Abraomas (hebr. Aberaham - tautų tėvas) pradžioje turėjęs vardą Abramas (hebr. Aberam - tėvas išaukštintas), kuris buvo pakeistas pridėjus intarpą he (raidę h).
Panašiai pakeičiamas ir Abraomo žmonos vardas - nevaisingoji Sarai tampa Sarah, kuri pagimdo sūnų Izaoką.
Dievo šaukiamas Abramas iškeliauja iš savo gimtinės Mesopotamijos. Abramo gyvenimas pirmiausia yra išėjimas: išėjimas iš Babilono vietovės (iš Ūro į Kaldėją link Harano, vėliau iš Harano link Kanaano žemės), taip pat išėjimas iš babilonietiškos civilizacijos, stabmeldiškos religinės praktikos palikimas.
Šioje kelionėje Abramui teks gilintis į Dievo kūrimo slėpinius, kuriuos pats Dievas jam padės suprasti, ir jis bus pavadintas Abraomu.
Pagrindinė Žinia
Abraomo istorijoje, papasakotoje Pradžios knygos 12-21 skyriuose, kaip pamatinė žinia iškyla Abraomo ir Saros nevaisingumas ir dieviškasis pažadas, skelbiantis patriarchui sūnų, gausius palikuonis (Pr 12, 2) ir tai, kad jame ras palaiminimą visos žemės tautos.
Tačiau pažado išsipildymui kyla begalė kliūčių: Sarą svetimtautis karalius paima į haremą (Pr 12 ir 20); Abraomo gyvybei iškils pavojus viename karo lauke (Pr 14).
Pora norės „pagreitinti“ Dievo pažado išsipildymą (Pr 16); Abraomas ir Sara abejos sūnaus gimimo žinia (Pr 17 ir 18).
Pagaliau pažadas išsipildys, kai gims Izaokas (Pr 21).
Abraomo Auka
Abraomo auka aprašoma Pradžios knygos 22 skyriuje.Šis pasakojimas labiausiai žinomas iš Senojo Testamento pasakojimų, ir tuo pačiu labiausiai šokiruoja ir tikinčius, ir netikinčius.
Jei atidžiai skaitysime šį Pradžios knygos skyrių, pastebėsime pasakojimo santūrumą: jokios Abraomo reakcijos.
Iš tiesų jis net nebando derėtis su Dievu, kaip bandė daryti dėl teisiųjų, keliaudamas į Sodomą (Pr 18).
Dar daugiau - jis Dievo net neprašo paaiškinti, kodėl turi atsisakyti to, kas jam brangiausia: sūnaus, kuris buvo duotas kaip dovana.
Patriarchas elgiasi taip pat kaip savo gyvenimo istorijos pradžioje, kai į jį kreipėsi Dievas: „Eik iš savo gimtojo krašto (…), į kraštą, kurį tau parodysiu.“ (Pr 12, 1)
Beje, Dievo nurodymai pasireiškia ta pačia struktūra: „Nueik į Morijos kraštą (…), kurį aš tau parodysiu.“ (Pr 22, 2)
Pr 12 skyriuje Abraomas turi palikti savo praeitį, o Pr 22 jis turi paaukoti ateitį, savo palikuonį.
Ką jis galvojo? Ką jis sakė savo sūnui Izaokui? Šiuo klausimu tekstas lieka nebylus.
Spengianti tyla paskelbia sunkiai pakeliamo įvykio eigą. Ji pertraukiama tik vienintelį kartą, Abraomui atsakant į sūnaus klausimą, kai šis stebisi, kodėl nėra avinėlio.
Abraomas nedaro nieko, kad laimėtų laiko. Jis ruošia aukurą, čia paguldo savo sūnų - iki šios akimirkos tekstas neperduoda ir jokios Izaoko reakcijos.
Abraomas tiesia ranką, kad paaukotų sūnų Izaoką.
Buvo žinoma, kad Izraelio tauta ankstyvaisiais laikais, kaip ir šalia gyvenančios pagoniškos tautos, kraštutiniais atvejais praktikavo žmogaus aukojimą (2 Kar 16, 3; 21, 6).
Tad kaip reikėjo pasipriešinti šiam barbariškam papročiui? Veiksmingas priesakas tiems, kurie norėjo įtraukti žmonių aukojimus į izraelitų kulto praktiką, galėjo būti tik tada, jei pats Dievas šitai aiškiai atmes.
Tačiau tik taip perskaitydami šį skyrių neatskleisime visos teksto gelmės.
Vėliau, tremtyje, kitame savo tikėjimo etape, Izraelis išgyveno neviltį. Nejaugi Dievas pamiršo visus savo pažadus? Ar tautos ateitis turi būti paaukota ant asimiliacijos su babilonietiška kultūra aukuro?
Šitaip buvo prisimintas Abraomas, kada jis, nepaisant aplinkybių, tampa pasitikėjimo Dievu pavyzdžiu. Abraomo tikėjimo Dievu patirtis nušviečia beviltišką bendruomenės situaciją, jie ir toliau jį laiko tebegaliojančio Dievo pažado garantu.
Pagaliau Pr 22 skyrius perteikia patirtį Dievo, kuris tampa nebesuprantamu: nepaisant sandoros, Jis leido, kad Šventykla būtų sugriauta, o tauta - ištremta.
Tuo pačiu pasakojimas apie Abraomo auką ir išbandymą mums iškelia klausimą: koks yra mūsų Dievo paveikslas? Ar mes norime matyti tokį Dievą, kuris atitinka žmogišką idealą: Dievas turi būti teisingas, tolerantiškas ir t. t., taigi Dievas pagal žmogaus paveikslą?
Tik patyrus visiško atsižadėjimo dykumą, į kurią anksčiau ar vėliau žmogus gali patekti, Dievas leidžia išgirsti savo meilės kvietimą. Kartais reikia neklausiant išgyventi Dievo tylą; nors ir sunkiai suvokiamą, tačiau tai kartu gali būti atsivėrimas Dievo malonei, kvietimas į Dievo artumą.
Jėzaus slėpinys taip pat tebus išgyvenamas kaip tyla - tyli įsikūnijimo pradžia, ilga Nazareto tyla ir Dievo tylos išsipildymas ant Kryžiaus. Dievo kančios tyla.
Vienintelis skiriamasis Abraomo patirties požymis yra jo tvirtas tikėjimas Dievo valia. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad Abraomas niekada neabejojo. Jo gyvenime buvo nesėkmių.
Senajame Testamente atsispindi, jog jam, kaip žmogui, trūko pasitikėjimo Dievu. Kartais jis buvo nekantrus. Kartais apgaudinėjo.
Tačiau Abraomo tikėjimas nuolatos augo.
Dievas liepė Abraomui palikti savo namus Chaldėjos Ure. Šį patriarchą Dievas išsirinko kaip ypatingą Savo palaiminimų gavėją.
Pirmasis didelis tikėjimo išbandymas Abraomui teko, kai jis buvo 75 metų. Dievas pažadėjo, kad jis taps didžiulės tautos tėvu, - tačiau tik tuo atveju, jeigu jis atlaikys tikėjimo išbandymą, keliaudamas į nežinomą Kanaano šalį, už 650 kilometrų į pietus.
Dievas pažadėjo: „Laiminsiu tave laiminančius […]. Abraomas patikėjo Dievu ir ūgtelėjo savo tikėjimu.
Jo tikėjimas turėjo būti neįprastai tvirtas, nes vos tik Dievas pašaukė, jis susikrovė savo šeimos daiktus ir iškeliavo. Tačiau Abraomo tikėjimas dar nebuvo tobulas.
Kai Kanaaną nusiaubė badas, jis nelaukė, kol Viešpats juo pasirūpins - ieškoti maisto jis bėgo į derlingąjį Egiptą.
Ten Abraomas pamelavo - pasakė, kad Sara, jo žmona, yra jo sesuo. Jis neprieštaravo, kai ji buvo paimta į faraono namus.
Abraomo tikėjimas buvo išbandytas dar kartą, kai jis laukė nesulaukė, kol jam gims vaikas. Ir vėl jis neatlaikė šio išbandymo - pradėjo kūdikį su Saros tarnaite Hagara.
Paskutinysis Abraomo tikėjimo išbandymas tapo jo gyvenimo istorijos kulminacija. Dievas liepė jam paaukoti Izaoką.
Jau senas Abraomas pakluso Dievo nurodymui. Jis prižadino sūnų. Prisikapojo malkų. Užkopė ant Morijos kalno ir pastatė aukurą. Jis net užsimojo peiliu.
Kai Abraomas buvo pasiruošęs nužudyti savo ištikimą, paklusnų sūnų, Dievas sušuko: „Nekelk rankos prieš berniuką, nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo“ (Pradžios knyga 22, 12).
Pats Dievas parūpino aukai avinėlį. Dievas siuntė Abraomui išbandymą ne kartą. Kiekvienas išbandymas būdavo iššūkis jo tikėjimui, ir sulig kiekvienu išbandymu jo tikėjimas augo.
Dievas kasdien išbando ir mūsų tikėjimą. Kiekvieną dieną Jis ragina mus labiau Juo pasitikėti. Kai mes neatlaikome tikėjimo išbandymo, kaip kad buvo Abraomui, Dievas paruošia kitą. Jis niekada mūsų nepalieka.
Abraomas - Tikinčiųjų Tėvas
Dominuojančios istorinės asmenybės ir ryškiausi savo sričių pionieriai kartais pavadinami tėvais. Petras I laikomas Rusijos tėvu, Džordžas Vašingtonas - Amerikos. Tačiau kuriuos iš jų tėvais pavadintume dar ir natūralia šio žodžio prasme?
Abraomas Biblijoje vadinamas tikinčiųjų tėvu. Tačiau būtent Abraomo tėvystėje, tėvo ir sūnaus santykyje, tikėjimo pavyzdys atsiskleidė ryškiausiai.
Sekundei pamirškime Abraomą ir pasvarstykime, kaip turėtų atrodyti universalus idealaus tėvo pavyzdys? Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti visų tėvų tėvas? Rūpestingas? Išmintingas? Pasiaukojantis? Įkvepiantis?.. Ar tokiu tėvu buvo Abraomas?
Įspūdingiausias Abraomo tikėjimo poelgis aprašytas Pradžios knygos 22-ame skyriuje. Autoriaus stilius nėra toks jaudinantis, kaip įvykių vyksmas. Tai gali priblokšti šiuolaikinį skaitytoją, nes turinys yra neįprastas. Ne visai moralus bendražmogiška prasme. Kažkas gal pasakytų - nehumaniškas.
Veiksmas prasideda svarbia įžanga: Po šių įvykių Dievas mėgino Abraomą (22, 1). Pirma, autorius ženklina naują istorijos puslapį - „po šių įvykių...". Čia pat iškyla klausimas - po kokių įvykių? Anot ESV Study Bible, Pradžios knygos istoriją galima padalinti į dvi dalis.
Pirmuose 11-oje skyrių aprašomos žmonių giminės, daugelio kartų eilės. O nuo 11-o skyriaus pabaigos pasakojimas telkiasi ties 4-iom kartom ir tam skiriami likusieji 39 skyriai. Tai kalba apie išskirtinį šių 4-ių kartų vaidmenį. Ši giminės grupė prasideda Abraomu. Kaip vėliau sužinome - žydų ir Dievo tautos protėviu.
Biblijos istorijoje Abraomas pasirodo iš stabmeldiškos aplinkos (Jozuės 24, 2). Būdamas 75-ių (Pradžios 12, 4) Abraomas palieka savo namus ir iškeliauja į nežinią, palaikomas vien tik Viešpaties pažadų.
Pradžios 11-22 skyriuose aprašoma Abraomo kilmė, šeima ir jo tikėjimo kelionė. Tačiau 22-o skyriaus istorijai skiriamas atskiras dėmesys. Tai, kas vyko anksčiau, keičia naujas pasakojimas, kuris prasideda „po šių įvykių".
Antra, tolesnė mintis atskleidžia visos istorijos pagrindą - Dievas mėgino Abraomą (22, 1). Skaitytojui pranešama, kad visas pasakojimas yra Dievo sumanymas, per kurį išmėginamas Abraomo tikėjimas. Tačiau norėdami geriau pažinti Abraomą, turime prisiminti, kad jis to nesuvokia. Jo situacijoje antra eilutės dalis neegzistuoja.
Kaip rašoma ankstesnėse istorijose, Abraomas buvo ateivis ir svetimšalis tose vietovėse, į kurias Viešpats jį pašaukė. Su žmona Sara jie negalėjo susilaukti vaikų - palikuonio, nors abu jau buvo senyvo amžiaus. Saros iniciatyva, per tarnaitę gimęs sūnus Izmaelis, išvaromas iš namų (Pradžios 21, 10-11). Abraomui pasakoma - Izmaelis nebus paveldėtojas.
Viešpaties pažadai skirti Izaokui - jų vieninteliam su Sara gimusiam vaikui: Savo sandorą sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys tau šiuo laiku kitais metais (Pradžios 17, 21, t.p. 17, 16.19). Nėra jokių dvejonių dėl Viešpaties pažado: Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys (21, 12). Atsarginio plano nėra. Izaokas yra vienintelė ateities viltis. Abraomui ta viltis buvo saugiausioje įmanomoje vietoje. Jos garantas yra Viešpats.
Viešpats kreipiasi: Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šali, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu! (22, 2). Dievas nepamiršta pažadų, Jis parodo, kad supranta, jog tai vienintelis Abraomo sūnus. Jis parodo, kad mato, jog Abraomas myli savo sūnų. Tačiau nepaisant logikos ir dėsningumo, Viešpats jam sako tai, dėl ko Abraomas pavirstų tėvu pabaisa, ne visų tėvų tėvu, o visų tėvų monstru.
Kaip pastebi vienas klasikinių Biblijos komentatorių Matthew Henry, Abraomas turėjo ne tik sudeginti sūnų, bet nužudyti paaukodamas - dievobaimingai ir iškilmingai. Bet Abraomas nedelsia, nebando nors kiek harmonizuoti artėjančio košmaro.
Abraomas vykdo Viešpaties žodį: Abraomas atsikėlė anksti rytą, pasibalnojo asilą, pasiėmė jaunuolius ir Izaoką, savo sūnų, prisiskaldė malkų deginamajai aukai ir išėjo į vietą, kurią jam Dievas buvo nurodęs (22, 3). Nuo šio momento, kaip niekad anksčiau išryškėja pasakojimo emocinis sausumas. Jei nebūsime dėmesingi, tekstas gali nuskambėti beveik rutiniškai.
Visiška priešingybė Jobui, kuris išgyvendamas didžiausią gyvenimo sukrėtimą, ieškojo žodžių, kurie galėtų nors kiek išreikšti vidinį skausmą: O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus! Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius (Jobo 6, 1-2).
Tačiau apie Abraomą mes žinome tik tiek, kad jis „prisiskaldė malkų deginamajai aukai". Palaukite... prisiskaldė malkų deginamajai aukai? Tik pagalvokite kokio tirštumo emocijas turi išgyventi mylintis tėvas, kuris skaldo malkas „deginamajai aukai" - savo sūnui. Jei kas nors nori būti ateistu, tai yra ypatinga proga. Štai priežastis!..
Abraomas keliavo į Morijos šalį. Kiekvienas asilo žingsnis buvo Abraomo tikėjimo žingsnis. Diena po dienos. Trečią dieną Abraomas iš tolo pamatė tą vietą. Abraomas tarė savo jaunuoliams: „Pasilikite čia su asilu, o mes su sūnumi nueisime ten ir pagarbinę sugrįšime pas jus" (22, 4-5).
Sunku nuspėti, ką tiksliai galvojo Abraomas sakydamas, kad „mes su sūnumi... sugrįšime". Nuo 9-os mūsų teksto eilutės istorija pasiekia aukščiausią įtampos laipsnį: Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro. Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį, kad nužudytų sūnų (22, 9-10).
Daugelis žmonių atėję iki šio taško jaustųsi padarę viską. Čia kelias baigiasi, toliau tik bedugnė, beprotybė. Tačiau ne Abraomui. Jo tikėjimas skrodė sveiko proto ribas. Jis teisingai suprato Dievo žodį. Kadangi pats esu tėvas, negaliu suvokti kaip tai įmanoma, - surišti sūnų, uždėti jį ant aukuro ir užsimoti peiliu, kad išpildyti Dievo valią...
Tačiau čia Dievas jį ir sustabdė: Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus: „Abraomai! Abraomai!" Tas atsakė: „Aš čia!" „Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk!
Nepaisant vienintelės prasmingesnės istorijos atomazgos, Viešpaties atsakymas skamba paslaptingai. Ką gi sužinojo Dievas? Ką Tu, Dieve, sužinojai, ko nebūtum žinojęs iki tol? Kodėl tokiu būdu reikėjo tai sužinoti?
Pastorius Timas Kelleris komentuoja, kad Dievas panorėjo, kad mes pasakytume - „dabar mes žinome". Verskime tūkstantį Biblijos puslapių į priekį. Į Naujojo Testamento pradžią. Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo Sūnaus, kilmės knyga (Mato 1, 1). Štai mūsų geroji žinia - Kristus yra Abraomo palikuonis.
Dar iki Abraomo ir net iki pasaulio sutvėrimo Dievas buvo numatęs savo Sūnų: Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą (1 Petro 1, 20). Mes sužinome, kad Abraomo istorijoje Viešpats pavaizduoja numatytojo Kristaus - Viengimio Dievo Sūnaus - modelį.
Priartinus Abraomo istoriją, pasakojimo linijos pasirodė esančios punktyrinės. Abraomas keliavo į Morijos šalį. 2 Kronikų 3, 1 skaitome: Saliamonas pradėjo statyti Viešpaties namus Jeruzalėje ant Morijos kalno. Manoma, kad tai ta pati vieta Jeruzalėje (t. p. Pradžios 22, 14). Galimas dalykas, kad tai ta pati vieta, kurioje viename iš kalnų buvo paaukota Didžiausia Auka.
Jau pačioje istorijos pradžioje mes sužinome, kad Dievas mėgino Abraomą. Dievas neturėjo ketinimo pareikalauti smurtinės Izaoko mirties. Tačiau tokia intencija buvo Dievo Sūnui.
Taigi, po viso to, ką pasakėme, ką gi mes žinome? - Tai, kad Tu, Viešpatie, nepagailėjai mums savo vienintelio sūnaus (plg. Pradžios 22, 12). Izaokas buvo išpirktas.
Abraomas, pakėlęs akis, pamatė netoliese aviną, įstrigusį ragais į tankų krūmokšnį. Jis paėmė jį ir aukojo deginamąją auką savo sūnaus vietoje (22, 13). Avinas buvo numatytas Abraomo sūnaus vietoje. Dabar mes žinome, kad Dievo Sūnaus vietoje avino nebuvo. Viešpats nepareikalavo Abraomo sūnaus, bet atidavė savąjį. Abraomo vietoje, Izaoko vietoje ir dabar mes žinome - mūsų vietoje.
Abraomo tėvystės istorija priartina Trivienio Dievo, atiduodančio savo vienintelį Sūnų, auką. Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta (Izaijo 53, 10).
Abraomo tikėjimo kelias atveria Kryžiaus kelią, kuriuo ėjo Atpirkėjas, vedamas Jį siuntusio Tėvo. „Pasakyk man per savo gailestingumą, Viešpatie, mano Dieve, kas tu man esi. Pasakyk mano sielai: „aš esu tavo išganymas". Pasakyk taip, kad išgirsčiau. Štai mano širdies ausys atgręžtos į tave, Viešpatie. Atverk jas ir pasakyk mano sielai: „aš esu tavo išganymas". Atbėgsiu išgirdęs šį balsą ir apkabinsiu tave.
Senojo Testamento Istorijos
Senajame Testamente gausu reikšmingų istorijų, istorinių įvykių aprašymų, simbolinių pasakojimų. Tačiau, anot žinomo posakio, „Senos dainos - geros dainos”. Tą patį galima pasakyti ir apie senas biblines istorijas, senovinius pasakojimus.
Biblinės istorijos yra geros istorijos, kupinos Dievo išminties, skirtos pamokyti visų kartų tikinčiuosius, ypač tuos, kurie trokšta pasimokyti. Palytėtos Šventosios Dvasios, jos naujai atgyja mūsų dienomis, mūsų gyvenimo kontekste.
Biblinės istorijos yra geros istorijos, kupinos Dievo išminties, skirtos pamokyti visų kartų tikinčiuosius, ypač tuos, kurie trokšta pasimokyti.
Palytėtos Šventosios Dvasios, jos naujai atgyja mūsų dienomis, mūsų gyvenimo kontekste. Jėzaus apaštalai manė kitaip. Antai Paulius, rašydamas korintiečiams, taip įvardija Senojo Testamento istorijų paskirtį: Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, ir užrašyti pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje (1 Kor 10, 11).
Izaoko Istorija
Šalyje vėl kilo badas kaip anksčiau Abraomo laikais. Izaokas nuėjo pas filistinų karalių Abimelechą į Gerarą. <…> Izaokas įdirbo žemę ir gavo tais metais šimteriopą derlių, nes Viešpats jį laimino.
Ir jis tapo didis žmogus, ir toliau augo, ir plėtėsi, kol tapo labai didis. Jis turėjo daug gyvulių ir avių, ir didelį skaičių tarnų, todėl jam pavydėjo filistinai. Visus šulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo iškasę Abraomo dienomis, filistinai užvertė žemėmis.
Abimelechas tarė Izaokui: „Pasitrauk nuo mūsų, nes tu pasidarei daug galingesnis už mus!” Izaokas pasitraukė iš ten, pasistatė palapinę Geraros slėnyje ir ten gyveno.
Tada Izaokas vėl atkasė šulinius, kuriuos Abraomas, jo tėvas, buvo iškasęs ir filistinai, Abraomui mirus, buvo užvertę. Jis juos pavadino tais pačiais vardais, kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs.
Izaoko tarnai kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę. Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis: „Mums priklauso vanduo!” Jis pavadino tą šulinį Eseku, nes jie ginčijosi su juo.
Po to jis iškasė kitą šulinį, bet jie ir dėl to susiginčijo. Jis jį pavadino Sitna. Iš ten jis kėlėsi toliau ir vėl iškasė šulinį. Dėl šito jie nebesiginčijo. Jis jį pavadino Rehobotu ir tarė: „Dabar mums Viešpats suteikė daug vietos, galėsime plėstis šalyje”.
Iš ten jis persikėlė į Beer Šebą. Tą naktį pasirodė jam Viešpats ir tarė: „Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok! Aš esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo laiminsiu tave bei padauginsiu tavo palikuonis”.
Izaokas čia pastatė aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo, ir čia jis ištiesė savo palapinę. Jo tarnai toje vietoje iškasė šulinį ( Pr 26, 1, 12 - 25).
Įdomu pastebėti, kad Izaoko charakteris Šventajame Rašte, palyginus su kitais hebrajų tautos patriarchais, nėra itin ryškus - daugiau paslaptingas. Iš pradžių jis lyg slepiasi antrame plane už įvykių eigos, tik tam tikrose situacijose išeidamas į pirmą planą. Bene labiausiai Izaoko charakteris išryškėja Pradžios knygos 26 skyriuje.
Šiame skyriuje istorija prasideda tuo, kad šalyje kyla didelis badas, kaip ir Abraomo gyvenimo laikais. Tačiau Dievas uždraudžia Izaokui eiti į Egiptą ir ten ieškoti išgelbėjimo sunkmečio metu. Visuotinio sunkumo ir badmečio metu Dievas palaimino Izaoką, kaip buvo pažadėjęs. Filistinų žemėje, kurią nurodė Dievas, jis tiesiog stulbinančiai suklestėjo: nuėmė šimteriopą derlių, turėjo daugybę tarnų, gyvulių, augo, plėtėsi ir tapo „didžiu žmogumi, labai didžiu”.
Izaoko piemenys atkasė senuosius Abraomo šulinius, kuriuos filistinai po Abraomo mirties buvo užvertę žemėmis. Autorius net tris kartus pabrėžia Izaoko gerovės priežastį - Viešpats jį laimino dėl Abraomo (3, 12, 24 eil.).
Izaokas, kaip Abraomo palikuonis, buvo vienas iš Dievo išrinktosios tautos protėvių ir dalyvavo Dievo išgelbėjimo plane - tai ir buvo esminė gausių Jo palaiminimų priežastis. Dievas ištikimai pildo savo pažadus net didžiausių krizių metu. Tuo tarpu kaimynai, regėdami Izaoko sėkmę, kaip ir dera „tikriems” kaimynams, ėmė jam pavydėti.
Ši Izaoko istorija kai kuo primena Abraomo situaciją. Taip, kaip Loto tarnai ėmė ginčytis bei kivirčytis su Abraomo tarnais dėl to, kam priklauso šuliniai, kai išaugo Abraomo kaimenė, taip kilo ginčai ir tarp Izaoko bei Abimelecho piemenų.
Pirmu atveju giminaičiams teko išsiskirti, antru - karalius Abimelechas paprašė Izaoką pasitraukti, nes šis tapo galingas. Dvi identiškos tėvo ir sūnaus situacijos: Abraomas dėl Dievo palaiminimo išsiplėtė, po to sekė konfliktas su Lotu, giminių išsiskyrimas Abraomo nenaudai ir Dievo dar didesnis palaiminimas Abraomui. Panašiai ir Izaokas, palaimintas Viešpaties, išsiplėtė, po to - konfliktas su Abimelechu, pasitraukimas į Geraros slėnį (17 eil.), dar didesnis Dievo palaiminimas.
Izaoko tarnai vis atkasdavo šulinius, rasdavo gyvas vandens versmes, todėl kaimenė ir šeima galėjo plėstis. Tačiau vėl kildavo nesutarimai dėl šulinių, kurių pavadinimai byloja apie buvusią įtampą: Esekas, Sitna reiškia „susiginčijo, ginčijosi su juo”. Na, ir galiausiai vėl persikėlimas į Beer Šebą (23 eil.).
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Pienligė Kūdikiui: Kaip Greitai Pašalinti Simptomus ir Išvengti Grėsmingų Pasekmių!
- Atskleiskite Savo Laimingą Skaičių Pagal Gimimo Datą – Numerologijos Paslaptys, Kurios Pakeis Jūsų Gyvenimą!