Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus ir pirmosios ponios Almos Adamkienės meilės istorija - viena gražiausių savitarpio supratimo ir abipusės meilės pavyzdžių. Sekmadienį mirus poniai Almai Adamkienei, kviečiame prisiminti V. Adamkaus ir A. Poros meilės istorijos gijos driekiasi į 1944-uosius, kai tarybinei kariuomenei veržiantis į Lietuvą, Adamkavičių ir Nutautų šeimos pasitraukė į Vokietiją, kur savo atžalas Valdą ir Almą išleido į lietuvių gimnaziją.
Pažintis Vokietijoje
„Ten pirmą kartą ir pamačiau Almą. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Vieno žvilgsnio pakako 70 metų“, - portalui LRT.lt anksčiau yra pasakojęs V. Panašiai tą susitikimą žurnalistei Daliai Kutraitei duotame interviu prisiminė ir A. Adamkienė. Laiką, kai pasitraukė iš Lietuvos, ji vadino vienu sunkiausių gyvenime, persmelktą nežinios.
„Ir dabar labai aiškiai prisimenu tą akimirką, kai pirmąkart ją pamačiau, - portalui LRT.lt sakė V. Adamkus. - Sužinoję, kad netoli Miuncheno yra lietuviška mokykla, atvykome ten. Buvome apgyvendinti buvusioje vokiečių mergaičių gimnazijoje. Su keliais draugais kažkur ėjome, buvome beišeiną iš pastato, kai pamačiau laiptais besileidžiančią mergaitę. Jai priėjus arčiau, pažvelgiau į ją ir man kažkas širdy sutvinksėjo.
Adamkienė Vokietijoje baigė Eikšteto gimnaziją, vėliau studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete, Bavarijoje. Būtent čia jis susipažino ir su Alma Nutautaite, tapusia Adamkiene. Tiesa, tik po kelių metų jaunuolis užkariavo žavios šviesiaplaukės širdį. Po gimnazijos jaunuoliai pasirinko studijas universitete - tuo metu dar A. Nutautaitė pradėjo studijuoti filologiją Erlangeno universitete, V.
Gyvenimas ir santuoka Amerikoje
1949-aisiais pora persikėlė į JAV, kur 1951-ųjų rugsėjo 1 d. susituokė. „Atsimenu kiekvieną šventės minutę. Ji vyko viename klube Rokforde, 160 kilometrų nutolusiame nuo Čikagos. Beje, visi svečiai buvo lietuvaičiai, taigi, galima sakyti, tuokėmės labai lietuviškoje aplinkoje. Ir pati vestuvių ceremonija vyko lietuvių bažnyčioje, o patiekalus šventei paruošė nuotakos mama ir draugės“, - apie daugiau nei prieš septynis dešimtmečius vykusias savo vestuves LRT.lt yra pasakojęs V.
Jaunos šeimos gyvenimas prasidėjo kaip ir daugelio - siekiant įsitvirtinti ir susikurti jaukius namus. Kad užsidirbtų pragyvenimui, V. Adamkus dirbo automobilių dalių gamykloje Čikagoje, vėliau - braižytoju vienoje inžinerijos firmoje. Atvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, A. Adamkienė įsidarbino plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau draudimo kompanijoje. Vyrui nusprendus studijuoti, šeimą išlaikė A. 1960-aisiais V. Adamkus baigė Ilinojaus Technologijos institutą, įgijo statybų inžinieriaus specialybę.
Tais pačiais metais Mičigano valstijoje A. ir V. Adamkai įsigijo vasarvietę, kurioje buvo golfo laukas, teniso aikštynas, baseinas, o vienu metu ilsėtis galėjo pustrečio šimto žmonių. V. Adamkui pradėjus darbuotis federalinėje tarnyboje, viską į savo rankas perėmė V. Adamkienė, 25-erius vadovavusi 70 darbuotojų komandai. Vasarvietė tapo svarbiu lietuvybės centru.
Grįžimas į Lietuvą ir pirmosios ponios vaidmuo
Poros gyvenimas pasikeitė 1998-aisiais, kai V. Adamkus buvo išrinktas Lietuvos respublikos prezidentu. Ji sakė, kad rinkiminė kampanija jai leido geriau pažinti ir pamilti tėvynę, kurią savotiškai idealizavo visus tuos metus, kai gyveno toli nuo jos. „Pamačiau mažesnius Lietuvos miestelius, kaimus.
1998 m. Lietuvos prezidentu tapęs V. Adamkus 2004 m. buvo išrinktas antrajai kadencijai. „Būčiau kitoks ir mano gyvenimas būtų kitoks, jei ne žmogus, kuris manimi tikėjo ir tiki visose gyvenimo situacijose, kuris, esant reikalui, pirmasis man išsako kritikos žodžius, bet jau daug metų yra mano atrama, mano stiprybė ir mano meilė. Alma, ačiū Tau“, - taip apie žmoną ir viso gyvenimo moterį prezidentas V.
Prisimindamas bendro gyvenimo metus su ponia Alma Amerikoje ir Lietuvoje ir kalbėdamas apie pavydėtinai darnios, tvirtos santuokos receptą, prezidentas LRT.lt buvo sakęs, kad ši sąjunga - geriausia likimo dovana: „Nors buvo visko - ir sunkumų, ir šviesesnių dienų, jos visos man buvo įsimintinos. <...> Meilė yra meilė. Niekas jos nepakeis. Tačiau labai svarbu vienam kitą palaikyti, gerbti vienam kitą ir vienam kito nuomonę.
Iki šiol daug kas prisimena, kaip rinkimų naktį - 1998 m. sausio 4 d. viename Vilniaus restoranų A. Adamkienė sėdėjo sutrikusi, nors atrodė, kad aplinkinių džiaugsmas ir euforija pakels to restorano pastato stogą. Matyt, jau tada būsimoji Lietuvos pirmoji ponia suprato, kokios pareigos ir kokia atsakomybė užgulė ne tik vyro, bet ir jos pečius.
„Ji ne tik atsakingai, nuoširdžiai prisiėmė pirmosios šalies ponios pareigas, bet ir buvo tvirčiausias ramstis bei patarėja. Būdama pirmoji ponia ji tinkamai atstovavo savo kraštui, pelnė aplinkinių pagarbą mūsų šaliai, užmezgė daug gražių draugysčių. Ji visada mokėjo rasti bendrą kalbą ir su paprastu žmogumi, ir su karaliumi ar imperatoriumi. Man prezidentavimo metais ji buvo ir viena svarbiausių patarėjų. Visada domėjosi mano veikla, išsakydavo savo nuomonę, kritiką ar pritarimą. O aš visada atsižvelgdavau į jos pastabas bei patarimus“, - 95-ojo žmonos gimtadienio proga V.
Jau daugelį metų A. Adamkienė - ne tik išpuoselėtos diplomatijos, bet ir gerų manierų, elegancijos pavyzdys. Jos charizma ir elegancija, rodos, yra prigimtinės. „Iš tiesų manau, kad tokių dalykų iš knygų neišmoksi. Tai Dievo dovana, kurią ji atsinešė į gyvenimą ir kuria moka pasinaudoti“, - teigė V.
A. Adamkienė penkiolika metų vadovavo labdaringam fondui, kuris rėmė kaimo mokyklas, bibliotekas, vaikų ligonines. Savo ruožtu A. Adamkienė bendrą gyvenimą su V. Adamkumi yra sakiusi: „Man atrodo, jei myli žmogų, pirmiausia galvoji ne apie save, o apie jį. Vyras tampa geriausiu tavo draugu. Santaika, pagarba vienas kitam - tai meilės dalis. Prisitaikyti - nereiškia atsisakyti savo nuomonės, savo poreikių, daryti tik tai, ko kitas nori. Kartu reikia mokėti išklausyti antrąją pusę, ieškoti kompromiso be piktumo, pakelto balso, ir tada viskas bus gerai <...> Man šeima visada atrodė beveik šventas dalykas.
Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas
Dar 1997 m. rudenį vykstant Prezidento rinkimų kampanijai, Alma Adamkienė nusprendė, kad ir kaip baigtųsi rinkimai, ji Lietuvoje pradės labdaringą veiklą. 1999 m. buvo įkurtas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas, kurio paskirtis - padėti vaikams. 1998-ųjų sausio 4 dieną Valdą Adamkų išrinkus Lietuvos Respublikos Prezidentu, ponia Alma iš karto aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. Almai Adamkienei noras padėti kitiems - natūrali dvasinė būsena, lydinti ją visą gyvenimą.
Kai poniai Almai teko su vyru lankytis Lietuvos kaimuose, ji pamatė anuomet varganas provincijos mokyklas, todėl nusprendė jas remti, mat miestuose padėtis buvo geresnė. „Kai pradėjau važinėti po mokyklas jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nustebino daugelio jų skurdas ir vargas, tai kėlė graudulį. Vaikai irgi atrodė trupučiuką užspausti - nedrąsūs, nekalbūs“, - prisiminė ponia Alma.
Dar vienas priežastis remti kaimo mokyklas, buvo iš mamos išgirstas pasakojimas, kad po Pirmojo pasaulinio karo visa šalis kūrėsi daugiausia dėl kaimo žmonių darbštumo ir imlumo naujovėms. Ponia Alma anuomet pasakojo, kad bendradarbiavimas prasidėjo su penkiomis mokyklomis, o vėliau lavai išsiplėtė, bent kartą per metus mokyklas aplankydavo arba ji pati, arba jos vardo fondo direktorė. „Antra vertus, labdarą reikia teikti subtiliai - taip, kad žmogus nepasijustų blogai. Netinkamas žodis ar netinkamas požiūris gali žmogų įžeisti. O juk nelaimė gali atsitikti kiekvienam iš mūsų, niekad negali žinoti, kas bus. Negali sakyti: „Man niekada taip nebus“. Niekas negali garantuoti“, - yra sakiusi ponia Alma.
Emigracija ir gyvenimo sunkumai
Ponia Alma pasakojo, kad daugiausia jiedu bendraudavo su lietuviais. Nuolat kalbėdavosi, ką ištrėmė, ką nuteisė, kas Lietuvon išvažiavo. A. Adamkienės šeimai, kaip ir kitiems lietuvių pabėgėliams, gyvenimas nebuvo lengvas. Tėvai kurį laiką svarstė, bėgti iš Lietuvos ar ne, bet, galiausiai apsisprendė bėgti.
Tėvai seserims - Almai ir Danutei - liepė dėtis daiktus. Almos sesuo Danutė prisidėjo į kuprinę albumą, mamos kosmetiką, dienoraštį ir užrašus su draugių palinkėjimais. Tačiau mergaitei buvo pasakyta, kad jai prireiks drabužių ir batų kur kas labiau. Iš pradžių šeima plaukė į Švediją keliomis valtimis su kitais žmonėmis. Panašiai šiuo metu išsigelbėjimo siekia pabėgėliai iš Sirijos. Bet šeimai Švedijos krantų pasiekti nepavyko, nes juos sulaikė vokiečių patruliai.
Vyrus ir jaunus vaikinus vokiečiai vežė į apkasus, moteris ir merginas - į Rygos kalėjimą. Vėliau 1944 m. rusams artinantis sulaikytąsias išvežė į darbo stovyklas Vokietijoje. „Vėliau džiaugėmės, kad nepavyko patekti į Švediją, nes šios šalies valdžia išdavė pabėgėlius rusams. Niekur mūsų nelaukė, niekur. Daug kas stebisi, kodėl mes visi jaučiame begalinį dėkingumą Amerikai. Amerikiečiai buvo vieninteliai, kurie tikrai suprato mūsų padėtį“, - pasakojo A. Adamkienė.
Jos tėvas, nuvežtas į apkasus, po kiek laiko pabėgo, grįžo į Lietuvą, susitvarkė dokumentus ir į Vokietiją atvyko jau pasiruošęs pabėgėlio daliai: su lašiniais ir degtine kuprinėje. Toliau šeima gyvenimą tęsė JAV.
Pati A. Adamkienė save apibūdina kaip bijančią netikėtų pasiūlymų ar sumanymų. Tarkime, jei vyras ką pasiūlydavo, jos pirmoji reakcija būdavo: „Ne, ne, ne, nenoriu“. „Bet kai susiduri su neišvengiamu faktu ir žinai, kad kitaip nebus, supranti, kad reikia, tai darai, ką gali“, - knygoje pasakojo moteris.
„Daugiausia gyvenime dariau viską todėl, kad reikėjo, o ne todėl, kad būčiau labai norėjusi. Labai negeru laiku mes gimėme, mano karta. Karas. Niekada negalėjai įgyvendint savo norų, nes nebuvo sąlygų“, - sakė A. Adamkienė.
Charakteris ir asmenybė
A. Adamkienės draugė Vida Kaveckaitė-Daras pasakojo, kad jos draugės kantrybė yra auksinė. Pavyzdžiui, sykį jos kažkur skrido, lėktuve buvo labai šalta, o A. Adamkienė sėdėjo prie lango. Draugė ėmė bendrauti su kitu keleiviu ir nė nepastebėjo, kad A. Adamkienė sušalo: ji nė žodžiu apie tai neužsiminė, nors draugė galėjo paduoti arba švarkelį, arba antklodę. Vėliau A. Adamkienė susirgo. Panašiai ji elgdavosi ir kitose situacijose.
Tarkime, viešėjo pas V. Kaveckaitę-Daras, o vakare eidama namo paslydo ir smarkiai susimušė, bet nė žodžiu draugei neužsiminė. Visi A. Adamkienę pažinoję žmonės sakė, kad ji pasižymėjo kuklumu, subtilia elegancija, kantrybe, buvo labai šilta, bet gana uždara. Jų pasakojimu, jei A. Adamkienė ką nors įsileisdavo į širdį, tai visam laikui.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Neįtikėtina Brolių Grimų Pasakos "Joniukas ir Grytutė" Analizė, Kuri Privers Pamąstyti!
- Alma Littera Enciklopedija Tėvams ir Vaikams – Išsamus Vadovas Šeimai
- Almos Vaitkunskienės Įkvepianti Biografija ir Nepamirštama Karjera
- Sužinokite, Kada Rašyti Prašymą Dėl Motinystės Atostogų – Išsamus Žingsnis po Žingsnio Vadovas
- 10 Kūrybingų Dovanų Idėjų Darželio Auklėtojai, Kuriomis Ji Tikrai Džiaugsis!