Seniausių žmonių gyvenimo pėdsakų Anglijoje aptinkama iš laikotarpio prieš 200 000 metų. Apie jų kultūrą ir gyvenseną žinoma mažai. Neolito laikotarpiu (3000 pr. Kr.) salas pasiekė Iberijos pusiasalio gyventojai, kurie vertėsi žemdirbyste. Bronzos amžiaus pradžioje (2000 pr. Kr.) pasirodė nauji ateiviai, kultūra artimi iberams. Gyventojams susimaišius susidarė kultūra, kuri paplito Salisbury lygumose.
1000-800 pr. Kr. pradėjo kraustytis keltai (britai, geilai, piktai ir škotai). Jie vertėsi žemdirbyste, amatais, prekyba. Keltai asimiliavo vietos gyventojus, primetė jiems savo kalbą ir gentinę visuomenės struktūrą. Religinį gyvenimą, išsilavinimą, teisinius papročius tvarkė gerai organizuota dvasininkų druidų kasta. Herodotas 5 a. pr. Kr. pirmasis paminėjo Britaniją rašytiniuose šaltiniuose.
Siekdama sutramdyti britus, kurie priimdavo pabėgusius iš žemyno savo gentainius galus, 55-54 pr. Kr. į Britų salas įsiveržė Cezario vadovaujama romėnų kariuomenė. Į miškus pasitraukusių britų romėnai neįveikė ir sugrįžo į Galiją. Apie 90 metų vyko Romos prekybos ir kultūros ekspansija. 43 prasidėjo romėnų užkariavimai. Neužkariauta liko Škotija. Palei Tyne’o upę, Škotijos pasienyje, 122-128 romėnai pastatė įtvirtinimus - vadinamąją Hadriano sieną, tuo pažymėdami savo užkariavimų ribą.
Per Didįjį tautų kraustymąsi į salas iš žemyno pradėjo veržtis germanų gentys - anglai, saksai ir jutai (anglosaksų užkariavimai). Germanams užėmus Galiją Britanija buvo atkirsta nuo Romos imperijos ir 410-442 romėnų legionai pasitraukė iš salos. Labiausiai vietos gyventojai ir ateiviai skyrėsi tikėjimu - germanai buvo pagonys, o dauguma keltų jau krikščionys. 6 a. pabaigoje susikūrė keliolika mažų germanų valstybėlių, jų karaliais tapo karo vadai. Joms susikūrus prasidėjo Didžiosios Britanijos politinė istorija.
7 a. pradžioje suaktyvėjo airių vienuolių misijos, per kurias plito keltiškoji krikščionybė; jos sekėjai nebuvo pavaldūs Romos popiežiui. Tik 664 Whitby sinodas pripažino popiežiaus valdžią Britanijos bažnyčioms. Paspartėjo savitų politinių institucijų kūrimasis. Septynios anglosaksų karalystės (7 a. 8 a. į salą pradėjo veržtis Šiaurės Europos germanai - vikingai, arba normanai. 9 a. karaliui Alfredui Didžiajam danų skverbimąsi pavyko sulaikyti, tarp Alfredo Didžiojo valdų ir danų 866 buvo nustatyta siena, kuri ėjo palei liniją Londonas-Chesteris.
10 a. Anglijos valdovai pamažu išstūmė danus ir sukūrė vieningą Anglijos karalystę (jai nepriklausė Airija, Škotija, Vakarų Velsas ir Pietvakarių Anglija). 1016 Anglijos karaliumi tapo Danijos valdovas Knutas Didysis (1016-35). Administracinė ir teisinė sistemos, papročiai ir tradicijos išliko. Danų dinastija valdė (su pertrauka) iki 1042.
Normandijos užkariavimas
1066 Normandijos hercogas Vilhelmas su savo riteriais įsiveržė į Anglijos teritoriją ir Hastingso mūšyje sumušęs Anglijos kariuomenę vainikavosi Anglijos karaliumi Vilhelmu I (istorijoje vadinamas Vilhelmu I Užkariautoju). Palyginti su žemynu, įvesta daug griežtesnė vasaliteto sistema, visi feodalai turėjo prisiekti ištikimybę karaliui. Įtvirtintas pilis diduomenė galėjo statytis tik jam leidus. Ilgą laiką tarp visuomenės anglosaksiškosios ir normandiškosios dalių tvyrojo įtampa. Normandai tesudarė 0,5 % visų gyventojų. Pamažu darė įtaką viena kitai ir kalbos. Antroji normandų karta jau kalbėjo abiem kalbomis. Įtampa tarp skirtingų tautų nyko, prasidėjo anglų tautos formavimasis.
Pagrindinis šaltinis joms pažinti yra vadinamoji Paskutiniojo teismo knyga (angliškai Domesday Book, 1085), į kurią Vilhelmo I Užkariautojo įsakymu buvo surašyti visi gyventojai ir jų turtas. Anglijoje laisvųjų valstiečių buvo daug daugiau nei žemyne, o feodalų sluoksnis - ne toks uždaras. Laisvieji žmonės galėjo bylinėtis ne tik vietiniuose grafysčių, bet ir centriniuose karaliaus (neretai jam dalyvaujant) teismuose. Henriko I (1100-35) ir Henriko II Plantageneto (1154-89) laikais atsirado finansų institucijų, buvo pertvarkyta kariuomenė. 11-13 a. Anglijos valdovai nukariavo Velsą, 12 a. pradėjo užkariauti Airiją.
Didžiosios laisvių chartijos pasirašymas
Dėl stiprėjančios karaliaus valdžios Jono Bežemio laikais (1199-1216) kilo konfliktas tarp karaliaus ir diduomenės. Pastarąją parėmė miestiečiai. 1215 karalius buvo priverstas pasirašyti Didžiąją laisvių chartiją, kuri apribojo jo teises ir valdžią. 1265 buvo sušauktas luominis parlamentas, iš pradžių veikęs kaip patariamasis organas. Ilgainiui įsivyravo teisė, kad jis skiria mokesčius ir leidžia įstatymus.
14 a. viduryje susiformavo dveji parlamento rūmai: Bendruomenių (sudarė riteriai ir turtingieji miestiečiai) ir Lordų (didikai ir aukštieji dvasininkai). Nesutarimai pamažu virto nuolatiniais karais, istoriografijoje nuo 19 a. vadinamais Šimtamečiu karu (1337-1453).
1485 paskutinį karo Boswortho mūšį laimėjo Lankasterių šakos (Raudonosios rožės herbo) atstovas Henrikas Tiudoras. Jis vedė Eduardo IV Jorko dukterį, taip sujungė abi dinastines šakas, vainikavosi Henriku VII (1485-1509) ir pradėjo naują - Tiudorų - dinastiją (1485-1603). Tuo laikotarpiu šalis prarado sąjungininkus žemyne (pirmiausia Burgundiją), todėl veržimąsi į Europą pakeitė jėgų pusiausvyros palaikymo politika (norėta neleisti jokiai Europos valstybei įsigalėti labiau už kitas), kuri truko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Kita ilgalaikė raidos strategija buvo ne sausumos kariuomenės, bet laivyno plėtojimas. Valdant Henrikui VII (1485-1509) ir Henrikui VIII (1509-47) Anglija baigė užkariauti Airiją.
1541 Henrikas VIII uzurpavo Airijos karaliaus titulą ir privertė Airijos feodalus jam prisiekti. Tiudorų valdymo metais karaliaus valdžia buvo stipriausia per visą Anglijos istoriją. 1534-36 parlamento aktai įtvirtino Anglijos bažnyčios atsiskyrimą nuo Romos popiežiaus jurisdikcijos. Supremacijos aktu (1534) karalius buvo paskelbtas Anglijos bažnyčios galva.
1588 anglai nugalėjo didžiausią tuo metu pasaulyje Ispanijos laivyną (Nenugalimąją armadą). Prasidėjo aktyvi kolonijinė ekspansija.
Stiuartų dinastija
Po bevaikės Elžbietos I mirties sostas atiteko jos pusseserės Marijos vyro giminei - Škotijos valdovams Stiuartams. Pirmieji Stiuartai (Jokūbas I ir Karolis I) neturėjo ištikimos kariuomenės ir biurokratų sluoksnio, kurie būtų padėję įtvirtinti jų valdžią. 1649 karalius Karolis I buvo nukirsdintas.
Iki 1660 revoliucijos ekonominė programa jau buvo visiškai įgyvendinta. Suirutės nuvargintoje visuomenėje stiprėjo monarchijos, kaip gyventojus vienijančios institucijos, idėjos. 1660 į valdžią sugrąžinta Stiuartų dinastija (Karolis II), bet ankstesnė valdovų galia buvo pakirsta. Plėtėsi gyventojų pilietinės teisės.
1688 įvykdytas viršūnių perversmas: Jokūbas II nušalintas, o į sostą pakviesta jo duktė Marija II kartu su vyru Nyderlandų štathalteriu Vilhelmu III Oraniečiu. Šis įvykis (vadinamoji Šlovingoji revoliucija) įtvirtino Anglijoje konstitucinę monarchiją. 1689 Teisių bilis galutinai įtvirtino parlamento viršenybę karaliaus atžvilgiu; 1701 Nuraminimo aktas nustatė, kad karaliumi gali būti tik protestantas.
Pagal Sosto paveldėjimo aktą (1701) numatyta, kad po Vilhelmo III sostą paveldės ne Jokūbo II sūnus katalikas Jokūbas, bet jo duktė protestantė Ona Stiuart, po jos - tolimas Stiuartų giminaitis iš Hanoverio kunigaikščių. Taip karaliaus atsakomybė už įstatymų tvirtinimą buvo perkelta karaliaus ministrams.
Valdant paskutinei Stiuartų dinastijos karalienei Onai (1702-14) Anglija ir Škotija 1707 susijungė į Didžiosios Britanijos Karalystę. 1714-1901 šalį valdė Hanoverių, kitaip Brunsvikų, dinastija. 18 a. antroje pusėje valdžios galia galutinai atiteko parlamentui.
Karalienė Elžbieta I
Apie karalienę Elžbietą I atlikta daugybė tyrimų, parašyta gausybė knygų, sukurta filmų ir netgi istorijų vaikams. Raudonplaukės karaliaus Henriko VIII ir Anos Bolein dukters Elžbietos kelias į sostą taip pat nebuvo paprastas. Tačiau jaunoji moteris tam buvo pasiregusi. Laikotarpis, kai valdė karalienė Elžbieta I, laikomas Anglijos aukso amžiumi.
Ši karalienė niekada nesutiko tekėti. Manoma, kad tokiam pasirinkimui ją galėjo įkvėpti Mergelės Marijos kultas. O kad išvengtų nuolatinio spaudimo susilaukti palikuonių, sakydavo, jog yra susituokusi su savo šalimi, o jos sutuoktiniai yra visi jos žmonės.
Elžbieta I garsėjo ir tuo, kad niekada nėjo į kompromisus ir aistringai siekdavo savo tikslo. Neatsitiktinai Gerosios Besės valdymo laikotarpiu suklestėjo anglų literatūra bei kiti menai -karalienė buvo didelė rašytojų, poetų, muzikantų, teatro žmonių gerbėja bei globėja.
Dalis šių tekstų plačiajai visuomenei nebuvo žinomi iki 2005 m., kai buvo pirmąkart išleista išsami karalienės Elžbietos I viešų ir privačių rašytinių tekstų rinktinė „Queen Elizabeth I: Selected Works”, kurią parengė profesiorius Stevenas W. May. Kelis dešimtmečius tyrinėdamas rankraščius archyvuose, profesorius atrado daugybę autentiškų karalienės rašytų tekstų, kurie rodo ją buvus ne tik įžvalgią politikę, gerą psichologę, bet ir talentingą kūrėją.
Karalienė Elžbieta II
Didžiosios Britanijos Karalienė Elizabeth II yra ilgiausiai valdanti monarchė šios šalies istorijoje. Pirmą kartą sutiko Princą Philipą būdama aštuonerių.Karalienė Elizabeth II studijavo Konstitucinę istoriją ir teisę bepasiruošdama priimti titulą ir būsimą vaidmenį. Karalienė Elizabeth II tarnavo Antrąjame pasauliniame kare. Už savo vestuvinės suknelės medžiagą Karalienė Elizabeth II sumokėjo karo kuponais, kuriuos buvo gavusi dovanų iš Didžiosios Britanijos vyriausybės.
Nuo tada, kai visų Didžiosios Britanijos piliečių pasai yra išduodami karalienės vardu, jai pačiai nereikia turėti asmeninio paso. Karalienė dievino Velso veislės šunis - korgius. Karalienė Elizabeth II gauna apie 70 000 laiškų per metus, arba 200-300 laiškų per dieną.Techniškai Karalienei Elizabeth II priklauso visos gulbės ir delfinai, randami Didžiosios Britanijos vandenyse.
Nors ji gimusi 1926 m. balandžio 21-ąją, Karalienė Elizabeth II švenčia du savo gimtadienius per metus. Pirmasis minimas per tikrąją jos gimimo dieną, o antrasis, dėl geresnių oro sąlygų, birželio 14-ąją. Rugsėjo 8-ąją iškeliavusios Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II ir 2021 m. balandžio 9 d. mirusio jos vyro princo Philipo septynis dešimtmečius trukusi meilės istorija vadinama viena romantiškiausių pasaulyje.
Kai 1952 m. Elžbieta II buvo karūnuota Didžiosios Britanijos karaliene, Karališkajame laivyne tarnavęs Philipas atsisakė ir savo tarnybos. Jų laimingos santuokos paslaptis buvo ir tai, kad pora retkarčiais trumpam išsiskirdavo ir savo pareigas atlikinėdavo ne drauge, bet atskirai. Karalienė visada garsėjo savo meile šunims ir žirgams, nemažai laisvo laiko ji praleisdavo su veisėjais ir žirgų treneriais. 1997 m., per 50-tąsias poros vestuvių metines, Elžbieta II atidavė pagarbą Edinburgo kunigaikščiui sakydama: „Per visus šiuos metus jis paprasčiausiai buvo mano stiprybė.
Žymiausios Anglijos karalienės
| Karalienė | Valdymo metai | Svarbūs faktai |
|---|---|---|
| Elžbieta I | 1558-1603 | Anglijos aukso amžius, pergalė prieš Ispanijos armadą |
| Elžbieta II | 1952-2022 | Ilgiausiai valdanti monarchė, modernizavo monarchiją |
| Anna Boleyn | 1533-1536 | Henriko VIII žmona, įvykdė Anglijos reformaciją |
| Marija I | 1553-1558 | Praminta Kruvinąja Marija dėl protestantų persekiojimo |
žymės: #Gime
Panašus:
- Drabužiai kūdikiams iš Anglijos: kokybė ir stilius jūsų mažyliui
- Anglijoje Gimęs Vaikas: Kaip Tinkamai Užregistruoti ir Gauti Pilietybę?
- Geriausios Kūdikių Prekės Iš Anglijos – Pirkti Internetu Lengvai ir Patikimai!
- Geriausi mokomieji žaidimai vaikams nuo 6 metų: smagios idėjos ir neįkainojama nauda
- Lenkiški drabužiai vaikams internetu – patogumas ir pigios kainos vienoje vietoje!