Kaip yra be galo sunku kalbėti su vaikais apie mirtį ir mirimą, nes dažniausiai artimieji nežino ką pasakyti ir kaip tai pasakyti? Tik mirtis kiekvieno iš mūsų gyvenime labai dažnas reiškinys.
Pirmiausiai, kad tai natūralus procesas, bet aišku skausmingas kiekvienam, kam tenka išgyventi.
Pirmasis susidūrimas su netektimi
Pirma vaiko netektis dažniausiai būna mylimo gyvūno mirtis ar dingimas. Šis išgyvenimas labai svarbus vaikui, nes dažnai vaikai turi labai stiprų emocinį ryšį su gyvūnu ir labai jo ilgisi.
Tai pirmas susidūrimas, kai vaikui tenka išgyventi netekties, t.y. tuštumos jausmą; suvokimą, kad tai negrįžtama. Vaikai iki 5 metų amžiaus stokoja suvokimo, kad mirtis negrįžtama.
Visgi labai svarbu, kad vaikas po truputį susipažintų su faktu, kad mirtis yra. Vaikui reikia tiesiai įvardinti, kad „gyvūnėlis mirė“.
Mažam vaikui tėvai linkę sušvelninti žodžius ir kartais sako: „užmigo“, „pabėgo“, „išėjo“. Bet visgi labai svarbu, kad vaikas nesiviltų, kad galbūt jo augintis pabus, ar grįš, o tinkamai su juo atsisveikintų.
Stiprus užakcentavimas apie užmigimą ar išėjimą, gali sukelti labai stiprių tolimesnių neigiamų pasekmių. Vaikas gali bijoti užmigti, ar net gi bijoti, kad kas nors fiziškai išeitų, nes bijos - kad mirs.
Gedulo etapai ir atsisveikinimo procesas
Vaikui kaip ir suaugusiajam labai svarbūs gedulo etapai ir pats atsisveikinimo procesas. Jiems gali kilti labai daug klausimų apie save ir aplinkinius: „O kada aš mirsiu?“, „O kada mama tu mirsi?“.
Teko susidurt, kad vyresnio amžiaus žmonės labai jautriai reaguoja į tokius klausimus ir suvokia, kad va: „Anūkas/anūkė nemyli manęs, nes klausia, o kada aš numirsiu!“ Šio amžiaus vaikai labai domisi mirtimi ir bando suvokti kas atsitinka.
Jie bando atrasti priežastis ir suvokti tiek, kas ta mirtis, tiek kada gi mirštama, kokia to priežastis. Tokio amžiaus vaikams reikėtų paaiškinti, kad mirtis ir mirimas yra sąlygota įvairiausių priežasčių - vieni miršta dėl ligos, kiti sulaukę daug metų, kiti tragiškai žūsta, o kitų mirties aplinkybės neaiškios.
Kartais tereikia pasakyti, kad - nežinau… Tėvai nėra visažiniai, galintys žinoti visas priežastis, kurios įtakoja mirtį. Labai atsargiai reikėtų kalbėtis su vaikais dėl religinio paaiškinimo: „Tokia buvo Dievo valia“.
Ypač pabrėžtina - paaugliška meilė. Dauguma tėvų nelabai rimtai reaguoja į savo vaiko mylimuosius/mylimąsias. Labai dažnai net nelabai nutuokia ar tokie buvo, yra ar svajojami.
Įsivaizduokite, ką tenka išgyventi paaugliui, kuris yra slapta įsimylėjęs (gal būt apie tai niekas nežino) ir mylimasis/mylimoji - pasitraukia iš gyvenimo. Tai ypatingai komplikuotas gedulas, nes tai išgyvenančiam paaugliui - neleidžiama liūdėti t.y. bent jau jis/ji negali to viešai parodyti, nes „o ką kiti apie tai pagalvos“.
Toks sielvartas dažnai visiškai būna užspaustas viduje be teisės viešai verkti, gedėti, sielvartauti ir lankyti kapą.
Pirmiausiai - tai šnekėtis apie tai, kas yra mirtis jam suprantamais žodžiais. Nebijoti susidūrimų su ja ir būtinai juos turi sekti išsamūs paaiškinimai. Vaikams įdomu, o kaip atrodo miręs žmogus, miręs gyvūnas.
Reikia vaiką, išgyvenantį netektį stipriai palaikyti ir būti šalia jo. Dažnai tėvams kyla klausimas, ar vesti vaiką į laidotuves?
Laidotuvės, kapinės - tai mūsų galimybė atsisveikinti, pereiti per gedėjimo etapus ir rasti naują prasmę šiame gyvenime jau be artimojo. Vaiko dalyvavimas laidojimo procese - turi būti apgalvotas t.y. reikia įvertinti ar vaikas suvoks kas vyksta, be to, vaikas turi būti paruoštas.
Jam turi būti paaiškinta kaip viskas bus, kas jo laukia, kaip atrodys mirusysis, vaikas turi būti supažindintas su apeigomis.
Ar šunys patenka į dangų?
Kaip sakoma garsiojoje pasakoje, visi šunys eina į dangų. Ar taip yra iš tikrųjų? Sunku aiškiai atsakyti į šį klausimą, tačiau tiek Bažnyčia, tiek visų pirma šunų savininkai stengiasi rasti bent dalinį atsakymą į šį klausimą.
Klausimą, kas atsitinka šunims po mirties, užduoda ir suaugusių ir mažų šunų savininkai. Mylimo augintinio mirtis yra labai sunki, o kartais net traumuojanti patirtis.
Tikintieji, kurie tiki gyvenimu po mirties, bando susidoroti su savo keturkojo augintinio mirtimi taip, kaip jie susidoroja su savo artimųjų mirtimi. Tačiau niekas negali garantuoti, kad taip yra iš tikrųjų.
Kai kurie žmonės į šį klausimą bando žvelgti labai racionaliai, laikydami šunį būtybe, kuri jaučia, mąsto ir keičiasi, tačiau po mirties tiesiog baigia savo gyvenimą.
Taip į mirtį paprastai žvelgia žmonės, kurie su tikėjimu kasdien turi mažai ką bendra. Tačiau žmonės, kurie tiki gyvenimu po mirties danguje ar kitoje vietoje į šį klausimą žiūri kitaip.
Kiekviena religija turi savo požiūrį į tai, kas mūsų laukia pomirtiniame gyvenime. Ar šunys patenka į dangų? Koks yra katalikų tikėjimo požiūris šiuo klausimu?
Esminis klausimas yra tai, ar šunys turi sielą. O kaip yra su šunimis? Atrodo, kad šuns siela yra dar sudėtingesnė tema. Tikrai nėra jokių požymių, kad gyvūnai tokią sielą turėtų.
Be to, Bažnyčia ilgą laiką gynė požiūrį, kad tik žmogus, kaip visiškai unikali būtybė, sukurta pagal Dievo panašumą, turi privilegiją turėti sielą, taigi ir gyvenimą po mirties.
Pačioje bažnytinėje institucijoje ši tema gana kontroversiška. Vienas po kito sekę popiežiai prieštaravo vienas kitam ir reiškė skirtingas nuomones šiuo klausimu.
Pirmasis popiežius, išsiskyręs iš konservatyvaus Bažnyčios mokymo, kuris teigė, kad gyvūnai gyvena tik žemėje, buvo Jonas Paulius II. Jis teigė, kad gyvūnai turi dieviškąjį elementą, t. y. Kadangi jie turi sielą, jie taip pat gali patekti į dangų, tokią išvadą padarė tuo klausimu besidomintys žmonės.
Tačiau Benedikto XVI nuomonė nesutampa su dabartinio popiežiaus Pranciško nuomone, kuris, kas reikšminga, savo vardą kildina iš šventojo Pranciškaus Asyžiečio. Pastarasis savo ruožtu įėjo į istoriją kaip didelis floros ir faunos, įskaitant, visų pirma, žemėje gyvenančius gyvūnus, mylėtojas.
Popiežius Pranciškus, guosdamas berniuką, kuris ką tik atsisveikino su savo mylimu augintiniu, pasakė jam, kad su savo šunimi jis susitiks danguje.
Kur po mirties keliauja šuns siela? Ar tai reiškia, kad šuns siela po mirties iš tikrųjų patenka į dangų?
Nors popiežius pripažįstamas Bažnyčios galva, sunku būti 100 proc. tikram, kad taip ir yra. Nėra jokių įrodymų, kad šunys turi sielą. Kita vertus, nėra įrodymų ir dėl žmogaus sielos egzistavimo, kurį šunų dangaus šalininkai dažnai nurodo kaip argumentą.
Žmonės, tikintys, kad visi geri padarai patenka į dangų, yra įsitikinę, kad toks likimas laukia visų šunų. Kodėl? Kitaip nei kai kurie žmonės, šunys pasižymi tam tikru elgesiu, dėl kurio jie laikomi geromis būtybėmis, negalinčiomis padaryti žalos.
Taip pat daug kalbama apie šunų gebėjimą justi blogas auras, pavojų arba apie pagalbą, kurią šie gyvūnai teikia akliesiems. Visa tai sudaro labai gero augintinio, kuris savo buvimu gali padėti žmonėms jaustis saugesniems, linksmesniems ir ne tokiems vienišiems, įvaizdį.
Tokia veikla tikrai nusipelno tam tikro atlygio. Ar dangus yra didžiausias iš jų? Nors klausimas, ar šunys patenka į dangų, nėra vienareikšmis, vis dėl to verta tikėti, kad jie ten patenka.
Tai leidžia mums laikyti šunį jausmus turinčia būtybe, kuri tam tikra prasme gyvena čia, žemėje, turėdama panašias teises kaip žmonės ir kiti gyvūnai.
Ar šunys supranta mirtį?
Vis dėlto aišku yra tai, kad šunys į mirtį reaguoja įvairiais būdais. Tarp labiausiai jaudinančių pavyzdžių yra toks kaip Hawkeye - juodasis labradoro retriveris, kuris 2011 m. laidotuvių metu gulėjo šalia JAV karinio jūrų laivyno „jūros ruonio“ (SEAL) Jono Tumilsono karsto.
1930 metais Japonijoje išgarsėjęs Akita veislės šuo vardu Hačiko kiekvieną dieną tuo pačiu metu ateidavo į vietinę traukinių stotį, taip sutikdamas savo šeimininką, grįžtantį iš darbo.
Britų Kolumbijos universiteto psichologijos profesorius Stanley Corenas portalui „IFLScience“ sakė, kad „remiantis visais mūsų dabartiniais tyrimais, esame linkę teigti, kad šunys turi protą, kuris yra maždaug lygiavertis žmogaus vaiko protui nuo dvejų iki trejų metų“.
„Iki maždaug penkerių metų vaikai nesupranta kai kurių pagrindinių dalykų apie mirtį. Vienas svarbiausių yra tai, kad jie nesupranta, jog miręs žmogus nebegrįš“, - pasakojo profesorius.
Tai nereiškia, kad šunys yra kvaili. Vis daugiau šunų pažinimo tyrimų rodo, kad jie yra emociškai sudėtingi gyvūnai, turintys aukštą socialinio intelekto laipsnį.
Pavyzdžiui, naujausi tyrimai atskleidė, kad šunys sugeba suprasti žmogaus žodyną, tuo pat metu vertindami žmogaus balso toną, kad iššifruotų tikrąją to, ką jie sako, prasmę.
Tačiau S. Corenas tvirtina, kad sugebėjimas suvokti abstrakčias sąvokas, tokias kaip baigtinumas ir mirtis, gali viršyti šunų galimybes. Mirties pastovumą supranta tik žmonės ir galbūt nedaugelis kitų gyvūnų, tokių kaip drambliai ir kai kurie primatai.
Kalbėdamas apie Hawkeye, Hačiko ir daugybę kitų šunų, kurie, kaip pranešama, metų metus ištikimai laukė savo šeimininkų, S. Corenas sako, kad jie tikriausiai laukia, kol jie grįš, o ne liūdi dėl netekties.
„Nemanau, kad šuo nustebtų, jei jo šeimininkas ar šeimininkė prisikeltų iš numirusiųjų“, - paaiškina jis.
Kiek šunys yra emociškai prisirišę prie savo šeimininkų?
Dauguma mokslinių tyrimų rodo, kad šunys savo šeimininkus mato ne tik kaip maisto tiekėjus, bet iš tikrųjų sugeba juos intensyviai mylėti. Smegenų uodeginis branduolys vaidina svarbų vaidmenį generuojant malonumo jausmus, ir yra linkęs labai aktyviai veikti žmonėse, esančiuose ankstyvoje romantiškų santykių stadijoje (kitaip sakant - įsimylėjimo fazėje).
Kitame tyrime buvo lyginamos šunų ir kačių reakcijos žaidžiant su mėgstamais žmonėmis, daugiausia dėmesio skiriant jų oksitocino lygiui. Kartais vadinamas „apsikabinimų hormonu“, oksitocinas yra tai, kas priverčia mus jausti meilę ir švelnumą.
Tai, kad šunys išlieka tokie ištikimi net šeimininkams mirus, S. Coreno teigimu, yra „emocinio ryšio liudijimas“, egzistuojantis tarp dviejų rūšių.
Ir nors šį lojalumą bent iš dalies gali lemti nežinojimas, akivaizdu, kad „šis ryšys yra daug gilesnis, nei teigia cinikai, sakydami, kad šunys su mumis būna tik todėl, kad mes juos pamaitiname.
Ko iš tikrųjų tikisi šuo?
Irdami žmogaus kūnai išskiria beveik 500 skirtingų cheminių junginių, o bandymai atskleidė, kad šunys tai sugeba aptikti kur kas geriau nei net ir patys sudėtingiausi aparatai.
Vis dėlto S. Corenas sako, kad dar galingesnis už bet kokį likusį kvapą yra prisiminimas apie paskutinį kartą matytą konkretų asmenį tam tikroje vietoje. Pavyzdžiui, Hačiko atveju traukinių stotis buvo susijusi su jo savininko atminimu.
Todėl S. Šunys nesitiki, kad jų šeimininkai prisikels iš numirusių kaip zombiai, tačiau viliasi, kad jie grįš nepakitę, tarsi nieko nebūtų nutikę, norėdami pratęsti draugystę ir iš naujo atrasti nenutrūkstamą tarpusavio ryšį.
„Kad ir kaip liūdnai tai skamba, gali būti, kad jiems šiuo atveju yra geriau nei mums. Jie nepraranda vilties, o mes tiesiog žinome, kad žmonės neprisikels iš numirusiųjų“, - sako S. Corenas. Tačiau tokiu būdu jie yra priversti laukti, ir laukimas gali tęstis visą šuns gyvenimą.
Kaip pranešti vaikams apie augintinio netektį? Kaip padėti vaikams susitvarkyti su netektimi?
S. Lukšienės teigimu, su vaikais reikia būti atviriems ir pasakyti jiems tiek, kiek jų raida atlaikytų. Negalima sakyti tokių frazių kaip ,,išėjo”, ,,užmigo“, ,,danguje“, nes tai gali sukelti painiavą jų galvoje.
Aiškindami apie mirtį, venkite eufemizmų (švelnesnių žodžių, pvz., „amžinas miegas”, „amžinas poilsis” ) ir mirties neromantizuokite. Psichologė pasakoja, kad galima pasakyti priežastį, kodėl mirė augintinis ir kad jo daugiau nebematysime, nes jis nebekvėpuoja, nebebėgioja, širdis sustojo, nes susirgo.
„Svarbu atsiminti, kad liūdesio slėpti nereikia. Vaikui yra labai svarbu žinoti, kad verkti, pykti ar liūdėti, yra normalu. Būkite budrūs, vaikai nuolat jus stebi, kad suprastų kaip jie „turėtų teisingai“ liūdėti. Jie stebi ir atkartoja juos supančių suaugusių veiksmus.
Psichologė pateikė dar keletą pasiūlymų, kaip tvarkytis su sielvartu ir išreikšti savo jausmus:
- Priimkite, įvardinkite jausmus ir leiskite sau juos jausti: liūdesį, pyktį, tuštumą, kaltę.
- Leiskite sau kalbėti apie savo netektį, nevenkite šios temos. Kalbėjimas išlaisvina.
- Sukurkite prisiminimus, kurie padėtų išbūti su savo skausmu. Tai gali būti nuotrauka, kapas, kažkoks augintinio žaislas, kuris būtų simbolis, padedantis pajusti ryšį su augintiniu.
- Kad ir kaip blogai jaučiatės, nepamirškite rūpintis savimi, savo fizine ir emocine gerove. Skirkite laiko atsipalaidavimui, miegui, sveikai mitybai ir užsiėmimams, kurie teikia malonumą, draugams, kurie jus palaiko.
Kada įsigyti kitą augintinį?
„Kiekvienas žmogus ir šeima turbūt turi skirtingą gedėjimo laiką, todėl svarbu klausytis savo jausmų ir suprasti savo šeimos poreikius. Per greitas įsigijimas kito augintinio gali būti bandymas išvengti skausmo.
Manau tinkamas sprendimas - leisti išbūti netektį ir ugdyti emocinį atsparumą, o kai būsite visi pasiruošę priimti naują augintinį - ieškokite.
Manau yra daug sveikų būdų susitaikyti su netektimi: kalbėjimasis prisimenant nuotykius su augintiniu, palaidojimas, kapelio lankymas, augalo pasodinimas, nuotraukos pasikabinimas, padedant kitiems gyvūnams - savanoriaujant, virtualios atminimų svetainės sukūrimas. Manau padeda viskas, kuo tikime ir kai tai neužima mūsų didžiosios gyvenimo dalies“, - teigia psichologė.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Ar gali nėštumo testas nerodyti nėštumo: priežastys ir patarimai
- Ar nėštumo testas gali meluoti? Tikslumas, klaidos ir ką daryti
- Ar Vyras Gali Išeiti Vaiko Priežiūros Atostogų Lietuvoje? Sužinokite Visa Tiesą!
- Šaltinis Vaikų Globos Namai: Atvirai apie Atsiliepimus ir Pertvarkas, Kurias Privalote Žinoti!
- Geriausi Korsetai Po Cezario Operacijos: Išbandyti Patarimai Ir Tikri Atsiliepimai