Sakmės - tai rimti pasakojimai, kadaise buvę perduodami iš lūpų į lūpas, norint supažindinti su nepaprastais vienoje ar kitoje apylinkėje įvykusiais neva tikrais atsitikimais. Kaimo žmonės šiuos pasakojimus vadina tiesiog atsitikimais, nutikimais, o tautosakininkai - mitologinėmis sakmėmis.
Sakmės apie dangaus kūnus
Gyveno danguje Saulė ir Mėnulis. Jie turėjo dukrelę Žemę, kurią labai mylėjo. Kartą jie susipyko. Tada Saulė nutarė, kad ji viena saugos Žemę. Bet Mėnulis nesutiko ir padavė ją į teismą.
Teisėjas Perkūnas bylą išsprendė šitaip: Saulė, kaipo motina, Žemelę saugos dieną, o Mėnulis tėvelis naktį; jam dar padės jo seselės Žvaigždės.
Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada buvo visur tamsu, naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų. Ir iki šios dienos ji ten tebestovi.
Sakmės apie pasaulio sukūrimą
Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo dievas, o velnias yrė. Pagaliau juodu nutarė pasilsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako dievas velniui: - Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių. Velnias murkt į gelmę.
Ponas dievas viską sukūrė. Velnias sako: - Pondieve, o ką aš bepadirbsiu? - Ožką. - O kaip ją reik dirbti? - Lipdyk, lipdyk ant tvoros, ir nulipdysi. Velnias lipdė, lipdė ir nulipdė ožką. - Ai, - sako, - dieve, kad negyva, kaip jai gyvybę įduoti? - Pūsk per užpakalį, ir įpūsi.
Sakmės apie Laumes
Laumė ėjusi į vestuves ir nešusis baltą maišelį su pyragais. Ir, beeidama keliu, susitaisiusi su tokiu jaunu vaikinu. Jiedu ėję per apsėtus laukus. Tas ėmęs jos klausinėti, į kokius javus laumė negalinti įeiti: ar į rugius, ar į kviečius, ar į miežius.
Laumės ir gera, ir bloga darydavo. Kitąsyk neturtinga boba grėbė šieną ir vaiką turėjo pasikabinusi į lazdyną. Vakare ir užmiršo. Parėjo, išsivirė vakarienę, bėga to vaiko veizėti. Kad tą vaiką laumės aprėdžiusios, šilkais apdėjusios, visokiais valgiais! Ir bedainuojančios: A-a, užmirštasis, A-a, paliktasis! Tą vaiką bečiūčiuojančios.
Senų senovėj laumės apmainydavo vaikus. Sykį vienai moteriškei apmainė vaiką: laumė savo paliko, o moteriškės nunešė. Tie žmonės apie tą mainą nieko nežinojo. Tas paliktas vaikas užaugo iki dvidešimties metų, o vis nieko nešnekėjo. Sykį nakvojo elgeta, tai motina nusiskundė,...
Buvo kitą sykį laumės. Išėjusi viena žmona šieno grėbti. Grėbusi ilgai, skubėjusi prieš lietų, pavargusi. Iš skubėjimo užmiršusi savo vaiką. Parlėkė namo, o vaikas paliko pievose. Nulekia atgal, veizi - vaiko skarmalai šalia padėti, vaikas šilkuos suvystytas, papuoštas, lopšy...
Viena moteris žinojo, kad jų pirtin ateina laumės praustis. „Tai ką gi, tegul prausias, - galvoja, - juk ir jos šiokie tokie sutvėrimai." Ir vis, kada tik pirtį kūrendavo, palikdavo laumėms karšto vandens. Dar ir vantų padėdavo. Laumės, matyt, suprato, kad visa tai joms tyčia.
Sakmės apie gyvūnus
Vieną kartą ponas dievas įsakė visiem žvėrim eit kelių tiest. Visi žvėrys susirinko, ištisą dieną dirbo. Tik vienas kurmis neatėjo. Tada ponas dievas nuėjo pas kurmį ir klausia: - Tai ko, kurmi, darban neatėjai? - Tai kad aš blogai matau ir įsakymo perskaityt negalėjau, -...
Kitą kartą dievas, kurdamas gyvulius, suteikė jiems balsą. Tik vienas šuva liko be balso ir nuėjo pas dievą skųstis, kodėl visi gyvuliai turi balsą, o jis neturi. Dievas jam tarė: - Tu visados turėsi loti, bet tik tada, kai išgirsi, kad kas kitas balsą pakelia. Dabar šuva, kai tiktai...
Ežį dievas sukūrė kaip ir kitus gyvulius ir davė jam labai švelnius plaukus. Ežys tais plaukais labai didžiavosi. Vieną kartą jis, eidamas pro eglę, įsidūrė į jos spyglius snukį, labai supyko ir pradėjo bartis ant dievo. Paskum kreipėsi į eglę sakydamas: - Kad tu turėtum...
Šuva parašė laišką dievui. Parašė ir prašė, kad palengvint jo gyvenimą, nes maistas blogas ir buvimas blogas. Šuva laiško nunešt negalėjo, nes jis pririštas. Laišką padavė katinui, kad nunešt dievui. Katinas prižadėjo. Atėjo katinas su laišku namo. Pamanė, kad rytoj nuneš.
Voverį dievas sutvėrė nedidelę ir su mažute uodega. Kiti gyvuliai, kurie turėjo dideles ir gražias uodegas, ėmė iš voveries juoktis, kad ji su savo uodega negalėsianti ir musių nusibaidyti.
Bobutė ganė aveles. Nu, sėdi ji ant akmenio, o kitam šone kiškutis sėdi ir verkia. Sako bobutė: - Ko tu, kiškuti, verki? Sako: - Kad manęs niekas nebijo. Tai aš eisiu ir prisigirdysiu. O bobutė sako: - Ne, kiškuti, neik, nesigirdyk, tupėk čionai, - sako, - kai avelės ateis, tai šok iš...
Dievas sukūrė visus gyvulius ir davė jiems visiems vardus. Paskutinis liko asilas. Dievas jį pasišaukė ir pasakė, kad jis - asilas. Bet asilas tuojau užmiršo ir vėl klausia dievo. Dievas sako, kad jis - asilas, asilas. Bet asilas vėl užmiršo ir vėl atėjo pas dievą klausti savo...
Senų senovėje liūtas, žvėrių karalius, sušaukė visus žvėris ir žvėrelius į susirinkimą. Visi žvėrys ir žvėreliai atvyko, tik neatvyko vienas kupranugaris. Tuomet liūtas liepė gudriausiam gyvuliui šuniui eiti paieškoti kupranugario.
Kitą kartą buvo kilęs tarp žvėrių ir paukščių karas. Abu pulku ties Uralo kalnu didelį karą kėlė. Bet ilgą laiką karas nei vienai, nei antrai pusei nesisekė.
Kadaise vilkas buvo bajoras ir pas save turėjo gerus kilmės dokumentus. Vilkas nebeišmanė, kur juos paslėpti. Padavė šuniui paturėti: - Tu namuose sėdi ir vietą turi, tai gali mano dokumentus pasaugoti, o man reikia po mišką lakstyti. Šuva apėmė dokumentus iš vilko, bet pagalvojo, kad...
Šuo pasisiuvo batus. Ir vieną kartą susitiko su kiškiu. Kiškis sako: - O, kaip tau gerai - batus turi! Duok man pasimatuoti. Šuo davė kiškiui pamatuoti batus. Kiškis apsiavęs kaip nudūmė, taip nudūmė. Ir nuo to laiko šuo dabar su kiškiu nesugyvena.
Pagavo kartą katė žvirblį ir jau ėst ruošias. O žvirblio gudraus būta. Tas ir sako: - Ar prauseis prieš valgydama? - Ajajai, vos neužmiršau, - prisiminė katė ir, pasidėjus žvirblį, ėmė praustis. Žvirblis kiek pagulėjo, o paskui tik purpt - ir sėdi ant šakos. - Tai dabar kitų...
Dievas sukūrė aviną be ragų, užtat jį visi skriaudė. Tuomet jis nuėjo pas dievą ir ėmė prašyti, kad dievas duotų jam atsiginti kokį nors įrankį. Dievas, kai avinas visas skriaudas įrodė, davė jam ragus. Nuo to laiko ir liko avinas su ragais.
Kitą kartą ponas dievas sukvietė visus žvėris ir žmones kelio taisyt. Visi susirinko ir kelią greit pataisė. Tik vienas kurmis neatėjo. Ponas dievas ir klausia jo: - Ko, kurmi, kelio taisyt neatėjai? - Kam man tas kelias reikalingas? Aš visą gyvenimą po žeme gyvenu, savo urvus...
Kiškui labai liūdna buvo, kad jį visi baido, o jo niekas nebijo. Nuėjo jis skųstis dievui: - Jau geriau būtų, kad aš nieko neregėčiau, - sako jisai, - kas prieš mane daros! Dievas ir padarė kiškiui taip, kad jis dabar regi tiktai iš šono, o iš priekio, nors kariuomenė eitų, vis tiek...
Kai Adomas išėjo iš rojaus, jis neturėjo jokių gyvulių. Tai jam dievas davė visokių gyvulių ir arklį. Dievas kai sukūrė arklį, tai jo kojos buvo suaugusios į krūvą, taip kad jis turėjo šokte šokt kaip supančiotas. Tokį Adomui ir atidavė. Adomas aria, o arklys šokte šoka. Ir...
Kitą kartą žmonės labai mylėjo šunis. Kiekviena šeimyna laikydavo šunį ir tam šuniui gerai duodavo ėsti dėl to, kad ir šunys buvo geri. Viena boba savo ištikimam šuniui vietoj duonos gabalo metė karštą akmenį tiesiai į snukį. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką.
Kai dievas sukūrė pasaulį, visus gyvulius ir žmogų, arkliui pasakė: - Tu nuo šios dienos turi klausyti šito padaro, - ir parodė į žmogų. - Tokio mažiuko ir nedrūto? Tai tik aš jo neklausysiu! - atsakė arklys. Tada dievas liepė arkliui triskart apsisukt. Arklys apsisuko. Dievas...
Kitą kartą dievas paėmė molio gabalą, nulipdė žmogų ir įpūtė jam sielą. Tą matė velnias. Jis paėmė molio gabalą ir nulipdė vilką. Nulipdęs norėjo įpūsti jam dvasią.
Kartą susiginčijo šuo ir katė, kuris pirmiau mirs. Šuo išgirdo, kad jau katė mirė, ir pradėjo šaukti: - Jau!Jau!Jau! Bet jis nelabai ištardavo raidę „j". Ėmė sakyti: „Au, au, au!" Taip jis ir šiandien tebesako.
Kai dievas kūrė visus žvėris, šunį sukūrė trimis kojomis. Paskui žiūri, kad jam labai sunku vaikščioti. Visi su keturiom kojom, o jis nuskriaustas. Dievas galvojo galvojo ir sugalvojo: nulipdė molinę koją ir pridėjo ją šuniui.
Kitą kartą kad ponas dievas visiem gyvuliam, žvėrim ir paukščiam dalijęs talentus: vieniem - gražumus, kitiem - greitumus, levui - už visus didesnę jėgą. Tada levas klausęs pono dievo: - Gi kam, pone dieve, protą atidavei? Ponas dievas sakąs: - Žmogui. Levas sakąs: - Na, tai ir...
Kai dievas sukūrė žmogų, tai šis beganydamas pamatė, kad jo nė vienas gyvulys nenori mylėti. Mano sau žmogus: „Eisiu pas dievą ir prašysiu, kad sukurtų tokį gyvulį, kuris mane mylėtų." Nuėjo jis pas dievą ir prašo, kad sukurtų gyvulį, kuris jį mylėtų. - Tebūnie tas gyvulys...
Ponas dievas tvėrė tvartus, o velnias visokius gyvulius lipdė: juodus, negražius, stabalankius, neperskeltom nagom. Prisilipdęs, prisigniaužtavęs, visą balą prisistatęs, ir juokęsis iš pono dievo: - Ką gi tu, dieve, varysi į tuos savo tvartus, kad nė kokių gyvulių neturi?
Sakmės apie velnius
Senovėj, kai dar velniai matomi pasaulį valkiojosi, vienas muzikantas ėjo pritemus namo. O buvo tamsi naktis. Jis beeidamas paklydo ir nebežino, kur eiti. Suklydęs ne per toli paėjo, sutiko karietą su ponu važiuojant. Sako tas ponas: - Nuo čia netoli yra mano dvaras, šį vakarą pas mane bus didelė puota, o neturiu muzikanto.
Ėjo žmogus iš miesto, iš turgaus. O kitas miestan eina ir sako: - Palauk, čia tuoj važiuos vestuvės, mes juos užtūrėsim, eglę nupjausim - tai mums degtinės duos. Pagersim, ir bus gerai. - A kuo gi dabar pjausim? Nei pjūklo, nei nieko. - Aš turiu,- sako. Tuoj džiri džiri.
Tai įvyko labai seniai, kai žmonės dar tikėjo, kad Žemę ant nugarų laiko keturi drambliai, kai vaidilutės kūrendavo ugnį, o Žemė buvo lygi lygi - nei kalnelio, nei įlomėlės, o aplinkui galėjai matyti akimis neaprėpiamus tolius…Ir pragare velnių tada buvo žymiai daugiau. Kartą, vaikštinėdami po Žemę, velniai aptiko labai didelį akmenį.
Kitą kartą dievas paėmė molio gabalą, nulipdė žmogų ir įpūtė jam sielą. Tą matė velnias. Jis paėmė molio gabalą ir nulipdė vilką. Nulipdęs norėjo įpūsti jam dvasią.
Senų senovėje, kuomet ant žemės vaikščiojęs Jėzus ir velniai, kada kas prapuldavo, tai vis būdavo bėda nelaimingam velniui. Tada žmonės ir sako: - Velnias nunešė! Ir per ištisus metus kaltindavę velnią. Pradėjęs velnias skųstis dievui savo likimu. Dievui pagailo velnio, ir jis...
Kartą nuėjo žvirblis pas vieversį prašyti, kad šis išmokytų jį giedoti. Matai, žvirblis neturėjo jokio balso ir norėjo pramokti tokių gražių giesmių kaip vieversys.
Velnias, tupėdamas už akmenio, visą tą atsitikimą matė ir panoro padaryti paukštelį.
Labai seniai velnias pasiskolino iš Perkūno pinigų. Bet kai Perkūnas pareikalavo grąžinti skolą, velnias susijuokė ir pabėgo. Nuo to karto Perkūnas labai supyko ant velnio ir ėmė jį visur persekioti. Kur tik pamato velnią, ten ir trenkia.
Kartą velnias su Perkūnu ginčijosi. Perkūnas žadėjo užmušti velnią. Velnias jam sako: - Aš palįsiu po troba. Perkūnas atsakė: - Aš ir ten mušiu! Velnias sako: - Aš lįsiu į medį. - Aš ir ten mušiu! - Aš lįsiu po akmeniu. - Aš ir ten mušiu! - Aš lįsiu po kalnu. - Aš ir ten mušiu! -...
Vienas ponas turėjo augintinį. Tas augintinis jau paūgėjo, ir reikėjo jam duoti kokį nors amatą. Ir išmokė piešėju. Jis piešdamas pagarsėjo visoj apylinkėj. Kartą ponas jam sako: - Jei tu esi geras piešėjas, tai nupiešk velnią tokį kaip gyvas. Jis sutiko. Ponas jam liepė eiti į...
Vienas bernaitis augino savo darže papartį ir kiekvieną šv. Jono naktį saugodavo jį pražįstant. Bet niekada jam nepasisekdavo nusaugot - velnias vis pirma jo pagriebdavo žiedą.
Bernas skolinosi iš velnio pinigų vestuvėms, bet tas išsiderėjo, kad ir jį pakviestų. - Koks bus piršlys? - Kunigą paprašiau. - Tai gerai, su kunigais ne visada gaunu pasišnekėti, tai nors per tavo vestuves su juom gerai atsikalbėsiu. O kas bus svočia? - Ten mano kaimynė Marija....
Važiavo žmogus kur iš toli, ir pavargo arklys. Tai jis pamatė trobas ir užvažiavo tenai pernakvot, kad arklys pailsėtų. O jau vakaras. Šitie žmonės sako: - Kaip mes tave priimsime, kad mes patys negalim čionai nakvoti - čia kiekvieną naktį ateina velnias ir mums nei miegot, nei...
Buvo girtuoklis žmogus. Griaudžiant jis ėjo iš smuklės namo. Priėjęs namus, palindo po pastoge ir ten rado susitraukusį velnią. Žmogus sako: - Velne, ko tu čia lindi? Matai, kad tave Perkūnas tyko užmušti. - Mane muš, o tave užmuš, - atsakė velnias ir priėjo artyn prie žmogaus....
Sakmės apie dievą
Senovėje buvo toks ūkininkas. Jį apipuolė pelės. Bet senovėje nebuvo kačių. Jis ėjo verkdamas per mišką, kad negali niekur nieko pasidėti. Sutikęs gražią šviesią moteriškę. Ta moteriškė klausia: - Žmogeli, ko tu verki? Ūkininkas suprato, kad čia Marija, ir sako: - Ko...
Kitą kartą buvo kilęs tarp žvėrių ir paukščių karas. Abu pulku ties Uralo kalnu didelį karą kėlė. Bet ilgą laiką karas nei vienai, nei antrai pusei nesisekė.
Ponas dievas viską sukūrė. Velnias sako: - Pondieve, o ką aš bepadirbsiu? - Ožką. - O kaip ją reik dirbti? - Lipdyk, lipdyk ant tvoros, ir nulipdysi. Velnias lipdė, lipdė ir nulipdė ožką. - Ai, - sako, - dieve, kad negyva, kaip jai gyvybę įduoti? - Pūsk per užpakalį, ir įpūsi.
Senų senovėje vaikščiojo dievas su šventu Petru. Vieną kartą jie ėjo pro ganančius bandą piemenis. Piemenys, pamatę iš tolo ateinant praeivius, sumanė juos išgąsdinti. Vienas piemuo apsivilko išverstais kailiniais ir pasislėpė šalia kelio augančiuose krūmuose.
Seniau Adomas su Ieva, kai dievas išvarė iš rojaus, traukė akėčias - akėjo žemę. Atėjo dievas aplankyti ir sako: - Padėk Dieve! Jie atsakė: - Dėku, pone dieve! Dievas pažiūrėjęs ir sako: - Kam jūs tą bestiją tąsot? Jie sako: - Kurgi, dieve? - Mes nematom. - Ogi va, - sako...
Seniau, kai dar dievas vaikščiodavo po pasaulį, gyveno turtingas ponas, kuris sekmadieniais versdavo savo darbininkus dirbti ūkio darbus. Vieną sekmadienį pas jį atėjo du seneliai - tai buvo dievas ir angelas - ir pasiprašė leisti jiems pernakvoti.
Kitą kartą kad ponas dievas visiem gyvuliam, žvėrim ir paukščiam dalijęs talentus: vieniem - gražumus, kitiem - greitumus, levui - už visus didesnę jėgą. Tada levas klausęs pono dievo: - Gi kam, pone dieve, protą atidavei? Ponas dievas sakąs: - Žmogui. Levas sakąs: - Na, tai ir...
Kai dievas sukūrė žmogų, tai šis beganydamas pamatė, kad jo nė vienas gyvulys nenori mylėti. Mano sau žmogus: „Eisiu pas dievą ir prašysiu, kad sukurtų tokį gyvulį, kuris mane mylėtų." Nuėjo jis pas dievą ir prašo, kad sukurtų gyvulį, kuris jį mylėtų. - Tebūnie tas gyvulys...
Ponas dievas tvėrė tvartus, o velnias visokius gyvulius lipdė: juodus, negražius, stabalankius, neperskeltom nagom. Prisilipdęs, prisigniaužtavęs, visą balą prisistatęs, ir juokęsis iš pono dievo: - Ką gi tu, dieve, varysi į tuos savo tvartus, kad nė kokių gyvulių neturi?
Vieną kartą dievas nužengęs iš dangaus ant žemės pažiūrėti, kaip gyvena jo kūriniai. Visų pirma dievas aplankė žmogų. Pas žmogų rado viską tvarkingai, palaimino jį ir nuėjo toliau. Gyvuliai nusiskundė žmonių žiaurumais. Dievas pažadėjo labiau atliuosuoti nuo žmonių ir...
Senų senovėje, kai gyveno Jėzus su Marija, jie kiekvieną dieną išeidavo po pasaulį rodyt stebuklų. Ir išeidami namą prižiūrėt palikdavo gyvulius. Pirmą dieną paliko karvę. Grįžę vakare, rado viską tvarkingai. Marija pasakė: - Tu būsi žmonių maitintoja, kad gerai...
Kaip kadais vaikščiojo dievas po žemę. Vieną kartą buvo tik paleisti nuo darbo arkliai ir jaučiai - toj pačioj pievoj ėdė arklys ir jautis, o ten buvo upelė. Priėjo dievas ir prašo arklio: - Arkliukai, pernešk tu mane kiton pusėn už upelės. Arklys sako: - Eik tu, aš neturiu laiko.
Dievas sukūrė visus gyvulius ir leido kiekvienam pasirinkti sau ginklą. Kai atėjo eilė bitei, ji prašė dievo tokio geluonio, jog kiekvienas gyvulys, kurį ji įgelsianti, mirtų.
Dievas palikęs vaivorykštę po tvano, kuri reiškianti, kad daugiau tvano nebus. Vaivorykštė traukia iš ežerų ir upių vandenį į debesis, kada juose vandens sumažėja. Kartais gali įtraukti medžius, gyvulius ir žmones. Kartą buvo įtraukusi piemenį ir tris jo ožkas.
Sakmės apie gamtos reiškinius
Vienas žmogus griaudžiant pajuokavo. Jis buvo pavarde Norkūnas. Griaudė, o jis tarė: - Aš - Norkūnas, tu - Perkūnas, mušk mane. Tuo kartu trinktelėjo ir jį užmušė.
Seniai, labai seniai žemėj buvo labai didelė sausra - išdžiūvo visas vanduo. Žmonės nebeturėjo ko atsigerti. Vieną naktį iš namų išėjo mergikė su samčiuku vandens savo sergančiai motinai parnešti. Ėjo ėjo, nuvargo ir atsigulusi užmigo.
Gyveno du seniai ir turėjo daug žemės. Kartą jie susipyko dėl ežios, skiriančios jų daržus. Ir pradėjo bartis. Vienas senis bardamasis pūtė vėją, o antras šnypštė vandenį. Supyko saulė ant šių senių už tokį jų barnį ir nustojo šviesti. Ir dabar visada, kada tik šie seniai...
Seniai, labai seniai, kai Dievas sukūrė pasaulį, buvo keturi vėjai: Šiaurinis, Rytmetinis, Pietinis ir Vakarinis. Vienas buvo senas, o trys jauni. Senasis buvo tėvas, o jaunieji - jo vaikai.
Katras žmogus turėjęs daugiau žalčių, tas daugiau turėjęs pinigų.
Panašus:
- Užgavėnės vaikams: tradicijos, papročiai ir smagios idėjos
- Vaikams apie grybus: įdomi ir naudinga informacija jauniesiems grybautojams
- Vaikams apie obuolius: įdomūs faktai, eilėraščiai ir pasakos
- Neatsakingas elgesys nėštumo metu: pavojingos pasekmės, kurios gali pakeisti jūsų gyvenimą!
- Būsto Paskola Auginant Vaiką: Visa Reikalinga Informacija ir Valstybės Parama