Užtikrinti gyvenamąjį būstą vaikui privalo abu tėvai ir vaikui privalo būti sudarytos tinkamos sąlygos gyventi ir augti. Abiejų tėvų pareiga yra vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Vienas iš bendrųjų vaiko teisių apsaugos principų yra tai, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto.
Valstybė, teisės pagalba reguliuodama visuomeninius santykius, siekia juos kryptingai įtakoti bei transformuoti, kad būtų įgyvendinta šiandienos poreikius atitinkanti tiek materialinė, tiek moralinė gerovė. Išskirtinis dėmesys žmogaus teisėms Lietuvoje išryškėjo atkūrus Nepriklausomybę bei siekiant visavertiškai įsilieti į pažangiausias pasaulio valstybes, propaguojamas vertybes palaikymą.
Žmogaus teisės ir teisėtų interesų kontekste ne paskutinės reikšmės dėmesys skiriamas šeimai, kaip visuomenės tęstinumo ir naujos kartos auklėjimo bei ugdymo garantui. Šeimos gyvenime susipina biologiniai ir socialiniai, materialiniai ir dvasiniai, doroviniai ir psichologiniai procesai. Todėl šeimos santykiai yra specifinis teisinio reguliavimo dalykas, į kurį nukreipta ne tik teisės, bet ir moralės, ideologijos, religijos jėga ir įtaka.
Kartu su šeimos svarba visuomeniniame gyvenime išryškėja ir vaiko - socialiai labiausiai pažeidžiamo šeimos teisinių santykių subjekto - teisės ir jos apsaugos teisinio reguliavimo svarba. Žymi teisinis priemonių dalis turi būti nukreipta apsaugoti vaiko teisę būti savo tėvų išlaikomam bei teisę gyventi ir augti savo šeimoje kartu su tėvais.
Tarptautiniai teisės aktai, reglamentuojantys vaiko teises
Siekiant apsaugoti vaikus, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad šeima galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei. Vadovaujantis minėtu tikslu, siekiant apginti ir kad reikia nuolat gerinti vaikų padėtį visame pasaulyje ir jų vystymąsi bei auklėjimą taikos ir saugumo sąlygomis, priėmė keletą tarptautinės reikšmės teisės aktų. Svarbiausias iš jų - 1989 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (toliau - Vaiko teisių konvencija), kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. liepos 3 d.
Šio dokumento priėmimas dar kartą patvirtina jį pasirašiusių šalių susirūpinimą vaikų padėtimi daugelyje pasaulio vietovių, kur ji dažnai tebėra kritiška dėl nevienodų socialinių sąlygų, o tai tik dar kartą parodo, kad būtina imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Vaiko teisių konvencijoje įtvirtinta nemažai principinių nuostatų, svarbių šiame darbe nagrinėjamos temos aspektu.
Tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus pagrindai įtvirtinti 27 straipsnio antroje ir ketvirtoje dalyse: tėvams arba kitiems vaikus auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygas, būtinas vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes; tuo tarpu valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už jį atsakingų asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio.
Be to, valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas. Todėl pagrindinis tėvų ar teisėtų globėjų rūpestis turi būti vaiko interesai. Vaiko teisė gyventi su savo tėvais numatyta minėtos konvencijos 9 straipsnyje. Jame valstybės dalyvės įpareigojamos užtikrinti, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ar taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesais.
Šiuo atveju, pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio šiais klausimais. Tai reiškia, kad vaikas turi būti aprūpintas galimybe laisvai reikšti savo pažiūras visuose su juo susijusiuose klausimuose teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai ar per atstovą ar atitinkamą organą nacionaliniais įstatymais numatyta tvarka.
Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nėra vienintelis tarptautinės teisės aktas, kuriame tarptautinė bendruomenė pasisako apie vaiko teises ir laisves. Ypatingos vaiko apsaugos būtinumas taip pat numatytas 1959 m. Generalinės Asamblėjos priimtoje Vaiko teisių deklaracijoje ir pripažintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Susirūpinimas ypatinga vaiko teisių apsauga išreiškiamas ir Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (23 ir 24 straipsniuose), Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (10 straipsnyje), taip pat specializuotų įstaigų ir tarptautinių organizacijų, kurios rūpinasi vaikų gerove, įstatuose ir atitinkamuose dokumentuose.
Išvardintinos ir 1973 m. spalio 2 d. Hagos dienos Konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo. Jiems iš a šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės pagal santuoką, įskaitant išlaikymo pareigas nesantuokiniams vaikams. Šios nuostatos iš esmės atitinka Vaiko teisių konvencijos nuostatas, nors joje šiai sričiai skiriama daug didesnis dėmesys.
Šie tarptautiniai teisės aktai vaiko teisių apsaugai neskiria tiek daug ir tokio detalaus dėmesio, kaip Vaiko teisių konvencija. Išvardinti tarptautinės teisės aktai ir juose paminėtos tarptautinės teisės normos yra itin svarbios analizuojamos temos požiūriu. Lietuva, būdama tarptautinės bendruomenės nare, privalo laikytis tarptautinių sutarčių, susijusias su vaiko teisių apsauga. Išsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti.
Apibendrinant galima teigti, kad tėvų pareigos materialiai išlaikyti vaikus ir tėvų pareigos užtikrinti, kad vaikas gyventų kartu su savo tėvais, reglamentavimas tarptautinės teisės aktuose parodo tarptautinių organizacijų, o kartu ir tarptautinės bendruomenės siekį ginti vaiko teises šioje srityje. Tarptautinės teisės normose suformuluoti standartai turi tiesioginį, imperatyvųjį poveikį nacionalinei teisei, todėl išvardintos teisės normos taikytinos ir Lietuvos teisinėje, kas užtikrina vaikų teisių ir interesų apsaugą.
Nacionalinė teisė
Aukščiausiu teisiniu lygmeniu - Konstitucijos 38 straipsnyje: šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šios nuostatos deklaravimas suponuoja būtinybę sukurti atskirą teisinio reguliavimo sritį - šeimos teisę, kurios institutai skirti reglamentuoti įvairias šeimos gyvenimo sritis. Vaikų bei tėvų tarpusavio teisės ir pareigos - itin svarbi įstatymo leidėjo reguliuojama sfera, kuri apima vieną iš šeimos teisės institutų. Be to, biologinė bei moralinė vaikų ir tėvų santykių prigimtis sąlygoja tėvų valdžios, kaip šeimos teisės instituto egzistavimą, kurio tiesioginis uždavinys yra teisės normomis reglamentuoti šių asmenų teises, pareigas bei teisėtus interesus, sudaryti jų įgyvendinimo bei teisinės gynybos galimybes.
Detaliau nagrinėjant šio instituto normas išryškėja būtinybė aptarti tėvų valdžios sąvoką bei turinį. Santuokos ir šeimos kodeksas reglamentavo nemažą dalį šeimos santykių, tokius kaip tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus, alimentinės tėvų pareigos, kurios savo prasme atitinka šiuo metu vartojamos tėvų valdžios sąvokos prasmę, nors taip ir nebuvo įvardintos. Kadangi šeima yra traktuojama kaip visos visuomenės tęstinumo garantas, o vaikai - kaip viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, todėl valstybė, pasitelkdama teisinius instrumentus, stengiasi apibrėžti skirtingus tėvų valdžios aspektus. Rūpinimasis vaikais yra ne tik tėvų, bet ir valstybės reikalas. Šiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Toks lakoniškas tėvų valdžios įtvirtinimas suponuoja minėtų nuostatų išsamesnį bei nuoseklesnį reglamentavimą kituose nacionaliniuose teisės aktuose.
Vienas iš jų - Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK), kurio 3.155 straipsnio 1 dalis numato detalesnį tėvų valdžios turinį: tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Pasitelkiant analizę, kaip mokslinio tyrimo metodą, nesudėtinga detalizuoti minėtos teisės normos turinį: tėvų valdžia pateikiama tokia forma, kad kiekviena teisė tuo pat metu turi būti traktuojama ir kaip pareiga.
Kadangi šios nuostatos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą derinį, tai nesilaikant vienos iš tėvų valdžios dalies, nevisiškai bus laikomasi ir kitos. Analizuojamos temos požiūriu tinkamas pavyzdys: nevykdant pareigos išlaikyti vaikus, kartu nėra tinkamai vykdoma ir pareiga rūpintis vaiko sveikata arba pareiga sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir darniai jų raidai. Tėvų valdžios įgyvendinimo teises ir pareigas turi abu tėvai: tiek motina, tiek tėvas. Iš to seka, kad abu tėvai yra vienodai atsakingi už savo pareigas įgyvendinimą. Tai sąlygoja tėvų valdžios lygybę, įtvirtinta CK 3.156 straipsnyje. Šiausiasis Teismas (toliau - LAT) 2004 m. balandžio 19 d. nutartyje. Šio vaiko gyvenamoji vieta, kokia yra kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis ir pan. Šia ar tėvams gyvenant skyrium. Kartu tai atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį bei Europos Tarybos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punkte nustatyta analogiška tėvų pareiga - vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti jo atstovai. Šiamas - įtraukiami ir teisėti vaiko atstovai, kurie taip pat turi pareigą sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo (6 straipsnio 1 punktas). Šis normose, todėl tėvai turi užtikrinti savo vaikų teisių įgyvendinimą ir šiuo požiūriu. Šios pareigos yra labai glaudžiai susijusios su vaikų teisėmis.
Pagrindinės visuotinai pripažintos vaiko teisės yra išvardintos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Tarybos konvencijoje dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, Hagos konvencijoje dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarpvalstybinio įvaikinimo srityje, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje valstybės dalyvės įsipareigojo gerbti ir garantuoti visas šioje konvencijoje numatytas vaikų teises. Lietuva, būdama šios konvencijos dalyve, savo įsipareigojimus vaikų atžvilgiu įtvirtino nacionaliniuose įstatymuose. Šis vaikus teises gina įstatymas. CK savo ruožtu išvardina pagrindines vaiko teises ir pareigas šeimoje, kas atitinka minėtos konvencijos nuostatas. Šiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Šios prigimtinės vaiko teisės atitinka tarptautinius teisės aktus vaiko teisių požiūriu. Be to, visi vaiko teisių elementai yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję, todėl pažeidus vieną iš vaiko teisių, pažeidžiamas visas vaiko teisių darinys.
Šiuo, nepažeidžiant vaiko teisių sistemos, šio tyrimo prasme išskirtina vaiko teisė gyventi kartu su tėvais ir teisė būti aprūpinamam savo tėvų šeimoje. Šis tėvų valdžios savo vaikams turinį.
Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus
Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus priskiriama prie turtinių tėvų pareigų, taigi patenka į turtinių šeimos santykių ratą. Be to, tai yra turtinė asmeninė (intuitu personae) prievolė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdymo. Išiaus nuomone, tėvų ir vaikų turtiniai santykiai pagal jų atsiradimo pagrindus gali būti reguliuojami šeimos arba civilinės teisės normomis. Šeimos teisės normos reguliuoja alimentinius tėvų ir vaikų santykius, t.y. Šios knygos dvylikto skyriaus antrajame skirsnyje - Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos.
Šius savo vaikus. Tai atitinka Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nuostatą, o taip pat Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normas. Minėto įstatymo 21 straipsnis įpareigoja tėvus sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, tėvai privalo auklėti savo vaikus humaniškais, dorais žmonėmis. Šio straipsnio antroje dalyje, vadovaujantis tėvų valdžios lygybės principu, abu tėvai vienodai įpareigojami rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Nacionalinės teisės nuostat... Teisininko komentaras. Vieni iš bendrųjų vaiko teisių apsaugos principų yra tai, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto.
Siekiant užtikrinti vaiko teisę į būstą, Civiliniame kodekse yra nustatytas nepilnamečio vaiko teisės išlikimas naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką. Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.
Spręsdamas uzufrukto nustatymo klausimą, teismas išsiaiškina, ar uzufrukto nustatymas visiškai atitinka nepilnamečių vaikų interesus, ar vaikų interesai nebūtų geriau apsaugoti kitais būdais (pvz., priteisiant išlaikymą), ar tas būstas buvo naudojamas kaip šeimos turtas, ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi lieka vaikai, neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyt. Jeigu konkrečiu atveju kyla grėsmė, kad, nutraukus santuoką, sutuoktinis, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, ir vaikai gali atsidurti gatvėje, teismas turi teisę nustatyti uzufruktą.
Tokiais atvejais kai sutuoktinis, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas, turi asmeninės nuosavybės teise jam priklausančias gyvenamąsias patalpas ir reiškia reikalavimą nustatyti jam uzufruktą į kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančią gyvenamąją patalpą, kuri priskirtina šeimos turtui, sprendžiant dėl tokio reikalavimo pagrįstumo (jo tenkinimo būtinumo), reikia įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą.
Pirma, kai prašoma nustatyti uzufruktą tik į dalį kitam sutuoktiniui priklausančios gyvenamosios patalpos, būtina atsižvelgti į tai, kad kitam sutuoktiniui išlieka teisė gyventi jam priskirtoje būsto dalyje, t.y. atitinkamomis buto dalimis buvę sutuoktiniai turės naudotis bendrai. Ši aplinkybė, esant priešiškiems santykiams, gali tapti tarpusavio nesutarimų priežastimi ar sukelti konfliktų. Antra, nustačius uzufruktą yra suvaržoma savininko nuosavybės teisė. Jeigu kitas sutuoktinis, su kuriuo lieka gyventi vaikas, turi asmeninės nuosavybės teise priklausančią gyvenamąją patalpą, uzufrukto nustatymui ne visada yra objektyvi būtinybė.
Taip pat būtina nustatyti ir įvertinti, ar iš esmės pablogėtų vaiko gyvenimo sąlygos, jeigu uzufruktas nebūtų nustatytas ir jis turėtų apsigyventi sutuoktiniui, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, priklausančioje gyvenamojoje patalpoje. Turi būti įvertinta, kokio dydžio gyvenamuoju plotu vaikas galės naudotis, kokios jame yra sąlygos, ar gyvenamosios vietos aplinka tinkama vaiko poreikiams tenkinti (ar netoliese yra sveikatos, ugdymo paslaugas teikiančios įstaigos), kokią įtaką vaikui gali turėti gyvenamosios aplinkos pakeitimas ir kitos reikšmingos aplinkybės.
Pažymėtina, kad įprastinė vaiko gyvenamoji aplinka yra svarbus veiksnys, sprendžiant dėl uzufrukto nustatymo, tačiau šio veiksnio reikšmę konkrečiu atveju lemia būsimų pasikeitimų masto ir galimos neigiamos įtakos vaiko tolesnei raidai, jo vystymuisi įvertinimas.
Esminiu gyvenamosios aplinkos pasikeitimu, nenustačius uzufrukto, gali būti laikomas sutuoktinio, su kuriuo nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, išvykimas iš šalies, taip vaikui netenkant galimybės gyventi jam įprastoje kultūrinėje aplinkoje, persikėlimas gyventi į atokias vietoves ir dėl to sumažėjusios ugdymo, pomėgių lavinimo galimybės ir pan., t. y. tokiais atvejais, atsižvelgiant į kitas svarbias aplinkybes, gyvenamosios aplinkos pasikeitimo veiksniui galėtų būti suteikiama didesnė reikšmė.
Gyvenamosios aplinkos pakeitimas, kuris įvyksta persikėlus gyventi tame pačiame mieste iš vieno daugiabučio namo į kitą, esantį kitame miesto rajone, paprastai nevertintinas kaip aplinkybė, turinti esminę reikšmę, sprendžiant dėl uzufrukto nustatymo; į ją turi būti atsižvelgiama kaip į vieną aplinkybių visų nustatytų aplinkybių kontekste.
Tais atvejais, kai sutuoktiniai kreipiasi į teismą dėl santuokos nutraukimo bendru abiejų sutuoktinių sutikimu, nepriklausomai nuo to, ar pridedamoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių nustatyta vaiko teisė į uzufruktą, ar ne, teismas ex officio turi įvertinti tokios vaiko teisių užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą konkrečioms bylos aplinkybėms. Įstatyme įtvirtinta teisė nustatyti uzufruktą, kol vaikui sueis pilnametystė, negali būti ribojama ar paneigiama šalių susitarimu. Pažymėtina ir tai, kad nepilnamečių vaikų interesas turi prioritetą prieš tėvų kreditorių interesą. Teismas turi teisę nustatyti uzufruktą nepaisant banko ar kitų kreditorių intereso, kol vaikui sueis pilnametystė, tai yra vaiko teisės į gyvenamąjį būstą sudėtinė dalis.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Vaikų auklėjimas pagal prancūzus: knygos apžvalga ir pagrindiniai principai
- Kaip rengti kūdikį pagal orą: patarimai, sluoksniavimas, ką vengti
- Vaiko raida pagal mėnesius: etapai, patarimai ir ką žinoti tėvams
- Nepraleiskite! Svarbiausi Vaiko Teisių Apsaugos Tarnybų Nuostatai, Kuriuos Privalote Žinoti
- Top Muziejai Vaikams Lietuvoje – Neįtikėtinos Edukacinės Pramogos Jūsų Mažyliams!