Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Gamtoje dažnai susiduriame su rūšimis, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo beveik identiškos, tačiau, atidžiau įsižiūrėjus, paaiškėja, kad jos visiškai skirtingos. Dvi tokios rūšys - kiškis ir triušis - yra puikus pavyzdys, koks įvairus gali būti gyvūnų pasaulis. Nors kai kurie žmonės painioja šiuos gyvūnus ir mano, kad triušis ir kiškis yra tas pats, iš tikrųjų jie turi daugybę bendrų bruožų.

Kuo skiriasi kiškis nuo triušio?

Dažnai sunku atskirti kiškį nuo zuikio, ypač kai stebima tik greitai judanti, rudai balta dėmė. Įprastas kai kurių rūšių terminų ir nomenklatūros keitimas gali būti klaidinantis, manant, kad visi triušiai yra kiškiai, ir atvirkščiai.

Kiškio apibūdinimas

Kiškis - tai žavi laukinių kiškių rūšis, kuri gamtoje išsiskiria unikalia elgsena ir prisitaikymu išgyventi. Jam būdingos ilgos, stiprios užpakalinės kojos ir išskirtinės ilgos ausys. Kiškis yra prisitaikęs gyventi atvirose erdvėse, kur dėl neįtikėtino greičio gali sėkmingai pabėgti nuo plėšrūnų.

Kiškiai pasižymi gana dideliu dydžiu: priklausomai nuo rūšies, jų ilgis siekia 40-70 cm, o svoris - nuo 2 iki 5 kg. Jų kailis, kurio spalva sezoniškai keičiasi nuo pilkai rudos iki baltos žiemą, puikiai maskuojasi aplinkoje. Baltos uodegos su juodais galiukais ir ilgos ausys su juodais galiukais - tai išskirtiniai bruožai, skiriantys kiškius nuo kitų rūšių.

Kiškiai mėgsta atviras erdves, pavyzdžiui, laukus, pievas ir žemės ūkio paskirties plotus, kur lengvai pasiekiama augmenija, suteikianti jiems gausių maisto šaltinių. Jie daugiausia yra vienišiai, gyvenantys virš žemės ir ilsintis negiliuose urvuose.

Kiškis yra žolėdis graužikas, kurio mitybos racioną daugiausia sudaro įvairių rūšių augalai. Jo valgiaraštis gana įvairus ir gali kisti priklausomai nuo sezono ir maisto prieinamumo aplinkoje. Jie noriai ėda žoles, žolynus, gėles, ūglius ir medžių žievę.

Nors kiškiai yra plačiai paplitę ir prisitaikę prie įvairių buveinių, kai kurios rūšys tampa vis labiau pažeidžiamos dėl buveinių nykimo ir žemės ūkio kraštovaizdžio pokyčių.

Triušio apibūdinimas

Triušis yra daug labiau paplitęs gyvūnas tiek laukinėje gamtoje, tiek kaip žmogaus draugas. Triušiai pasižymi trumpu, minkštu kailiu, kuris, priklausomai nuo veislės, gali būti įvairių spalvų ir raštų. Jų kūno svoris paprastai svyruoja nuo 1 iki 2,5 kg, nors kai kurios veislės, pavyzdžiui, Belgijos milžinai, gali sverti gerokai daugiau.

Nuo kiškių juos skiria trumpos, apvalios ausys ir trumpos kojos, taip pat būdinga trumpa uodega, kuri dažnai būna balta ir primena blizgučius. Laukiniai triušiai renkasi vietas, kuriose yra daug pastogės, pavyzdžiui, miškus, laukus ir pievas, kur jie gali iškasti sudėtingas urvų sistemas, suteikiančias jiems prieglobstį ir saugumą nuo plėšrūnų. Tai labai socialūs gyvūnai, gyvenantys grupėmis ir pasižymintys sudėtingu socialiniu elgesiu.

Triušiai atlieka svarbų vaidmenį natūraliose ekosistemose kaip maisto grandinės dalis ir žmonių gyvenime kaip naminiai gyvuliai ir gyvūnai augintiniai. Jie auginami mėsai, kailiams ir kaip naminiai gyvūnai, o kaip augintiniai - draugijai.

Pagrindiniai skirtumai tarp kiškių ir triušių

Triušiai ir kiškiai priklauso kiškinių šeimai. Jie gali būti klaidingai vadinami graužikais, tačiau, nepaisant įspūdingo dantų sudėjimo, šiems žinduoliams jie nepriklauso.

  • Pagrindinis triušio ir kiškio skirtumas yra dydis. Kiškiai yra gerokai didesni ir turi išskirtines ilgas stiprias kojas.
  • Kailis taip pat yra svarbus skirtumas. Paprastai kiškiai būna pilko, rusvai rudo kailio su šviesiais pilvais ir baltomis uodegomis su juodais galiukais. Jų ausys, dažnai ilgesnės ir su juodais galiukais, dar labiau padidina jų išskirtinę išvaizdą. Tuo tarpu triušių kailis pilkai rudas, ausys trumpesnės, be juodų galiukų, akys tamsiai rudos, o uodega išskirtinė balta pūkuota.
  • Taip pat yra miniatiūrinių triušių, kurių laukinėje gamtoje nėra.
  • Kiškiai laukinėje gamtoje dažniausiai maitinasi vieni, o triušiai dažniau maitinasi grupėmis. Dėl triušių socialumo jie gali bendrauti ir įspėti vienas kitą ieškodami maisto, o kiškiai neturi tokių išvystytų bendravimo įgūdžių.
  • Ir triušiai, ir kiškiai dažniausiai ieško maisto sutemus.

Lietuvoje gyvenantys kiškiai

Lietuvoje gyvena dvi kiškių rūšys - pilkasis kiškis ir baltasis kiškis. Pilkasis kiškis žiemą vasarą pilkas.

Baltasis kiškis

Baltasis kiškis (Lepus timidus) - šiek tiek mažesnis už pilkąjį kiškį. Vėlyvą rudenį jo kailis tampa baltas, o kovo viduryje - kailis keičiamas į vasarinį pilkos spalvos. Žiemą žvėreliai būna visiškai balti, tik su juodais ausų galiukais. Kadangi pastaraisiais metais žiemos mūsų krašte nelabai sniegingos, baltajam kiškiui būna sunku pasislėpti nuo priešų. Per Lietuvą eina baltojo kiškio arealo pietinė riba. Lietuvos miškuose baltųjų kiškių nėra gausu, todėl jie saugomi.

Pilkasis kiškis

Pilkasis kiškis, kiškis (Lepus europaeus) - kiškinių (Leporidae) šeimos žinduolis. Tai 4-6,5 kg svorio žvėrelis, ilgomis ausimis, pilkai rusva ar juosva viršutine kūno puse, ruda krūtine ir kojomis, baltu pilvu. Uodega trumpa, viršutinė pusė juoda, apatinė - balta. Ausų viršūnėlės juodos. Priekinės kojos trumpos, užpakalinės - ilgos. Pirštai - su aštriais nagais. Kiškiai gyvena labai įvairiuose biotopuose: miškuose, laukuose, soduose, net daržuose. Poruotis pradeda sausio-vasario mėnesiais. Per metus užaugina 1-3 vadas, kuriose gali būti nuo vieno iki septynių jauniklių. Minta įvairiais žoliniais ir sumedėjusiais augalais bei jų dalimis. Žiemą, trūkstant maisto, dažniausiai laupo medžių žievę.

Įdomūs faktai apie kiškius

  • Visų rūšių kiškių pastebimai mažėja ir kitose Europos šalyse, kur intensyviai keičiasi kraštovaizdis.
  • Kiškis - labai judrus gyvūnas, kuris nuo grėsmių gelbėjasi bėgdamas. Nedidelį atstumą gali skuosti net 80 km/val. greičiu, bet dažniau linkęs besivejantį suklaidinti „mėtydamas pėdas“ - sulėtėdamas ir staiga pagreitėdamas, netikėtai pakeisdamas bėgimo kryptį, vingiuodamas per lauką ar tarp medžių bei krūmų, sukdamas ratus, kelis kartus prabėgdamas savo paties pėdsakais ir pan.
  • Net medžiotojai pripažįsta, kad patyrę kiškiai gana dažnai suklaidina link medžioklio juos atvyti besistengiančius skalikus ir todėl lieka nieko nepešę.
  • Lakstyti kiškiui tenka gana dažnai, nes ne tik medžiotojams, bet ir daugumai plėšrūnų jis yra geidžiamas grobis. Todėl jie aktyvesni būna sutemų metu, kai yra sunkiau pastebimi, o net ir ilsėdamiesi nesumerkia akių, giliau įminga tik vienai kitai minutei, bet ir tuomet yra pasiruošęs šokti ir bėgti.
  • Kiškiai pasirenka tokį gynybos būdą, o ir ne visuomet nuo persekiotojų bėga - užspeistas į kampą apsisuka ir būna pasiruošęs spirti užpakalinėmis kojomis. Stiprus smūgis ir aštrūs nagai ne vieną plėšrūną priverčia atsisakyti savo kėslų ir gėdingai atsitraukti.
  • Gamtosaugininkas R. Karpuška tvirtina, kad lengvabūdišku kiškio taip pat nepavadinsi - sakoma, kad patelės rūpinasi ne tik savo jaunikliais, bet neatsisako pamaitinti ir sutiktus kitų kiškių mažylius. Ir jei tai - tik gražus tikėjimas, tai ne kartą yra matyta kaip kiškio patelė jauniklius nuo mažesnių plėšrūnų gynė spirdama užpakalinėmis kojomis.
  • Neretai kiškį pavadina žvairiu, ilgaausiu ar skeltalūpiu. Gal ir nusipelno žvairio epiteto, tačiau tikrai ne blogąja to žodžio prasme. Kiškio regėjimas yra neįprastas - jo didelės akys yra kaukolės šonuose, todėl nepasukdamas galvos gali matyti viską aplink. Deja, prieš pat nosį ir už uodegos nemato. Bet čia gelbsti ausys - jos iš tiesų ilgos, todėl girdi geriau nei mato. Be to, kiekviena kiškio ausis savarankiška, gali viena nuo kitos nepriklausomai pasisukti į iš skirtingų pusių sklindančius garsus. O su skeltalūpiu jau prašauta pro šalį - iš tiesų tai tarpas tarp nosies šnervių sukuria pertrūkusios lūpos vaizdą.

Kiškiai atlieka svarbų vaidmenį ekosistemose, kuriose gyvena, ne tik kaip maisto grandinės dalis, bet ir prisideda prie sėklų sklaidos bei augalijos įvairovės palaikymo.

žymės: #Vaika

Panašus: