Rūža, lyg gamtos supiltas pylimas, nusitęsia per daugelį kilometrų iš šiaurės į pietus. Kur ji šiaurėje prasideda - Olėsė nė žinote nežino. Tik žino, kad Rūža eina per laukus, miškus ir pievas ir dingsta kažinkur pietuose. Vietomis Rūža, kur ji eina per kaimų laukus, nežymi ir nuzulinta, nuarta ir nuakėta; per miškus ir ganyklas ji augšta, stambi ir žmogaus rankos mažai tepaliesta. Kaikur per miškus ir ganyklas išilgai Rūžą eina keliukas, kitur tik takas. Keliukas visada trankus ir jo taisyti nereikia.
Toks keliukas kadaise tęsėsi ir nuo Čypiškės vienkiemio į šiaurę. Čypiškės troba pastatyta ant pačios Rūžos keteros, suręsta iš stambių, šonuose kiek aptašytų, rąstų. Troba turi du galus: viename - gyvenamoji, kitame - sandėlis ir didžiulė pirtis. Kas ir kada tą trobą statė - niekas nežino. Kažkada čia gyveno našlė Čepaitienė, o po karo porą metų jį nuomojo jų kaimo amerikonas Dzidorius. Dzidorius labai mėgo kūrenti pirtį ir rudeniais bei žiemomis kas antrą šeštadienį jon pasikviesdavo apylinkės gyventojus. Vasarą jis prisiraudavo skynimuose smalingų kelmų ir prisirišdavo lapuotų beržinių vantų. Kai pirtį užpleškindavo, tai net iki raudonumo įkaitę akmens sproginėdavo. Vėliau keletą metų čia gyveno Janeko uošvis. Jam gyvenant, pirtis buvo išgriauta, o jos vietoje įrengtas kambarys.
Tuo tarpu tolumoje pradėjo skambinti varpas. Aišku, dabar yra Pakylėjimas. Olėsė atsiklaupė, atsivertė Pakylėjimo maldas ir pradėjo melstis. Mažoji Regina, pamačiusi, kad mama atsiklaupė ir meldžiasi, nustojo pliauškintis po vandenį, atėjo ir atsiklaupė šalia mamos ir pradėjo žegnotis, kaip mokėdama. Ji kalba ir šiokius tokius poterius.
Ji vos tik atsimena, kad, va, ten - ant tos mažos kalvutės, kur dabar auga vešliai sužėlęs, bet jau smarkiai iškapotas, eglynėlis, kitados stovėjo kryžius - koplytėlė, o joje šventasis Jonas Krikštytojas, sumaniai iš medžio išskaptuotas.Kitas panašus kryžius - koplytėlė stovėjo ant Rūžos prie mažyčio upelio, vos tik įėjus į mišką. Šitą kryžių ji dar gerai prisimena. Tiesa, jis stovėjo smarkiai į žemę įdubęs ir į vieną pusę palinkęs, bet vis dar laikėsi. Ji ir kitos mergaitės, ganydamos bandą, dažnai paskindavo lauko gėlių ir kryžių apkaišydavo. Kad šventajam Jonui, krikštijančiam kristų, būtų linksmiau. Aplinkui kryžių augo didelis, tamsus ir šniokščiantis miškas.
O viena eglė, augusi netoli kryžiaus, savo nulinkusiomis šakomis buvo ii tiesiog apglobusi. Pro šalį tekančio upelio vanduo miško glūdumoje atrodė juodas it smala. Upelis prasidėdavo netoli esančiuose lieknuose ir išsiliedavo į plačią aikštę, plytinčią priešais koplytėlę. Upelį gyventojai vadina Šventjoniu. Taip pat ir aikštę - švento Jono plotma. Tačiau ponas Žukauskis, kuriam šis miškas priklausė, mišką jau seniai iškirto. Upelis, netekęs miško globos, išseko ir išdžiūvo ir prisipildydavo tik pavasario potvynių metu. O kryžius, pasilikęs vienas bestypsąs ant augšto Rūžos kranto, greitai patręšo ir nuvirto. Trečias toks kryžius stovėjo jų kaime - darželyje priešais kaimyno Igniaus trobą. Tik šio kryžiaus koplytėlėje stovėjo Sopulingoji Dievo Motina, suvarstyta septyniais kalavijais. Visus šiuos kryžius buvo pastatęs ir šventųjų statulėles išskaptavęs kaimynas Ignius. Jis buvo paprastas ūkininkas, bet žmogus turėjo puikius nagus. Ir liaudies meną mėgo.
Visa Rūžos pakrantė apžėlusi katpėdžiukais. Ir kokie jie čia vešūs, tie katpėdžiukai! Paprasta tai gėlė, pilku koteliu ir pilkais lapeliais, - pilka, kaip ir visas mūsų gyvenimas... Ir auga tik blogose žemėse - ant kalvučių ir krantų, kur sausa ir kur saulutė negailestingai išdegina. Tačiau jos žiedeliai švelnučiai ir tokie malonūs, kaip ką tik pradėjusių sprogti karklų pavasariniai kačiukai.
Čypiškeje prie trobos stovėjo jau baigianti griūti daržinėlė ir visai į žemę susmegęs tvartukas. Būtinai reikėjo naujos daržinės ir naujo tvarto. Daržinę praeitais metais Pranas jau pastatė. Jis iškirto palaukėse ir krūmuose augusias labai skarotas egles ir jas panaudojo statybai. Daržinės vainikams, stulpams ir gontams tų eglių visai pakako, bet jos sienas jis išmušo epušinėmis, juodalksninėmis ir beržinėmis lentomis. Gero statybinio miško savo ūkyje jie neturi. Tiesa, šen bei ten auga jauni eglynėliai, bet tie medžiai tinkami tik kartims ir tvoroms tverti. Visi kiti plotai apaugę krūmais ir atlašynais, tinkamais tik malkoms. Naujos daržinės sienos ir stogas dabar baltuoja ir šviečia iš tolo. Gero tvarto jie vis dar neturi - tebesinaudoja tuo pačiu. Dirbamos žemės Čypiškeje tai nedaug. Tik keli hektarai. Prie trobos didelis daržas, o toliau - pamiškėje didokas drėgnos durpinės žemės gabalas, kurioje javai nenoriai teauga. Geresnės žemės jie turi tik už krūmų, folvarko link. Ten auga visoks javas. Bet jos permažai. Norėdamas padidinti dirbamos žemės plotą, Pranas pradėjo plėšti kur patogesnius ganyklų ir skynimų sklypus. Va, gražus plotelis į rytus nuo Rūžos. Pernai pavasarį Pranas jį išplėšė ir apsėjo linais. Tačiau linai užaugo gražūs: lygūs, augšti ir gaivėti. Tokius linus rauti - vienas malonumas.
Iš pat savo gyvenimo pradžios jiedu turėjo labai daug vargo. O ir dabar jo pakankamai tebeturi. Nieko nebuvo: nė gyvulių, nė padargų, nė namų apyvokos daiktų. Gi visko reikėjo. Vieną kitą gyvulį ji gavo iš motinos, dalį Pranas atsigabeno iš savo namų, kaiką paskolino brolis Kazys. Jiedu dirbo daug ir labai sunkiai. Nė poilsio, ne patogumų nebuvo.
Vėl buvo pavasaris. Žalias, kvepiantis ir svaiginančiai malonus. Žydėjo žemė ir spindėjo dangus. Tačiau žmonės nesijuokė: jie buvo prislėgti, neramūs ir išsigandę žvalgėsi pro langus. Niekas nežinojo, kas į jo duris pasibels ir kokią naujieną praneš. Mūsų krašte keitėsi priešai vienas po kito: pradžioje buvo raudonas, jį pakeitė rudas, o rudąjį vėl išvijo raudonasis. Betgi pavasaris vistiek atėjo: pūtė švelnus vėjelis tai iš pietų, tai iš vakarų, vėl žydėjo gėlės, ir čiulbėjo paukščiai kaip visada, kaip ir kiekvieną pavasarį.
Olėsė šįryt atsikėlė anksti: neturėjo ji daug ką veikti, bet jau toks įpratimas. Naktį ji mažai tebuvo miegojusi - neima miegas ir gana. Ji blaškėsi, kosėjo ir jai labai skaudėjo krūtinę. Taip, ji vėl serga. Serga jau daugiau, kaip metai. Kartais geriau, kartais vėl blogai. Dabar nėra nė gydytojų, nė vaistų - kiekvienas paliktas savo likimui. Ji gėrė pievose ir pamiškėse surinktas žoleles, skabė jaunus pušų ūgius ir iš jų virė arbatą. Klausinėjo patarimų ir stengėsi daryti taip, kaip kiekvienas buvo pataręs.
Savo vedybiniame gyvenime nė svajotosios laimės, nė žadėtosios šeimos šilimos ji nesusilaukė. Pranas buvo geras ir darbštus darbininkas ir sumanus ūkininkas. Jų ūkiniai reikalai visą laiką gerėjo, skolos mažėjo ir jie buvo jau didelę dalį jų išmokėję. Bet šeimoje Pranas nebuvo geras vyras: ji vis ir vėl išgirsdavo įvairių piktu kalbu ir gandų. Savo priesaiką, kad bus ištikimas ir nuoširdus vyras, Pranas jau seniai buvo pamiršęs. Olėsė krimsdavosi, verkdavo, išmetinėjo jam ir net bardavosi. Jai vienai buvo persunku atlikti visus ūkio darbus, o samdyti nebuvo iš ko. Buvo gerai, kol nebuvo vaikų, bet kai atsirado Regina, ji didesnę laiko dalį turėdavo prasėdėti troboje prie jos. Ir ką ji namie begalėtų veikti? Kaimas prieš kelis metus išsiskirstė viensėdžiais, jie gavo pliką žemės sklypą ir šiaip taip pasistatė trobas.
Bet jos jaunesnis sūnus, kuris dabar nebetarnavo, buvo sugrįžęs namo ir ūkininkavo, netrukus vedė ir pradėjo savarankišką gyvenimą. Pradžioje motina kentė ir su marčia sugyveno, - juk ii buvo labai rami moteris ir sugyvendavo su kiekvienu, - bet vėliau marti pasirodė besanti tokia raguota, kad su ja joks sugyvenimas pasidarė nebegalimas. Ir motina tikrai pravertė: ji atliko didesnę namų ruošos dalį, ji ėjo į laukus ir sergėjo vaikus. O mokėti už jos darbą juk nereikėjo nieko. Nors motina ir veltui dirbo, bet Pranas ja nebuvo visiškai patenkintas. Ne jos darbu, bet jos elgesiu. Mat, motina vis palieka motina ir visada užtars ir padės dukteriai, ne žentui. Bet dėl to gyventi buvo galima ir Olėsė visai nesiskundė. Kur tų dūmų namuose nėra? Daug blogiau buvo su jos sveikata. Olėsė buvo sveika ir savo jungą vilko kaip jautis. Išskyrus tą laiką, kada buvo plaučiais susirgusi betarnaudama pas ūkininką. Bet vėliau, antrą kartą grįžus raudonajam priešui, ji gimdė dvynukus: berniuką ir mergaitę. Iš kur tie dvynukai galėjo atsirasti, ji negalėjo suprasti. Niekas visoje jų šeimoje dvynukų nebuvo turėjęs. Po dvynukų jos sveikata ėmė blogėti - atsirado visokių negalių ir skausmų. Ji buvo perdaug nusilpusi. Ir iš kurgi gerai augs? Dabar nieko nebuvo: priešas buvo viską atėmęs - gyvulius, javus ir visa, kas geresnio. Po metų dvynukai numirė. Abu tuo pačiu laiku. Užėjo kažkokios ligos ir mažyčiai nebeišlaikė. Gal taip ir geriau? Dabar jie virsta dulkėmis tame pačiame gimtinės kalnelyje, kur ir tūkstančiai kitų. Jaunų vyrų ir moterų. Priešas išžudė ir kažkur išgabeno ištisus kaimus ir sodybas. Daugybė namų stovi tušti ir apleisti. Tūkstančiai jaunų vyrų ir merginų, nebeištverdami priešo siautėjimo, pasiėmė ginklus ir išėjo į miškus.
Ir į Čypiškę partizanai užeidavo labai dažnai. Dieną ir naktį, čia labai patogu: aplinkui miškai ir priešas nelabai noriai tedrįsta į juos įžengti. Partizanai norėdavo pailsėti ir valgyti. Ir Olėsė su Pranu juos visada sušelpdavo, kuo ir kaip galėdami.
- Tai va, draugas Pranai, visa mūsų apylinkė nutarė dėtis į kolchozą. Ir jau beveik visi prisirašė. Dvare įsteigsime kolchozo centrą, ten suvarysime gyvulius, suvešime įrankius ir padargus, drauge dirbsime ir drauge dalinsimės savo darbo vaisiais. Gyvenimas bus daug geresnis ir pelningesnis, negu atskirai dirbant ir vargstant. Čia, matai, reikia tik pasirašyti šį raštą, kad į kolchozą dedies savanoriškai, - ir atliktas kriukis. Rytoj jau mes bendrai arsime visus laukus.
- Ne, - siuto Pranas. - Į kolchozą aš nesidėsiu. Juk vistiek: ar aš dėsiuos, ar ne - mano žemė bus atimta.
- Kaip sau, draugas, nori... Bet dėl šito gali sūriai nukentėti. Žiūrėk, kad paskum nereikėtų gailėtis...
Olėsė tuo metu sirgo ir gulėjo lovoje. Jai ką tik buvo gimusi kita dukrelė. Ji labai jaudinosi ir sakė Pranui, kad be reikalo toks jo užsispyrimas: reikėjo rašytis į tą kolchozą, juk prieš vėją nepapūsi. Ji buvo labai sunykusi ir jautėsi visiškai blogai. Jei būtų galima gauti daktarą, reikėtų važiuoti. Bet visoje apylinkėje niekur nėra. Tas gerasis gydytojas, kuris ją kitąkart pagydė, priešui artėjant buvo išvykęs į vakarus.
Šį rytą ji jautėsi visai stipri ir norėjo pataisyti mažytei valgyti. ugnį. Pranas buvo išėjęs į tvartus paleisti karvę, o Regina ruošėsi į mokyklą. Tik viena karvė jiems bebuvo likusi. Visus kitus galvijus, avis ir arklius buvo atėmę į kolchozą.
Joms besiruošiant, į kiemą įdardėjo du poriniai vežimai, prisėdę mėlynkepurių priešo karių ir vietinių stribų. Daugumą stribų ji pažino. Kareiviai ir stribai buvo ginkluoti ir, atkišę savo šautuvus ir automatus, bailiai dairėsi aplinkui. Matyt, bijojo partizanų puolimo.
- O, Viešpatie! - sudejavo Olėsė.
Taip. Kareiviai ir stribai paskubomis apsupo jų sodybą ir įsiveržė į vidų. Kareivių vyresnysis sukomandavo Pranui ir Olėsei, kad jiems duodama valanda laiko. Per tą laiką jie turi susitvarkyti, pasiimti reikalingiausius daiktus ir su jais kartu išvažiuoti.
- Kodėl? - šokosi klausti Olėsė. - Argi mes esame kokie priešai? Ką mes blogo padarėme?
- Toks valdžios parėdymas, - numojo ranka viršininkas.
Tada ji puolėsi klausti stribą, stovėjusį kampe prie durų. Stribas gerai pažįstamas, galima sakyti, beveik giminaitis.
- Kaip čia yra, Jurgi? Juk tu mus gerai pažįsti jau nuo mažų dienų, žinai gerai, kokie mes esame turtuoliai ir kas per liaudies priešai.
- Aš čia nieko negaliu pasakyti, - truktelėjo pečiais Jurgis. Matyti, kad jis jaučiasi labai nejaukiai. - Tokia mano tarnyba, kur liepia - ten turiu eiti, - pridėjo jis kiek patylėjęs. - Kai nuvyksime, klauskite valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką. Gal jis galės ką pasakyti.
Olėsei drebėjo rankos, svaigo galva ir ji nežinojo, ką imti ir ką pakuoti. Senoji Olėsės motina nežinojo, ką jai daryti. Ką ji čia veiktų viena pasilikusi? Ar ji negalėtų važiuoti kartu su dukterimi? Ji sena, jai vistiek - čia ar kitur. O duktė serga, reikalinga nuolatinės priežiūros ir slaugymo. Ogi jos mažoji dukrelė? Ir senoji motina nutarė kartu važiuoti. Dabar ji paklausė stribą, ar ji negalėtų kartu važiuoti su dukterim.
- Kas man? Važiuokite... - suniurnėjo tas.
Po to vilkstinė pajudėjo. Iš gimtojo krašto. Važiuojant pro rugių lauką, ji vėl mąstė: - Kokie puikūs rugiai! - Rugiai jau paaugę ir juose galėtų pasislėpti kiškiai ir kurapkos. Bus geros duonos. Bet jie tos duonos jau nevalgys. O čia, štai, folvarkas! Tuščias ir nykus ir nė gyvos dvasios nesimato. Nieko nebėra. Kazį su žmona ir dukrele priešas jau pirmos okupacijos metu išvežė kažkur į Sibirą ir nuo tos dienos apie juos nieko nebegirdėt. Po to folvarke apsigyveno jauniausiasis eigulio sūnus ir tvarkė ūkį. Bet ir šį priešas praeitą žiemą kažkur išgabeno. Dabar jie privažiavo dvarą. Dvare jau matyt judėjimas. Čia kuriamas kolchozas. Senosios ponios jau seniai nebėr. Ją ir jos dukterį Haliną, taip pat ponias Žukauskienę ir Oertelienę, priešas jau seniai išgabeno į Sibirą. Dvarininkų ir bajorų jau seniai nebėr. Dabar atėjo jų - paprastų žmonelių eilė. Ar nebūtų geriau, jei ji būtų numirusi begimdydama dukrelę?
Važiuojant per Goiuką visi kareiviai ir stribai prigulė ratuose ir savo šautuvus ištiesė miško link. Jie laukė partizanų puolimo. Jiems miškas atrodė paslaptiugas, grąsus ir pilnas knibždančių priešų. Juk kiekvienu metu iš miško tankynės į juos galėjo pasipilti šūvių salvė ir juos išversti iš kotų, kaip supuvusius grybus. Olėsei miškas atrodė labai jaukus ir malonus. Ji norėtų jame pasivaikščioti. Oras toks malonus, toks gaivinantis, pilnas eglių sakų ir ką tik išsprogusių jaunų lapų kvapo, kad, patraukus į plaučius, jai sukosi galva. Miško palaukėse ir vieškelio pakraščiuose mėlynavo žibutės, aikštelėse ir alksnyniukuose žydėjo balti ir geltoni ožkabarzdžiai ir kalėsi iš žemės tamsiai raudoni vengrykščių lapai.
Olėsė įsižiūrėjo į savo giminaitį stribą. Kokia menka žmogysta! Ir kaip jis dreba dėl savo niekam neverto kailio. Jis kiurkso ratų kampe, spokso į tankmę beveik nemirksėdamas, o jo šautuvo vamzdis, ratams užvažiavus ant akmenėlių, kresteli tai augštyn, tai žemyn. Kitados jis buvo neblogas vaikinas. Ji su juo lankė tą pačią mokyklą ir šiaip dažnai susitikdavo. Kilęs iš gretimo kaimo, buvo gausios šeimos vaikas. Neturėdamas namie ką veikti, ėjo tarnauti pas svetimus. Tarnavo kariuomenėje ir buvo šaunus artileristas. Paskui kelis metus dirbo pas malūnininką žydą. Čia jis nuėjo kreivais keliais. Žydas turėjo didelį vandens malūną ir gerai vertėsi. Tačiau jam didelę konkurenciją darė kitas malūnininkas, vokietis, turėjęs du malūnus: vieną žemiau ant tos pačios upės, kitą - ant gretimos maž...
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Vaikų kalbos raida: svarbiausi etapai, efektyvūs skatinimo būdai ir geriausi žaislai
- Funkciniai šlapinimosi sutrikimai vaikams: kaip atpažinti, gydyti ir išvengti komplikacijų!