Angelė Kiliuvienė - žinoma Lietuvos televizijos ir radijo laidų vedėja, kurios balsas ir intelektas įsiminė daugybei žiūrovų ir klausytojų. Daugelį metų ji dirbo diktore LRT, o šiandien ramiai gali atsigręžti atgal. Gyventa, kurta, tačiau jai svarbu, kas vyksta čia ir dabar, kuo gali būti naudinga kitiems ir įdomi pati sau.
Nuo Matematikos Iki Televizijos: Netikėtas Karjeros Posūkis
Angelė mokykloje buvo gera matematikė ir svajojo studijuoti ekonomiką. Tačiau atsitiko taip, kad baigdama vienuoliktą klasę motinos draugės paraginta nuėjo į vienintelę tuo metu Lietuvos televiziją S.Konarskio gatvėje ir dalyvavo diktorių konkurse.
„Dalyvaudavo tokiose atrankose ne vienas šimtas. Ir tada, ir dabar ketinančiųjų tapti diktoriais, laidų vedėjais - apstu. Aš atitikau reikalavimus. Tačiau prieš akis buvo abitūros egzaminai. Teko apsispręsti. Tuo metu žinomas diktorius Vytautas Kybartas paragino nedvejoti. Tam, kad galėčiau dirbti diktore, teko rinktis humanitarinę specialybę. Tad vietoj matematikos pasirinkau lietuvių kalbą. Jau studijų metais vedžiau vieną kitą radijo laidą, o vėliau - televizijoje „Dainų dainelę“. Apie tokius pasirinkimo pokyčius niekada net negalvojau“, - pasakojo Angelė.
Pradėjusi dirbti tuometiniame Lietuvos radijuje ir televizijoje jauna mergina, kaip sakoma, atsidūrė „ant bangos“ - pasiūlymų vesti laidas netrūko. Ir darė ji tai nepaprastai subtiliai, inteligentiškai. Dabar Angelė nesvarsto, kaip būtų susiklostęs jos likimas, jei ne tas lemtingas konkursas. Nors televizijoje nebedirba jau devintus metus, tačiau jos balsą dažnas atpažįsta ir klausia, ar čia ta pati Angelė iš televizijos, kur taip nuoširdžiai skaitydavo sveikinimus ir siųsdavo muzikinius linkėjimus?
„Sveikatos Radijas“: Misija - Šviesti Ir Padėti
Ieškok ir rasi Angelė šypsodamasi pasitiko savo „štabe“, Santariškių poliklinikoje. Kaip kitaip pavadinsi kuklias patalpas, prikimštas įvairiausios radijo laidų gamybai ir transliavimui reikalingos aparatūros. „Praleidžiame čia ne vieną valandą, tad kitąsyk ir oro trūksta, bet abi su kolege Vitalija Steponavičiūte nevarome Dievo į medį ir džiaugiamės tuo, ką turime“, - šypsodamasi sakė Angelė.
„Sveikatos radijas“, kuris prieš ketverius metus išaugo pirmuosius „Santariškių radijo“ marškinėlius, dabar internetu yra pasiekiamas visai Lietuvai ir ne tik. Energinga moteris apie savo radiją galėtų kalbėti be paliovos: kaip mama apie kūdikį, kuris mielas, brangus ir išskirtinis. Tačiau prie šios temos dar grįšime.
Dabar pati rengdama programą „Sveikatos radijui“, kalbindama pašnekovus, ji labai dažnai prisimena žmones, kurie padėjo ne tik profesine, bet ir žmogiškąja prasme. „Režisieriai Justinas Bautrėnas, Nijolė Strazdūnaitė, Joana Valančienė, kalbininkas Vytautas Vitkauskas man davė labai daug“, - pasakojo A.Kiliuvienė.
Angelė prisimena tą metą, kai televizijoje sukosi nuo ryto iki vakaro. Programos vedimas, koncertai, kalbos, muzikinės laidos, laidos jaunimui, filmų garsinimai... „Savaime suprantama, šeima kentėjo. Mažai laiko likdavo vaikams, kurie tada buvo dar nedideli“, - prisimena Angelė. Šiandien, kai su vyru mediku Alfredu Kiliumi atsigręžia į kartu džiaugsme ir varge praleistą laiką, gali lengviau atsikvėpti: vyresnieji dukra ir sūnus jau savarankiški. Užtat kaip gerai, kad namie pasitinka jaunėlė paauglė Ievutė. „Kai jos laukiausi, buvau trisdešimt penkerių. Ne vienas tada stebėjosi, kad būdama tokių metų gimdau. O dabar gimdo keturiasdešimtmetės ir dar vyresnės“, - juokėsi Angelė.
Šeima - Svarbiausias Uostas
Noras daugiau laiko praleisti su šeima lėmė, kad A.Kiliuvienė būdama žinoma ir vertinama paliko televiziją. Ir dabar jai siūloma vesti laidas. „Ne per seniausiai viename komerciniame kanale vedžiau sveikatos laidą, bet projektas baigėsi“, - pasakojo Angelė.
Tačiau jos gyvenimo tokie trumpalaikiai projektai iš esmės nekeičia, nes niekada nepalieka savo uosto - „Sveikatos radijo“, dėl kurio labai daug naktų nemiegota. „Kartais atrodydavo, kad viskas, nebeišgyvensime, bet lyg iš dangaus sulaukdavome pagalbos“, - linksmai kalbėjo pašnekovė.
Ne vienas domisi, kaip „Sveikatos radijas“ išgyvena? Panašiai klausiantiesiems Angelė turi atsakymą. „Ne paslaptis, buvo norinčiųjų mus nupirkti. Kai prieš septynerius metus tada dar kūrėme „Santariškių radiją“, turėjome savo viziją. Vaistų kišimas visur ir visada jau, švelniai tariant, pakyrėjęs. Esu įsitikinusi, kad vaistą turi skirti gydytojas. O dabar kaip? Išgirdo reklamuojamus vaistus radijuje ar televizijoje ir bėga į vaistinę jų pirkti“, - stebėjosi ir piktinosi Angelė.
Ji supranta, kad, atsisakydama reklamos, elgiasi ir kalba tarsi balta varna, tačiau tikino, jog savo principų neatsisakys.
„Sveikatos radiją“ jau galima girdėti penkiolikoje Lietuvos sveikatos įstaigų - tai apie pusė milijono registruotų sveikatos priežiūros įstaigų pacientų. Dabar jau mažai kas abejoja, kad jis reikalingas.
„Džiaugiamės, kad plečiasi mūsų klausytojų ratas - noriai jungiasi vis daugiau poliklinikų. Temas siūlo ir daugelį laidų veda patys gydytojai. Bendradarbiavimas su visuomenės sveikatos priežiūros įstaigomis, specialistų dalyvavimas laidose, nuolatinis prevencinių programų viešinimas - tai vienas iš būdų ugdyti visuomenės požiūrį į sveiką gyvenseną. Patys šioje srityje turime daug ką keisti ir keistis“, - tikino Angelė.
Natūralu, kad ištiktas bėdos žmogus pagalbos ieško visur ir visais įmanomais būdais. Dažnai kreipiasi ir į „Sveikatos radiją“, iš kurio gauna patikimos informacijos ir gydytojų patarimų. Deja, anot pašnekovės, vis dar ne iki galo suvokiama sveikos gyvensenos svarba, vyrauja negatyvi sveikatos samprata, kurią būtina keisti, akcentuojant asmeninės atsakomybės nuostatas, skatinti ir propaguoti sveiką gyvenseną.
Labdara - Pagalba Konkrečiam Žmogui
A.Kiliuvienė apie labdarą turi kitokią nuomonę nei dauguma. „Gal ir nesuprasta būsiu, tačiau neskambinu telefonais, kai skelbiamos akcijos ir renkami pinigai labdarai. Mano pozicija kita: aš padedu konkrečiam žmogui. Ar visada pinigai išsprendžia problemą, ar nepratiname visuomenės paaukoti litą kitą ir tarsi nusisukti nuo atsakomybės, likti pasyviais stebėtojais iš šalies? Kadaise buvo populiarios labdaros akcijos vaikų namams. Puiku, jei galime surinktais pinigais kiek praskaidrinti našlaičių kasdienybę, bet gal geriau savaitgalį pasiimti į savo šeimas, kad mažieji pajustų namų šilumą, mokytųsi bendravimo šeimoje“, - kalbėjo Angelė.
Sveika Gyvensena - Būtinybė, O Ne Mada
Ką tik gražų jubiliejų atšventusi Angelė nelabai supranta, kas bendro tarp datos pase ir jos. Ir kiti į ją žvelgdami tvirtina, kad iki penkiasdešimtmečio dar toloka. „Kiekvieną dieną stengiuosi pasitikti su džiaugsmu. Gera nuotaika, optimizmas - sveikatos pagrindas. Svarbiausia - harmonija su savimi ir su aplinka, norėti gero sau, mylėti save, tada kur kas daugiau galėsime duoti šalia esantiesiems“, - šypsojosi visada randanti laiko pasitempti ir puikiai atrodyti Angelė.
Sveikas gyvenimo būdas, anot jos, ne mada, o būtinybė. Sveikos gyvensenos ambasadorius šeimoje - jos vyras onkologas chirurgas Alfredas Kilius, kuris ne vienam pacientui padeda kovoti su klastinga liga. „Jokių stebuklų ar paslapčių neatskleisiu. Valgome daug daržovių, žuvies, mėsą - tik neriebią, kuo mažiau keptų patiekalų. Vienu žodžiu, laikomės elementarių taisyklių. Labai svarbu ne prisikimšti, o pavalgyti. Kilk nuo stalo dar nepajutęs sotumo“, - patarė Angelė.
Nuolat kalbėdama apie sveikatą, ji laikosi ir kitos taisyklės: kuo daugiau judėti. Tai padaryti nesunku, nes gyvenimas sukasi Santariškių zonoje. „Į darbą ir iš darbo - pėsčia. Vasarnamis taip pat ne per toliausiai, vos už kelių kilometrų, tad patogiu pėsčiųjų taku vasarą keliaujame dviračiais. Automobilis reikalingas, kai tenka važiuoti į centrą. Man taip gyventi labai patinka“, - tikino Angelė.
Televizija - Davė Ir Atėmė
Angelė Kiliuvienė Lietuvos televizijoje dirbo ilgiau nei 20 metų. Neilgai pabuvusi radijuje graži jauna moteris tapo televizijos diktore ir laidų vedėja. Darbas buvo naujas, nelengvas. Nebuvo tada dar vaizdo įrašų, programa transliuojama tiesiogiai. Jaudinimasis, nervai, kai žinai, kad kone kiekvieno tavo žodžio klausosi, kiekvieną judesį stebi visa Lietuva.
„Sveikinimų koncertų“ tekstus ji skaitė tarsi kiekvienam artimiausiam žmogui. Džiaugdavosi, kai gaudavo žiūrovų laiškų, gėlių. Jaunai diktorei labai padėjo režisierius Vytautas Čibiras, prisiminė ji ir diktorę Gražiną Bigelytę, kurios bijojo, nes, rodės, kad toji karaliavo eteryje. Mat Gražina buvo tiesi, atvirai savo nuomonę pasakydavo.
„Tačiau man buvo labai gera, patardavo, paskatindavo. Lioviausi jos bijojusi, labai gerbiau. Esu jai dėkinga už patirtį, suteiktas žinias. Ir Vytauto Čibiro, ir Gražinos Bigelytės mirtys man buvo didelis smūgis. Jaučiausi tarsi artimiausių žmonių netekusi“, - kalbėjo Angelė, nežymiai nubraukdama ašarą.
Jaunoji diktorė vedė ne tik žinių laidas. „Daug darbų dirbau, - prisiminė. - Buvo ir koncertai, ir kalbos valandėlės, ir „Vakaro autografas“, garsinau į lietuvių kalbą filmus. Niekuomet nedirbau vieno darbo.“
Prisipažino, kad televizija jai daug davė: savišvietai, gyvenimo pažinimui, bendravimui. Be abejo, kai ką ir atėmė. Laikas, skirtas vyrui, namams, šeimai sutrumpėjo iki minimumo. „Vaikai mane retai matė. Tik mažoji neužmigdavo, kol aš negrįždavau iš darbo vėlų vakarą. Būdavo, vis lekiu, neišsimiegu, gyvenimas skubino, rūpėjo, ar viskas padaryta, ar namai sutvarkyti, vaikai pamaitinti... Ir vieną dieną staiga supratau, kad gana, atėjo metas su televizija atsisveikinti.“
Prisiminė vieno režisieriaus žodžius, kad „televizija taip tave įsuks, jog nebeišeisi, norėsi likti“. Tačiau gražuolė diktorė, žiūrovų numylėtinė savo ketinimų nekeitė. Palikti tuos rūmus jai pasidarė negaila. „Nejutau širdies skausmo išeidama. Man nerūpėjo, kad esu žinomas žmogus, gatvėje žmonės pažįsta, kai kas sveikina. Ta garbė manęs nejaudino. Žinojau, kad dirbau dorai, darbas man teikė malonumo. Tačiau gyvenimas juk nestovi vietoje. Taip, išėjau, bet nepagalvojau, ką aš toliau veiksiu. Žinojau, kad šeima tyliai pritarė mano žingsniui, tikėdamasi didesnio rūpinimosi, buvimo ilgiau namuose, suartėjimo su sūnumi, dukromis, vyru. Jie nesiskundė, bet jaučiau, kad šeimai manęs trūksta. Gal dėl to ir kilo tas vidinis protestas, paskatinęs atsisakyti darbo.“
Angelės šeimoje tokia tvarka: vienas į kito gyvenimą nesikiša. Vyras į jos darbą nesikišdavo: nei vertindavo, nei kritikuodavo. „Mes kiekvienas dirbame savo darbą, ir apie tai nediskutuojama. Galima pasikalbėti apie vaikų mokslą, namų ūkį, o darbas - kiekvieno asmeniškas reikalas. Todėl ir aš negaliu vertinti vyro darbo, nes medicinos neišmanau.“
Šeimos Gyvenimas Ir Pomėgiai
Atsisakius televizijos įtampos, laiko rijimo, Angelei vis mielesni darėsi namai. Dabar ji pastebėdavo net ir įvairiausias vaikų gyvenimo detales, vis dažniau paglostydavo ir dar vieną šeimos narį - baltą angoros veislės katiną Pūkį, kuris labiausiai rūpindavosi, kad niekas neskriaustų mažosios dukrelės. „Jei dar maža būdama Ievutė imdavo verkti, ar aš ją pabaru, katinas tuoj atbėga ginti nuskriaustosios. Jis atsistoja tarp Ievos ir manęs, plaukus pašiaušia ir grėsmingai sėlina artyn“, - juokėsi Angelė, taip ir nenusipelniusi dukros gynėjo simpatijų.
Ji labai apgailestauja, kad Pūkis, sulaukęs aštuoniolikos, paliko šį pasaulį ir iškeliavo į aukštybėse esančią katinėlių karalystę, palikęs jam už gerą širdį dėkingą šeimą. „Paskutiniais gyvenimo mėnesiais katinas tiek kniaukdavo, kad atrodė, jog jis pradeda kalbėti. Miaukdavo, tarytum sakydamas „ma-ma“, „miau-miau“. Matyt, jam jau buvo blogai, todėl prašė pagalbos“, - jaudindamasi pasakojo Pūkio šeimininkė.
Angelę jaudina dvasiniai dalykai, žmonių tarpusavio santykiai. „Man gražiausia, kai tave sušildo gerumas. Koks brangus kito žmogaus dėmesys, tas tikras, nesumeluotas ryšys. Įsivaizduokit, per Valentino dieną gavau labai mielą žinutę. Ją atsiuntė gydytoja Irena Pivoriūnienė, daugelį metų Lietuvos televizijoje vedusi laidą apie sveikatą. Nors mažai mudvi bendravome, bet mintyse kalbėjausi su ja ir su savimi. Labai džiaugiausi, kad kolegė prisiminė mane. Tą naktį ilgai negalėjau užmigti.“
Angelė sako, gyvenime pastebinti ir grožį, ir šiltus žmonių santykius. Jai malonu žiūrėti į pušis už namų lango, džiaugtis žiemą apšerkšnijusiais medžiais. O kiek malonumo, kai vaikas iškepa pyragėlių, sumuštinį padaro ir dar papuošia... „Kaip gražu!“ - šypsosi.
Nelabai domisi jauna moteris kosmetika, tiek kiek būtina. „Pasidažau, ir bėgu“. Tačiau labai mėgsta žiedus. Pati nežino, kiek jų turi. Vienus dažnai užsimauna, kiti guli retai arba visai neliečiami. „Nepasipuošiu žiedu tik šiaip sau, - sako. - Auskarus galiu derinti prie ko nors. Bet žiedas man turi savo svorį, prasmę, kiekvienas su savo įkrova. Turiu žiedų, kurie lyg ne man skirti. Taip ir nepaimu į rankas. O maloniausios man yra artimųjų dovanos.“
Egzistuoja toks susitarimas su vyru: esant progai, ar švenčiant gimtadienį, jis žmonai dovanoja gėlių, o dovaną ji išsirenka pati. Važinėjo su savo Alfredu po Vilniaus juvelyrikos parduotuves, kol pagaliau rado išsvajotą žiedelį su maža brilianto akute. Vyras stebėjosi, kad visą dieną vargo dėl to žiedo. Bet žmona buvo patenkinta, tad ir jis džiaugėsi.
Angelė sako, kad dėl jos ir vyro užimtumo labiausiai kentėjo vaikai. Jai atrodo, kad buvo rūpestingesnė, kai augino vyresniuosius. Kartais pagalvoja, kad gal mažajai pritrūksta meilės. „Sulaukusi dvidešimt ketverių gimdžiau pirmąją dukrą, o beveik po metų atsirado sūnus. Rūpesčių netrūko. Negaliu įsivaizduoti, kodėl moterys skundžiasi augindamos vieną vaiką“.
Šeima moteriai yra didžiausias turtas. Kartais dėl ko nors supyksta, su vyru pasibara. „Jei atsiranda maža kibirkštėlė, žodžiu kitu piktesniu su Alfredu persimetame, - atvirai pasakoja. - Tačiau po valandėlės kitos abu taikomės. Savikritiškai prisipažįstu, kad darausi baisi, kai imu rėkti ant vaikų. Jie man priekaištauja: „Juk tu esi mama. Kaip gali šitaip balsą kelti, rėkti ant mūsų. Pažiūrėk į save iš šalies, mama, kaip tu tada atrodai. Aš susigėstu, tyliu. Na, dar kiek paburbuliuoju, paverdu viduje, o paskui atsiprašau“.
Ir papasakoja apie kartais ją apninkantį liūdesį. „Tada apsivalo mano siela. Vyksta dialogas su savimi. Klausimai - atsakymai. Geriausia - pabūti vienai. Nenoriu užuojautų, gailesčio. Sielos sukrėtimą turiu išgyventi. Beje, manau, kad paliūdėti kartais sveika.“
Jei Angelė turėtų daug pinigų, ji neitų į prabangią parduotuvę ir nepirktų brangiausių suknelių. Pinigus išleistų kitiems tikslams. „Gyvename kukliai. Tačiau matau žmonių, kuriems reikėtų padėti. Gal ir nesuprasta būsiu, tačiau neskambinu telefonais, kuriais renkami pinigai labdarai. Nesu tikra, kad visada tie pinigai pasiekia tuos vargšus, kuriems jų tikrai reikia. Aš padedu konkretiems žmonėms. Tiems, kurie augina vaikus, skurstantiems vyresnio amžiaus. To mokau ir savo vaikus. Kartą mažoji mane pasmerkė. Sako, matai, kiek žmonių telefonu aukoja, o tu neleidi skambinti, mokykloje stebisi, kad aš nepadedu vargšams. Mudvi nuoširdžiai pasikalbėjome, ji suprato mane. Pasakiau, kad ir mes padedame tiems, kuriems reikia. Juk kartais žmogui būtina ne tik materialinė parama, bet ir dvasinė“.
Neseniai Angelė grįžo iš įdomios kelionės po Pietų Korėją. Kupina puikiausių įspūdžių. Vasarą ruošiasi automobiliu per visą Europą važiuoti į Italiją aplankyti dukrą Eglę. Ten ji buvo tik kartą, bet telefonu susiskambina labai dažnai. „Neturime turtų, - sako. - Bet negailime pinigų kelionėms. Norėčiau dar nuvažiuoti į Afriką, į kokią Nigeriją, ar į Pietų Ameriką, į salas... Juk visur pamatai ką nors nauja, siela atsigauna. Gal pirmojo kažkada įvyksiančio jubiliejaus proga kur nors su vyru nukeliausime. Tačiau pirmiausia - į Italiją. Beprotiškai dukters pasiilgau“.
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Curaprox dantų pasta vaikams: sudėtis, privalumai ir atsiliepimai
- Neįtikėtina Šventojo Tėvo Stanislovo 100 metų šventė – Sužinokite viską apie jo gyvenimą ir palikimą!