Nepakeičiamas kaip motinos meilė. Kas? Mintis pakalbinti vaikų gydytoją Kazimierą Vitkauską kilo dar skaitant jo monografiją tuo pačiu pavadinimu. Pakerėta nuoširdaus atsidavimo savo sričiai, besąlygiško tikėjimo moterimi-mama, atkaklumo laikantis savosios krypties ir įtaigaus knygos stiliaus, mintyse brandinau planą susipažinti su šiuo žmogumi.
Žmonija užgimė laukinėje gamtoje ir jos gyvenimo ten istorija yra šimtus kartų ilgesnė, negu praleistoji tarp civilizacijos patogumų. Žindymas yra pačios Motulės Gamtos jau seniai seniai išrastas ir milijonus metų tobulintas žinduolių jauniklių (taip pat ir žmogaus) maitinimo būdas, kuriuo jiems teikiamas (kiekvienai rūšiai savas) pats natūraliausias maistas - motinos pienas.
Motinos pieno privalumai
O kas galėtų būti geriau ar bent jam prilygti? Ar konservuotas „kūdikių maistelis” - „mišiniai”, kurie iš esmės yra kaitinimu į miltelius paverstas karvės pienas? Juk net ir suaugusiems žmonėms nepatariama valgyti tik konservus, juo labiau nuolat. Net ir šviežias gyvulių pienas žmogaus kūdikiui yra biologiškai svetimas savo sudėtimi, todėl gali pridaryti bėdų: sutrikdyti virškinimą ir medžiagų apykaitą organizme, alergizuoti. O žindymas kaip veiksmas yra svarbus normaliam vaiko psichikos vystymuisi ir labai naudingas mamos sveikatai: stabdo kraujavimą po gimdymo, gerokai sumažina osteoporozės ir krūties vėžio atsiradimo pavojų vėliau gyvenime.
Deja, tada, prieš tuos trisdešimt metų, kai medicinos dėstytojai mus dar studentus vedžiodavo po vaikų ligoninių palatas, ir paskui, pradėjęs dirbti vaikų gydytoju, mačiau beveik vien tik iš buteliuko mišiniais maitinamus kūdikius. Profesoriai ir docentai vienos kitos paskaitos pradžioje dviem sakiniais pagirdavo motinos pieną kaip geriausią maistą kūdikiams, ir iškart kalbą nukreipdavo į tikrovę - tik nedaugelis kūdikiu juo maitinami, nes dauguma motinų savo pieno turi per mažai, o ir tas pats greitai pasibaigiąs. Kodėl? Ar moterys dvidešimtajame amžiuje sunkiau gyveno ir buvo mažiau pavalgiusios negu urviniais laikais?
Kad ir kokia išpuoselėta ir įvairiausias argumentais savo sistemos teisingumą pagrindžianti būtų bet kokio ugdymo sistema, žmogus visą gyvenimą išlieka ieškotoju ir savyje suranda vietos naujoms žinioms, kitokiam požiūriui. Tai, matyt, įrašyta žmogiškojoje prigimtyje. Taigi, nepaisant viso to, ko buvau mokomas ir kas buvo „kalama į galvą“ studijų metais, manyje, ačiū Dievui, irgi liko vietos kūrybiškumui bei kitokio požiūrio atsiradimui ir vystymui. Kitas dalykas - viena yra mokytis iš vadovėliu ir autoritetingų profesorių (kuriuos, deja, kartais nuo realaus gyvenimo skiria gana stora „tikėjimo mokslo pasiekimais ir savomis nepaneigiamomis žiniomis“ siena), kas kita - mokytis iš gyvenimo.
Žindymo iššūkiai ir sprendimai
Tuometinė moksliška teorija per Sveikatos Apsaugos Ministerijos potvarkius liepė: kūdikį maitinti galima tik griežtai nustatytu laiku, kas keturias valandas, o per visą naktį jis ir mama privalą ilsėtis ir miegoti atskirai. Mano, ką tik „iškepto“ gydytojo šeimynėlėje problemos dėl to kilo jau pirmąją dieną po mūsų pirmojo vaiko sugrįžimo iš gimdymo namų. Dieną sūnaitėlis nenorėjo laukti valgio ne tik keturias, bet ir poros valandų, o naktį niekaip nesutiko užmigti „savo lovelėje“. Man, specialiai mokytam žmogui, tai iškėlė didelį galvosūkį. O mano žmona, kuri nebuvo „specialistė“, išeitį surado labai greitai: „nesąmonės tos taisyklės, aš dėl jų savo mylimiausio vaiko nekankinsiu - darysiu taip, kaip darė mano mama - tegu vaikelis valgo, kada nori, ir miega kartu!“ Problemos išsyk dingo be jokių komplikacijų. Dovydą mamytė sėkmingai žindė ištisus metus. Taip pat ir antrąjį mūsų berniuką, paskui dar ir dukrelę - ją net tris metus. Kaip paprasta: tik klausyk savo vaiko, o ne ministro tvarkaraščių!
Praktikos pradžioje (1980 - aisiais - aut. past.) natūralaus žindymo idėja turėjo skambėti daugiau negu keistai. Praktiškai būdavo taip: jau iš gimdymo namų daugelis mamų grįždavo su nebežindomu naujagimiu arba kartu su vaiku parsiveždavo ir „labdarinių“ mišinių, kuriais seselės jį girdydavo „pritrūkus motinos pieno“. Nenuostabu, nes pagal tuometines taisykles žindymo pradžia buvo atidėliojama mažiausiai šešias valandas, o pagimdytą vakare leisdavo prie krūties tik kitą dieną, naujagimiai laikyti izoliuoti nuo mamų skirtingose palatose, nesulaukę nustatytų retų maitinimo valandų - girdyti iš buteliuko gliukoze arba mišiniu. Bet kokie natūralaus maitinimo suvaržymai ir trukdymai paprastai veda į žindymo sutrikimus, spenelių skaudėjimą, krūtų guzus bei uždegimus ir… į tikrą ar įsivaizduojamą motinos pieno trūkumą. Laktaciją - motinos pieno gamybą - išgelbėti būtų galėjęs dažnas žindymas dieną ir naktį bent jau sugrįžus namo ir medikų pamokymai, kaip gerai kūdikį priglausti ir išlaikyti prie krūties.
Tačiau į klausimą, ką daryti, jeigu gal būt trūksta pieno, gydytojos ir seselės paprastai atsakydavo patarimu maitinti kūdikį mišiniu ir įteikdavo mamai receptą į „pieno virtuvėlę“. O juk tai buvo laikai, kai mamytės turėjo teisę į vaiko priežiūros atostogas iki trejų metų, su grįžimo į buvusį darbą garantija! Rodos, idealios sąlygos auginti vaiką sveiką, o žindymas kaip tik būtų „sveikas gyvenimo būdas“ nuo pat gimimo.
Buvau jaunas idealistas, įsivaizdavęs, jog privalau nuveikti kažką ypatingo, gero ne tik dėl savęs. Tai buvo laikai, kurios dabar be didelės simpatijos vadiname „sovietiniais“, o tada savo kailiu jutau tą ganėtinai nuožmų mūsų tautos likučių rusinimą ir susinimą. Žindymo propagavimas buvo savotiška rezistencija prieš okupantus. Kad ir mano vaikų bendraamžiai, jei ne laisvi, tai bent kiek laimingesni, labiau pamylėti ir sveikesni užaugtų… Kovojau (tada bet kokia aktyvesnė veikla ar darbas buvo vadinama „kova“) už „natūralų maitinimą“ (žodis „žindymas“ viešumoje laikytas gal net kažkiek nepadoriu) kaip sugebėjau, bet tikrai nuoširdžiai. Kiekvieną mano pediatrinės apylinkės mamytę įtikinėjau žindyti, prašiau ir liepiau (sovietijoje įsakymų labiau klausė). Mokiau kaip tai daryti sėkmingai - pagal savo „žindyk kūdikį visada kada jis nori“ teoriją, kurią susikūriau iš mano žmonos ir vaikų sėkmingo žindymo praktikos.
Taigi pirmosios „vėjo malūnės“ buvo mano kolegės vaikų gydytojos, kurios nepritariančiai stebėjosi tokia „įžūlia anarchija“, o iš didelės viršininkės - Klaipėdos zonos pediatrės - gavau barti su įspėjimu, jog privalau laikytis Ministerijos patvirtintų kūdikių maitinimo Rekomendacijų. Bet aš buvau atkaklus. Net vežiodavausi į patronažus pas kūdikius svarstykles (to daugiau niekas nedarė) - kad jų mamos patikėtų, jog ir žindomas vaikas puikiausiai auga. Ten neretai susitikdavau ir antrosios rūšies „vėjo malūnėlius“ - močiutes, tų vaikelių mamyčių mamas ar anytas: „Iš kur to pieno bus pas mano dukrą, jeigu aš pati jo neturėjau?
Mano žmona pasakojo, kad jos mamytė per visą kelionę gyvuliniais traukiniais į pokario tremtį savo mažą dukrytę (pirmąją iš keturių!) maitino tik iš krūties ir į Sibirą nusivežė gyvą ir sveiką. O jos bendrakeleivė mokytoja, kuri nežindė pati, bet pirko pieną iš vietinių gyventojų stotyse, savo sūnelį kūdikėlį turėjo palikti pakelės kapelyje. Vėliau lygiai taip pat - žindymu - mano, tada dar būsimoji, uošvė išmaitino ir kitas tris jos dukreles (dvi iš jų gimusias tremtyje, kur nebuvo nei šiuolaikinių patogumų, nei skanumynų pertekliaus), kuriomis visomis, dabar jau suaugusiomis mamomis džiaugiasi jų laimingi vaikai ir Pasaulis. Trečiasis, pats plačiausias „vėjo malūnas“, buvo visuomenė, tada vadinta „liaudimi“. Žindymą ji laikė „žilos senovės atgyvena“, o net ilgiau kaip vos vieną mėnesį žindančias neretai pravardžiuodavo „karvėmis“. Čia jau vien individualiai „kovodamas“ nedaug pakeisi.
Žinių apie žindymą paieškos
Žinių natūralaus maitinimo klausimais sėmėtės Anglijoje, Škotijoje, Amerikoje. Žinių išties pasitaikydavo pristigti. Tos, kurias gavau per medicinos studijas Universitete, buvo labai šykščios, netikros, iškreiptos. Vadovaujantis tuometiniu mokslu, žindymas („natūralus maitinimas“) buvo pakertamas nenatūraliomis priemonėmis kūdikiui vos užgimus. Viskas prasidėdavo savotiška tremtimi: tik iš tolo motinai parodžius naujagimį, juos abu išveždavo į skirtingas palatas ir leisdavo trumpam pasimatyti tik nustatytomis maitinimo valandomis. Tarsi kalėjime. Juk gamtoje jokia žinduolių rūšis su savo jaunikliais taip žiauriai nesielgia… Vien principingo šūkio „Žindyk, ir viskas bus gerai, nes tai natūralu!“, ne visada pakakdavo. Todėl reikėjo subtilesnio supratimo apie moters laktaciją ir kūdikio žindymo fiziologiją. Iš kur gauti žinių? Jokio interneto tada dar nebuvo… Tačiau didžiosiose Vilniaus bibliotekose pasistengęs rasdavau šiek tiek pažangesnės rusiškos literatūros, tarp jos - ir užsienio mokslinius straipsnius referuojantį žurnalą.
O kai grįžo išsvajotoji Lietuvos Nepriklausomybė ir griuvo sienos, skiriančios nuo Europos, ėmė rastis ir naujų, labai viliojančių, galimybių. Bet aš… nemokėjau kalbų. Tiesa, mokykloje būta prancūzų kalbos pamokų, bet ji man kažkodėl nelabai patiko ir beveik nieko atminty neužsiliko. Todėl, jau keturiasdešimtmetis, skubiai ėmiausi mokytis pačios populiariausios tarptautinės kalbos, anglų: iš savo vaikų mokyklinių vadovėlių, bibliotekose persirašytų garso kasečių. Vėliau turėjau daug progų pasidžiaugti dėl šito savo ryžto!
1997 vasarą laimėjau savo pirmąją kelionę į užsienį. Į Londoną, miestą kurį buvau labiausiai svajojęs aplankyti. Su Jungtinių Tautų Vaikų Fondo (UNICEF) stipendija keliavau į keturių savaičių kursus „Žindymo politika ir praktika“ Londono Universiteto Vaiko Sveikatos Institute. Ten sužinojau daug naujo, vertingo ir įdomaus. O jeigu ko nepavykdavo gerai suprasti klausant paskaitas, galėjau pasitikslinti iš gausybės straipsnių ir naujausių to meto knygų, parsivežtų grįžtant namo. Už kokius nuopelnus ten papuoliau? Ką gi, į savo laišką-paraišką UNICEF‘ui įrašiau neblogus rezultatus, pasiektus prikeliant žindymo tradiciją savam krašte, sudėjau laikraščiuose ir žurnaluose publikuotus straipsnius, pranešimus, skaitytus Lietuvos gydytojų suvažiavimuose ir konferencijose, taip pat ir VII-ajame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume.
Sėkmė pastarajame, matyt, paliko neblogą įspūdį ir tautiečiams iš JAV, nes vėliau, kai 2001 m. vasarą susitikome Čikagoje (ten buvau pakviestas į jubiliejinę žindymą visame pasaulyje propaguojančios Tarptautinės Motinų Lygos - La Leche League - konferenciją) gavau Amerikos Lietuvių Gydytojų Sąjungos premiją už žindymo gaivinimą Tėvynėje. Tie 500 dolerių buvo pačiu laiku, nes grįžęs iškart galėjau atsiskaityti su pinigų tai kelionei skolinusiais draugais.
Taigi vienas esminis skirtumas tuomet ir buvo tai, jog tos šalys buvo gerokai turtingesnės už mus… Ir gal todėl, o gal ir ne vien todėl - dosnesnės (iš Lietuvos valdžios ar organizacijų nesu gavęs nieko)… Pirmiausia todėl aš ir pamačiau Angliją, Škotiją, Ameriką… Vieną, Paryžių, Florenciją, Ženevą, Stambulą… Paprastai vykdavau į kokią nors Tarptautinę gydytojų konferenciją ar Pasaulinį Kongresą.
Žindymas kaip gyvenimo kultūra
Skaitant jūsų knygą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ susidaro įspūdis, kad žindymas yra tam tikra gyvenimo kultūra. Manau, pastebėjote ir įvardijote labai tiksliai - natūralus kūdikio maitinimas iš tiesų atspindi tam tikrą gyvenimo kultūrą. Pradedant nuo pradžių - iš kur kyla natūralaus kūdikio maitinimo siekis? Tikriausiai iš požiūrio, jog vis dėlto kiekvieno iš mūsų prigimtyje yra „protingosios gamtos“ pėdsakas, įrašytas instinktų (fiziologiniame lygmenyje) ir intuityvaus žinojimo (dvasiniame ir psichologiniame lygmenyse) pavidalais. Vadovaujantis tokiu požiūriu kyla pasitikėjimas savo jėgomis, nes suprantame - žinios, kurias gauname iš autoritetingų patarėjų, medicinos vadovėliu ir pan. dar nėra viskas, turime kažką daugiau.
Kodėl visuomenė išgyveno, kai visų šių žinių dar nebuvo? Tikriausia todėl, kad Kūrėjas į kiekvieno prigimtį įrašė tai, ką žmogus privalo ne tiek žinoti, kiek jausti - jausti tai, kas yra teisinga jam ir kitiems. Pažiūrėkime, pasitaiko motinų, kurios nei lankiusios kokių specialių kursų, nei turėjusios kūdikių priežiūros patirties, bet kažkokiu stebuklingu būdų sugeba rūpintis savo naujagimiu ir išvengti įvairiausiu problemų. Kodėl? Todėl, kad daugelis dalykų yra įrašyta prigimtyje, todėl kad šios moterys pasitiki savo intuityviuoju žinojimu ir juo vadovaujasi.
Taigi motinos pasikliovimas savo iš natūralios prigimties kylančiu intuityviu žinojimu, kuria darnų ir natūralų mamos vaiko ryšį, nes jis paremtas ne kažkieno primetamomis žiniomis ir nesibaigiančiais (kartais ir vienas kitam prieštaraujančiais) patarimais, o natūraliu žinojimu, intuicija, gamtos padovanotais instinktais. Visa tai palaiko Gamtos nustatytą tvarką ir natūralumą. Žindymo sėkmei reikia, kad mama labai įsiklausytų, įsijaustų į vaiką - nors ir labai mažą, tačiau žmogų, subtiliai suprastų jo poreikius ir norus. Tai, toli gražu, ne visada sutampa su valingais iš šalies primestais viršininkiškais kūdikių maitinimo tvarkaraščiais, kurių anksčiau būdavo privaloma laikytis. Mama tada turėjo būti klusni tvarkaraščio vykdytoja, o kūdikis - mažasis žmogus - beveik niekas kaip subjektas, tik objektas, kurį reikia ir galima užpildyti maistu Sveikatos Apsaugos Ministerijos metodiniuose nurodymuose nustatytomis valandomis.
Žindymas yra aukščiausio mandagumo kultūra, tobulo bendravimo pasireiškimas, natūrali demokratija: buteliuką gali diktatoriškai įsprausti net ir nenorinčiam valgyti/gerti kūdikiui į burną: pro čiulptuko skylę liesis skystis, ir vaikas bus priverstas jį ryti, nes antraip mirtinai užspringtų. Nemandagiai kūdikį pažindyti beveik neįmanoma, nes žindymas yra darbas/veikla, kuriam atlikti reikia darniai derančio abipusio noro ir sutikimo. Žindymas vaikui teikia ne tik patį geriausią maistą, bet ir saugumą, greitą ir užtikrintą nusiraminimą, garantiją kad yra mylimas… Taigi žindymas yra tolygus meilei.
Tėčio vaidmuo
O kaip tėtis? Tėtis yra labai svarbus ir absoliučiai reikalingas. Tėvas privalo užtikrinti namų gerovę, gyvenimo stabilumą, šeimos saugumą, maistą, stogą ir ramybę moters/žmonos sieloje. Ir… lovą, kurioje sutilptų visi - mama, tėtis ir kūdikis. Kažkodėl dabar vėl darosi madinga samprotauti, jog maitindamas iš buteliuko tėvas būtų kūdikiui kažkaip labai artimas ir patirtų su juo neapsakomą ryšį. Pritariu iniciatyvai, jog, gimus vaikui, ir (!) tėvas gautų atostogas. Tam, kad pasidžiaugtų savo atžala, pasirūpintų namais ir… padėtų žmonai/mamai, bet ne ją pavaduotų. Jei kūdikis turi mamytę, kuri jį mielai žindo pati, tai ir pats geriausias tėtis su buteliuku rankoje nė iš tolo negali su ja lygintis maitinimo srityje. Be to, girdymas iš buteliuko tikrai nėra pats tinkamiausias būdas tėvui artimai bendrauti su savo vaiku. Visi tėveliai svajoja a...
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Anglų kalbos kursai vaikams vasarą – geriausios galimybės ir kainos, kurių negalite praleisti!
- Kūdikių Maitinimas Iš Buteliuko: Kada Pradėti Ir Pasiekti Sėkmę Be Streso!