Icchokas Meras (1921-2015) - žymus žydų kilmės lietuvių rašytojas, kuris savo kūryboje gvildeno sudėtingus žmogaus pasirinkimus, kėlė moralinius ir egzistencinius klausimus. Apie politinio kalinio patirtis sovietiniame lageryje yra rašęs Balys Sruoga kūrinyje „Dievų miškas“, o Icchokas Meras, nors jo romanas nėra memuarinis, talentingai ir jautriai pavaizdavo Vilniaus geto kasdienybę ir tragediją.
XX a. Vidurio Tragedijos: Holokaustas ir Okupacija
XX a. vidurys - katastrofų ir lūžių laikotarpis Europoje. Rytų Europoje Sovietų Sąjunga okupavo ir aneksavo Baltijos šalis (Lietuvą, Latviją, Estiją). Vėliau, nacistinei Vokietijai 1941 m. užpuolus Sovietų Sąjungą, šios šalys atsidūrė vokiečių okupacijoje. Būtent šiuo laikotarpiu naciai ir jų kolaborantai vykdė sistemingą žydų naikinimą - Holokaustą (pati žydų tauta šią tragediją vadina Šoa, hebr. שואה, angl. Shoah).
Romano "Lygiosios Trunka Akimirką" Siužetas ir Simbolika
Romanas „Lygiosios trunka akimirką“ - tai sukrečiantis pasakojimas apie Vilniaus žydų geto gyvenimą ir pasipriešinimą Holokausto akivaizdoje. Jis tiesiogiai susijęs su centrine siužeto linija - šachmatų partija tarp jauno geto gyventojo Izaoko Lipmano ir geto viršininko Šogerio. Pavadinimas simbolizuoja trumpą, laikiną atokvėpio akimirką, trapią pusiausvyrą tarp gyvybės ir mirties, vilties ir nevilties.
Geto komendantas Šogeris žaidžia šachmatais su septyniolikmečiu Izaoku Lipmanu. Žaidimo sąlygos žiaurios: jei Izaokas laimi partiją, geto vaikai lieka gyvi, bet jis pats bus sušaudytas. Jei pralaimi - jis lieka gyvas, o vaikai žūsta. Taigi šešiolikoje romano skyrių (šešiolika šachmatų figūrų) vyksta žaidimas iš gyvenimo ir mirties. Tačiau dar svarbiau tai, kieno gyvenimas turi būti išloštas, o kas paaukotas. Šachmatų partija - aktualusis veiksmo laikas - tęsiasi vieną vakarą.
Žaidėjai sėdi apšviestame rate lyg cirko arenoje, aplinkui - geto žmonės, įtemptai sekantys baltųjų ir juodųjų dvikovą. Izaoko ir Šogerio dvikova yra dviplanė, kaip ir visas romanas, - viena vyksta šachmatų lentoje tarp negyvų juodų ir baltų medžio figūrų, kita - žodinė tarp dviejų gyvų figūrų. Šogeris garsiai meta iššūkius, kurių pirmasis ir svarbiausias - „Viskas yra loterija. Šachmatai - loterija, pasaulis - loterija, ir tavo gyvenimas - loterija“.
Izaokas turi suteikti vertybinę dimensiją bedvasei Šogerio formulei. Mintyse, kaip ir lentoje, jis sėkmingai atremia puolimus. Jo, palinkusio prie šachmatų lentos, vidinio monologo fragmentai atskleidžia nuoseklią pozicijos raidą, įtemptą minties darbą viena kryptimi - reikia siekti lygiųjų, lygiosios galbūt galėtų išgelbėti ir jį, ir vaikus. Jaunam žmogui, trokštančiam gyventi, mylėti, sunku pasmerkti save mirčiai. Todėl pabaigoje - „Jis suprato, kad yra tik vienas teisingas ėjimas“, - ir pasirenka pergalę-mirtį. Heroizmas kaip laisvo žmogaus pasirinkimas yra pamatinė autoriaus mintis.
Retrospektyvūs geto gyvenimo epizodai, šešiolikoje skyrių pasakojami Izaoko ar kito jo šeimos nario vardu, nėra savarankiški lošiamos partijos intarpai. Tai Izaoko mintyse formuluojamų maksimų ar troškimų realus patvirtinimas netolimos praeities įvykiais. Štai T r y l i k t o ė j i m o Izaoko mintys prie šachmatų lentos: „Kaip aš norėčiau atsistoti, išmėtyti figūras ir išbėgti iš čia į didelį žydintį lauką“.
Tai metaforiška laisvės deklaracija. Retrospektyvieji fragmentai ir grąžina jį į tas dienas, kai jis bandė savo mylimajai Esterai slapta įnešti į getą nors vieną ramunės žiedą. Šis rizikingas žygis sėkmingai baigėsi tik todėl, kad Izaokas sulaukė pagalbininkų - visi geto vyrai, grįždami iš darbo, įnešė po vieną gėlę. Šachmatų figūros medinės ir negyvos, bet jos panašios į žmones.
Abraomo Lipmano vaidmuo
Vienas iš centrinių romano veikėjų, Abraomas Lipmanas, Izaoko tėvas, yra geto moralinis autoritetas ir dvasinis ramstis. Jis aktyviai kovoja už savo vaikų ir visos geto bendruomenės išlikimą, net ir beviltiškose situacijose ieškodamas būdų išsaugoti žmogiškumą ir gyvybes. Būtent jis, matydamas neišvengiamą vaikų pražūtį, eina pas geto viršininką Šogerį ir susitaria dėl lemtingosios šachmatų partijos, kurioje jo sūnus Izaokas turės žaisti dėl vaikų gyvybės.
Siuvėjo Abraomo Lipmano, Izaoko tėvo, šešių vaikų (be Izaoko) istorijos yra tarsi atskiros novelės, atitinkančios tam tikrus šachmatų ėjimus. Dauguma šių istorijų baigiasi tragiškai (Inos, Dovydo, Samuelio, Chaimo, Kasrielio, Rivos mirtimi ar auka), atskleisdamos skirtingus bandymus išgyventi...
Tačiau iš tikrųjų svarbiausia (karaliaus) figūra yra septynių vaikų tėvas Abraomas Lipmanas, nes būtent jis tampa žaidimo lėmėju. Jis gina universalias žmogiškumo pozicijas, to išmokina ir savo sūnus bei dukteris. Kad išgelbėtų geto vaikus, aukoja paskutinį sūnų Izaoką. Senojo Abraomo figūra iškelta iki Biblijos aliuzijų. Jame sutelkta tautinio autentiškumo dvasia.
Abraomas Lipmanas nusižengia visiems savo principams prieš Šogerį, kad išgelbėtų žydų geto vaikus. Abraomas Lipmanas turi liepti savo sūnui Izaokui eiti žaisti šachmatais į vietą, kurią nurodė Šogeris. Abraomas Lipmanas nekėlė rankos prieš Kazrielį, o liepė pačiam pasirinkti ar išduoti, kur yra ginklai, kas juos nešė, ar atimti sau gyvybę. Abraomas Lipmanas geto vaikų gelbėtojas. Visi vaikai yra jo vaikai ir jis stengiasi išgelbėti vaikus, kad jų neišvežtų. Abraomas Lipmanas, kad išgelbėtų geto vaikus paaukojo savo vaiką, Izaoką.
Dėl savo paskutinio likusio vaiko Izaoko aukos, žydai sukilo prieš nacius, turėjo progą išsilaisvinti, tęsti ateities kartas. Abraomas Lipmanas buvo laikomas geto žydų tėvu, tai galime suprasti, kad paaukojęs savo visą likusią šeimą, jis atvėrė laisvės duris savo kitiems vaikams geto žydams.
Proto ir jausmo pusiausvyra
Galima sakyti, kad Abraomas yra ir proto, ir jausmo žmogus, bet šitame romane labiausiai išryškinamas jo protas. Sudarydamas sutartį su Šogeriu jis žinojo, kad jo sūnus, Izaokas gali mirti, bet jis taip pat pagalvojo ir apie geto vaikus, o ne vien apie savo vaiką. Jis žinojo, kad išgyvens arba Izaokas, arba geto vaikai. Abraomas suprato, kad geriau išgelbėti daugiau geto vaikų, negu vieną savo vaiką.
Geto gyvenimas kaip uždara erdvė
Getas - uždara kalėjimo teritorija, išskirta tautiniu pagrindu. Čia vyksta sudėtingas matomas ir nematomas gyvenimas. Statoma „Aida“, Lipmano duktė, garsi dainininkė Ina, savo gyvybės kaina parneša iš miesto Halevy operos „Žydė“ partitūrą. Subjektyvūs Izaoko meilės išgyvenimai, lyginami su Šolom Aleichemo „Giesmių giesme“, taip pat turi ryškių nacionalinio savitumo spalvų. Tačiau getas kaip citadelė, ginanti laisvę, žmogiškąjį orumą ir visavertį gyvenimą, ardo uždarumą, autorius kuria visumos modelį, aprėpiantį istorinę XX amžiaus žmonijos patirtį.
Vieno personažo lūpomis išsakoma paprasta tiesa: „Negalima išsaugoti vieno žmogaus. Galima saugoti tiktai visus žmones“. Atsakomybė - visuotinis žmonijos išlikimo principas, kuriam paklūsta kiekvienas doras žmogus, nepriklausomai nuo tautybės.
Šachmatų figūros kaip žmonių atitikmenys
Romane veikia aštuonios baltosios šachmatų figūros ir aštuoni balti pėstininkai kaip žaidimų lentos atitikmenys. Figūros - tai Abraomo vaikai. Kiekvienas jų turi savo paskirtį ir judėjimo kryptį. Iš vieno centro paleidžiamas spindulių pluoštas. Visi septyni veikėjai savo veiksmais, nukreiptais prieš sistemą, pasiekia kraštutinės įtampos ribą ir žūva.
Adolfas Šogeris siekia sunaikinti pačius egzistencijos pamatus: meną - dvasios buveinę, motinystę, gyvenimo džiaugsmą, mokslą (mąstantį žmogų), laisvės siekius, vaikus - ateities viltį. Tačiau paskutinis ėjimas sustabdo vienakryptį judėjimą. Abraomo auka prasminga.
Izaokas sprendžia mūsų laikų modernaus tragizmo dilemą - be kaltės kalto, bet atsakingo herojaus arba/arba (S. Kierkegaard). Ir romanas gali turėti šio žanro savybių, jei vaizduoja „esminių gyvenimo jėgų kovą“ (G. Hegel). Kiti aštuoni personažai - tai Izaoko mylimoji Estera, eksperimento auka Liza, Rudis, Ruva, lietuvis Antanas, lenkas Janekas, kareiviai čekas ir vokietis.
Tragiškajame konflikte nepalikta tarpinių grandžių ar spalvinių niuansų - vidiniam individo prieštaringumui, abejonėms, vertybių kvestionavimui čia nėra vietos. Yra tik grynos esmės, tik dvi spalvos - juoda ir balta. Tokios pasirinktos estetinio žaidimo taisyklės. Tačiau rašytojas, atsisakęs realistinio vaizdavimo, pasikliovęs racionalia „Lygiųjų…“ konstrukcija, situacijų sąlygiškumu ir veikėjais - simboliais, vis dėlto geba suteikti romano tekstui gyvybės ir įtaigos.
Meninės pilnatvės įspūdį sukuria jautraus, emocingo pasakojimo pirmuoju asmeniu sugestija.
Intelektualiosios literatūros bruožai
Intelektualiosios literatūros tekstai išsiskiria daugiasluoksniškumu - juose persidengia kelios laiko plotmės, skirtingos siužetinės, tematinės linijos. I. Mero, V. Martinkaus ir R. Klimo tekstų analizė rodo, kad pasakojimo daugiasluoksniškumas iš esmės kuriamas dviem rašymo technikomis: refleksyviosios naracijos ir scenarijų perkūrimu.
Refleksyviosios naracijos technika dėmesį nuo pačios istorijos nukreipia į pasakotoją ir naracijos veiksmą, akcentuoja pasakojimo veiksmo (angl. „the act of narration“) subjektyvumą. Ši technika labiau aktualizuoja ne istorijos siužetą, bet dėmesį sutelkia į pasakojimo kūrimo kontekstą ir procesą, taip leisdama kurti naratyvo naratyve situaciją, aktyvuoti keliasluoksnį pasakojimą: vienas naratyvas apima istoriją, nutikusią personažams, kitas - istoriją, kai pasakotojas bando nutikusius įvykius užrašyti ar kitaip perduoti menamam skaitytojui; neretai šie du naratyvai persipina.
Analizei pasirinktų autorių atveju ši technika pasitelkiama tada, kai tekstai tematiškai yra susiję su XX a. tragedijomis (pvz., Holokaustu ar tremtimi), apima sovietinės kasdienybės, socialinės santvarkos kritiką, istorinių įvykių interpretaciją, t. y. sovietmečiu nesaugias ir dažnu atveju nepageidautas temas.
I. Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“ atveju refleksyviosios naracijos technika padeda išryškinti asmeninę žmogaus laikyseną. Šiame romane autorius telkiasi į Holokausto situacijos refleksiją, herojišką atskirų individų laikyseną brutaliomis nužmoginimo sąlygomis. Romano pasakotojai perduoda žodinį naratyvą, akcentuoja galimybę nuspręsti, ką reikia ar verta pasakoti. Jie žino, kad tuoj mirs, ir turi laiko papasakoti tik tam tikrą gyvenimo epizodą, todėl pasakotojų pasirinkimas, ką pasakoti, kokią žinutę palikti, tampa esminis, charakterizuojantis patį personažą ir vertybinį jo pasaulį.
Archetipinės reikšmės
Abraomas - daugybės tėvas (iš jo 2 sūnų Izaoko ir Išmaelio kils 12 giminių Izraelio tauta, kurios protėvis jis yra). Abraomas visų tikėjimo tėvų protėvis. Monoteistinio tikėjimo šaknys. Abraomas buvo išrinktas tarybos, kad eitų pas Šogerį tartis dėl geto vaikų likimo.
Biblinis vardas Izaokas - hebr. ‘juoko sūnus’. Nes Abraomo žmona Sara negalėjo patikėti, kad senatvėje Dievas siųs jai sūnų. Išgirdusi šią žinią, juokėsi palapinėje.
Šimekas ir Buzia / Estera (Ester Liba) - perkeistais vardais knygoje ,,Lygiosios trunka akimirką” įkūnyti biblinio Giesmių giesmės kūrinio personažai. Įsimylėjėliai, kurių meilė išbandoma. Kurių svajonė susitikti. Jiems reikia įveikti daug kliūčių.
Panašus:
- Atskleisti Mažai Žinomi Faktai apie Abraomo Linkolno Vaikus ir Tragišką JAV Prezidentų Likimą
- Abraomo Lipmano Neįtikėtina Gyvenimo ir Kūrybos Istorija: Holokausto Išgyvenimo Drąsa
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Nepraleiskite! Kaip Išvengti Užkrečiamų Vaikų Ligų – Efektyvios Prevencijos Paslaptys
- Stilingos Megztos Vaikiškos Suknelės: Populiariausi Raštai, Geriausi Siūlai ir Lengva Priežiūra