Dvynukų ar trynukų besilaukiančios šeimos anksčiausiai ima galvoti apie auklę. Kokios pagalbos galima iš jos sulaukti, kodėl dvynukų auklė kiek kitokia, nei susilaukus vieno vaiko?
Dvynukų auklių tipai
Kai gimsta dvynukai ar daugiau, kalbamės apie du skirtingus auklių variantus. Pirmąjį pavadinkime „auklė-auklė“, o antrąjį „auklė-pagalbininkė“.
„Auklė-auklė“
Tai žmogus, kuris jau turi patirties su kūdikiais (idealu - dvyniais), tačiau tinka ir pametinukus nuo kūdikystės prižiūrėjusi auklė. Jai galite palikti mažylius kad ir visai dienai išeidami į darbą ar mokslą, sportą, ir žinosite, kad „susitvarkys“.
Tai reiškia, kad jai nebus problema pamaitinti ir užmigdyti du vaikus, išsiruošti su jais į lauką (jei nereikia nešti dar ir vežimo), padės sureguliuoti režimą, ramiai ir nepanikuodama nuramins pravirkusį ar pravirkusius. Tokios auklės labai vertinamos, savaime aišku, nepigios. Jos labai retai kada užsiima buitimi, jų pareigos - mažyliai, jų maitinimas, pasivaikščiojimas, lavinimas, higiena, o tai jau daug.
„Auklė-pagalbininkė“
Tai „dar vienos rankos namuose“. Ji daugiau padeda buityje, pagamina valgyti, kol mama žindo ar kažką kita veikia su vaikais. Patvarko, išskalbia, nueina į parduotuvę ar užsako maisto. Išvažiuoja su dvynukais vežimėlyje į lauką.
Iš tokios auklės-pagalbininkės nereikalaujama, kad ji viena galėtų būti ir visada suvaldytų situaciją, jos psichologiniame profilyje neprivalo būti grafos „tinkama dirbti su naujagimiais“. Jos pagrindinė funkcija - padėti mamai, bet ne perimti vaikų priežiūrą. Tokios pagalbininkės turi būti ir energingos, ir lengvai sugyvenamos, kad vieni kitų nepradėtų erzinti.
Gana dažnai išgirstame tokį prieštaravimą: "Bet aš noriu, kad dvynukų auklė darytų viską! Noriu auklės, kuri ir tvarkosi, ir puiki su vaikais!". Tačiau ar dažnai matote CV.lt skelbimą, kad ieškoma vyr. buhalterė-žurnalistė?
Auklės savybės naujagimiams
Auklė naujagimiui turi būti ir ypač jautri, ir ypač stabili. Pernelyg jautrus žmogus gali per greitai supanikuoti, imti elgtis neadekvačiai, gali būti linkęs į melancholiją ar depresiją, pradėti nebemiegoti - jautriai auklei reikia turėti ir stabilumo. Dirbant su dvynukais šeimoje reikia pagalbos, o ne dar vieno rūpesčio suaugusiojo pavidalu…
Pernelyg stabilus žmogus - kitas kraštutinumas. Jis nebus toks jautrus mažylių poreikiams, sunkiai atspės, dėl ko jie verkia ar knirkia, nejaus vaikų emocijų. Nepalikčiau tokio žmogaus vieno su kūdikiais. Dėl to kuo mažesnis vaikas, tuo svarbesnis abiejų - jautrumo ir stabilumo - derinys. Tokių žmonių tikrai nedaug. Jų specializacija - prižiūrėti kūdikius, o ne šveisti namus, ir jie suvokia savo vertę.
Atsakomybės jausmas
Toks jau paradoksas: daug žmonių, kurie tikrai tiktų prižiūrėti pačius mažiausius, to prisibijo (toks mažas, trapus, toks svarbus žmogeliukas), o tie, kurie veržiasi į mažylių priežiūrą, dažnai neturėtų to daryti. Kodėl? Išgirskime jų vidinius argumentus - naujagimis ilgai miega, nedaug darbo… Jis nekalba, nepasiskųs… Tai ką, jis juk net neropoja, - paguldei lovelėje ir ramu…
Dėl to - vienų perdėto, kitų nepakankamo - atsakomybės jausmo, supratimo apie vaiko poreikius, auklę naujagimiui surasti nelengva. O dar dviem…
Buitis
Geros auklės retai mėgsta tvarkytis, o geros tvarkytojos retai mėgsta prižiūrėti vaikus. O be to, namų tvarkytojos labai gerai uždirba, tad dėl ko joms imtis dar papildomų pareigų?
Vieni vaikai mokykloje labiau mėgsta rašyti rašinius, kiti - spręsti matematikos ar fizikos užduotis. Kartais tai pasikeičia, bet dažniau apsiverčia, nei tampa dideliu pomėgiu daryti ir tą, ir tą. Taip ir su buhaltere, kuri rašo knygas, - įmanoma, bet reta.
Geriau į buitį žiūrėti paprasčiau, jei norite universalios pagalbininkės, nepersistenkite su reikalavimais auklės darbui, o jei norite geros auklės ir tvarkos, pasamdykite tvarkymui atskirą žmogų.
Sugyvenamumas
Jei būsite su aukle kartu, įvertinkite ne tik auklės, bet ir savo charakterį. Ar sugebėsite nesikabinėti prie smulkmenų? Ar pavyks laiku ir mandagiai pasakyti, kas nepatinka? Ar teko samdyti žmonių, gyventi ilgesnį laiką su kitais, pavyzdžiui, bendrabutyje? Ar jūs - sugyvenamas žmogus?
„Aš auklę samdausi ne tam, kad ją prižiūrėčiau“, - tokia frazė sukelia palengvėjimą ir auklės, ir agentūros darbuotojų veide. Kokia auklė tikrai netinka? Ta, kuri visą laiką kalba.
Auklės grafikas ir atlygis
„Auklė-auklė“ dažniausiai pati įvertina, kiek valandų gali dirbti per savaitę. Palyginus su standartinėmis 40 valandų per savaitę, tokios auklės gali paprašyti mažiau darbo valandų už orų atlyginimą.
„Dvynukjų auklė-pagalbininkė“ dažnai gali dirbti ir pilnu grafiku. Tačiau jei tiek nereikia, be problemų rasite žmogų, norintį dirbti mažiau. Galima aptarti ir valandinį apmokėjimą, tačiau laikykitės sutarto vidutinio valandų kiekio ir be reikalo grafiko nekaitaliokite.
Pagalbininkės atlygis labai priklauso ir nuo kokybės to, ką ji daro, - kiek kruopščiai tvarko, ar moka skaniai ir įvairiai gaminti, ar gali perimti namų ekonomės pareigas?
Kada ieškotis auklės?
Jei reikia „auklės-auklės“, imkitės paieškos iškart. Pusė metų - tikrai ne per daug. Jei mes žinome, kad tokia auklė šiuo metu prižiūrimus dvynukus išleidžia į darželį, galime jau dabar parinkti auklę spalio mėnesiui.
Jei reikia pagalbininkės, iš anksto ieškotis irgi galima, tačiau tokių žmonių yra daugiau nei tų, kurios specializuojasi prižiūrėti dvynius. Turbūt būsite lankstesni ir dėl grafiko, svarbiausia, kad kažkas ateitų padėti, tad atranka bus ramesnė.
O kaip, jei dvynukai - ne pirmi vaikai šeimoje?
Tada kalbamės ir apie „didįjį“ (kuris kartais dar visai mažylis) ir jo poreikius. Žmogučiui svarbu, kad jis nesijaustų nustumtas, tad svarstome kartu su šeima, kaip emociškai kompensuoti ir kas bei kada tai galės padaryti.
Pagalba mamoms ir streso valdymas
Agentūroje matėme ne vieną dvynių šeimą, ir net trynukų tėvelius, kurie buvo nepervargę, žavūs ir smagiai čiauškėjo apie vaikus. Stresą dažnai jaučia pirmagimį pagimdžiusios moterys. Ypač pirmąsyk motinystę išgyvenančios moterys jaučiasi pasimetusios, nes nežino dar tiek daug dalykų. Pavyzdžiui, vaikas rėkia, kad ir kaip jos stengtųsi jam padėti. Ir tada užsisuka užburtas ratas - kuo mama labiau stresuoja, tuo vaikas darosi dirglesnis. Iš to užburto rato labai sunku išeiti pačiai. O kiti gali padėti tik tada, kai mama kreipiasi pagalbos.
Dažnos mamos klaidos
Mamos reaguoja skirtingai. Vienos hiperbolizuotai rūpinasi vaiku. Kartais atsitinka taip, kad išlepina vaikus per didele globa. Kai dygsta dantukai ar kamuoja pilvo diegliukai, mamos taip stengiasi nuraminti vaikus, kad juos įpratina prie netinkamų įpročių.
Būna, kad vaikutis įpranta prieš užmigdamas sukti mamos plaukus ar laikyti už nosies. Arba ištisai supa ir nešioja. Viena mama man pasakojo, kad visą naktį kartu su vyru prasupo kūdikį paklodėje, nes supamas jis neverkia ir miega, o tik padėtas į lovytę iškart pradėdavo verkti. Įsivaizduokit, visą naktį - tai juk didžiulis stresas, o paskui visas dienos režimas sugriūva. Tai yra hiperbolizuotos globos pavyzdys.
Mamos būsena ir vaiko ramybė
Labai pritariu šitam požiūriui, kad jeigu mama nestresuoja, tai ir vaikas ramesnis. Visada pabrėžiu, kad pirmoje vietoje mama turi pasirūpinti savimi, kad galėtų tinkamai pasirūpinti savo vaikais. Rūpintis derėtų tiek fizine, tiek psichologine sveikata, kad mama būtų rami ir galėtų ramiai reaguoti į vaikų reiškiamus jausmus.
Susijaudinusiam mažyliui ji galės padėti, rodydama savo atjautą. O jei vaikas elgsis netinkamai, ji ramiai parodys jam ribas, pati išlikdama rami. Vaikui iš mamos juk ir reikia pagalbos, paramos ir empatijos. Tačiau kartais mamoms sunku pripažinti, kad jos yra paveiktos streso. Dažnai jos nesugeba atpažinti savo būsenų ir grimzta dar į didesnį stresą.
Žinote, kaip stručiai kiša galvą į smėlį, manydami, kad taip jų niekas nemato? Mes irgi naudojamės šia strategija, manydami, kad jei nepripažinsime savo streso arba užsidarysime namuose, nebeliks ir problemos. Pripažinti, kad jauti stresą labai svarbu, nes tik tada ieškai pagalbos.
Streso požymiai
Streso požymiai - tai dažna nuotaikų kaita, dirglus reagavimas į vaikų elgesį, padidėjęs jautrumas ar net nuolatinis verksmas, jaučiamas nuolatinis nerimas, kamuojanti nemiga. Ypač svarbu susirūpinti, kai ir fizinis kūnas siunčia signalus - atsiranda nugaros, skrandžio skausmai, odos bėrimai.
Ką daryti?
Mamos turi ieškoti informacijos. Visų pirma - apie tai, kaip padėti sau. Paskui domėtis, kas vyksta su vaiku ir išmokti savipagalbos būdų, kurie kiekvienai gali būti skirtingi. Svarbiausia imtis veiksmų.
Būna - laimei, retai - ir visiškai kitokių atvejų, kai mamos tiesiog palieka verkiančius vaikus - uždaro kitame kambaryje ir palieka likimo valiai. Nuolatinio streso veikiamos jos pasineria į depresiją. Būtent todėl labai svarbu, kad mamos atpažintų vidinę įtampą ir atpažintų ją kuo anksčiau.
Kiek vaikučiui reikia prisilietimų?
Šeimoje turi būti gera visiems - ir mamai, ir tėčiui, ir vaikams. Jei tėvams tikrai smagu vaiką visą naktį supti, tegu supa. Visi esame labai skirtingi. Tačiau jeigu mama pati neišsimiega, išvargsta, iš streso atsiranda depresija ir kitos psichologinės ligos, tai yra ženklas, kad jai metas pasirūpinti savimi.
Reikia pasikliauti vidine intuicija. Tačiau jeigu vaikas sako „Mama, aš nenoriu“, tai mama irgi turėtų gerbti vaiko ribas. Jei vaikas nori pabūti vienas, tai ir reikia jam leisti pabūti vienam. Mamos ir vaiko tarpusavio santykis turi būti paremtas abipuse pagarba. Tačiau kad mama sugebėtų atskirti, kiek artumo reikia vaikui, ji turi ilgai stebėti vaiką ir pažinti jo reakcijas. Tada ji ir atpažins situacijas, kai būtinas mamos prisilietimas.
Jei vaikui skauda
Žinoma, turim padaryti tai, ką turime. Jei vaikas serga, turime atlikti tam tikrus tyrimus ir sugirdyti vaistus, negalime to nedaryti, nes vaikas verkia. Vaiko sveikata turime pasirūpinti pirmoje vietoje. Žinoma, svarbu jį mokinti valdyti savo emocijas. Kiekviena mama čia vėl randa savo receptus.
Pagalba streso veikiamai mamai
Jeigu mama nesugeba sau padėti, tada vienareikšmiškai taip, reikėtų prašyti aplinkinių pagalbos. Žinoma, geriausia pagalbos ieškoti šeimos rate. Tačiau auklė irgi gali būti puiki pagalbininkė. Žinau daug pavyzdžių, kai auklės šeimoje atlieka psichologės, padėjėjos ir net močiutės vaidmenį.
Kartais tiek nedaug tereikia: vieno palaikančio žodžio, ištiestos pagalbos rankos ar tiesiog išklausymo. Moteriai ypač reikalingas pokalbis. Pokalbio metu iškart dalį streso ir įtampos jos paleidžia, o tada jau vėl atsiranda tiek jėgų, kad gali kalnus nuversti. Ir žinoma, labai svarbi galimybė skirti laiko sau. Kol valandą auklė pabūna su vaiku, mama gali pasivaikščioti parke, pabūti su savimi, atrasti vidinę harmoniją. Tada ji jau gali sugrįžti į namus ir jos santykis su vaiku jau kitoks.
Auklių vaidmuo mamų ir vaikų harmoninguose santykiuose yra labai didelis. Auklės yra labai gera pagalba ir gimus pirmagimiui. Kai motinystės įgūdžiai dar formuojasi, jei mama nežino, kaip padėti naujagimiui ir šalia yra patyrusi pagalbininkė, kuri gali pervystyti vaiką ir kitaip padėti, stresas daug mažesnis.
Aukles matau kaip mentores, kurios gali ir padėti mamai, ir pamokinti paprastų vaiko priežiūros paslapčių, ir pasikalbėti. Tačiau noriu pabrėžti, kad kalbu apie moteris, kurios turi gyvenimiškos patirties, yra užauginusios ar augina savo vaikus. Jaunos mamos gali tikrai daug išmokti vien jas stebėdamos. Aišku, turi būti toks santykis, kad mama galėtų auklei drąsiai pasakyti, kad kas nors jai yra nepriimtina, o auklė gebėtų ją išklausyti ir pakeisti savo elgesį. Abipusė pagarba ir konfidencialumas - būtina bendravimo dalis.
Žinios apie vaikų ugdymą
Žinios apie vaikų ugdymą labai svarbios. Minėjote tėvus ir ankstesnes kartas. Jų jaunystės laikais nebuvo tiek daug galimybių kaip dabar prieiti prie moksliniais tyrimais pagrįstų žinių. Tačiau tuomet žmonės žinias perduodavo iš kartos į kartą ir laikydamiesi dienos, mėnesio ir visų metų ritualų.
Šiais laikais didelės šeimos retai kada gyvena po vienu stogu. Jaunavedžiai skuba atsiskirti nuo tėvų. Broliai ir seserys retai kada stato namus vieni šalia kitų. Anksčiau šeimos būdavo gausios ir gyvendavo kartu. Vyresni vaikai galėdavo stebėti, kaip su jaunėliais elgiasi ne tik jų tėvai, bet jų tetos, dėdės, o paskui patys turėdavo vaikus prižiūrėti. Taip tėvystės žinios būdavo skiepijamos nuo ankstyvos vaikystės. Jaunos mamos nepatirdavo baimės dėl nežinojimo, kaip paimti vaiką, kaip jį maitinti ar kaip nuraminti.
Tačiau šiuolaikiniai tėveliai žinių gali rasti internete, knygose, lankytis paskaitose. Tačiau labai rekomenduočiau straipsnius skaitančioms mamoms kritiškai vertinti visą informaciją. Net ir į kiekvieną mano žodį turite žiūrėti kritiškai ir atsirinkti būdus, kurie jums padės sumažinti vidinį stresą ir tiks jūsų gyvenimo situacijose. Tada išbandyti tai praktiškai ir stebėti, ar santykis su vaiku gerėja. Jeigu situacija nesikeičia, verčiau ties tuo „neužsiciklinti“ ir ieškoti kitų būdų. Taip pat labai svarbu remtis tomis žiniomis, kurios pagrįstos mokslininkų atliktais tyrimais.
Pogimdyvinė depresija
Sergant pogimdyvine depresija sutrikdoma ir vaiko raida, nes mama negali atlikti jai ankstyvuoju vaiko raidos metu gamtos skirtų psichologinių uždavinių. Svarbu pabrėžti, kad periodas po gimdymo yra didžiulis stresas organizmui - jis sparčiai persitvarko, keičiasi hormonų pusiausvyra, o kartu drastiškai pasikeitęs gyvenimo stilius, „pažintis“ ir prisitaikymas prie naujo žmogaus, gali lemti psichikos sveikatos sutrikimus.
Čia siūlyčiau neskubėti klijuoti etiketės ir diagnozuoti depresijos. Pogimdyvinė depresija paprastai ištinka moteris, jau turėjusias nuotaikos svyravimų praeityje. „Tikroji“ pogimdyvinė depresija paprastai yra staigi, sunki ir greitai progresuojanti.
Poveikis šeimai
Pavojai kyla visai šeimai, nes ši būklė paliečia visus - be abejo, matydama savo tariamą „nekompetenciją“ būti mama, jausdama kaltę, neviltį, išgyvena ir kankinasi pati mama. Kenčia ir vyras - vyrų būklė siejasi su jų vaiko mamos sveikata. Žinoma, kad tiek mamų, tiek tėvų pogimdyvinė depresija gali lemti vaikų elgesio ir emocijų sutrikimus vėlesniame amžiuje.
Šią būklę lemia endokrininiai pokyčiai, bendra kūno sveikata, psichikos sunkumai praeityje. Vis dėlto, sunkios depresijos atveju žmogus vis blogiau vertina savo būklę. Tačiau svarbu pabrėžti, kad didžioji dauguma pasveiko ir tikrai ne dėl mano nuopelnų - dėl to, kad taip lemta, tokia eiga, galiausiai, kad sutiko priimti psichologinį, kai kurios - ir medikamentinį gydymą.
Savikalta yra vienas iš depresijos diagnostikos kriterijų, kartu su menkavertiškumu - tai labai sunkūs jausmai. Įsivaizduokite, kad laukėtės vaiko, ir tikėjotės, kad būsite „ideali“. Pamatote, kad ir to nespėjate, ir vaiko nenuraminate, ir svorio jis priauga ne tiek, kiek „reikia“, ir namai apsijaukė, o jūs taip mėgote švarą.
Idealiu atveju, jei yra kam padėti, kviečiu neatstumti pagalbos, kol „įeisite į ritmą“, imsite labiau pasitikėti savimi. Nepamirškite užtikrinti bazinių savo poreikių, juk jūsų kūnas - kaip automobilis. Tikėtina, kad mus supantys vaizdiniai apie idealią motinystę kelia lūkesčių kartelę, o realybė niekada nėra tokia graži. Dabar yra daug grupių, užsiėmimų besiruošiančioms tapti mamomis.
Darbdavio lūkesčiai iš darbuotojo, sergančio depresija
Paprastai depresija sergančiam būdingas labai menkas savęs vertinimas ir padidėjęs kaltės jausmas, todėl tipiška reakcija būtų - dėl visko kaltinti save, ir dėl nesėkmių labai stipriai išgyventi, galvoti mintyse: "štai, aš visiškas nevykėlis, net dirbt nesugebu, kam aš iš viso šiam pasauli reikalingas, tik našta artimiesiems" ir pan.
Sergančiam depresija būdingas užsisklendimas savy, visiškas uždarumas. Bet tų depresijos formų yra įvairių, be to, kiekvienas gal tai išgyvena individualiai, ne visiems būdinga vienoda simptomatika. Prie lengvesnės depresijos žmogus gali puikiausiai dirbti, ir aplinkiniai nieko neįtarti, kad jis serga. Ypač jei depresija užklupo dirbant jau pačiam seniai žinomą darbą. Šiuolaikiniai modernūs antidepresantai paprastai nesukelia jokių šalutinių reiškinių, arba jie pasireiškia tik pirmosiomis dienomis, paskui praeina.
Pažįstu keletą žmonių, kurie geria antidepresantus, ir kurie serga depresija, bet iš išorės niekada nepasakytum, kad jam kažkas yra. Viena mano draugė dirba atsakingą vadovaujantį darbą, jai buvo užėjusi depresija, ji vartojo vaistus ir toliau dirbo, ir nieks iš kolegų nieko nepastebėjo, su darbu ji susitvarkė. Bet temos autorei turbūt buvo sunkiau, nes jai visiškai naujas darbas, pati pradžia juk būna sunkiausia, tai sukelia papildomą stresą, ir tai depresiją galėjo pagilinti.
Labai sunkios depresijos atveju, žmogui gali net būti paskirta antra invalidumo grupė - tai reiškia, kad jis negali dirbti jokio darbo, ir jam turi būti mokama invalidumo pašalpa. Aišku, kai pasveiksta, vėl gali atsistatyti darbingumą. Persirgta depresija nepalieka jokių liekamųjų reiškinių, pasveikęs žmogus būna pilnai darbingas, intelekto ši liga nepaveikia.
Būna dar maniakinė depresinė psichozė, kai žmogus serga tai depresija, tai manija. Tai depresijos metu jis bus pasyvus, užsisklendęs, apatiškas, tylus, užsidaręs, kalbės lėtai, tyliai, o manijos periodo metu jo elgesys pasikeičia 180 laipsnių kampų - jis pasidaro pernelyg aktyvus, pernelyg atviras, kalbės greitai, garsiai, su ryškia gestikuliacija.
žymės:
Panašus:
- Motinos Išlaikymas Auginant Vaiką Lietuvoje: Svarbiausi Teisiniai Patarimai ir Praktiniai Sprendimai
- Ar įmanoma pakeisti vaiko pavardę be tėvo sutikimo Lietuvoje? Sužinokite viską čia!
- Mažoji Bendrija ir Motinystės Išmokos: Visas Vadovas, Ką Reikia Žinoti Dabar!
- Vaikiškų žaislų parduotuvės internetu – atraskite džiaugsmą ir naudas vienoje vietoje!
- Neįtikėtini Krikščioniškų Gimdymo Namų Cezario Pjūvio Paslaptys ir Autentiški Atsiliepimai!