Tai ir daugybė kitų veiksnių, aplinkybių lėmė apsisprendimą atnaujinti Lietuvos liaudies kultūros centro jau anksčiau rengtą konkursą „Etninės kultūros šaltiniai“ teminei etnografinei, tautosakinei medžiagai rinkti.
Paskutiniojo konkurso tema - „Žmogus ir gyvenamoji aplinka“.
Kaip ir buvo sumanyta, tęsiant tarpdalykinių tyrinėjimų ciklą „Gimtis. Būtis. Mirtis. Pasaulėžiūros ir pasaulėjautos aspektai“ konkurso baigiamąja dalimi tapo tikslinė konferencija tuo pačiu pavadinimu „Žmogus ir gyvenamoji aplinka“.
Kviestiniai konferencijos dalyviai teoriniu tiriamuoju bei taikomuoju lygmeniu apžvelgė žmogaus santykį su jo namais, buities daiktais, tėviške.
Tikimės, kad pasibaigęs konkursas ir konferencija kultūros darbuotojams, pedagogams, visiems etnine kultūra besidomintiems žmonėms padėjo bent iš dalies susivokti žmogui artimiausioje aplinkoje, su jos daiktais, dekoru, koloritu ir su tuo susijusiais papročiais, tikėjimais, išlaikyti ir atskleisti amžių užkoduotus simbolius, tradicinės sinkretinės kultūros ženklus, nacionalinio savitumo palaikytojus ir laiduotojus.
Taigi sugrįžkime prie konkursui „Etninės kultūros šaltiniai. Žmogus ir gyvenamoji aplinka“ pristatytų etnografinių aprašų, trumpai apžvelkime jų turinį ir kai kurias juose išryškėjusias tendencijas ir prasmes.
Buvo pristatyti 33 darbai.
Aktyviausiai konkurse dalyvavo Pakruojo rajono kultūros darbuotojai, nuo jų nedaug atsiliko Kupiškio, Šilalės krašto pažinimo entuziastai.
Kiek aktyviau įsijungė Molėtų krašto moksleiviai.
Vis dėlto tenka konstatuoti, kad didžiosios Lietuvos dalies rajonų kultūros darbuotojai konkursu nesusigundė.
Konkursui pristatyti aprašai labai nevienodo lygio ir apimties.
Pavyzdžiui, Reginos Lukminienės Kėdainių apylinkėse surinkta medžiaga vos sutilpo į 284 kompiuterinius puslapius, jos kalbinti pateikėjai įkalbėjo penkiolika garso kasečių, o aprašas apie Noreikonių kaimą (Pakruojo r.) - 7 rankraščio puslapiai.
Tam, kad galimi konkurso dalyviai išvengtų sauso aplinkos, daiktų aprašymo, per kultūros ir švietimo institucijas jiems pasiūlyti išsamūs klausimynai, pokalbį su pateikėju nukreipiantys į jo subjektyvų santykį su aplinka, į jį supančių daiktų ženkliškumo akcentavimą.
Klausimynas iš dalies sąlygojo sąlyčio su anapusiniu pasauliu (būtent per namų objektus, buities daiktus) fiksaciją, mitologinio podirvio „užkabinimą“.
Kėdainių Mikalojaus Daukšos pagrindinės mokyklos kraštotyros būrelio vadovės Vaclovos Sadauskienės iniciatyva moksleivių pagal etnologės Reginos Merkienės anketą „Kūno švara, Skalbimas” surinkta medžiaga.
Kalbėdami su pateikėjais, vaikai sužinojo apie jiems negirdėtus skalbimo rykus: šutintuvus, kubilus, geldas (ušėdkus), brūžes (skalbimo lentas), kultuves, lyginimo kočėlus, brūklius (rumbes), šarmą, muilo virimą ir pan.
Sužinojo, kad nuo kandžių gynėsi gailiais, tabako, kanapių lapais, o kad drabužiai kvepėtų, į skrynias ar spintas dėdavo beržo, rūtų, mėtų, mirtų šakelių.
Tai neatsiejama nuo artimiausios žmogaus aplinkos.
Praktiškas pastebėjimas: „Kad dantys būtų sveiki ir baltesni, juos valydavo su druskos ir alyvų lapų mišiniu“.
Aptikta ir tikėjimų.
Pavyzdžiui: „Jeigu skalbiant pradėdavo lyti, tai sakydavo, kad mergos bernas nemyli, jei ištekėjusi skalbia - vyras nemyli“.
Matyt, šiuo tikėjimu lenkiama prie moteriškos dalios, nes atliekamas moteriškas darbas.
Moteriška dalia kadaise labai priklausė nuo vedybinės sėkmės.
Nesėkmė asocijuojasi su ašaromis, o ašaros - su lietaus lašais.
„Merginos prieš Sekmines trinkdavo vyrams galvas, kad geriau plaukai augtų“ (ko gero, vyrams labiau rūpėjo, kad nenupliktų).
Sekminės - augalijos vešėjimo metas.
Vienas iš šios šventės simbolių - beržas, kurio vislumas, augumas, šakotumas žmonių vaizduotėje buvo susiejamas su plaukais.
Panašumo, perdavimo magijos dėka nematomi beržo impulsai, manyta, teigiamai veikia plaukus.
Todėl šventasis Sekminių laikas, jo atributai labai tinkami asociatyviniams veiksmams, nulemiantiems gerąsias plaukų savybes.
Vilniaus apylinkėse iki šių dienų tikima, kad per Velykas ar Sekmines atsistojus po svyruokliu beržu geriau augs kasos.
Šių apylinkių kaimuose berželiai tebestatomi abipus durų, o išdžiūvusios jų šakelės ir lapai naudojami plaukams plauti.
Tokios neįprastos merginų pareigos (trinkti galvą vyrams) paaiškinimas irgi grindžiamas panašumo ir kontaktinės magijos poveikiu - merginų plaukai juk dažniausiai ilgi, todėl gali paskatinti ir vyrų plaukų augimą.
Viskas taip natūraliai susieta ir paprasta.
Mokiniai, rengdami šį darbą, apklausė ganėtinai jaunus žmones.
Pakruojo r. Rozalimo vidurinė mokykla pristatė dvyliktokės Justinos Dikšaitės ir mokytojos Ksinijos Kalvelienės darbą apie nykstantį Valainių kaimą.
Šis kaimas įdomus tuo, kad drauge su lietuviais jame gyveno ir sentikių šeimos.
Matyt, žodis „nykstantis“ nulėmė, kad kaimo aprašymas kupinas graudulio.
Profesionaliai sudaryti kaimo planai, informatyvios senosios ir pačios moksleivės darytos fotografijos.
Justina užfiksavo kaimo liekanas.
Pavyzdžiui, nugriuvusio namo siena, tušti aviliai apleistame sode, o senosios nuotraukos prisodrintos gyvybės ir informacijos apie pokarinio kaimo gyvenimą, papročius.
Šis darbas vertintinas kaip nykstančio, skirtingas etnines tradicijas derinusio kaimo aprašymas, kuriame vykęs tradicinis gyvenimas atskleistas per nostalgišką mūsų laikų moksleivės įspūdį, nuotaiką.
Molėtų r. Suginčių vidurinės mokyklos moksleivė Aistė Aniukštytė (vadovė Zita Klimanskienė) tiesiog nuoširdžiai pasikalbėjo su 1923 m. gimusia moterimi.
To užteko, kad per kadaise buvusio kasdienio gyvenimo buitį atsiskleistų etninei kultūrai būdingos pasaulėjautos blyksniai.
Kūčių šienas po stalu būdavo skiriamas pailsėti ateisiantiems avinėliams.
Tai užuomina į neseniai šiuose kraštuose nunykusį paprotį per Kalėdas pakiemiais vaikščioti „avinėliais“.
(Vyrai, vaikai eidavo per sodybas bliaudami avinėlių balsais.
Pasibelsdavo po langu ir šeimininkams atsiliepus pabliaudavo kaip avinėliai ir padainuodavo, pasakydavo linkėjimų).
Molėtų gimnazijos moksleivė Jolanta Stankevičiūtė (vadovė Virginija Petrauskienė) atsiuntė kursinį darbą, kurio tema „Kaimo sodybos“.
Tai kelių sodybų techniniai aprašai, bet į objektų semantiką nesigilinta.
Akcentuojamas tik vienas tikėjimas, kai išnešus iš namų mirusįjį ant stalo dedama duonos ir druskos.
Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio vidurinės mokyklos (Šilalės r.) aštuntokai aplankė gretimų apylinkių kryžius, koplytėles ir aprašė jų istorijas.
Daug nuotraukų, moksleivių piešinių.
Kraštotyrininkė, Obelyno (Šilalės r.) pagrindinės mokyklos mokytoja Zuzana Kelpšienė aprašė Varsėdžių kaimą.
Vienas tikėjimas tikrai vertas dėmesio: „Statant gyvenamąjį namą meistras viduryje trobos užkurdavo mažytį lauželį, kad namuose nebūtų parazitų“.
Šiuo atveju siekiama, kad suveiktų apvalomoji ugnies galia.
Kupiškio rajono kultūros darbuotojai, bibliotekininkai konkurse dalyvavo gausiai (matyt, dėl viešosios bibliotekos vadovų raginimų), bet formalokai.
Galima būtų pagalvoti, kad tai kraštas, kuriame archajiškesnių papročių, tikėjimų jau neįmanoma aptikti, jei ne Linos Daukšienės konkursui atsiųsta medžiaga.
Keli pavyzdžiai apie artimiausios gyvenamosios aplinkos semantiką: „Nešant pakrikštytą vaiką durys kuo plačiau atidaromos, kad vaiko gyvenimas būtų platus ir slaunas“.
„Jei vaikas mirė, tai nešant iš gryčios karstą pirmas išeina tėvas, kad kiti vaikai nemirtų“.
Tai tarsi pareiga pirmam susidurti su aukų tykojančiomis mirties dvasiomis ar vėlėmis, atėjusiomis pasitikti „savojo“.
„Jei Velykų lalaunykai pasišokėdavo aukštyn ir pasiekdavo pirmą balkį pirštais, galėdavo eiti prie antrojo ir t. t.“.
Tokiu veiksmu tarsi atkoduojama svetima erdvė (papasakojo Danutė Šapranauskaitė, g. 1936 m. Naujikų k., Rokiškio r.).
Medžiagoje apie darželį aprašytas paprotys, kad tam, jog karvė pasikeltų jaučiuos, kepdavo kepaliuką duonos, į kurio vidurį įdėdavo rūtų.
Šį kepaliuką sušerdavo karvei.
Rūtos šiuo atveju - meilės simbolis, jos pasitarnauja ūkio gerovei.
Apie Pandėlį buvęs paprotys pavalgius Kūčias šiek tiek maisto palikti nakčiai.
Įdomiausia, kad maistas buvo pakišamas po šienu ir vėl užklojamas balta staltiese.
Tai akivaizdžiai siejasi su vėlių sugrįžimo į savo namus tikėjimais (Zofija Laurinonienė, g. 1929 m. Abelių k., Rokiškio r.).
Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro kraštotyros specialistė Aldona Gedvilienė aprašė Lembo kaimą (Kvėdarnos seniūnija).
Profesionaliai, vaizdžiai apžvelgta kaimo (sodo) ir šiek tiek tolimesnė aplinka.
Nepatingėta nuodugniau pasidomėti, todėl atrasti ir maro kapeliai, alkakalniai, ąžuolai, prie kurių kūrenta šventa ugnis, pagoniško kulto laikus menantys akmenys.
Papasakota Drungeliškių šventavietės legenda, lemianti tai, kad ir dabar žmonės gydosi šios vietos šaltinio vandeniu.
Nebuvau girdėjusi apie šioje medžiagoje aprašytas piemenų ir naktigonių būdas, skirtas apsisaugoti nuo lietaus ir papramogauti.
Jos buvę trijų rūšių.
Susipykę piemenys vieni kitų būdas padegdavo.
Užsimenama apie bendrą kaimo šienapjūtę.
Nubungų (pabaigtuvių) metu merginos pagrobdavo vaikį ir, uždariusios alkieriukyje ar klėtyje, laikydavo tol, kol tas pažadėdavo grėbliui sudėti naujus dantis.
Uždaroma būtent „moteriškoje“ teritorijoje, bet išnaudojant vyriškų darbų laiką.
Tai dar vienas pailiustravimas, kad Žemaitijos merginos buvo labai iniciatyvios pritaikant tikėjimus, susijusius su draugystės, vedybų prasmėmis.
Piemenų būdos, alkieriukas, klėtis minėtų tikėjimų kontekste - ne kas kita kaip ženklai, senųjų ritualų liekanos, nusakančios gyvenimiškas vienos ar kitos socialinės grupės nuostatas.
Šilalės krašte ilgiau nei kur kitur išsilaikė toks paprotys - baigus trobesio statybą (pabaigtuvės ten vadinamos kazelinėmis) ir norint pagerbti ypač gerą meistrą talkininkai iš medžio pagamindavo kirvį, pjūklą, kaltą ir pan.
Užkeldavo juos ant karties vietoj pabaigtuvių vainiko.
Tai anų laikų atgarsiai, kai ko nors naujo gaminimą lydintys ritualai buvo svarbiau už gamybos technologijas, medžiagas…
Netinkamai pagaminus daiktą, pastačius nepatogų gyventi namą kaltinami ne tiek meistrai, medžiagos, bet netinkamai atlikti sėkmę lemiantys ritualai.
Aprašyti sodybos medžiai.
Vaizdingai pasakyta apie sodybą be medžių - „Stov laukūse kaap bamb“.
Buvęs paprotys ant sodybos medžio kamieno žymėti vaikų ūgį.
Tai negalėjo būti tik praktinis žymėjimas, nes medis auga ir iškraipo ūgio duomenis…
Dar vienas pastebėjimas, kad miežius tinka sėti, kai obuolį jau galima per stogą permesti.
Užrašyta tikėjimų, susijusių su paribio, ežių (prastomis) žolėmis ir su darželio augalais.
Pavyzdžiui: „Dagių, kurie augdavo galulaukėse, pūkų nuovirą duodavo vaikams nuo nemigos.
Arba tuos pūkus padeginę kartu su šventintom žolėm aprūkydavo į drobulę susuktą vaiką, kad laumės nuo vaiko pabėgtų, netrukdytų jam miegoti“.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Kaip Lengvai Pasiruošti Vaiko Išleidimui į Mokyklą: Nepakeičiami Patarimai Tėvams!
- Sužinokite, kaip palengvinti vaiko adaptaciją darželyje – svarbiausi patarimai tėvams!
- Atskleiskite Tėvų Anketų Galią Vaikų Sveikatos Stebėjimui ir Bendradarbiavimui!
- Neįtikėtina! Populiariausia vaikiška animacija YouTube, kurią myli visi vaikai!
- Nežinomi Faktai apie Mantas Stonkus: Biografija, Karjera ir Asmeninis Gyvenimas