Apie poetą Adomą Mickevičių (1798-1855), jo kūrybą, bičiulius filomatus, mylimąją Marilę, kitas įkvėpimą teikusias mūzas yra begalė informacijos. O apie poeto žmoną Celiną, šešis jųdviejų vaikus, vaikaičius ar provaikaičius, ypač lietuvių kalba, rašoma gana nedaug.
Šios virtualios parodos tikslas - pateikti informacijos apie Adomo Mickevičiaus šeimą - jo sutuoktinę Celiną, šešis jų vaikus: Mariją (g. 1835), Vladislavą (g. 1838), Heleną (g. 1840), Aleksandrą (g. 1842), Janą (g. 1845) ir jauniausiąjį sūnų Juzefą (g. 1850). Paminimos ir kelios kitos poeto atžalos - vaikaičiai, provaikaičiai ir vienas proproprovaikaitis.
Nurodomi svarbiausi šiai parodai rengti panaudoti leidiniai. Parodą parengė VAVB Skaitytojų aptarnavimo centro vyresnioji bibliografė Nijolė Sisaitė, bibliotekininkė Jurgita Lazauskaitė.
Adomo Mickevičiaus gyvenimas Lietuvoje
Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) - lenkų ir lietuvių rašytojas, visuomenės veikėjas, gyvenęs audringu istorijos laikotarpiu. Gimė 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusija), iškart po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, mirė Krymo karo metais (1855).
Jam gyvam esant, įvyko Tado Kosciuškos sukilimas, Napoleono karai, buvo įkurta Varšuvos kunigaikštystė ir Kongresinė karalystė, kilo Lapkričio sukilimas, prasidėjo Tautų pavasaris.
Poetas gimė Mikalojaus Mickevičiaus (Mikołaj Mickiewicz) ir Barbaros Majevskos (Barbara Majewska) šeimoje, buvo antrasis iš penkių vaikų. Šeima priklausė smulkiųjų bajorų - šlėktų, luomui ir buvo neturtinga, todėl tėvai vaikų ateitį siejo su mokslu.
A. Mickevičiaus tėvas save kildino iš lietuviškos Mickevičių-Rimvydų giminės ir jautėsi esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. Tai reiškė, kad poeto šeima buvo tvirti Lenkijos ir Lietuvos unijos šalininkai.
Jie buvo istorinės tradicijos paveldėtojai, griežtai neskyrę tautos ir liaudies - tautinis identitetas buvo siejamas su socialiniais ryšiais, priklausymu valdančiajam sluoksniui bei valstybės teritorine vizija.
Vaikystę būsimasis poetas praleido Naugarduke, kur 1815 m. ir baigė dominikonų mokyklą. Mokykloje praleisti metai kėlė slogius prisiminimus - mokytojai buvo atsiriboję nuo bet kokių švietimo naujovių, mokinius vertė kalti lotynų kalbą, skaityti antikos klasikų darbus ir nuolat melstis. Nepaklusnieji buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis.
Vėliau, 1815-1819 m. A. Mickevičius studijavo Vilniaus universitete (iš pradžių gamtos ir matematikos, paskui - literatūros ir laisvųjų menų skyriuje). Čia darbštus ir išprusęs studentas gilinosi į literatūros, istorijos bei filosofijos veikalus, išmoko daug kalbų (lotynų, prancūzų, vokiečių, anglų). 1816 m. A. Mickevičius gavo filosofijos kandidato laipsnį.
Po metų, 1817 m. kartu su studentais Tomu Zanu (Tomasz Zan), Jozefu Ježovskiu (Józef Jeżowski), Francišeku Malevskiu (Franciszek Malewski), Onufrijumi Petraškevičiumi (Onufry Pietraszkiewicz) ir kitais suorganizavo nelegalią anticarinę Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Šiame susibūrime buvo svarstomi tautų išsivadavimo iš priespaudos klausimai, skatintas patriotizmas, pagalba tautinei kultūrai bei ugdyta demokratinė mąstysena.
Filomatų draugijos nariai, paskatinti savo profesorių, aptardavo rašinius politiniais, socialiniais, kultūriniais klausimais, skaitydavo literatūrą lenkų, lotynų, rusų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis. Jie skaitydavo bei recenzuodavo ir savo literatūrinius bandymus.
1819 m. baigus Vilniaus universitetą, poetas buvo paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Prieš išvykdamas Kaunan, 1820 m. rugpjūtį Tuhanovičių dvare, esančiame Naugarduko apylinkėse, A. Mickevičius sutiko merginą, kurios atvaizdas lydėjo jį visą gyvenimą. Jos įvaizdis ryškus daugelyje poeto kūrinių. Tai buvo Marija Vereščak (Maria Wereszczakówna), kuri jau buvo pažadėta kitam.
Kamuojamas nelaimingos meilės, poetas grįžo mokytojauti. Dėstė literatūrą, poetiką, retoriką, gramatiką, senovės ir visuotinę istoriją, moralės mokslą, gamtos ir politinę teisę, buvo mokyklos bibliotekos vedėju. Gyvenimas nedideliame, 4000 gyventojų turinčiame, mieste slėgė, todėl A. Mickevičius stengėsi išlaikyti ryšius su Vilniaus gyvenimu: važinėjo į Filomatų susirinkimus, susirašinėjo su draugais, vadovavo draugijos literatūros ir moralės mokslų skyriui.
1820 m. mirus motinai, o po metų ištekėjus mylimajai Marilei, poeto išgyvenimai nusėdo kūryboje. 1823 m. išėjo antrasis „Poezijos“ (Poezje) tomas (pirmasis išleistas Vilniuje, 1822). 1822 m. A. Mickevičius įgijo filosofijos magistro laipsnį.
Adomo Mickevičiaus skurdas Kaune
Kauno apskrities mokyklos mokytojas Mickevičius čia patyrė skurdo metus. Jo alga buvo 25 rub. per mėnesį (kai tuo tarpu St. Moravskiui išlaikyti tėvas skirdavo 200 rub.). Tai, kad poetui netgi stigo geresnių rūbų, iliustruoja faktas, jog išvykstant į Kauną J. Čečiotas paskolino jam savo apsiaustą, nes šis savąjį buvo paskolinęs broliui. Apie poeto skurdą sužinome ir iš kito jo draugo, A. Birgelio pasakojimo.
Į sunkias materialines vaikino sąlygas mokytojai reagavo įvairiai. Vienas jų, žinomas kaip didelis šykštuolis, įkišęs jam į kišenę dovaną - šešis rublius. Kas buvo tas geradarys ir kodėl taip pasielgė, deja, nežinome. Galbūt tai buvo pats direktorius Dobrovolskis, kurį Malevskis laiškuose vadino šykštuoliu. Tačiau pastarasis jaunuolį vertino kitaip.
Jis nuolat pabrėždavo, jog globojo vargšą, naujai paskirtą mokytoją kūrybinio literatūrinio kelio pradžioje. Dėl skurdo Mickevičius dažnai sirgdavo, todėl dažnai praleisdavo pamokas. Jį kamavo depresija - ir dėl Marianos (Marylės) Evos Vereščak (1799-1863) vestuvių su grafu V. Putkameriu (1821 m.), ir dėl nepatvirtintos disertacijos (G. Grodekas ją atmetė dėl gramatikos klaidų bei neįskaitomo rašto); nervinis šokas jį ištiko ir gavus žinią, kad mirė motina.
Dėl visų šių nelaimių Kauno apskrities mokyklos daktaras Jozefas Kavalskis (jis buvo garsiausias Kauno daktaras bei A. Mickevičiaus mylimosios Karolinos vyras) atleido jį nuo darbo, tačiau rimtesnės pagalbos nesuteikė. 1821-1822 mokslo metais poetas gavo leidimą metinėms atostogoms. Nieko nelaukęs, išvyko į tėviškę, trumpai ten pabuvęs vėl grįžo į Kauną.
Tada išvyko į Vilnių, kur išleido pirmąją savo poezijos knygą, palankiai įvertintą kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio. Taip Mickevičius tapo pripažintu poetu ir jo gyvenimo sąlygos pasikeitė. „Naudojuosi gastronomijos gėrybėmis, maitinuosi traktieriuje labai gerai (su vyno taurele), galiu pasakyti, kad namie kava, pypkelė, tiktai žirgo trūksta.“
Sugrįžęs į darbą, apsigyveno jau ne vieno, bet dviejų kambarių butelyje. Pamokos slinko taip, kaip ir anksčiau, tik pats poeto laisvalaikis tapo užimtas ne nuobodžiais seksternais, o naujos knygos rengimu. Laiškuose Čečiotui, Ježovskiui ar Malevskiui visas dėmesys skiriamas knygos sudarymo, eilėraščių ir poemų užbaigimo klausimams.
Euforiją dar labiau paskatino V. Krasinskis, iš Varšuvos atsiuntęs Čečiotui laišką, kuriame sveikino Mickevičių sulaukus tokios šlovės ne tik Vilniuje ir Kaune (nors pats poetas teigė, kad jo kūrybos Kaune niekas nežino), bet ir Varšuvoje.
Kauniečių požiūris į poetą
Koks buvo kauniečių požiūris į naująjį mokytoją, žinių turime mažai. Vos keletą faktų pateikia L. Potockio bei E. Odyneco atsiminimai, pastarieji, beje, kritikuoja Potockio knygą, tad iš esmės abiejuose rašoma beveik tas pats. Dar apie tai negausių užuominų esama filomatų korespondencijoje.
Gaila, bet apie Mickevičiaus pirmuosius mėnesius Kaune nieko nekalba tuo metu artimiausia aplinka, t. y. mokytojai, Romainių dvaro šeimininkai grafai Prozorai ar dr. Kovalskio šeima (tiesa, iš Odyneco atsiminimų žinoma, kad J. Kovalskio motina, 70 metų senutė, tikra, anot autoriaus žodžių, „szlachcianki Litewskiej“ reikšdavo Mickevičiui pastabas dėl jo aprangos, elgesio, juokų ar gyvenimo būdo).
S. Dobrovolskis mini, kad Mickevičius gyveno ganėtinai atsiskyrėlišką gyvenimą, bendraudamas išimtinai tik su jo šeima, todėl kiti mokytojai jį laikydavo keistuoliu, o pats mokyklos direktorius, tarsi nujausdamas būsimą Mickevičiaus likimą, sakydavo: „arba įsimylėjęs, arba poetas!“
E. Odynecas savo atsiminimuose pateikė šiek tiek platesnį Mickevičiaus gyvenimo vaizdą, pažymėdamas, kad draugas mėgo pajuokauti ir pasikalbėti apie poeziją. Štai, pavyzdžiui, Potockis mini, kad Dobrovolskis pasakojęs, jog poetas dažnai deklamuodavo jam savo eilėraščius ar netgi ištraukas iš „Vėlinių“.
Odynecas į tai atsako vienareikšmiškai: „dabar išdrįsiu tvirtinti, pirma, kad Adomas niekada prieš nieką, išskyrus tik prieš vienintelius Čečiotą arba Zaną - nedeklamavo ir negalėjo deklamuoti ištraukų iš Vėlinių.“
Viena aišku, kad Mickevičius aplinkinių laikytas keistuoliu ne tik dėl savo gyvenimo sąlygų, bet ir dėl ramaus būdo, kantrybės vedant pamokas ir bendraujant su vyresnybe. Tai perša mintį, kad daugelis to meto Kauno apskrities mokyklos mokytojų tokiu elgesiu nepasižymėjo, ką liudija Nelavickio ir Dobrovolskio konfliktas, kilęs turtiniu pagrindu.
Žinomas tik vienas poeto ginčas su Vilniaus gubernijos mokyklų inspektorium J.
Adomo Mickevičiaus laisvalaikis Kaune
Ką, gyvendamas Kaune, veikė jaunasis poetas laisvalaikiu, pas ką eidavo į svečius, kur leisdavo vakarus? Daug draugų Mickevičius šiame mieste neturėjo. Pažintys jį daugiausiai siejo su artima aplinka, t. y. mokyklos darbuotojais bei mokiniais.
Štai, pvz., 1820 m. laiške Ježovskiui mini Chlopickius, pas kuriuos retkarčiais nuvyksta pavalgyti. Tai iš Vandžiogalos kilusi šeima, kurios sūnų Juzefą poetas mokė. Būta ir kitos dvarininkų šeimos - Charevičių, pas kuriuos ne kartą lankėsi kartu su Dobrovolskiu; jie nuveždavo ir Mickevičiaus laiškus į Vilnių.
Dar viena šeima - grafai Prozorai, valdę Romainių dvarą. Pas juos poetas lankydavosi labai dažnai ne tik vienas, bet ir su draugija. Ne kartą Romainiuose lankėsi ir pats Odynecas, kuris nesėkmingai siekė Prozoro giminaitės rankos. Ypač reikšmingas Mauricijus Prozoras (1801-1886), būsimas 1831 m. sukilimo vadas, su kavalerijos būriu kovęsis dėl Kauno. Jis buvo senas, dar Vilniaus universiteto laikų, Mickevičiaus draugas, todėl noriai remdavo jį mokyklos reformų reikaluose.
Į išvykas po Romainių apylinkes vaikiną lydėdavo ir Karolina Kovalska, kuri laiškuose įvardijama trumpiniu „Kov“ arba kaip „Venera ar Kleopatra“. Tai viena paslaptingiausių moterų visoje Mickevičiaus korespondencijoje bei XIX a. pr. Karolina Kovalska (mergautine pavarde Vegneruvna) buvo iš Vilniaus kilusi vaistininko duktė, ištekėjusi už Kauno mokyklos daktaro J. Kovalskio, susilaukusi su juo keturių vaikų.
Gaila, tačiau iki šiol nėra identifikuota nė vieno K. Kovalskos portreto, todėl apie jos išskirtinį grožį galime tik spėlioti. Šios moters žodinį paveikslą paliko vienintelis Odynecas: „gražesnę už ją moterį sunku būtų įsivaizduoti, bet bene dar sunkiau būtų rasti tokį moters dvasios ir charakterio stiprumą.“ Šis aprašymas įdomus tuo, jog, priešingai Kovalskai, M.
Pirmą kartą Kovalska minima 1819 m. spalio 9 d. Malevskio laiške, kuriame sakoma, kad ji atvežusi Mickevičiaus laiškus į Vilnių. Ši šeima Kaune vaidino milžinišką vaidmenį. Pirmiausia J. Kovalskis gydė sergantį poetą, vėliau ėmėsi kviestis jį pas save.
Kaip spėjam a, jie gyveno name (jis tuo metu turėjo priklausyti Zabieloms), kuriame vėliau įsikūrė Fišeriai1. Neaišku, ar jiems priklausė butas, ar visas namas. Tik žinoma, kad Kovalskos langus pro savo butą matydavo Mickevičius.
Odynecas rašo, kad draugas, svečiuodamasis pas Kovalskius, dažniausiai šnekučiuodavosi poezijos temomis arba sėsdavo lošti kixaka2 (ne iš pinigų) su senąja Kovalskio motina, kurią nuolatos juokais erzindavo savo pokštais.
Mickevičiaus korespondencijoje gausu aprašymų apie įvairias išvykas, kuriose dalyvaudavo ši moteris. Jie keliauja pietų tai pas Dobrovolskį, tai pas Charevičius. Apie pastarąją viešnagę rašoma, kad vykstant apsistota pakelės smuklėje, kur poetas patyrė turbūt malonų nuotykį: „kadangi trūko stiklinių, gėriau iš vieno puodelio su Kov[alska].“ Ir tai tik vienas iš pavyzdžių.
Skaitant galima manyti, kad Kovalskis buvo „po žmonos padu“, nes į tokius santykius žiūrėjo pro pirštus. Vienintelį kartą jis parodė savo, kaip teisėto vyro, teises tik per garsųjį, vos dvikova nesibaigusį 1821 m. Vaidas kilo prie bostono3 stalo ir išsivystė iki muštynių, dėl kurių įpykęs Nartovskis atskleidė namų šeimininkui žmonos romaną.
Taip Mickevičius gavo du kartelius4 - vieną iš Nartovskio, kitą iš Kovalskio. Bet Karolina pasirodė puiki diplomatė: „ponia Kovalska stojusi Adomo pusėn, sugebėjo taip įtikinti savo vyrą, jog šis atėjo pas Adomą taikintis. O sumuštas šambelionas pasirodė ne ypač narsus.“ Po šios nelemtos istorijos Nartovskio vardas daugiau Kauno istorijoje neminamas.
Bet ir po to ryšys tarp Kovalskos ir Mickevičiaus nenutrūko. Iš poeto laiškų bei Odyneco atsiminimų aiškėja, kad daktarienė dažnai apgaudinėdavo vyrą (tai, prašoma mylimojo likti namie, apsimesdavo serganti, tai viena išvažiuodavo su juo po apylinkes). Kovalskių namai Mickevičiui pasitarnavo ir praktiniais tikslais.
Jų arklidėje jis laikė savo kumelę Beauty (Gražuolę) (dovanotą M. Vereščak, dėl ko draugai dažnai pasityčiodavo, neva, vienos meilužės dovanotą žirgą šeria kita meilužė). Ar Kovalskis įtarė šį romaną, lieka neaišku, galbūt ir įtardamas manė, kad jis ilgai netruks.
Juk XIX a. buvo natūralu užmegzti tokio tipo santykius, tačiau jie negalėjo peržengti tam tikros ribos. Šios anekdotinės situacijos leidžia mums susipažinti su XIX a. pradžios Kauno kasdienybe.
Nėra aišku, ar Kaune, be Kovalskos salono (kuriame 1831 m. lankėsi netgi žymioji sukilimo karžygė Emilija Pliaterytė), būta ir kitų. Reiktų manyti, kad tam tikrą rolę vaidino Zabielų bei Dobrovolskių salonai.
Juolab kad Zabielos minimi dalyvavę visuose apskrities mokyklos atidarymuose bei uždarymuose, o Mickevičiui buvo pavesta surasti grafo anūkams guvernerį. Maršalką I. Zabielą ir Moravskis mini kaip savo klasioką Kauno apskrities mokykloje bei kolegą mokinių pensione. Jis pažymi ir kitus savo giminaičius Kaune - Chrapovickius, tačiau nėra liudijimų, kad Mickevičius būtų lankęsis jų rūmuose (vėliau juose gyveno poetas J. Mačiulis-Maironis) ar Chrapovickiai dalyvavę mokyklos šventėse.
Poeto santykiai su Kovalska nenutrūko ir po 1823 m.
Filomatų byla
Verta paminėti, kad 1823 m. gegužės 3 d. Vilnių supurtė skandalas, kai vienas V klasės mokinys ant lentos užrašė: „Tegyvuoja Gegužės 3 d. konstitucija“, vėliau tokie pat užrašai ėmė rodytis gatvėse nors, pasak istorikų, tai galėjo būti provokacija, mat rašyta su klaidomis bei rusišku kalbos stiliumi.
Į šį skandalą labiausiai įsipainiojo filomatai filaretai, todėl pirmosios kratos atliktos T. Zano bute, tardytas ir Mickevičius, bet šis neigė bet kokį priklausymą organizacijai ir buvo paleistas, tačiau po kurio laiko suimtas vėl. Tuo tarpu Kaune mokyklą tikrino universiteto vizitatorius M. St.
Moravskis savo atsiminimuose pateikė nemažai žinių apie Kauną filomatų bylos metu. Tuo metu Mickevičius jau turėjo kalėti Bazilijonų vienuolyne ir greičiausiai apie Kauno įvykius sužinojo tik išėjęs.
Moravskis rašo, kad Kaune, kaip ir Vilniuje, naktį gatvėse daugėjo satyrinių paskvilių, išjuokiančių imperatoriaus šeimą, todėl reikalui išsiaiškinti nutarta nusiųsti Platoną Kukolniką - „slidų kaip žuvis žmogų, turintį tigro širdį, susiteršusį Serbijos, o gal ir Karpatų slavą“.
Po ilgo tyrimo įtartas mokinys, pavarde Olševskis, kuris, raginamas direktoriaus, prisipažino. Tyrimo komisijai panorus sužinoti, ar šis turėjo bendrininkų, net ėmusis kankinimų, įtariamasis sakėsi viską rengęs vienas.
Tad reikalas perduotas pačiam monarchui, kuris apdovanojo Kukolniką bei kitus komisijos narius tiek pinigais, tiek laipsniais. Išskyrus patį prefektą, kurį komisija, matyt, specialiai užmiršo, neatsižvelgdama, kad jis ir buvo šios bylos iniciatorius.
Olševskis buvo išsiųstas į Bobruiską, tačiau Kaune po kurio laiko vėl ėmė rodytis paskviliai, o tyrimas atsinaujino, kurio metu sužinota, kad vaikinas iš tiesų nekaltas ir jokiai draugijai nepriklausė.
Išėjęs iš kalėjimo, A. Mickevičius, padedamas Kovalskos, keletą savaičių praleido Kaune, o tada grįžo į Vilnių. Paskutinįkart sustota Kaune jau tik pakeliui į Sankt Peterburgą.
Kartu keliavęs Malevskis rašo: „trūkstant arklių, turėjom dvi dienas likti Kaune (…) jei kelias ligi Peterburgo būtų nusėtas Kaunais, tai nieko kito toje kelionėje ir neveiktume, vien tik judintume dantis. Geros nuotaikos, kaip galite spėti niekam netrūksta.“
Adomo Mickevičiaus kūryba
1818 eilėraščiu Miesto žiema (Zima miejska) debiutavo literatūros ir istorijos žurnale Tygodnik Wileński (t. 6 nr. 125). Iš pradžių rašė proginius eilėraščius, jam darė įtaką klasicizmas, šviečiamosios idėjos, Voltaire’o kūryba.
Veikiamas F. Schillerio, J. W. Goethe’s ir G. Byrono kūrybos, 1820 Kaune sukūrė Odę jaunystei (Oda do młodości, išspausdinta 1827); joje pseudoklasicistinei poetikai priešpriešintas jaunatviškas entuziazmas.
Paveiktas vokiečių ir anglų naujausios literatūros 1821 sukūrė eilėraštį Romantika (Romantyczność), kuriame aukštino ne racionalumą, o jausmus, protui nepasiekiamą dvasingumą.
1822 J. Zavadzkio spaustuvėje Vilniuje išleisto pirmojo A. Mickevičiaus kūrybos rinkinio Poezija tomas 1 (įėjo ciklas Baladės ir romansai / Ballady i romanse ir kiti eilėraščiai bei autoriaus įžanga Apie romantinę poeziją / O poezji romantycznej) davė pradžią lenkų romantizmui.
Balades siejo su lietuvių folkloru, skatino ir kitus filomatus tuo domėtis. A. Mickevičius skelbė pasaulio atnaujinimo, jaunimo solidarumo idėjas. Rinkinio tome 2 (1823) išspausdinta poema Gražina (Grażyna, lietuvių kalba 1954 42006). Jos veiksmas vyksta 14 a. Naugarduko pilyje, aprašoma lietuvių kova su kryžiuočiais, smerkiamas kolaboravimas.
Rinkinyje išspausdintos ir draminės poemos Vėlinės dalys 2 ir 4 (Dziady, lietuvių kalba dalis 2 1926, visas vertimas 1958 41998). Po apsilankymo Kryme parašytuose ir Maskvoje išleistuose Krymo sonetuose (Sonety krymskie 1826, lietuvių kalba 1909, 1948, 1998) bei poemoje Faris (Farys 1829) vyrauja rytietiškas koloritas, gamtos aprašymai siejami su filosofinėmis refleksijomis, tėvynės ilgesiu.
Sankt Peterburge išleistoje istorinėje poemoje Konradas Valenrodas (Konrad Wallenrod 1828, lietuvių kalba 1891, 1948 62006) 14 a. lietuvių kovų su kryžiuočiais fone vaizduojama valinga tragiška asmenybė, istoriniai motyvai siejami su gyvenamojo meto etinėmis filosofinėmis ir politinėmis problemomis; kūrinys sukėlė diskusijų apie išdavystės ir keršto etiką.
Žymiausios lenkų romantinės dramos Vėlinės trečiosios dalies (Dziady 1832, fragmentai lietuvių kalba 1900, visas vertimas 1958 41998) veiksmas turi autobiografinių bruožų, jame pasakojama apie filomatų bylos Vilniuje įvykius; dramos personažas Gustavas, privataus gyvenimo žmogus, virsta visuomenės žmogumi Konradu, kenčiančiu dėl visos tautos ir savo misija laikančiu jos išlaisvinimą iš Rusijos imperijos priespaudos.
Publicistiniame veikale Lenkų tautos ir lenkų piligrimų knygos (Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego 1832, lietuvių kalba 2008), parašytame sekant Biblijos stiliumi, atsispindi lenkų emigracijos aktualijos: išaukštinama mesianizmo idėja, išskirtinė lenkų tautos - kankinės misija; lietuviai - lenkų tautos dalis.
Poemoje Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų (Pan Tadeusz, czyli ostatni zajazd na Litwie. Historia szlachecka z roku 1811 i 1812 we dwunastu księgach wierszem 1834, lietuvių kalba 1924 41998) pavaizduotas laikotarpis iki Napoleono įsiveržimo į Rusiją, epiški žlungančios bajorijos vaizdai, jų pasaulėžiūros permainos; poetizuojama gimtojo krašto gamta, reiškiami meilės Lietuvai jausmai.
1835-55 prancūzų kalba sukurtų istorinių dramų Baro konfederatai (Konfederaci barscy) ir Jokūbas Jasinskis, arba Dvi Lenkijos (Jakub Jasinski, czyli dwie Polski) išliko tik fragmentai (kartu su istorinio veikalo Pirmieji Lenkijos istorijos amžiai / Pierwsze wieki historii Polski fragmentais bei eilėraščių ciklu Lozanos lyrika / Liryki lozańskie buvo išleisti po autoriaus mirties).
Prieš mirtį dalį rankraščių A. Mickevičius sudegino.
Adomo Mickevičiaus šeima
1834 m. vedė Celiną Šimanovską (Celina Szymanowska), su kuria susilaukė 4 sūnų ir 2 dukterų.
| Vaikas | Gimimo metai |
|---|---|
| Marija | 1835 |
| Vladislavas | 1838 |
| Helena | 1840 |
| Aleksandras | 1842 |
| Janas | 1845 |
| Juzefas | 1850 |
Panašus:
- Neįtikėtina Adomo Mickevičiaus bibliotekos vaikų skyriaus veikla – atraskite magišką pasaulį vaikams!
- Nepakartojama Adomo Mickevičiaus bibliotekos vaikų skyriaus veikla – Atraskite nuotykius ir žinias!
- Nepraleiskite! Didžiausi Adomo Mickevičiaus 220-ųjų gimimo metinių renginiai Lietuvoje
- Sužinokite, Kodėl Padidėjęs Prakaitavimas Po Gimdymo Gali Jus Nustebinti Ir Kaip Jį Efektyviai Pašalinti!
- Monopolio žaidimo taisyklės vaikams: Paprastas ir smagus vadovas pradedantiesiems