (arab. jasin) už mirusiojo sielą. Imamas sukalbėjęs išlydėjimo maldą dua laidotuvininkų klausdavo: „Ar atleidžiate mirusiam skriaudas, kaltes?” Visi balsu atsakydavo: „Ponas Dievas teatleidžia!”
Šeimos nariai ir išlydintieji su mirusiu atsisveikindami bučiuodavo gelumbe uždengto lavono kaktą, lūpas, kojas arba ranka paliesdavo krūtinę. Moterys atsisveikinusios su mirusiu likdavo namuose. Laidotuvių apeigose dalyvavo tik vyrai.
Atlydėtus palaikus ant žemų keturkojų neštuvų pastatydavo mečetės kieme, kur imamas tęsdavo laidotuvių apeigas. Kapinėse, prie kapo duobės, skambėjo imamo ir laidotuvininkų maldos, giesmės.
Keturi vyrai ant nenaudotų rankšluosčių ar drobės atraižų paguldytą lavoną galvūgaliu į vakarus nuleisdavo į kapo duobę, išklotą lentomis. Jomis pridengdavo ir iš viršaus. Paskutinio Teismo dieną, pasigirdus archangel Izraelio trimitui, velionis pakilęs iš kapo duobės eis į rytus.
Užpilant kapo duobę už mirusiojo sielą giedojo jasienį arba graudžias maldas. Imamas kapo kauburį iš buteliuko pašlakstęs švęstu vandeniu meldėsi ir tam tikru momentu visiems liepdavo atsitolinti 40 žingsnių nuotoliu.
Imamas, pasilikęs prie kapo, iš Korano skaitė maldas, klausinėjo mirusį, davė patarimų pomirtinėje kelionėje ir kalbėjo maldą talkyn. Totoriai tikėjo, kad skirtą akimirką mirusį aplanko angelai. Dėl to, kapas turi būti toks, kad velionis galėtų atsisėsti.
Kai kurie totoriai mirusio atminimui jo kambaryje nuo 9 iki 40 dienų degino žvakes. 40 dienų ir metinių proga prie kapo kartodavo gedulingas apeigas, giedojo jasienį.
Vinkšnupių totorių bendruomenėje laidotuvių apeigos vyko mečetėje Supiltą kapą apdėdavo akmenimis. 1922 m. J. Chaleckas laidojo iš Margutrakių dvaro karstuose atvežtus tris totorius. 1934 m. J. Lenčiauskas dalyvavo nuo Alytaus atvežto totoriaus laidotuvėse.
Kaip vardynos, vestuvės, taip ir laidotuvės vis labiau atsipalaiduoja nuo bažnytininkų įtakos, nebereikalauja mistinėmis skraistėmis dangstomų bažnyčios patarnavimų.
žymės:
Panašus:
- Ko reikia vaikui į lopšelį: būtiniausi daiktai ir patarimai
- Kiek Laiko Reikia Maitinti Kūdikį Krūtimi? Rekomendacijos ir Patarimai Mamoms
- Ar vykstant į Latviją reikia paso vaikui? Reikalavimai ir patarimai
- 10 Nepakeičiamų Patarimų 2 Metų Vaikų Sveikos Gyvensenos Ugdymui
- Neįtikėtina tiesa apie kiaušidžių cistas nėštumo metu: atpažink simptomus ir sužinok efektyviausius gydymo būdus!