Daugelis puikiai atsimena savo vaikystę, tačiau aš menu tik fragmentus. Nors štai ko neskaičiau - atsimenu gerai.
Vėliau įnikau skaityti įvairias pasakas bei visas knygas apie indėnus. Namie buvo nemažai tiek lietuviškų, tiek pasaulio pasakų knygų. Tikriausiai man jos patiko todėl, kad leido keliauti po pasaulį ir nukakti ten, kur vyksta stebuklai ir keisti dalykai, daug įdomesni už šią realybę.
Iš knygų apie indėnus mėgstamiausia buvo Lizelotės Velskopf-Henrich knygų serija „Didžiosios Lokės sūnūs“. Skaičiau visas knygas daug kartų ir manau, kad jos padarė man didelę įtaką. Šių knygų įkvėpta bandžiau išmokti pabusti kaip indėnai - be žadintuvo, treniravausi vaikščioti miške nesukeldama garso. Nepavyko, per daug traškių šakaliukų miške mėtosi. Bet vasaromis nuolat vaikščiodavau basa. Tėvai sakydavo, kad nuo to mano pėdos pasidarė plačios. Buvau jas taip užgrūdinusi, kad žvyruotu keliu galėjau bėgti basa. Be to, pėdą išmokau statyti tiesiai kaip indėnai, ir nors nežinau, kokia iš to nauda, iki šiol taip vaikštau. Skaitydama knygas apie indėnus į sąsiuvinį pasižymėdavau visas, kokias tik pavykdavo aptikti, gentis. Buvau pasidariusi netrumpą sąrašą. Jausdavausi lyg tyrinėtoja, ne šiaip skaitytoja. Dar viena labai patikusi knyga apie indėnus - „Janoama“ (autorius - Etorė Bioka). Nors janoamos genčių indėnai labai skyrėsi nuo dakotų (pavyzdžiui, nejodinėjo ant mustangų), man įspūdį paliko jų itin glaudus ryšys su gamta ir gyvenimo būdas.
Filmai apie indėnus
Man didelį įspūdį paliko Vokietijos Demokratinės Respublikos studijoje „Defa“ sukurti filmai, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko legendinis aktorius Gojko Mitićius: „Didžiosios Lokės sūnūs“, „Čingačgukas - Didžioji Gyvatė“, „Oceola“, „Sakalo pėdsakas“, „Baltieji vilkai“, „Tekumzė“, „Ulzana“, „Kraujo broliai“.
Jau vėliau sužinojau, kad juos filmuojant buvo vykdomas ideologinis užsakymas sukurti socialistinę alternatyvą amerikietiškiems vesternams. Indėnai šiuose filmuose, skirtingai nuo amerikietiškų vesternų, buvo vaizduojami tik kaip pozityvūs herojai, besipriešinantys agresyviems baltųjų amerikiečių užkariavimams. Žavėjo ne tik karingi, narsūs vyrai, bet ir žavios indėnės.
Knygos apie indėnus
Ne mažesnę įtaką darė ir knygos apie indėnus, o leidžiama jų buvo daugybė. Tuo laiku populiariausias buvo Rytų Vokietijos rašytojos ir mokslininkės Lizelote’s Welskopf-Henrich 6 romanų ciklas „Didžiosios Lokės sūnūs“.
Autorė romanuose rėmėsi antropologinėmis Amerikos autochtonų studijomis ir siekė paneigti iki tol egzistavusius populiarius stereotipus apie indėnus. Dėl rašytojos pastangų sukurti teigiamą dakotų genties gyvenimo ir tradicijų vaizdą šios genties žmonės jai suteikė „Lakota-Tashina“ („Dakotų gynėjos“) vardą. Susidomėjęs indėnais perskaičiau ne tik paaugliams skirtus romanus, bet ir enciklopedinio pobūdžio Miloslavo Stinglo knygą „Indėnai be tomahaukų“, kurioje išsamiai pateikiama ne tik Šiaurės Amerikos, bet ir Centrinės bei Pietų Amerikos indėnų istorija, žinios apie jų papročius ir mitologiją.
Nagi, nagi, kuris keturiasdešimtmetis, penkiasdešimtmetis savo vaikystėje neskaitė nors vieno romano apie indėnus?... Savo vaikystėje indėnus buvau tiesiog įsimylėjusi.
Žaidimai apie indėnus
Nežinau, ar dabar vaikai žaidžia indėnus. Maniškiams, kurie jau suaugę, toks žaidimas nerūpėjo. Tačiau antropologės Ievos Paberžytės siūlymas uždrausti žaisti indėnus mane papiktino. Esą žaisdami indėnus vaikai įžeidžia Amerikos autochtonus, nes šis žaidimas esą įvykdo kultūrinę apropriaciją. Net ir pats žodis „indėnas“ esąs įtartinas, nes jį sugalvojo ateiviai europiečiai, o ne Amerikos čiabuviai. Šį įtarumą galima aiškinti antropologams būdingu noru išsaugoti autochtonų kultūras nepaliestas. Bet koks kontaktas su šiuolaikiniu techninio progreso pasauliu yra suprantamas kaip grėsmė prarasti kultūrinį savitumą. Manau, siūlomu draudimu pasireiškia perdėtas politinis korektiškumas.
Pirmiausia, draudimai apskritai mažai veiksmingi. Kita vertus, jie nepadeda suprasti žaidimų ir jų kultūrinės prasmės. Tačiau pats teiginys, kad žaidimai turi reprezentuoti tikrovę, skamba naiviai. Žaidimai gali išnaudoti vaizduotės kuriamas alternatyvas. Be abejo, žaidimai gali būti skirtingi. Štai kai kurie draugai iš Vakarų šalių pasakojo žaisdavę, kaip kaubojai žudo indėnus. Indėnai tuose žaidimuose buvę blogiukai. Negatyvų indėnų įvaizdį dažnai perša holivudiniai vesternai. Kitaip buvo žaidžiama mūsuose. Indėnai buvo gerieji. Jie reprezentavo drąsą, kilnumą, išmanumą ir pasiaukojamą (nors ir beviltišką) kovą už laisvę. Įdomu, kad indėnus žaidžia ne tik vaikai.
Buvusio Rytų bloko šalyse indėnai tapo laisvo ir alternatyvaus gyvenimo simboliu. Iki šiol egzistuoja stovyklos, kuriose suaugusieji gyvena pačių pasidarytuose vigvamuose, nešioja indėniškus rūbus, muša būgnus ir šoka indėniškus šokius. Neatsitiktinai indėnus žaidžia ir menininkai. Sauliaus Paukščio fotografijų cikle indėnais virsta pats Saulius Paukštys, Linas Katinas, Saulius Cizikas, Ernestas Parulskis, Gytis Umbrasas ir daugelis kitų. Dainininkas Vytautas Kernagis inicijavo muzikinį projektą „Indėnų vasara“, jo teigimu, tiems, kurie siekia atrasti indėną savyje. Šis apibūdinimas man pasirodė esminis. Ką gi reiškia atrasti indėną savyje?
Žaisdami indėnus magiškai transformuojame save ir mokomės atrasti tai, kas glūdi mumyse, bet yra užmiršta. Žaisdami indėnus mokomės stebėti gamtą, orientuotis nepažįstamoje vietovėje, atpažinti augalus, užkurti ugnį, sekti pėdsakais ir paslėpti savuosius, sėlinti nesukeliant triukšmo, pajusti, iš kurios pusės pučia vėjas, kad kvapas nenubaidytų sekamo žvėries. Idealizuotas indėnų vaizdinys gali būti susijęs su vaikystėje skaitytomis knygomis ir matytais filmais.
Idėjos žaidimams apie indėnus:
- Skambinimas indėniškais instrumentais (būgneliais).
- Pasidarykite būgnelių iš tuščių skardinių (apklijuokite popieriumi, išpieškite).
- Pasidarykite lietaus lazdelių iš popierinių rankšluosčių tūtelių, pripildę jas kruopomis ir pupelėmis.
- Žaidimas „Muzikinės kėdės“ - skambant būgnų muzikai visi šoka, šalia stovi kėdės svečiams (jų turi būti 1 mažiau nei yra svečių).
- Žaidimas „Išgelbėk indėną“ - šiam žaidimui reikės pakankamai daug vietos lauke, kur galima būtų bėgioti.
- Žaidimas „Drugelių slėpynės“ - šis žaidimas moko tylos ir susikaupimo.
- Žaidimas „Svajonės“ - paprašykite vaikų sugalvoti kokį nors norą (svajonę) ir nupiešti jį.
- Žaidimas „Perduok akmenėlį“
- Sportinis žaidimas „Lakrosas“
Organizuojant gimtadienio veiklas svarbu nepamiršti, kad jos neturi būti žiaurios ar skatinančios grubumą. Vaikai vis dar mokosi gyventi, geriau juos mokyti draugystės, meilės, pagalbos vienas kitam, padėti atsiskleisti kūrybingumui, patenkinti aktyvumo poreikį, stiprinti ir skatinti jų kilnumą, pagarbą ir geraširdiškumą tiek vienas kito, tiek gamtos atžvilgiu.
Kelionė pas indėnus
Ką tik turėjau galimybę paviešėti pas indėnus Vinetu kaime, kuris įsikūręs Klaipėdos rajone. Vykau kaip lydintis asmuo, lydėjau stovyklos vaikus.
"Vinetu kaimas" įsikūręs gamtos apsuptyje, čia viskas tiesiog alsuoja indėnų kultūra. Žinoma, mes kaip trisdešimt kelių žmonių grupė, atvykimą suderinome iš anksto. Mus pasitiko pats vyresnysis indėnas(basas,apsirengęs indėnų apranga), kuris gan daug ir įdomiai pasakojo apie indėnų istoriją (man patiko labai, bet vaikams - ne visiems, kadangi jie vietoje nusėdėti geba vos keletą minučių). Pasakojimas buvo pagyvintas praktinėmis užduotimis- indėnišku pasisveikinimu ir pan. Netrukus indėnas mus nusivedė į didelę žaidimų aikštelę, kur ant rąstų stovintiems, tupintiems vaikams buvo skiriamos įvairios pusiausvyros ir kt. užduotys. Kai kurios indėno užduotys man, kaip vaikus prižiūrinčiam asmeniui, sukėlė šoką (mano vaizduotė "nupiešė vaizdą", kaip vaikai, eidami rąstu, sukrenta į vandenį, ir nė vienas iš jų neturi jokio atsarginio drabužio). Tačiau, likau sužavėta vaikų drąsa. Atsitokėjusi vaikus "nuleidau" ant rąsto į sėdimą poziciją.
Vėliau indėnas vaikus nusivedė į vigvamo vidų, juos susodino. Ten vaikai susigalvojo sau indėniškus vardus, klausėsi indėno dainų, įdomių pasakojimų. Visa "Vinetu kaimo" aplinka - svetinga, pritaikyta žmonių poilsiui, jauki. Be indėnų, maloniai susipažinome ir su kitais vietiniais gyventojais: kalakutu, triušiais, ožiais. Reziumė: "Vinetu kaimas" mums paliko gerą, šiltą, įdomų įspūdį. Galų gale priėjau išvados, kad jei įdomiai, įtaigiai pasakojama istorija, vaikai tiesiog "užburiami". Tikriausiai taip, kaip mano aštuonmetė Augustė liko apžavėta "šventu medžiu"(skirtu smilkalams), apie kurį jai papasakojo indėnas. Tikrai žinau, kad norėsiu čia sugrįžti laiką leisti ne tik su stovyklos vaikais, bet gal - su kolegomis, gal - su šeima. Et, kaip norėčiau tais šamaniškais būgnais pamušti! O gal - pamedituoti, smilkalų ir būgno garsų apsuptyje!
- Kelionė pas indėnus.
- veidus papuoš indėniškais raštais ir pakvies į indėnų ritualinę palapinę TIPI.
- smagiame edukaciniame užsiėmime „Jaunųjų vilkų kelias“.
- pažinsime indėnų šokius, žaisime indėnų žaidimus.
- lanko ir spjaudyklės, mėtyti ietis ir žiedus ant bizono ragų.
- dalyvausime žaidime - viktorinoje.
- tikėjimą.
- detalių, indėniškų papuošalų, meno dirbinių ir daug kitų dalykų.
- svajones ir norus, kad jie kuo greičiau išsipildytų ir atneštų laimę.
- ožkomis, vištytėmis, antytėmis ir spalvingais kalakutais.
- pastatais. Keli jų net slapčiausius norus išpildo - jau pradėkite ruoštis!
Gimtadienis indėnų stiliumi
O taip, tai puiki gimtadienio idėja berniukams nuo 5 iki 12 metų. Tačiau knygas apie indėnus skaito ne tik berniukai, tad turėtų patikti ir mergaitėms. Šį gimtadienį patiems nebus lengva suorganizuoti, viską suruošti, tačiau tikrai verta! Sujunkite keletą kartono dėžių - tai bus kanoja. Kvietime nurodykite temą (pvz. Suteikite kiekvienam svečiui indėnišką vardą, kuriuo į jį bus kreipiamasi viso gimtadienio metu.
Panašus:
- Užgavėnės vaikams: tradicijos, papročiai ir smagios idėjos
- Vaikams apie grybus: įdomi ir naudinga informacija jauniesiems grybautojams
- Vaikams apie obuolius: įdomūs faktai, eilėraščiai ir pasakos
- Sportiniai kostiumai vaikams: patogumas ir stilius aktyviems mažyliams
- Gimimo liudijimas Lietuvoje: Viskas, ką reikia žinoti ir kaip jį gauti lengvai

