Individuali Adlerio psichologija vaikų auklėjime

Sėkmingą ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą šeimoje dažniausiai lemia šeima. Svarbu, kas yra šeimoje ir jos struktūra. Tai jau nustatė Lietuvos mokslininkai, taip pat ir užsienio mokslininkai. Visi jie pabrėžia šeimos aplinkos ir tėvų poveikio kokybę vaiko asmenybei.

Gražienė V. ir Rimkienė R., išnagrinėjusios aplinkos reikšmę vaiko asmenybės raidai, teigia, kad namų aplinka vaikus tam tikrais atžvilgiais veikia labiau negu ugdymo įstaiga. Būtent šeimoje susiformuoja jo požiūris į žmones, aplinką, pasaulį ir save. Kai kurie autoriai teigia, kad vaikų auklėjimui didelę reikšmę turi palankaus psichologinio klimato šeimoje kūrimas ir išsaugojimas, stabilumo ir saugumo užtikrinimas, tėvų išsilavinimas, karjera, materialinė padėtis.

Pastebimi ir kiti ugdymui svarbūs veiksniai. Pavyzdžiui, analizuodamas psichopedagogines sėkmingo ugdymo šeimoje sąlygas, Campbell R. pabrėžia, kad vaikui svarbiausia yra besąlyginė meilė. Auklėtinis priimamas toks, koks yra, mylimas už tai, kad jis apskritai yra. Toks vaikas jaučiasi saugesnis, retai pasimeta ar elgiasi netinkamai.

Šeimos tradicijos ir vertybės

Visuomenės socialiniai ir psichologiniai veiksniai nuolat kinta. Visada buvo ir yra tokių, kurie gyveno netradiciškai ir jų šeimos buvo netradicinės. Tačiau tradicinis ir tvirtą pagrindą turintis požiūris išliko toks pats. Nuo seno Lietuvoje buvo labai gilios šeimos tradicijos. Šeima kiekvienam lietuviui buvo didelė vertybė.

Šeimos būdavo nebūtinai laimingos, bet patvarios ir tvirtos. Vyras buvo "šeimos galva", kurio klausyti turėdavo tiek vaikai, tiek ir žmona. XX a. pab. - XXI a. pradžioje požiūris į šeimą keitėsi. Dalis jaunimo praranda blaivų žvilgsnį į šeimą ir joje ugdomas vertybes. Jie kuria savas filosofijas, kurios nestiprina, bet griauna šeimą ir visuomenės moralę.

Anksčiau tikėjimas buvo gilesnis žmonių širdyse, Dievo baimė stipresnė, tėvų žodis labiau išklausomas ir gerbiamas, tėvų valia šventesnė. Dabar visi pamatai irsta, todėl, anot autorės, sunkiau valdyti ir vesti, t.y. auklėti, vaikus. Tačiau tradicinis požiūris į šeimą Lietuvoje, kurį ir dabar remia, saugoja ir globoja valstybė, liko nepakitęs.

"Lietuvos Respublikos Konstitucijoje" pabrėžiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir rūpintis jais. Išlaikyti juos iki pilnametystės.

Šeima ir valstybė (tauta) yra labai glaudžiai susijusios tarpusavyje, nes šeima yra visuomenės kaip didelio organizmo dalelė. Visuomenė susideda iš daugybės šeimų, kurių vidinis tvirtumas ir moralinis stabilumas perduodamas į išorę, nes šeima kontaktuoja su visuomene, o pastaroji įtakoja šeimą. Vadinasi, nuo šeimos tvirtumo ir moralės priklausys valstybės tvirtumas ir moralė.

Šeimos funkcijos

Šeima atlieka jai būdingas funkcijas:

• Reprodukcija.
• Vaikų socializacija ir auklėjimas. Svarbiausią darbą socializuojant vaiką atlieka tėvai, nes vaikas stebi, suvokia ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tinkamai auklėdami vaikus, tėvai išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, empatiją, gerumą ir daug kitų vertingų asmenybės bruožų.
• Ekonominė. Tai ne tik materialinių poreikių tenkinimas, bet ir namų ūkio tvarkymas, t.y. pareigų bei darbų pasiskirstymas nežeidžiant vienas kito. Šeimoje vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, taupyti, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą.
• Rekreacinė (atstatymo). Šeima suteikia kiekvienam jos nariui poilsį, skirtą fizinėms ir dvasinėms jėgoms, sveikatai atgauti. Čia labai svarbus ir bendro šeimos laisvalaikio organizavimas, sutuoktinių dvasinė darna, tolerancija, kultūra, nes išmintingai ir turiningai organizuojamas laisvalaikis mažina šeimos narių psichinę įtampą, švelnina konfliktus, gerina tarpusavio santykius, padeda išlaikyti optimizmą, kasdienį džiaugsmą.
• Bendravimo (komunikacinė). Bendravimas yra labai svarbi šeimos funkcija. Bendravimas padeda išvengti bejėgiškumo ir vienatvės. Būdami artimi vienas kitam šeimos nariai gali nesivaržydami išlieti savo emocijas, dalytis savo jausmais ir tikėtis palaikymo bei pritarimo.
• Globa, sauga ir emocinė parama.
• (Seksualinio elgesio reguliavimas). Šeima reguliuoja jos narių emocijas ir elgesį, skatindama arba neskatindama priimti visuomenės propaguojamas normas ir vertybes.

Tėvų vaidmuo auklėjime

Tėvas yra autoritetas, vadovas ir nori, kad vaikai jį gerbtų, o motina yra vaikų meilė, padėjėja ir nori būti vaikų mylima. Taip pat moteris į auklėjimą tarsi žiūri daugiau iš dabarties taško, o tėvas auklėdamas vaiką prieš akis turi auklėtinio ateitį.

Svarbiausia sėkmingo šeimos ugdymo sąlyga yra tėvo ir motinos dvasinė harmonija, pasak autoriaus, kyla ne iš egoistinės ir aistringos, bet giliais širdies jausmais paremtos meilės, kai vyras gyvena žmonai, žmona - vyrui, abu - vaikams, o visi - tautai ir žmonijai. Autorius pabrėžia, kad vaikų ugdo ne tėvų pamokslai, draudimai, įsakymai ir elgimosi taisyklės, bet jų gyvenimo tonas ir jų veikimas. Šeimos laimingumas ir pasitenkinimas yra būsimo žmogaus dvasinės harmonijos sąlyga. Tėvų gyvenimas yra jų vaikų pasaulėžiūros mokykla.

Viena iš tėvo ir motinos dvasinės harmonijos sąlygų yra pagarba vienas kitam. Bajorikėnas Z. parodo tėvų nenuoseklius ir nesuderinamus veiksmus auklėjant ikimokyklinio amžiaus vaikus pasekmes vaiko ateities gyvenimui: Jiems (vaikams) keliama daug reikalavimų, kartais labai prieštaringų: vieni iš jų skiriasi nepaprastu griežtumu, kiti - švelnumu, nuolaidžiavimu. Tai išveda vaiką iš pusiausvyros, jis darosi nervingas, stengiasi prisitaikyti prie įvairių asmenų, bet nežino, kaip teisingai elgtis.

Adlerio individuali psichologija

Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Kas gi yra ta varomoji jėga, kuri priverčia mus siekti tikslo? Atsakymas į šį klausimą ir sudaro Z. Freudo ir A. Adlerio nesutarimo esmę. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų, R. Dreikurso metaforiškai pavadintas vandens galia - ašaros. Žinome, ko tik suaugę nepadarytų, kad išvengtų šios jėgos poveikio. Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą. Pavyzdžiui, priverčia tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išveda juos iš emocinės pusiausvyros (mažas akmenukas didelį vežimą išverčia). Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) Aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras.

Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje. Norėtume atkreipti dėmesį į A. Adlerio sukurtą terminą „kūrybinė jėga”. Tai labai optimistinis judesys, kartais sukeliantis žmogui gausybę nepatogumų. A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę.

Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijo­se, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaus­tis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neati­tikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgė­lio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluok­sniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą. Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jau­čiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą.

Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisą­monintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. „Ką jums tai reiškia?”, be abejo, yra vienas iš mėgstamiausių adlerininkų klausimų.

Taigi kiekvie­nas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką”. R. Dreikursas sukūrė netinkamų elgesio tikslų koncepciją. Kai ne­galime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją R. Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų. Tik suaugusio­jo gyvenime jie ne taip aiškiai matomi. Taigi, R. Dreikurso nuomone, yra keturi netinkamo elgesio tikslai:

1. dėmesio siekis - vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai į jį yra atkreipiamas dėmesys;
2. jėgos kova -vaikas jaučiasi reikšmingas tik tada, kai jo viršus;
3. kerštas - vaikas jaučiasi reikšmingas, kai įskaudina kitą taip pat, kaip ir jis pats buvo įskaudintas;
4. pasitraukimas ar prisiimtas nesugebėjimas - vaikas jaučiasi bejėgis, nori būti paliktas vienas, nes netiki, kad jis gali.

Pirmieji du tikslai yra būdingi visiems vaikams ir paaugliams, tačiau, jei vaikai ir toliau patiria daugiau nuvertinimo nei padrąsinimo, jie sieks 3-io ir 4-o tikslo, o tai jau destruktyvu.

Adleriškosios terapijos tikslas - suprasti asmens individualią (pri­vačią) logiką. II. Žmogus yra socialus iš prigimties. Vienas iš įgimtų žmogaus porei­kių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Adleriui bendruomeniškumo jausmas buvo daugiau nei tik psichinę realybę atspindintis (įvardijantis) terminas. Bendruomeniškumo jausmą A. Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas.

Dreikursas pratęsė A. Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas.

A. Adleris sakė, kad metafizika yra natūrali gyvenimo dalis, ji stipriai veikia žmonijos gyvenimą ir raidą. Mes nesame palaiminti žinoti absoliučią tiesą, todėl esame priversti galvoti apie žmonijos ateitį. Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje.

Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą san­tykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų. A. Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga” nepakankama, kad galėtų vystytis be so­cialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi sub­jektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo.

Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis rea­liai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu.

Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į da­lis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Holizmas reiškia, kad visuma yra daugiau nei atskirų dalių suma. A. Ad­leris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Adlerio individo suvokimas skiriasi nuo froidiškojo iš esmės: S. Freudas suvokė žmogų kaip pasyvią areną, kurioje potraukiai ieško patenkinimo variantų - pats asmuo yra pasyvus. Pagal Adlerio sampratą asmuo yra aktyvus siekdamas savo tikslo tais būdais

Adlerio individualiosios psichologijos mokykla

Alfredo Adlerio Individualiosios psichologijos mokykla priklauso gelminės psichologijos mokykloms greta S. Freudo ir G. Jungo. Pagrindinis skirtumas tarp A. Adlerio Individualiosios psichologijos ir S. Freudo psichoanalizės yra tai, kad, priešingai nei jo mokytojas, A. Adleris galvojo, jog seksualinė energija nėra pagrindinis motyvas, kuris žmogui sukelia visus dinaminius procesus. Vėliau A. Adleris išvystė teoriją, teigiančią, kad pagrindinė žmogų motyvuojanti vara yra jo poreikis jaustis reikšmingam. Ir jeigu žmogus patiria nuvertinimą, įgimta kūrybinė psichinė galia jį automatiškai skatina siekti pranašumo. Pasak A. Adlerio, tai būdinga visiems žmonėms. Žmogus, galima sakyti, taip sukurtas - su tokiu vidiniu mechanizmu.

Pasak A. Adlerio, antrasis įgimtas pagrindinis žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Tad psicholgas itin akcentavo bendruomeniškumo jausmą. O A. Adleris visą laiką matė žmogų tarp kitų žmonių. Jis kalbėjo, jog vienas žmogus yra per silpnas, kad išgyventų. Ir tai pasireiškia dviem aspektais - poreikiu priklausyti grupei ir prisidėti prie jos veiklos. Nes kai prisidedi, jautiesi priklausantis.

A. Adleris teigė, jog žmogus yra vientisas, ir kiekviena jo apraiška yra persmelkta viso jo gyvenimo stiliaus. Gyvenimo stilius - tai dar vienas kertinis A. Adlerio individualiosios psichologijos konceptas, nusakantis būdus, kuriais žmogus stengiasi pasiekti reikšmingumo ir priklausymo jausmą. Anot A. Dar viena esminių A. Adlerio idėjų - žmogaus veikla visuomet yra tikslinga. Ir tas tikslas susiformuoja, priklausomai nuo ankstyvųjų patirčių vaikystėje. A. Adleris labai anksti suvokė, kad žmogaus formavimasis vyksta per santykį.

A. Adlerio principai atrodo labai paprasti, gyvenimiški. Stiprus A. Adlerio bendruomeniškumo, bendrystės su žmonėmis jausmas, lėmė jo „socialistines“ idėjas. Jis didelį dėmesį skyrė švietimo, auklėjimo, sveikatos apsaugos sistemos organizavimui. Vienoje A. Adlerio iniciatyva buvo įsteigtos kelios mokyklos, kurios veikė Individualiosios psichologijos principais.

Adlerietiškas psichologinis konsultavimas

Pagrindinis adlerietiško konsultavimo principas - padėti žmogui atskleisti ir pačiam pamatyti savo gyvenimo stilių. Adleris nevartojo žodžio pasąmonė ar neįsisąmoninimas. Jis tiesiog sakė, kad yra dalykų, kurių mes nežinome. Esminis adlerietiško konsultavimo, terapijos aspektas yra lygiavertiškumas. Konsultantas nėra ekspertas. Nes tik pats žmogus gali geriausiai save pažinti ir suprasti. Bet konsultantas gali padėti jam tai pamatyti, būti veidrodžiu, liudytoju ir pan.

Kalbant apie konsultavimo metodus, vienas jų - šeimos konsteliacija. Tai - šeimos sudėties, gimimų eiliškumo įtaka asmenybės formavimuisi. Pastebėta, kad skirtingų šeimų vaikai tose pačiose pozicijose dažnai turi panašias patirtis. Kitas adlerietiško konsultavimo metodas - tai ankstyvųjų prisiminimų. A. Adleris iškėlė mintį, kad mes atsimename tai, kas atitinka mūsų turimą gyvenimo stilių, kas jį palaiko. Todėl per konsultavimo ir terapijos procesą tie atsiminimai gali keistis. Taip pat gyvenimo stilius gali keistis ne tik dėl konsultavimo ar terapijos, bet ir dėl įvairių įvykių - tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tiesa, suaugusiam tai keičiasi sunkiau.

A. Adleris buvo įsitikinęs, kad žmogus konstruoja savo gyvenimą. Priklausomai nuo savo gyvenimo stiliaus, jis ir kuria tam tikras situacijas, kad jos tą gyvenimo stilių patvirtintų. A. Adlerio įsitikinimu, žmogus pats kuria ir gali daryti pasirinkimus. Kadangi, pasak A. Adlerio, žmogaus elgesys visada yra tikslingas, konsultavimo metu siekiama atskleisti tą sąmoningai nežinomą tikslą, susijusį su reikšmingumo ir bendrystės siekimu, kuris lemia vienokį ar kitokį žmogaus elgesį ar netgi fizinį negalavimą. Žmogus nuolat stengiasi judėti iš minuso į pliusą. Ir kuo jis arčiau savo tikslo, tuo jaučiasi geriau, ir atvirkščiai.

Konsultuojant gali būti naudojami ir tokie metodai kaip vardo istorija - ką apie jį žinai, kaip jį gavai. Taip pat - pasaka, istorija, eilėraštis ar filmukas, labiausiai patikęs vaikystėje. Nes juose visada atsispindi žmogaus gyvenimo stilius. Adlerietiškame konsultavime labai svarbus kliento padrąsinimas, kad jis gali, geba pats, ir konsultanto neprisiėmimas atsakomybės už klientą.

Vaikų auklėjimo problemos

A. Adleris daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimo problematikai bei tėvų švietimui. A. Adleris išskyrė du pagrindinius netinkamo auklėjimo aspektus - lepinimą ir nepriežiūrą. Nes tiek vienu, tiek kitu atveju formuojasi menkavertiškumas. Kalbėdami apie auklėjimą adleriečiai išskiria tris paradigmas. Pirmoji - „daryk ką nori“ - tai tarsi visiškas vaikų „paleidimas“, gan būdingas Vakarų visuomenėje. Jam priešingas variantas - autokratiškas auklėjimas su fizinėmis bausmėmis, emociniu smurtu. O trečiasis - tai autoritetinis, demokratiškas auklėjimas, kai vaikams suteikiama laisvė suaugusiojo nustatytose ribose. Čia labai svarbu pagarba vaikui, jo išklausymas, matymas, poreikių tenkinimas, tačiau, kaip minėta, tėvų nustatytose ribose. Ir tėvai jas turėtų išlaikyti. Taip pat adlerietiškame auklėjime labai svarbus padrąsinimas. Tačiau padrąsinimas skiriasi nuo paskatinimo ar pagyrimo. Čia vertinamas ne rezultatas, o pastanga, tai, kad tu stengiesi, ir nors tau nepasisekė, pasiseks kitą kartą.

Kai vaikas gauna blogą pažymį ir už tai yra baudžiamas, tai - savotiškai neteisinga, nes yra baudžiamas antrąkart už tą patį dalyką. Taip pat adlerietiškame auklėjime labai svarbu logiškų ir natūralių pasekmių metodas. Kai tėvai turi nesikišti ir leisti vaikams patirti jų elgesio pasekmes, kad šie suprastų, kaip jų elgesys susijęs su jomis. Adlerietiškoji mokykla buvo viena iš pirmųjų, kuri pradėjo tėvų mokymus.

žymės: #Vaiku

Panašus:

• Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
• Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
• Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
• Neįtikėtini vabalų faktai, kurie nustebins kiekvieną vaiką!
• Kaip Socialinių Globos Namų Gyventojai Nepamirštamai Pasiruošia Kalėdoms – Įkvepiantys Patarimai ir Idėjos!