Kiekvienas vaikas turi teisę turėti namus. Jei atsitinka taip, kad vaikai negali gyventi kartu su tėčiu ir mama, jais pasirūpina valstybė.
Lietuva siekia užtikrinti, kad vaikai kuo rečiau patektų į vaikų namus, todėl pertvarko pačias įstaigas, kad jos neprimintų ligoninių ir internatų, o taptų panašesnės į jaukius namus. Iš vienos pusės, bandydami užtikrinti, kad vaikai kuo rečiau patektų į vaikų namus, iš kitos pusės - pertvarkome pačias įstaigas, kad jos neprimintų ligoninių ir internatų, o taptų panašesnės į jaukius namus.
Didelės įstaigos yra pertvarkomos į bendruomeninius vaikų globos namus. Gyvenimas juose vyksta visai kaip šeimoje: vaikai turi savo kambarį, juos prižiūri darbuotojai, vaikai eina į mokyklą, lanko būrelius, popamokinę veiklą. Visos paslaugos vaikams teikiamos ten, kaip ir kitiems vaikams, kurie neturi globos namų patirties.
Kitaip tariant, tai mažas pasaulėlis, kuriame vaikams tenka daugiau individualaus dėmesio iš darbuotojų ir kur galima bendrauti su mažiau vaikų, bet kokybiškiau. Tuo tarpu gyvendami bendruomeniniuose vaikų globos namuose vaikai negauna perteklinės pagalbos, čia daug daugiau savarankiškumo, aplinka artimesnė šeimos modeliui: vaikai gali bet kada pasiimti maisto iš šaldytuvo, turi išsiplauti grindis, nuvalyti dulkes, susitvarkyti savo daiktus.
Lankantis tokiuose bendruomeniniuose namuose vaikai sako: „Anksčiau aš gyvenau globnamyje ir negalėjau atsivesti savo draugų, dabar aš gyvenu namuose ir su draugais galiu išgerti arbatos su pyragu mūsų virtuvėlėje ir jaukiai paplepėti“.
Bendruomeninių vaikų globos namų pavyzdys Anykščiuose
Anykščiuose pirmieji bendruomeniniai vaikų globos namai duris atvėrė 2018 metų pabaigoje, kuomet į didžiulį dviejų aukštų namą iš Aulelių vaikų globos namų persikėlė gyventi 7 vaikai. Šių metų rugpjūtį dar 5 vaikai apgyvendinti šviesiame, jaukiame bute.
Gyvendami name vaikai turi ne tik savo kiemą, bet ir sodą, daržą bei šiltnamį, kuriame augina daržoves. Vaikai gali bet kada išeiti į kiemą, žaisti, bendrauti su kaimynų vaikais. Gyvenant mieste yra galimybė lankytis įvairiuose renginiuose, žaisti miesto parke, nuvykti į netoliese esantį žirgyną ar kitaip turiningai leisti laiką.
Socialinė darbuotoja Jolanta Sabalienė pasakojo, kad pirmi mėnesiai ir vaikams, ir juos prižiūrintiems nebuvo lengvi. „Pirmoji problema, su kuria susidūrėme, kad į mokyklą reikia eiti pėsčiomis. Anksčiau vaikus iš globos namų veždavo autobusiukas. Mes aktyviai bendraujame su klasių auklėtojais, mokyklos socialine darbuotoja.
Abiejuose bendruomeniniuose vaikų globos namuose vaikai skirtingo amžiaus - nuo darželinukų iki vyresnių klasių moksleivių. Tad, atsižvelgdamos į vaikų amžių, individualias savybes, pomėgius, padedame jiems pasirinkti mėgstamą užklasinę veiklą ar laisvalaikio leidimo formą. Su vaikais būname visą parą: kartu važiuojame pirkti maisto, drabužių, pramogauti. Vaikai „auklyčių“, kaip namuose mamų, prašo išleisti pasivaikščioti ar susitikti su draugais. Kol kas jokių bėdų neturėjome, o jei iškyla nesutarimų - juos sprendžiame kartu, tariamės, ką norėtume daryti, kur nuvykti ir ką pamatyti. Vaikai laisvai išsako savo norus, o jei nesutinka - drąsiai prieštarauja. Žodžiu, kaip namie - nesibaigiantis šurmulys“, - pasakojo bendruomeninių globos namų socialinė darbuotoja J.
Vaikų patirtys gyvenant bendruomeniniuose globos namuose
Bendruomeniniuose vaikų globos gyvenantys vaikai pasakoja vienas per kitą: „Gyvenu ramiai, aplinka man primena namus. Grįžau į savo buvusią mokyklą, man čia daug geriau, nei Svėdasuose. Susitikau senus draugus, mokykloje didesnis būrelių pasirinkimas“; „Man geriau bendruomeniniuose namuose, nes mažai vaikų, nebėra triukšmo. Galima jaustis, kaip namie. Mieste yra kur nueiti, į renginius ar kažkur kitur. Iš pradžių nežinojau, kur viskas yra, buvo įdomu ieškoti, bet dabar per metus jau viską susiradau. Ir dar labai džiaugiuosi, kad galiu dažniau susitikti su teta, kuri gyvena Anykščiuose. Kai buvau Aulelių vaikų globos namuose, tetą matydavau retai“; „Gera gyventi čia. Anykščiuose yra supynės, yra kur pasivaikščioti. Galiu kada noriu žaisti. Didžiajame kambaryje yra televizorius, patinka turėti savo kambarį, turime šiltnamį, turiu vyresnę kambario draugę.
„Kad šeimai artimoje aplinkoje vaikai jaučiasi geriau, matome kasdien: jie laisvai jaučiasi, džiaugiasi ramybe, o ir galimybe pasikviesti draugų, pavakaroti. Galėdami laisvai išeiti į miestą, vaikai kur kas dažniau susitinka su bendraamžiais, tėvais, giminaičiais. Be to, susirado daugiau veiklos, lanko būrelius, dalyvauja varžybose ir renginiuose.
Kaimynų požiūris
Moteris teigia, kad iš pradžių net nesuprato, kad kaimynystėje įsikūrę bendruomeniniai vaikų globos namai - maniusi, kad vienuose namuose gyvena kelios gausios šeimos. „Po kažkiek laiko viena kaimynė užsiminė, kad tuose namuose gyvena be tėvų globos likę vaikai. Iš pradžių sunerimau, kas ten per vaikai, gal reikėtų kažką žinoti, kitaip elgtis ar pasisaugoti. Bet visos baimės greitai išgaravo, kai mano pačios vaikai su jais susipažino ir pradėjo draugauti. Pamačiau, kad tie vaikučiai yra labai malonūs ir mandagūs, visada pasisveikina, ką nors davus, padėkoja“, - pasakoja Ž. Žibėnienė. Visos baimės greitai išgaravo, kai mano pačios vaikai su jais susipažino ir pradėjo draugauti.
Šiandien moters du sūnūs noriai susitinka su bendruomeninių vaikų globos namų auklėtiniais pažaisti ir kartu praleisti laisvalaikį. „Tai maniškiai pas juos nubėga, lauke paspardo kamuolį, žaidžia krepšinį ar dviračiais kartu važinėjasi, tai be tėvų globos likę vaikai pas mus į svečius užsuka - ar kieme ant batuto pašokinėti, ar namuose pažaisti. Kai tik geras oras, visi kartu leidžia laiką, susiburia ką nors nuveikti, ypač savaitgaliais, nes darbo dienomis pakanka veiklos su būreliais ir namų darbais“, - dalijasi pašnekovė.
Pasak jos, nė karto nekilo mintis drausti ar riboti sūnų bendravimą su be tėvų augančiais vaikais. „Mes su vyru neskirstome, kokie tai vaikai - ar iš vaikų globos namų, ar ne. Juk tie vaikai nekalti, kad gyvena be tėvų atskirai. Puikiai suprantame ir leidžiame savo vaikams su jais draugauti. Visiems gerai - mūsiškai turi, su kuo užsiimti, o tiems vaikučiams irgi linksmiau, kai jų niekas neišskiria iš vaikų būrio“, - tikina Ž. Žibėnienė.
Mokėti priimti - ne atstumti
Paklausta apie kitų kaimynų reakciją į bendruomeninius vaikų globos namus, pašnekovė tikina nepastebėjusi nė vieno kaimyno, kuriam kliūtų be tėvų augančių vaikų kaimynystė - jei ir yra nepatenkintų, greičiausiai jie nesidžiaugia jokiais vaikais, nesvarbu, kur šie gyventų. Nesuprantu, kai žmonės bijo ar ignoruoja be tėvų globos likusius vaikus. „Nesuprantu, kai žmonės bijo ar ignoruoja be tėvų globos likusius vaikus.
Jei mes tiems vaikams savo elgesiu ar žodžiais parodytume, kad jie yra kitokie, kažkuo prastesni nei kiti, tik pagalvokite, kaip jiems būtų sunku. Jiems lygiai taip pat skauda, kaip ir mūsų vaikams. Pati matau, kaip šie vaikai nužiūri einančias šeimas, tarsi būtų pasiruošę viską padaryti, kad ir jie turėtų mylinčius tėvus, kad galėtų gyventi savo namuose. Kartais net skaudu tuos žvilgsnius atlaikyti“, - sako uteniškė.
Pasak jos, sužinojus, kad sūnūs susipažino su be tėvų augančiais vaikais, iškart kilo noras pamokyti berniukus, kad bendraudami netyčia neįskaudintų jų. „Mano vaikams tikrai kilo klausimų, o kas yra vaikų globos namai, kodėl jų mažieji kaimynai gyvena be tėvų. Paaiškinau ir paprašiau, kad jokiais būdais niekada nesilygintų ir negalvotų esantys geresni, nesišaipytų, kad šie vaikai neturi tėvelio ar mamytės. Vaikai puikiai suprato ir patvirtino, kad jiems nėra jokio skirtumo, su kuo bendrauti - tie vaikai yra tokie pat, kaip ir jie“, - sako Ž. Žibėnienė.
Moters nuomone, vaikų globą Lietuvoje paskatintų tik didesnis viešumas - reikia kuo daugiau kalbėti apie tai, kad visuomenė suprastų problemos mastą. Šiuo metu 1 iš 6 tėvų globos netekusių vaikų šalyje vis dar neturi globėjų. Šiuo metu 1 iš 6 tėvų globos netekusių vaikų šalyje vis dar neturi globėjų.
„Tūkstantis vaikų kasdien laukia stebuklo - būti priimti į pavienių globėjų ar šeimų priežiūrą. Galbūt statistika neatrodo tokia gąsdinanti, bet mes kalbame apie tikrų vaikų, ne statistinių vienetų, gyvenimus bei likimus. Tai yra pernelyg didelis skaičius, kuriam neturėtume būti abejingi, tačiau pasiekti norimus pokyčius galime tik pradėję apie juos garsiai kalbėti“, - sako VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) direktorės pavaduotoja Jūratė Lepardinienė.
Šis straipsnis yra CPVA inicijuotos komunikacijos kampanijos „Aš toks kaip tu. Ne iš kitos planetos“ dalis. Kampanija siekiama skatinti suvokimą, kad globoti vaikus yra kilnu ir prasminga bei keisti bendruomenės priešiškas nuostatas dėl globojamų vaikų integracijos į visuomenę siekiant, kad kuo daugiau šeimų priimtų į savo aplinką tėvų globos netekusius vaikus. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
Savarankiško gyvenimo iššūkiai
Straipsnyje atskleidžiama, kad iš bendruomeninių vaikų globos namų išėję ir savarankiškai gyvenantys jaunuoliai išgyvena ir teigiamas, ir neigiamas patirtis. Kai kuriems savarankiškas gyvenimas yra laukiamas ir sėkmingas gyvenimo laikotarpis, o kitiems - sunkus etapas psichologiniais, socialiniais ar kitais aspektais. Visgi, šia tema trūksta tyrimų, kurie analizuotų jaunuolių, išėjusių iš bendruomeninių vaikų globos namų, patirtis gyvenant savarankiškai.
Straipsnyje aptariama, kad savarankiško gyvenimo pradžioje jaunuoliai patiria nemažai sunkumų: nepasitiki savimi, bijo savarankiško gyvenimo ir asmenų, kurių nepažįsta, taip pat dažnai nusistato prieš save ir prieš juos supantį pasaulį, neturi motyvacijos. Tyrime taip pat nustatyta, kad svarbūs pagalbos šaltiniai savarankiško gyvenimo pradžioje yra bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų palaikymas ir pagalbos teikimas, artimųjų teikiama socialinė parama, draugų palaikymas ir buvimas šalia, kitų įstaigų teikiama pagalba.
Tyrimas padėjo nustatyti, kad savarankiško gyvenimo pradžioje jaunuoliai patiria psichinės sveikatos, elgesio, išsilavinimo, finansų, būsto, emocinio, psichologinio, materialinio palaikymo ir paramos trūkumą. Dėl paramos trūkumo jaunuoliai nepasitiki ne tik savimi, tačiau ir turimais įgūdžiais, jaučia nepilnavertiškumo ir neužtikrintumo jausmus. Tenka patirti nerimą ir baimę dėl ateities ir savarankiško gyvenimo.
Išėjusiems iš bendruomeninių vaikų globos namų jaunuoliams svarbi socialinė parama iš artimųjų, įstaigų ar draugų, nes tai suteikia drąsos ir motyvacijos veikti dėl išsikeltų tikslų, palaiko gerą savijautą, stiprina socialinį tinklą, mažina socialinės atskirties riziką, užkerta kelią įvairioms priklausomybėms ar psichinės sveikatos ligoms. Tai užtikrina kokybiškesnį gyvenimą įvairiose srityse: išsilavinimo, karjeros, būsto, finansų ar pan.
Vienas iš svarbiausių savarankiško gyvenimo aspektų, užtikrinančių sėkmingą integraciją visuomenėje, yra savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas.
Statistika
Šiuo metu vaikų globos namuose gyvena apie 1,7 tūkst. vaikų, iš kurių apie 1,2 tūkst. Iš viso Lietuvoje tėvų globos yra netekę apie 7 tūkst. vaikų: 66,7 proc. vaikų gyvena šeimose, 3,4 proc. pas budinčius globotojus, 4,9 proc. šeimynose ir 25 proc.
Naujausiais duomenimis, institucijose globojami 1 338 vaikai, iš jų 93 vaikai - iš Ukrainos, o 853 auga bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Globėjų (rūpintojų) šeimose auga 4 931 vaikas, iš jų 785 vaikai - iš Ukrainos.
Vaiko teisių apsaugos tarnyba teigia, kad institucijose globojamų vaikų skaičius nuosekliai mažėja. Pavyzdžiui, 2016 m. pabaigoje institucijose buvo globojami 3 185 vaikai, o 2022 m.
Šioje lentelėje pateikiami duomenys apie vaikų globos formas Lietuvoje:
| Globos forma | Vaikų skaičius |
|---|---|
| Šeimose | 4 931 |
| Pas budinčius globotojus | ~238 |
| Šeimynose | ~343 |
| Bendruomeniniuose vaikų globos namuose | 853 |
| Institucijose | 1 338 |
Panašus:
- Užgavėnės vaikams: tradicijos, papročiai ir smagios idėjos
- Vaikams apie grybus: įdomi ir naudinga informacija jauniesiems grybautojams
- Vaikams apie obuolius: įdomūs faktai, eilėraščiai ir pasakos
- 5 Įdomiausi Faktai Apie Vaiko Smegenų Darbą, Kurių Niekada Negirdėjote!
- Tolerancija vaikams: Sužinokite, kodėl tai būtina kiekvienam vaikui!