Puntuko akmuo - neabejotinai žinomiausias akmuo Lietuvoje. Puntuko akmuo arba Dvaronių akmuo - antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje, stūkso 6 km į pietus nuo Anykščių, Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje, netoli Šventosios. Tai gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas, geologiniu gamtos paminklu paskelbtas 2000 m.
Iki 1957 m. Puntukas laikytas didžiausiu Lietuvos akmeniu. Šiuo metu didžiausias Lietuvos riedulys Barstyčių akmuo. Šalia Puntuko įrengtas Anykščių šilelio medžių lajų takas. Puntukas, dar kitaip žinomas kaip Dvarionių akmuo, 2000 metais buvo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu.
Puntuką galima pamatyti važiuojant pietų kryptimi nuo Anykščių miesto apie 6 kilometrus. Vieta, kurioje guli milžiniškas akmuo yra netoli Šventosios upės, Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje. Nuo 2015 metų lankytojus pasitinka šalia populiariojo akmens pradėjęs veikti, ne mažiau populiarus, Anykščių šilelio medžių lajų takas.
Kad riedulys itin populiari lankytina vieta parodo 2012 metais atliktas monitoringas. Jo metu prie Puntuko akmens, Gegužės mėnesio pabaigoje, buvo užfiksuoti net 52 dideli turistiniai autobusai per vieną dieną.
Puntuko Akmens Aprašymas
Puntuko akmuo - pagal sudėtį yra granitas. Puntuko akmuo sveria apie 265 tonas, yra 7,54 m ilgio, 7,34 m pločio ir 5,7 m aukščio (iš jų - 1,5 m po žeme). Puntuko tūris - 100 m³. Tankis yra apie 2,7 g/cm³. Didžiausia horizontali apimtis - 21,39 m.
Akmuo sveria 256 tonas. Jo tūris, skaičiuojama, yra 100 kubinių metrų. Vienas ketvirtadalis jo yra po žeme. Prireiktų net 14 drūtų vyrų apglėbti Puntuką, mat jo apimtis - 21,39 metro.
Virš žemės iškilusioje Puntuko dalyje, 1943 metais buvo, iškalti žymiųjų lakūnų, perskridusių Atlanto vandenyną, S. Dariaus ir S. Girėno bareljefai. Žemiau akmenyje yra lakūnų testamento mūsų tautai žodžiai. Skulptoriui Broniui Pundziui iškalti akmenį prireikė 180 dienų. Tai buvo padaryta dešimtųjų skrydžio per Atlantą metinių proga, tuo metu Lietuvos buvo okupuota vokiečių.
Archeologų manymu, milžinišką riedulį paliko Skandinavijos kalnų ledynai, slinkę čia prieš 20-14 tūkstančių metų. Mokslininkai mano, jog riedulio kilmė siekia nuo 14 iki 20 tūkstančių metų.
Puntuko Akmens Legendos
Apie Puntuko akmens kilmę pasakojami mitai. Objektas yra apipintas legendomis ir padavimais. Viename iš mitų pasakojama, kaip velnias nešęs akmenį bažnyčiai nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametęs.
Savo masyvumu stebinantis riedulys apipintas daugybe legendų. Sakoma, kad pasaulio pradžioje pagrindinė velnių užduotis buvo nešioti akmenis, tad Puntuką į Anykščius, patys nelabieji ir atvilkę. Anykščių parapijos žmonės pastatė gražią bažnyčią ant velnių kelio, ir ji velniams labai nepatiko. Sumanė velniai ją panaikinti.
Vienas velnias, suradęs lauke didelį akmenį, susukęs iš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, užsikėlė tą akmenį ant pečių ir nešė užstatyti Anykščių bažnyčios duris. Jam benešant tą akmenį, pragydo gaidys: nutrūko kūliaraiša, kuri buvo susukta iš šiaudų, ir akmuo nukrito nuo velnio pečių. O velnias išsigandęs nudūmė, palikdamas akmenį lauke. Tas akmuo išliko ir iki šios dienos. Vieta, ant kurios buvo užnerta kūliaraiša, yra truputį įlinkusi.
Velnias jį [Puntuką] nešė, ir užgiedojo gaidys, ir numetė šešis kilometrus nuo Anykščių, - neprinešė in Anykščius. Jis norėjo užverst Anykščių bažnyčią. Žinomame mite pasakojama, kaip velnias nešęs akmenį Anykščių bažnyčiai nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametęs.
Vienoje iš populiariausių legendų pasakojama, jog velnias norėjęs užremti Anykščių bažnyčios duris. Nepavykus to padaryti velnias paliko akmenį lauke. Nutiko taip, kad anykštėnai pasistatė bažnyčią, kuri buvo nauja ir graži. Bėda buvusi ta, jog ji buvo ant velnio kelio, dėl to ji jiems labai nepatiko ir jie norėjo bažnyčią sunaikinti.
Vienas iš velnių susirado lauke didžiulį akmenį, pasirišo, užsikėlė jį ant pečių ir nešėsi užstatyti naujosios bažnyčios duris. Velniui nešant tą akemnį, užgiedojo gaidys ir velnias jį pametė. Išsigando velnias ir pabėgo tekinas, palikdamas akmenį lauke. Taip ir liko stovėti tas akmuo lauke iki šių dienų. Akmens vieta, ties kuria jis buvo parištas liko šiek tiek įlinkusi.
Kitas mitas pasakoja, jog akmuo pavadintas lietuvių karžygio Puntuko vardu, ant kurio šis buvo sudegintas. Pasak kitų padavimų, ant šio akmens sudegintas lietuvių karžygys Puntukas, narsus karo vadas. Sakoma, kad Puntukas norėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, ir už tai ir buvo nubaustas.
Yra ir kita Puntuko akmens atsiradimo versija. Legenda, kuri byloja, kad Puntukas,bažnyčioje turėjo tarnauti kaip altorius. Ir nešė jį visai ne velniai, o žmonės.
Apė krikščionių kitados atskėltą Puntuko akmens pusę žmonės pasakoja, buk Anykščiuose murijant pirmąją bažnyčią, tą akmens pusę norėję padėt altoriaus pamatan, bet judinant ją iš vietos, vienam žmogui nykštį nutraukę, kitam - koją sulaužę ir kolei ją privėžę prie upelės Šlavės, pusiaukelėj, visi arkliai padvėsę. Po tiekos nelaimių inbauginti žmonės toliau nedrįsę jos vežt ir turėję paliktie pusiaukelėje nuo Anykščių.
Dar kitoje legendoje pasakojama, kad Puntuko akmuo seniau gulėjo giliai girioje. Puntuko akmuo seniau gulėjo giliai girioje. Niekas apie jį nieko nežinojo ir nieko negirdėjo. Tuo metu, kur dabar Anykščių upė įteka į Šventosios upę, gyveno Anykštos giminė. Gerai gyveno Anykštos giminė, nei vargo, nei bado nematė. Nelabieji ir prisiartinti prie tos giminės negalėjo. Motina Anykšta buvo galinga žynė. Turėjo ji stebuklingą ženklą, kurį pamatę nelabieji skradžiai žemę prasmegdavo.
Pyko nelabieji ant motinos Anykštos, ant jos giminės, ir sumanė kartą seniausias nelabasis ją pribaigti, jos pirkią akmeniu užversti. Pasišaukė nelabasis savo sūnaitį ir įsakė jam tą darbą atlikti. Ir šiaip mėgino mažasis tą akmenį pakelti, ir šiaip, o akmuo nė krust. Atbėgo sūnaitis pas senelį ir verkdamas skundžiasi, kad negali akmens nė iš vietos pajudinti. Pasiuntė tada senis nelabasis savo sūnų, kad jis tą darbą atliktų. Mėgino sūnus tą darbą atlikti, bet akmuo nė krust. Atėjo sūnus pas tėvą ir sako, kad negali to akmens nė iš vietos pajudinti. Supykęs senis suriko: “Tai silpni dabar pasidarė nelabieji, menko akmenioko iš vietos pakelti negali. Žiūrėkite aš, kad ir senas, bet dar tą akmenioką viena ranka paėmęs numesiu ant tos raganos pirkios!”.
Nuėjo visa nelabųjų giminė prie to akmens. Griebė senis nelabasis akmenį šiaip, griebė taip, o akmuo nei krust. Dar kartą pamėgino pakelti jis akmenį, bet tik prakaitu apsipylė, ir vis tiek nieko neišėjo. Pavargo senis, ėmė dairytis aplinkui. Mato, kad sūnus ir vaikaičiai plyšta juoku. Supykęs senis kad sušvilps, net lapai nuo medžių pabiro. Subėgo nelabųjų, kiek uodų girioje. Senis jiems ir sako: - Neškite, vaikučiai, tą akmenioką ir meskite ant raganos Anykštos pirkios. Paklausė nelabieji senio. Iš visų pusių aplipo akmenį. Griebė kartą - akmuo pajudėjo, griebė antrą - nuo žemės pakėlė, griebė dar kartą - virš medžių iškėlė ir nors sunkiai, bet ėmė nešti.
Baisiai neapkečia Dundulis nelabųjų. Kur tik juos pamato, tuoj ugninę strėlę į juos paleidžia. Tai ir dabar, pamatęs nelabųjų darbą, kaip trenks į juos iš giedro dangaus, nelabieji į visas puses pasipylė, o akmuo čia pat nukrito. O žmonės Puntuku akmenį pradėjo vadinti. Mat netoliese gyveno toks vyras Puntukas. Piktas ir nedoras buvo žmogus. Sugyventi su žmonėmis negalėjo. Išvarė jį motina iš namų. Pasistatė jis toje vietoje, kur akmuo krito, pirkią. Nei jis piktųjų dvasių baidėsi, nei gerųjų gerbė, o iš kitų tik juokėsi. Tai kai krito akmuo iš nelabųjų rankų, tai tiesiai ant Puntuko pirkios. Nuo to laiko niekas Puntuko daugiau nematė, o akmenį jo vardu pradėjo vadinti.
Pasakojama istorija ir apie tai, jog šalia vietos, kur yra Puntuko akmuo, gyveno labai darbšti Anykštos giminė. Giminės vyriausiasis turėjo paslatingą ženklą, kurį pamatę velniai iš karto prasmegdavo į pragarą. Supykę velniai sumanė ant šeimos trobos numesti didelį akmenį. Ilgai stengėsi jie tai padaryti, bet nei vienam, nei kitam velniui nepavyko. Tada susirinko daugybė velniukų, pakėlė akmenį ir ruošėsi mesti ant trobelės. Tai pamatė dievas Perkūnas, pagailėjo Anykštų giminės. Perkūnas pradėjo spjaudytis ugnimi ir taip išgąsdino velniukus, kurie pametė akmenį. Iškritęs akmuo pataikė tiesiai ant šalia gyvenusio pikto žmogaus, vardu Puntukas, pirkios.
Puntuko Akmens Reikšmė
Kad ir kaip ten buvo, Puntukas Anykščių bažnyčios nesugriovė. Ir laimė, kad velnias ten jį pametė. Puntuko akmuo - antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje, stūkso 6 km į pietus nuo Anykščių, Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje, netoli Šventosios. Tai gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas, geologiniu gamtos paminklu paskelbtas 2000 m.
Puntuko akmenyje iškalti Lituanicos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai. Šiuos bareljefus ir žodžius Antrojo pasaulinio karo metu, 1943 m. vidurvasarį, per 180 dienų iškalė skulptorius Bronius Pundzius, 10-ųjų skrydžio metinių proga.
Puntuko akmuo nuo pagonybės laikų buvęs religinių apeigų vieta.
| Pavadinimas | Aprašymas |
|---|---|
| Svoris | Apie 265 tonas |
| Ilgis | 7,54 m |
| Plotis | 7,34 m |
| Aukštis | 5,7 m (iš jų - 1,5 m po žeme) |
| Tūris | 100 m³ |
| Tankis | Apie 2,7 g/cm³ |
žymės: #Vaika
Panašus:
- Užgavėnės vaikams: tradicijos, papročiai ir smagios idėjos
- Vaikams apie grybus: įdomi ir naudinga informacija jauniesiems grybautojams
- Vaikams apie obuolius: įdomūs faktai, eilėraščiai ir pasakos
- Vaikų ūgio ir svorio normos pagal amžių: visi svarbiausi duomenys ir patarimai
- Berniuko varpos priežiūra: svarbiausi patarimai tėvams, kurių negalite praleisti!