Šiame straipsnyje aptariama prof. dr. Kazio Pakšto biografija, kurios autorius yra prof. dr. Juozas Eretas, o redagavo Kun. Antanas Liuima, S. Rašant veikalą apie Šalkauskį, man buvo aišku, kad iš kitų nepriklausomos Lietuvos įžymybių bei ateitininkų vadų biografinio atvaizdavimo pirmiausia užsitarnautų Dovydaitis su Pakštu.
Biografijos rašymo aplinkybės ir tikslai
Prof. dr. Kazys Pakštas, kurio audringas ir veikimo pilnas gyvenimas šioje knygoje yra aprašomas, staiga mirė 1960 metais ir buvo palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Chicagoje. Ateitininkai pasiryžo savo buvusiam Federacijos Vadui pastatyti paminklą. 1963 m. Ateitininkų Sendraugių Centro Valdybos narių buvo sudarytas paminklui statyti komitetas iš pirmininko inž. Jurgio Mikailos ir narių: kun. Broniaus Dagilio ir inž. dr.
Pradėjus rinkti aukas paminklui, atsirado a. a. K. Pakšto gerbėjų, kurie neprašomi siuntė aukas ir ragino, pastačius paminklą, išleisti velionies gyvenimo aprašymą. Tada šitas komitetas pradėjo aukų rinkimo vajų ne tik paminklui, bet ir monografijai, kurią, komiteto prašomas, sutiko parašyti prof. dr. Juozas Eretas. Monografijai leisti tesurinkta tik ketvirtadalis spaustuvei apmokėti reikalingų lėšų. Kitą ketvirtadalį teko parūpinti L. K. M. 1965 m., praėjus penkeriems metams nuo prof. K. Pakšto mirties, Šv. Kazimiero kapinėse buvo pastatytas ir pašventintas arch. Jono Muloko suprojektuotas paminklas. Gi šiais - 1970 metais, atžymint Profesoriaus mirties dešimtmetį, pasirodo jo monografija.
Dėl to man nebuvo sunku priimti kvietimą, 1963 m. Detroite susidariusio ateitininkų sendraugių komiteto su inž. J. Mikaila priešakyje, tokiai knygai apie Pakštą parašyti. Bet, nepaisant šios laimingos aplinkybės, nebuvo lengva paruošti šią biografiją, nes, nors nuo jo mirties tebuvo praėję vos keleri metai, visuomenė apie jį teturėjo fragmentišką vaizdą ir dalinį supratimą.
Antai, Europos lietuviai mažai težinojo apie jo veiklą Šiaurės Amerikoje, lygiai kaip ir Amerikos lietuviai menkai tesiorientavo apie jo darbuotę tėvynėje. Ir vieni ir antri vos nusimanė apie jo keliones Afrikoje bei Pietų Amerikoje. Katalikai tik pro miglas tematė, ką jis veikė už jų ribų, o nekatalikai vėl neturėjo tikro supratimo apie jo reikšmę už jų orbitos. Dėl to daugumas jo amžininkų tematė vieną siaurą jo asmenybės aspektą ir pagal tai jam prilipdė etiketę, kuri jam mažai tetiko.
Nemenkai prie tokios desorientacijos yra prisidėję ir tie svetimieji agentai, kuriems - dėl suprantamų priežasčių - rūpėjo žeminti jo vardą mūsų visuomenėje. Šiuo tikslu autorius pasiryžo nupiešti ištisą gyvenimo eigą, pravesti, - nesileidžiant į specialias temas, kurios paliekamos tų sričių žinovams, - visą tą liniją nuo jo vaikystės Aukštaitijoje iki jo mirties Chicagoje.
Tam keliui nušviesti autorius stengėsi semtis medžiagos iš visų jam prieinamų patikimų šaltinių, nes rūpėjo tikrais dokumentais pagrįsti autentišką gyvenimo kelią, o ne sukombinuoti kokį nors romaną. Vadovaudamasis tokia realistine intencija, autorius stengėsi išvengti tų dviejų nukrypimų, kurie neretai biografus sugundo aprašomąjį arba iškelti ant piedestalo, arba jį nusviesti į Dantės pragarą. Nors tai skamba visai paprastai ir įtikinančiai, šį tikslą pasiekti betgi nelengva.
Žymiausia kliūtis gali būti pats autorius, apie kurį vienas biografikos žinovas yra pasakęs : «Gyvenimo aprašymas yra toks veikalas, kuris kitą asmenybę mato per rašančios asmenybės prizmę». Bet jam gresia dar kiti pavojai, ypač tokie, kurie plaukia iš jo aplinkos, kur visokios grupės nori palenkti biografą sau, reikalaudamos, kad jis iš aprašomojo padarytų paminklą, arba jį sutriuškintų savo žaibais.
Tačiau visiems tokiems pressure groups jis turi atsakyti: biografas nėra nei hagiografas, nei pamfletistas, o tiesos ieškotojas ir kuklus jos balsas. Tokiu tiesos tarnu norėjo būti ir šio veikalo autorius. Dėl to jis ir savo draugo atžvilgiu tegalėjo būti nešališkas, prisimindamas Sokrato įspėjimą savo sekėjams : « Manim rūpinkitės mažai, bet didžiai rūpinkitės tiesa».
Dėl to Pakštas čia pasirodys be tos kosmetikos, kurią klaidingai suprasta biografika dažnai pritaiko savo «herojams »; bet ir be tos smalos, kuria svetimi jį teršdavo. Tokiu pat objektingumu autorius stengėsi škicuoti ir tuos laikus, per kuriuos Pakštas keliavo, nes veikalas nebūtų pilnas, jei jame neatsispindėtų viešasis gyvenimas, kuris jį veikė ir kurį veikti jis buvo pasiryžęs.
Kadangi mudu ilgesnį laiką bendrai keliavova per šią epochą, tai ir man buvo žinomi čia aprašomi faktai ir pažįstami minimi asmenys. Tačiau jį piešdamas, negalėjau leistis į tokias smulkmenas, kurios, - kaip tai, pavyzdžiui, pasitaiko dabartinėse amerikiečių biografijose, - daugiur tiesiog nustelbia aprašomąjį. Siekiamą objektingumą tegalėjo užtikrinti tik patys pagrindiniai šaltiniai.
Biografijos šaltiniai
Juos užtikau Chicagoje, Pasaulio Lietuvių archyve. Jo vedėjas Y. Liulevičius man leido atrinktus dokumentus nusivežti Europon, kur, Šveicarijos kalnuose, toli nuo trukdančių veiksnių, juos galėjau išstudijuoti bešališkiau bei nuodugniau. Kitas svarbus šaltinis buvo Janinos Narūnės atsiminimai apie antrąjį jos vyrą.
Trečią informatorių grupę sudarė žodžiu mane informavę bičiuliai, iš kurių skyrium minėtina Bronė Starkienė, sutikta 1964 m. Santa Monicoje, Californijoje. Toliau reikšmingi buvo tie dokumentai, - laiškai, atsiminimai, nuotraukos ir t.t., - kuriais mane mielai parėmė gausūs Pakšto bičiuliai bei pažįstami. Jų tarpe dėl ypatingos savo svarbos paminėtinas vienas amerikietis - prof. Bruno Hartungas (Wheeling, W.
Visa eilė šių pagalbininkų dar malonėjo patikrinti atskirus biografijos straipsnelius, antai Janina Pakštienė, A. Bendorius, J. Grinius, kun. St. Yla, J. Laučka, Pr. Pauliukonis, L. Šimutis, Gr. Valančius ir VI. Kalbą patikrino - ir man dar sugestijomis padėjo - jaunesnis mano kolega iš Kauno dienų dr. J. Grinius, o tekstą rūpestingai perrašinėjo jo žmona ponia Alina. Veikalą išleido L. K. Mokslo Akademija, kurios pirmininkas prof. A. Liuima, S. J., atsidėjęs globojo visą leidimo darbą. Asmenvardžių ir vietovardžių rodyklę sudarė kun. Rapolas Krasauskas.
Rašydamas šią knygą, autorius neturėjo ambicijos paruošti tokią standartinę biografiją, kuri panašiems užsimojimams užkirstų kelią. Po šešerių metų čia padėdamas savo plunksną, džiaugiuos, kad prie savo biografijos apie Šalkauskį galėjau prigretinti tokią pat apie bendrą mūsų bičiulį Pakštą.
Kazio Pakšto vaikystė ir jaunystė
Pradinį Pakštų lizdą aptinkame Butėnų kaime, Svėdasų parapijoje, pačiame pietiniame Rokiškio apskrities pakraštyje, kuris iki 1939 m. buvo išaugęs iki 24 šeimų. Šiame kamputyje ir gimė Kazio senelis, baudžiauninkas. Ten gimė ir tėvas Adomas, kuriam vėliau teks būti Juozo Tumo-Vaižganto (1869-1933), kunigo ir rašytojo, krikšto tėvu.
Suaugęs, Adomas, pats žemės neturėdamas, iš čia išvyko į Užpalių-Sudeikių apylinkes, kur jis Alinaukos vienkiemyje, prie žinomo Alaušo ežero, išsinuomavo ūkį. Šio palivarko savininkas buvo nuskuręs dvarininkas, kuris atvykėliui savo žemę išnuomavo iš pusės, čia, per 1893 m. Petrines, Kazimieras ir išvydo pasaulio šviesą. Jis nebuvo pirmas Adomo vaikas, o berods penkioliktasis iš tos septyniolikos, kuriais jį apdovanojo dvi jo žmonos.
Apie pirmąją žmoną nieko negirdėti, o apie antrąją tik tiek, kad ji, Ona Vanagaitė, buvo kilusi iš Užpalių parapijai priklausančio Vilučių kaimo. Ji vyrui išaugino tris vaikus - Konstanciją, Kazimierą ir Jurgį. Pats tėvas Adomas buvo gimęs apie 1840 metus pačioje Pakštynėje, Svėdasų parapijoje, kur jis pergyveno 1863-1864 m. sukilimą.
Jis buvo cholerikas, kaip daugelis aukštaičių, ūmus, užsispyręs, nenuorama be sėslumo. Dėl to jis 1895 metų balandį persikėlė į Kušnieriūnų kaimą tame pačiame Užpalių valsčiuje, o po ketverių metų iš čia - į Pusbėdžio palivarką, kur jis iki 1903 m. Šitame ūkyje Kaziukas praleido bent keturius savo pirmosios vaikystės metus. Galėjo tai būti smagūs laikai gamtos prieglobstyje.
« Kiaulių ganyti man neteko, bet žąsis kurį laiką ganiau», - pažymi jis savo autobiografijoje. Tačiau ir čia tėvelis nenurimo, o «likvidavo savo menkas karvutes ir arklius » ir kraustėsi į artimą Užpalių miestelį, kur už 300 rublių buvo nusipirkęs aplūžusius namus su sklypeliu žemės aplink.
Būdamas nagingas, jis mokėjo dailidės darbų; dėl to su savo vaikų pagalba pigiai atremontavo savo galutinę buveinę ir čia nuo 1903 m. vertėsi nauju savo amatu. « Jis buvo, - brolvaikio Balio, gyvenančio Chicagoje liudijimu, - geras stalius ir darydavo gražias lineikas, tvirtus vežimus ».
Čia jau į savo septintąjį dešimtmetį persiritęs tėvas pagaliau surado tokį gyvenimą, kokio buvo ištroškęs, nes jam vis reikėdavo žmonių ir gyvų su jais šnekų. 1914 m., prasidėjus pirmam pasauliniam karui, pas Kazio tėvą buvo nugabenti mobilizuoto sūnaus Jono vaikai.
Vienas jų, jau minėtasis Balys, dar gerai prisimena šį viešėjimą: «Senelis buvo teisingo, bet kieto būdo. Kamajų gatvėje jis buvo nusipirkęs žydiško tipo namus, kur viskas buvo po vienu stogu. Prie namų priklausė hektaro didumo daržas, kuris tęsėsi ligi pat Šventosios upės. Ten vasarą eidavome maudytis, o žiemą čiuožti. Už tai dėdė Kazys mokėjo gerai plaukti ir čiuožti.
Nors jis su savo broliu Jurgiu buvo nedidelio ūgio, bet miestelyje buvo žinomi kaip stiprūs vyrai. Užkabinti jų niekas nedrįsdavo, nes buvo taikaus būdo. Senelis [Adomas] mėgdavo politikuoti: jis buvo ir dievobaimingas : kas vakarą paskaitydavo Šventą Raštą arba Šventųjų gyvenimą.
Jis buvo stiprus ir geros sveikatos. Kartą pasišaukė kunigą; bet jam išvykus, vėl ėjo prie darbų; padarė testamentą, liepė išvalyti jo kostiumą, pasidirbo pats sau karstą ir pasakė mirsiąs už dviejų dienų. Taip ir buvo. Iš išlikusių jo vaikų vyriausiasis, Juozas, išvyko Amerikon, iš kurios pasiturįs grįžo į laisvąją Lietuvą.
Tačiau čia savo dolerius išleido taip lengvapėdiškai, kad buvo priverstas grįžti į savo pinigų kalyklą, kur mirė nuo širdies smūgio. Apie antrąjį senelio sūnų Petrą težinome, kad jis mirė tokia pat liga. Trečiasis, Jonas, (laisvoje Lietuvoje buvęs Rokiškio koperatyvo vedėjas), 1966 m. dar gyveno Šeduvoje.
Iš tų trijų vaikų, kuriuos Adomas turėjo su antra žmona, Konstancija išvyko Amerikon, o Jurgis dar 1966 m., sirgdamas širdies liga, gyveno Kaune. «Berniokas, - kaip skaitome Kazio autobiografijoje, - pirmiausia dvejus metus lankė slaptą lietuvišką mokyklą, kad išmoktų poterių ir lietuviškai skaityti ».
Mokslas jam sekėsi per visus penkerius metus, nes buvo pasiryžęs išsikapstyti iš Užpalių skurdžios aplinkumos. Šiam laikotarpiui būdingas šis incidentas: «Lietuvių kalbos mokytojo neturint, manyje kilo sumanymas kai kuriuos mokinius pamokyti nors kiek lietuviškai. Suorganizavau tokių apie 20, kuriems per pietų pertrauką diktuodavau lietuviškai.
Vieną kartą staiga įeina mokytojas Barsovas : ‘Pakštas diktuoja ir dar lietuviškai. Daugiau mokytojų šiai mokyklai nereikia!’ Taip pareiškęs, rusas mane su vilko bilietu pasiuntė namo. Tėvas, tik dovanojęs jam gaidį, įsiprašė, kad mane vėl priimtų.
« Viskas prasidėjo, - taip jis aiškina autobiografijoje, - visai vaikiškai». Uždegtas tėvynės meilės, kuri ruseno tėvo ir jo vienmečių širdyje, ir Kaziukas 1905 m. revoliucijos įkarštyje užsigeidė kuo nors pasižymėti. Pačiupęs tėvelio revolverį, norėjo padėti nuversti carą, nes jo manymu, Lietuva turėjo turėti savo karalių. Tačiau vyrai to ‘varliamušio’ savo tarpan nepriėmė. Bet tas atstūmimas nė kiek nesumažino jo užsidegimo, paskatinusio jį platinti uždraustas «gazietas ».
«Caras spaudos mums neleido, - rašė Kazio vienaamžis kaimynas Juozas Gabrys, - bet steigė monopolius, kad žmonės girtuokliautų, ateitimi nesirūpintų. Bet mes buvome pasiryžę... Išgirdau, kad tuomet vienas mūsų miestelis nustojo mažiausia apie dešimts nuošimčių savo gyventojų, kurie buvo iššaudomi, kariami, ištremiami.
Girdėjau, kaip po nepavykusio 1863-1864 metų sukilimo lietuviai prarado kuone visas savo teises : toliau nebebuvo galima spausdinti knygų, net maldaknygių, savo kalba ir savo lotyniškuoju raidynu. Nebebuvo galima turėti savo organizacijų ar mokyklų, ir nustota teisės įsigyti žemės arba gauti kokią nors tarnybą savo tėvynėje. Jų vieton sunkūs mokesčiai ir sekimas kiekvieno žingsnio.
Nors tie žmonės ir buvo gimę baudžiavoje ir augo paniekinti, jie vis dėlto nebuvo nustoję teisybės, teisėtumo ir laisvės jausmo. Dėl to jie kovojo toliau, pakeisdami kovos būdą. Jie įkūrė visą tinklą slaptų mokyklų, kuriose keliaują mokytojai slaptai mokė vaikus. Reikalingos knygos buvo spausdinamos užsieniuose, Vokietijoje, net Amerikoje, ir kaip uždrausta prekė buvo per sieną traukiama, nepaisant tų žiaurių bausmių bei Sibiran trėmimų, kurie laukė pagautuosius knygnešius, nors vienintelė jų ‘kontrabanda’ buvo kultūra.
Aš alkanomis akimis prarydavau tą brangų turtą, kurį, rizikuodami laisvę ir gyvybę, parsitraukdavo iš tolimų kraštų mūsų pasiryžėliai, kuriais visi pasididžiuodavome. Pirma tokia proga pasitaikė 1904-1905 metais per rusų-japonų karą. Sukilo rusų pavergtos tautos, sukilome ir mes.
Bet mūsų revoliucija buvo žmoniška: maskoliškus žandarus, mokytojus ir kitus činauninkus sodinome į traukinį ir siuntėme juos atgal į savo kraštą. Deja, mūsų vietinė lietuviška valdžia teišsilaikė vos porą mėnesių. Maskoliai, žinoma, iš tikrųjų nemanė mums suteikti tikrą laisvę.
Dėl to, pavyzdžiui, į Panevėžio mokytojų seminariją kasmet tepriimdavo vos porą lietuvių, nors ji turėjo aprūpinti maždaug pusę mūsų krašto mokytojais. Negalėdami pasiekti didesnio mokslo valdiškose mokyklose, mes sustiprindavome savo privatiškąjį mokymąsi ir tapome namų gamybos ‘studentais’, kuriuos žmonės kažkodėl vadindavo ‘švedais’.
Jie mokydavosi dažnai vieni, pasinaudodami senais, apdraskytais vadovėliais. Mes tarpusavy susisiekdavome ir susiburdavome. Mes aptardavome ir pašlijusią Rusijos situaciją; kartu ugningai pritardavome Balkanų tautoms, išsilaisvinančioms iš turkų jungo. Net žemėlapiuose sekdavome jų žygius ir gailėdavomės, kad dar nebuvo atėjusi mūsų eilė. Tai buvo 1912 metais.
Tai tokie buvo pirmieji sąmoningi Pakštų Kaziuko išgyvenimai. Patirtis rodo, kad vaiko pergyvenimai siekia patį sielos dugną, kur jie, tartum kokia karšta geležis, įdegina savo įspūdžius. Jie neišdildomi, jie nudažo jausmus, paskatina valią, formuoja jaunuolio pasaulį, kurio nesugriauna nė tolimesnis gyvenimas.
Su liūdesiu tenka priminti, kad vienas komiteto narys, kun. Br. Dagilis, 1968 m. Komitetas nuoširdžiai dėkoja visiems aukotojams, prisidėjusiems prie visų šių darbų įvykdymo, monografijos autoriui prof. dr. Juozui Eretui ir daug prie šios knygos išleidimo dirbusiam Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos pirmininkui kun. prof. dr. Antanui Liuimai.
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Įdomiausios Lavinimo Užduotys ir Užduotėlės Vaikams Internetu – Mokymasis ir Linksmybės!
- Delfinų Gimdymas ir Terapija Delfinariumuose: Paslaptys ir Gyvenimo Sąlygų Tiesos