2016 metais Lietuvoje vyko įvairūs kultūriniai renginiai, pradedant parodomis ir baigiant kino festivaliais. Štai keletas iš jų:
Parodos
Balandžio 3 d. POST galerijoje, Laisvės alėjoje, atidaryta fotografijų paroda iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių „Iš nežinios į nežinią: Antrojo pasaulinio karo atbėgėliai Lietuvoje“.
Paroda ir naujai išleistas jos katalogas buvo pristatomi aktualių politinių diskusijų fone, kuriose dalyvavo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris ir istorinio katalogo straipsnio autorius dr. Gintautas Surgailis.
Balandžio 6 d. galerijoje „Meno parkas“ Kaune atidaryta jubiliejinė dešimtoji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2016“. Specialiai šiai parodai sukurtus darbus eksponavo keliasdešimt keramikų iš Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) ir svečiai iš Lenkijos, Vokietijos, Turkijos, Švedijos.
Parodą organizavo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno keramikų sekcija, jos kuratorius Juris Bergins, projekto vadovė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins.
Kovo viduryje „Klaipėdos galerijoje“ atidaryta nauja Romo Klimavičiaus personalinė paroda „Improvizacijos“. Autoriaus darbų pamatas - Renesanso stilistika.
Teatras ir Muzika
Besižvalgant po šį derlių, Margaritos Matulytės knygos apie Juozą Budraitį „Mano kinas. Daivos Šabasevičienės ir Rasos Vasinauskaitės sumanymas imtis knygos apie teatro kompozitorių - drąsus, kreipiantis žvilgsnį į paprastai mažiau aptariamą teatro elementą: muziką.
Antrindama Daliai Karatajienei, rašiusiai apie Audronės Girdzijauskaitės knygą „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“, sakyčiau, kad spektaklio muzika, kaip ir scenografija, dažnai atsiduria tarsi kryžkelėje: muzikologai ir muzikos kritikai retai skiria dėmesio teatro muzikai, o teatrologai apsiriboja tik keliomis mintimis apie spektaklio garsinę faktūrą.
Šį šeštadienį, balandžio 2 d., Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo programa „Muzikinės istorijos“ - muzikos garsuose slypinčios istorijos apie nelaimingą ir aistringą meilę, svajones ir kančias, herojaus mirtį...
Į Filharmonijos sceną grįžtantis vokiečių ir japonų kilmės violončelininkas D. Ishizaka išgarsėjo 2003 m., pasirodydamas su K. Pendereckio diriguojamu Vienos simfoniniu orkestru. Apie jaunystės vitališkumu žavintį menininką įtakingas dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ rašė: „talentinga ir nepaprastai savita muzikos individualybė. Jo techniniai gebėjimai fenomenalūs, jis žavi išradingomis ir spontaniškomis spalvomis bei sumania frazuote“.
O Frankfurto „Allgemeine Zeitung“ prestižinių tarptautinių konkursų Ispanijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Švedijoje nugalėtoją pavadino „nauju genijumi“.
Baltijos šalių orkestrų festivalis šiemet savo klausytojams pateikia visą puokštę garsiausių Baltijos šalių dirigentų ir solistų. Balandžio 1 d. kartu su Estijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu pasaulinio garso maestro Neeme Järvi, Vilniaus kongresų rūmuose koncertavo ir žymus estų pianistas Kalle Randalu. Laimėjęs net keletą prestižinių pianistų konkursų, 1988-aisiais jis išvyko gyventi ir dirbti į Vokietiją.
Velykų savaitės šeštadienį ir Atvelykio sekmadienį tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ kvietė klausytojus į du nemokamus koncertus „Pabaltijo Velykos: J. V. Mederio (1694-1719) „Pasijos pagal Matą“. Remiantis jo amžininko Johanno Matthesono „Enciklopedija“, Johannas Valentinas Mederis (1694-1719) buvo iškilus vargonininkas ir dainininkas, taip pat gerai vertintas kompozitorius, kurio kūryboje ryški XVII amžiaus italų muzikos įtaka.
Kinas
„Kino pavasaris“ parodė garsaus rusų kino dokumentininko Vitalijaus Manskio filmą „Čia visad šviečia saulė“ (2015). Manskis gimė Lvove 1963 m., mokėsi Maskvos kinematografijos institute (VGIK). Jo filmai pelnė per šimtą prizų Rusijos ir tarptautiniuose kino festivaliuose, Manskis - Rusijos kino premijos „Nika“ laureatas. Kine jis debiutavo 1987 metais.
Lietuvoje dėmesio sulaukė 1999 m. sukurtas jo filmas „Asmeniškos kronikos. Monologas“, kuriame pasinaudodamas kino mėgėjų filmuotomis šeimos kronikomis režisierius sukūrė simbolišką sovietų šalyje užaugusio keturiasdešimtmečio biografiją.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rodytas filmas „Nekaltybė“ (2008) apie merginas, nusprendusias pelningai parduoti savo nekaltybę, 2013 m. Manskis išgarsėjo ne tik originaliais dokumentiniais filmais „Palaima“ (1996), „Tatu“ anatomija“ (2003), „Poeto mirtis“ (apie Vladimirą Vysockį, 2006), bet ir aktualiais, Rusijos politinėms problemoms skirtais kino pasakojimais „Jelcinas. Kitas gyvenimas“ (2001), „Putinas. Keliamieji metai“ (2001), dokumentiniais serialais.
Rusijos televizijose RTR, REN TV Manskis kūrė ir prodiusavo originalius projektus „Šeimos kino kronikos“ (1995-1997), „Realus kinas“ (1999). 2004 m. jis įkūrė studiją „Vertov. Realnoje kino“, kurios tinklalapis „Vertov.ru“ bene pirmasis internete pradėjo nuosekliai pristatyti sovietų dokumentinio kino istoriją.
Tarp garsiausių Manskio projektų - mėgėjiškų kino kronikų (1945-1991) archyvas, Realaus kino manifestas, Nacionalinė nevaidybinio kino premija „Lavrovaja vetv“ ir nevaidybinio kino festivalis „Artdokfest“. Nuo 2014 m. režisierius gyvena Rygoje.
žymės: #Gime
Panašus:
- Agnė Širinskienė: Įdomiausi faktai apie jos biografiją, šeimą ir politinę karjerą
- Agnė Vanagienė: Įkvepianti Biografija ir Nepakartojamas Indėlis į Lietuvos Kultūrą
- Neįtikėtina Agnės Zuokienės Gyvenimo Istorija: Paslaptys, Kurias Turite Žinoti!
- Imbieras nėštumo metu: stebuklinga nauda ir svarbiausios atsargumo taisyklės
- Pasakų Knygos Vaikams: Kodėl Jos Yra Nepakeičiamos Jūsų Vaiko Lavinimui?