Vaikų globos tikslas - užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti.
Vaikų globos institucija - įstaiga, kurioje auginami ir ugdomi našlaičiai, beglobiai.
Veikia valstybinės ir privačios vaikų globos institucijos.
1989 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nustato, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą.
Vaikų Globos Institucijų Istorija
Pirmosios vaikų globos institucijos pradėtos kurti XVII-XVIII amžiuje.
XIX amžiaus pradžioje vaikų globos institucijos veikė didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose.
Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė ir 1786 m. įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą - kūdikių prieglaudą.
1791 m. Jadvygos Oginskienės iniciatyva Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai.
Juose vaikus, kurių būdavo apie 400, prižiūrėdavo vienuolės.
Kaune 1848 m. įsteigtas lopšelis pamestinukams (vėliau paverstas nuolatine vaikų prieglauda), 1864 m. - kūdikių auklėjimo namai (gyvendavo apie 40 pamestinukų).
Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas 1890 m. įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams.
XIX amžiaus pabaigoje Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kitur susikūrusios labdaros draugijos rūpinosi beglobiais vaikais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams.
1918-1940 m. vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinės labdaros organizacijų (pvz., Vaikelio Jėzaus draugijos, Šv.
Kazimiero draugijos).
1922 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama Lopšeliu; juose buvo apie 160 pamestinukų iki 3-4 metų amžiaus.
1931 m. pastatyti nauji 200 vietų namai, juose pradėjo dirbti gydytojai, medicinos seserys.
Nuo 1928 m. pradėta vaikus patronuoti (už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms).
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą visų labdaros organizacijų veikla nutraukta, vaikų globos institucijos suvalstybintos.
1941 m. vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų.
1949 m. buvo 48 vaikų globos institucijos (7000 vaikų).
Į vaikų namus būdavo perkeliami 3 metų sulaukę vaikai iš kūdikių namų.
Veikė ikimokykliniai (3-7 metų vaikams) ir mokykliniai (7-18 metų vaikams) vaikų namai.
Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi bendrojo lavinimo pradinėse, septynmetėse, vėliau - aštuonmetėse, vidurinėse ir specialiosiose mokyklose.
XX amžiaus 6 dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų - į pensionus.
Atkūrus nepriklausomybę vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus.
Vaikų Globos Sistemos Reforma
2015 m. pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir kartu apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei.
Taip pat Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 m. yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių.
Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių.
Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso (2000, įsigaliojo 2001) pakeitimai (įsigaliojo 2018 07 01), pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais, t. y.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016-2018 m. duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja.
2017 m. pabaigoje institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, 2016 m. pabaigoje - 35 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus.
Vaikų globos statistika 2018 metais
2018 m. pabaigoje didžioji dalis, t. y. 5 249 vaikai (64 %), tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami (rūpinami) šeimose, 394 vaikai (5 %) - šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) - globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) - globos centruose (bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius sumažėjo 2 %, t. y.
2018 globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10-14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose).
2018 m. pabaigoje (kaip ir 2017 m. pabaigoje) globos įstaigose didžioji dalis globojamų (rūpinamų) vaikų sudarė 15-17 metų amžiaus grupė (2017 - 36 %) ir 10-14 metų amžiaus grupė (2017 - 34 %).
| Globos vieta | Vaikų skaičius (2018 m.) | Procentinė dalis |
|---|---|---|
| Šeimos | 5 249 | 64% |
| Šeimynos | 394 | 5% |
| Globos įstaigos | 2 419 | 30% |
| Globos centrai | 115 | 1% |
Pokyčiai Vaikų Globoje
Prieš daugiau nei 100 metų paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo kurtis prieglaudos.
Visų pirma jos buvo reikalingos žmonėms, per karą praradusiems tėvus, šeimas ar namus.
1938 metais Lietuvoje jau buvo apie 57 vaikų prieglaudos, kuriose gyveno apie 3 400 vaikų.
Darželiai buvo naujovė šalyje.
Įdomu tai, kad iki pat 4 dešimtmečio vidurio vaikų darželiai nepriklausė švietimo sistemai.
Juos, kaip ir prieglaudas ar sveikatos centrus steigė įvairios visuomeninės organizacijos, kurios siekė rūpintis vaikais, pavyzdžiui, Kūdikių gelbėjimo draugija, Lietuvos vaiko draugija, Lietuvių motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga.
Iš pradžių šios draugijos daugiausia rūpinosi tik tais vaikais, kuriems pagalba buvo būtina, pavyzdžiui, našlaičiais, o vėliau pradėjo rūpintis ir šeimose augančiais vaikais.
1936 metais išleistas darželių veiklą reglamentuojantis įstatymas, kuriame iki smulkmenų numatyta vaikų priežiūros tvarka, o patys darželiai tampa švietimo sistemos dalimi.
Į vaiko priežiūrą darželyje žiūrėta atsakingai, skatintas vaikų savarankiškumas, o auklėtojos turėjo įgyti specialų išsilavinimą, dirbti pagal griežtus nurodymus.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu dėl besiplečiančios pramonės ir ilgų tėvų darbo valandų dar labiau išaugo poreikis institucijų, kuriose ugdomi ar prižiūrimi vaikai.
Institucinė priežiūra buvo skatinama, nes nuo mažų dienų šiose įstaigose vaikams buvo galima skiepyti režimui palankias idėjas.
Nors vis statyti darželiai, jų trūko, todėl tėvai imdavosi netgi tokių priemonių kaip vaiką laikinai apgyvendinti vaikų namuose, pavyzdžiui, vasaros laikotarpiui.
Kadangi ilgainiui pastebėta, kad didelėse vaikų globos institucijose egzistuojanti tvarka yra nepalanki visapusiškam vaikų vystymuisi, 2012 metais Lietuva pasuko kitu keliu - pradėjo vaiko globos sistemos pertvarką, kurios metu atsirado su didelių institucijų skaidymu susijusių pakeitimų, pavyzdžiui, atsirado globos centrai, budintys globotojai, įvairios paramos priemonės globėjams ir įvaikintojams.
Šiuo metu vaiko iki 3 metų globa institucijoje gali būti nustatyta tik išskirtiniais atvejais.
Pamaininį darbą dirbusiems tėvams patogu buvo rinktis savaitinius darželius ar mokyklas-internatus, kur vaikai gyveno nuo pirmadienio iki penktadienio ir namo galėjo grįžti tik savaitgaliui.
2001 metais Lietuvoje atsirado pirmi vaikų dienos centrai, kuriuose užimtumo ir laisvalaikio veiklas, socialinių įgūdžių ugdymą, nemokamą maitinimą, mokymosi pagalbą gauna su įvairiais iššūkiais susiduriantys vaikai.
2003 m. Seimas patvirtino pirmąją Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją.
Remiantis ja, o vėliau - atnaujinamais planais, ilgainiui gyvendintos įvairios veiklos, skirtos gerinti vaikų situaciją Lietuvoje - finansuoti vaikų dienos centrai, įvairios paslaugos nuo smurto nukentėjusiems vaikams, paslaugos šeimoms, auginančioms vaikus, vaikų ir visos visuomenės informavimas apie vaiko teises ir jų svarbą ir daugelis kitų svarbių priemonių.
Mokykla ir Darbas
Po Pirmojo pasaulinio karo didelė dalis lietuvių buvo neraštingi, todėl nepriklausomos Lietuvos valdžios tikslas buvo mokyti ir šviesti gyventojus.
Jau 1922 metais numatytas nemokamas keturmetis pradinis mokslas 7-11 metų vaikams.
Tačiau panašėti į realybę tai pradėjo tik po bene dešimtmečio.
Mokyklų tinklas 1922 metais kaimuose dar buvo retas (vaikams reikėdavo toli eiti), o ir tėvai ne visada sutikdavo, kad vaikas mokytųsi, o ne dirbtų ūkio darbus, kaip buvo įprasta iki tol.
Nors mokslo metai kaimuose oficialiai prasidėdavo Švietimo ministerijos nustatytą dieną, vaikai mokyklą lankyti pradėdavo tik nudirbę didžiuosius darbus ūkyje.
Miestuose situacija buvo kita.
Plečiantis pramonei abu tėvai dažnai dirbdavo, todėl vaikui lankant mokyklą tėvams nereikėdavo sukti galvos dėl jo priežiūros.
Pabaigę pradinę mokyklą vaikai galėjo eiti mokytis į progimnaziją arba gimnaziją.
Tačiau mokslas čia jau buvo mokamas.
Nemokėti už jį galėjo nebent labai gabūs vaikai.
Tačiau vargingai gyvenantys kaimo gyventojai ir tokiu atveju dažnai negalėdavo leisti vaiko toliau mokytis, nes progimnazijos ir gimnazijos dažnai būdavo toli, didesniame miestelyje, kur reikėdavo nuomoti vaikui būstą.
Tokia situacija lėmė, kad baigę pradinę mokyklą vaikai dažnai grįždavo toliau dirbti į ūkius.
Nors vaikų darbas pramonėje nebuvo masinis reiškinys, jo pasitaikydavo.
Vaikai nuo 14 metų dažnai įsidarbindavo pagalbiniams darbams Kauno, Šiaulių ar Panevėžio fabrikuose, kuriuose dirbo jų tėvai, ar kitiems nesudėtingiems darbams, pavyzdžiui, laikraščių išnešiojimui.
1931-aisiais Lietuva ratifikavo konvenciją dėl naktinio vaikų darbo pramonėje.
Joje numatyta, kad vaikams draudžiama dirbti naktį, nebent kartu dirba jų šeimos nariai.
Tačiau vyresni nei 16 metų vaikai galėjo dirbti konkrečiose pramonės šakose, kur reikalingas nepertraukiamas darbas.
Dirbti ypač skatinti vaikai, kurie nesimokydavo ir dienas leisdavo gatvėje.
Tarpukariu buvo nemažai vaikų, kurie nesimokydami ir nedirbdami plėšikaudavo ar darydavo kitus smulkius nusikaltimus.
Toks gyvenimo būdas juos vedė į kolonijas.
Tiesa, buvo stengiamasi vaikų iš karto į kolonijas nesiųsti - ten jie patekdavo tik po kelių nusikaltimų ir nesikeičiant situacijai.
Kolonijose gyvendavo ir fizinę bei protinę negalią turintys vaikai.
Gatvės vaikų problema padėjo savotiškus pamatus socialinio darbuotojo specialybei.
Su šiais vaikais 4 dešimtmetyje Kaune dirbdavo policijos komisariato darbuotojai, kurie stengdavosi vaikams padėti, kalbėtis su jų tėvais, apsaugoti nuo patekimo į koloniją ar surasti iš jos pabėgusius vaikus.
Planuota šiuos darbuotojus rengti specialioje mokykloje.
Sovietų Sąjungos okupacijos metu privalomasis mokslas prailgintas iki 7 metų: mokytis būtina nuo 7 iki 14 metų.
Švietimo sistema nedelsiant po okupacijos buvo politizuojama ir ideologizuojama, komunizmui nepritariantys mokytojai tapo vienais pirmųjų tremtinių.
Nei mokytojai, nei mokiniai neturėjo teisės reikšti kitokią nuomonę negu oficialioji, įvesta totali kontrolė.
Mažesnės kaimo mokyklos uždaromos, todėl vaikams tenka mokytis didesniuose miesteliuose esančiose mokyklose, prie kurių pradėti statyti bendrabučiai.
Vaikai iš mokyklos turėjo išeiti palankiais sistemai darbininkais, todėl bendrojo lavinimo programas papildė profesinis ir gamybinis mokymas, buvo kuriami tarpmokykliniai gamybinio mokymo kombinatai, kuriuose aukštesniųjų klasių mokiniai galėjo įgyti pirminių pasirinktos profesijos darbo įgūdžių.
1998 metais Lietuvoje nustatomas privalomasis dešimtmetis mokslas nuo 7 iki 16 metų.
2004 metais įteisintas metus trunkantis priešmokyklinis ugdymas, o 2016 m. jis tampa privalomas, todėl dabar vaikai turi mokytis nuo 6-7 iki 16 metų.
2020 metais, pasaulį apėmus koronaviruso pandemijai, vaikų švietimas pirmą kartą istorijoje tokiu mastu vyko nuotoliniu būdu.
Dirbti dabar vaikai gali nuo 14 metų, bet yra daug apribojimų.
14-16 metų vaikai gali dirbti tik lengvus darbus, kurie nekenkia vaikų saugai, sveikatai, vystymuisi, netrukdo mokytis.
16-18 metų asmenims Vyriausybė yra nustačiusi sąrašą darbų, kuriuos dirbti draudžiama.
Jeigu vaikas nori įsidarbinti, turi pateikti tėvų sutikimą, medicininę pažymą su patvirtinimu, kad konkretų darbą jam dirbti galima, o jei darbinamasi per mokslo metus - mokyklos raštišką sutikimą.
Vaiko padėtis
Pirmieji įstatymai, susiję su geresne vaiko padėtimi ir teisėmis, atsirado tarpukariu.
Tai - Mažamečių vaikų teisių įstatymas, Motinos ir vaiko globos įstatymas, Prieglaudų laikymo įstatymas, Ligonių kasų įstatymas.
Remiantis pastaruoju, jau 1926 metais kriterijus atitinkančioms motinoms buvo suteikiamos motinystės atostogos ir piniginė išmoka gimus naujagimiui.
Taip pat iki 13 kūdikio savaitės buvo mokama kūdikio maitinimo pašalpa, bet tik tuo atveju, jei motina pati maitindavo naujagimį.
Tarpukariu taip pat egzistavo ir vaiko pinigai.
Tiesa, palyginti su šiandiena, juos gavo labai nedaug vaikų - išmoka mokėta tik savivaldybių įstaigų darbuotojų vaikams iki 14 metų.
Ji siekė 20 litų per mėnesį.
Tai buvo nemaža suma - ketvirtame dešimtmetyje, kai šalies ekonominė situacija buvo jau gerokai stabilesnė, vidutinė kvalifikuotų darbininkų alga už 8 darbo valandas 1930 m. buvo 11,60 lito, nekvalifikuotų darbininkų - 8,30 lito.
Pirmasis tarptautinis dokumentas apie vaiko teises - Ženevos vaiko teisių deklaracija - pasirodė 1924 metais.
Jame skelbta apie tai, kad vaikui reikia duoti tai, kad geriausia.
Tiesa, Lietuva šios deklaracijos neratifikavo.
1989 metais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtas pagrindinis šiuolaikinis dokumentas, kuriame aptariamos vaiko politinės, pilietinės, socialinės ir kultūrinės teisės - Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija.
Šią konvenciją Lietuva ratifikavo 1995 metais.
2000 metais Lietuvoje atsirado Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga - nepriklausoma žmogaus teisių institucija, kuri stebi vaiko teisių situaciją šalyje ir ją vertina.
Taip pat institucija nagrinėja individualius skundus dėl vaiko teisių pažeidimų.
Nuo 2003 metų užtikrintos priemonės vaikų situacijai Lietuvoje gerinti - nenutrūkstamas vaikų dienos centrų finansavimas, įvairios paslaugos smurtą patyrusiems vaikams, paslaugos šeimoms, auginančioms vaikus, vaikų ir visuomenės informavimas apie vaiko teises ir jų svarbą ir daugelis kitų priemonių.
Visa tai tapo įmanoma patvirtinus Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją, kurią ilgainiui keitė tvirtinami planai.
Visgi nuo pirmųjų deklaracijų turėjo praeiti dar labai daug laiko, kol būtų įgyvendinta tokia vaiko teisė kaip gyvenimas be smurto.
Smurtas kaip auklėjimo priemonė ypač okupacijos metais buvo pasitelkiamas tiek šeimose, tiek įvairiose institucijose.
Mokytojo pliaukštelėjimas liniuote per mokinio pirštus ar statymas į kampą buvo laikoma įprastu elgesiu.
2017 metais Lietuva prisijungė prie šalių, kurios uždraudė fizinių bausmių vaikams taikymą visose aplinkose - švietimo sistemoje, nepilnamečių justicijos sistemoje, globos sistemoje ir šeimoje.
Lietuva yra viena iš 74 valstybių, kuri uždraudė visų formų smurtą prieš vaikus.
2018 metais visi Lietuvos vaikai pradėjo gauti vaiko pinigus.
Tai - piniginė išmoka, mokama iki kol vaikui sukaks 18 metų.
2020 metais ji siekia 60 eurų, o jeigu šeima gausi ar nepasiturinti arba augina neįgalų vaiką - vaiko pinigai iš viso siekia 100 eurų vaikui.